Tai ko nėra lietuviškose paieškose...: "Batavia" išėjo į Bataviją...

Daugumas tikriausiai žino tą romantiškąją „Bounti“ laivo istoriją? Tą, kur išplaukė duonmedžių, bet maištininkai perėmė laivą be kraujo, bjaurų kapitoną išsodintas į „šliūpą“, o įgula iš Taičio patraukė į negyvenamą salą, kur susipešė dėl moterų? Yra ir knyga, ir kinas.

Bet yra ir visai kita istorija. Visiškai priešinga. Apie laivą „Batavia“ (Batavia). Ši istorija, skirtingai nuo paminėtos, labiau primena siaubo pasaką, nors tai visai ne pasaka, o tikra jūrinio siaubo istorija. Na ir, kartu, apie pirmuosius europiečius apsigyvenusius Australijoje be teisės išvykti...

Istorija ilga, bet pasistengsiu išdėstyti kiek įmanoma glausčiau.

Taigi, Nyderlandų Rytų Indijos kompanija savo reikmėms 1628 m. baigė statyti „Batavia“ prekybinį-karinį laivą „flytą“ (Fluyt - dabar laikoma, kad šio tipo prekybiniai-kariniai laivai tame laikmetyje buvo vieni geriausių ir novatoriškiausių, o šis ir dar labiau „paturbintas“ kaip pavyzdžiui, pločio ir ilgio santykis 4.4:1, kai kiti būdavo ~3,9:1 – tai yra siauresnis, apkalas ir kamšalai naujoviški ir pan.). Ir dar tais pačiais metais Batavija išėjo į Bataviją. Ne, tai ne kalambūras – Batavija tai dabartinė Džakarta, Indonezija - nuo 1619 m. ten buvo olandų kolonija (beje, labai įdomus įstatymas dėl moterų – jų trūko, tad vyrai imdavo vietines į žmonas, bet šios neturėjo teisės vykti į Olandiją).

Trys stiebai, su bušpritu (priekinis ant nosies pasviręs), tonažas ~620, ilgis 45,3 m., plotis 10,19 m., didžiausias burių plotis – 3100 m2, ginkluotė – apie 32 įvairaus kalibro pabūklai. Greitis maks. 5 mazgai (apie 9,3km/h). Tai kiekgi galėjo tęstis kelionė (nuo Tekselio irki Džakartos)? Ogi apie 7-8 mėnesius. Galite įsivaizduoti ~340 žmonių (keleiviai, kareiviai ir įgula) tokiame laivelyje? Sunkoka, be abejo, net žinant, kad buvo ir tarpinių sustojimų. Beje, juo plaukė ir viena tokia gražuolė Lukrecija Dans (Lucretia Jans), dėl kurios Nyderlandų Rytų Indijos kompanija įvedė moterų kvotas laivuose...

Kaip ir įprasta tiems laikams, išplaukė net septynių laivų flotilė, tačiau dar Šiaurės jūroje audra ją išsklaidė ir „Batavia“ tęsė kelionę viena...

Na ir apie krovinį – dvylika sidabrinių monetų pilnos skrynios (250000 guldenų – skrynioje 8000 monetų) ir du Rubenso paveikslai skirti pardavimui, bei brangakmenių už 60000 guldenų. Beje, 8000 monetų pavyko rasti per archeologinius kasinėjimus (pradėti 1973 m.), o 10 skrynių išsitraukė dar anksčiau patys olandai, jau po vėliau seksiančių įvykių Vietoje balasto – įvairios statybinės medžiagos (įprastinė praktika) ir t.t. Taigi, be proto turtingas laivas. Tad nenuostabu, jog atsirado veikėjas arba veikėjai, kurie sugalvojo klasta pasiavinti turtus. Patyliukais įkalbinėjo įgulą, juos „kusino“ ir t.t. Ir kaip nekeista, tai buvo laivo kapitonas Arijanas Jakobsas (Ariaen Jacobsz) ir bankrutavęs ir nuo valdžios bėgantis Jeronimas Kornelisas (Jeronimus Cornelisz). Na, o ekspedicijai ir laivui vadovavo pirklys Franciskas Pelsaertas (Francisco Pelsaert), kuris be kita ko, dar Olandijoje buvo susipykęs su laivo kapitonu.

Nemalonumai ir įtampa su įgula prasidėjo apiplaukus Pietų Afriką. Pavyzdžiui, kažkas išprievartavo minėtą Lukreciją, bet kas – kapitonui nepavyko išsiaiškinti, nes Lukrecija negalėjo skriaudikų atpažinti. Manoma, kad tai buvo bandymas sukiršinti įgulą su kapitonais ir laivo vadu, kad pasinaudojus šiuo kivirču būtų galima sukelti maištą ir pasisavinti laivą, bet intrigėlė nepavyko.

Spėjama, kad škiperis Jakobsas tyčia užplukdė laivą ant rifų ir seklumų šalia Vakarinės Australijos krantų (Valabio salynas, Wallabi Group, Houtman Abrolhos). Truputį turėčiau paaiškinti dėl to „tyčia užplukdė“ – nors tyrimas nustatė, kad tyčia, bet yra vienas „bet“ – apiplaukus Afriką (Gerosios Vilties iškyšulį), atsidūrus atvirame pietų pusrutulio vandenyne, tuo metu buvo didelė problema nustatyti ilgumą (jei iš vis buvo įmanoma) ir vietą kai jau reikia keisti kursą į šiaurę, tad nebuvo nieko nuostabaus, jei laivas staiga atsiduria šalia seklumų ir salų netoli Australijos. Iš esmės, tuometiniai kapitonai šioje atkarpoje daugiau vadovavosi intuicija ir be abejo laivo maršo matavimais, nei koordinatėmis. Na ir kokia nauda iš lobio, jei jo negali persivežti kur nori?

Taigi, kaip buvo, kaip nebuvo, bet „Batavia“ sudužo ir iš 341 įgulos ir keleivių (kai kur 322) 300 pavyko išsigelbėti – išsilaipinti į Bekono salą (Beacon), kur Kornelisas buvo paliktas kaip vyriausias vadas (laivas apgadintas dar laikėsi – pavyko iškrauti atsargas), o Pelsaertas ir Jakobsas su keletu įgulos narių ir kareivių išvyko ieškoti vandens į žemyną (saloje vandens nebuvo) su išlikusia valtimi (jalas – 9 m. ilgio), bet jo nerado ir patraukė ieškoti pagalbos į Bataviją. Su tokiu jalu, tai buvo visai įmanoma misija ir ji pavyko – tarp salų kelionėje jie praleido apie 33-35 dienas, o atvykus į Bataviją Jakobsas ir vairininkas Jan Evertsz buvo suimti – vairininkas iškart pakartas už laivo praradimą, o kapitonas suimtas už aplaidumą... Generalgubernatorius Pelsaertą išsiuntė atgal su įsakymu gelbėti žmones ir kiek įmanoma – krovinį. Na, kelionė atgal truko nemažiau – apie 30 dienų...

Ir štai, per tuos du mėnesius...

Kaip minėta, Kornelisas, nors ir pirklys civiliokas, bet turintis kažkokias tai pareigas ir akcijas Rytų Indijos kompanijoje, liko vadovauti sudužėliams ir štai tada ir prasidėjo siaubų pasakaitės. Kornelisas tiesą sakant – matyt buvo neadekvatus vyrukas. Kaip vėliau tyrimas parodė, jis planavo užgrobti gelbėjimo laivą ir su visais lobiais susirasti kokią tai vietelę, kur galėtų įkurti savo karalystę. Na taip, nei daugiau, nei mažiau. Tik prieš tai reikėjo atsikratyti konkurentais – vienu iš kareivių lyderių Vybu Haisu (Wiebbe Hayes), kuris netgi organizavo vandens surinkimą tam panaudodamas burę - ir aplink jį besibūriuojančiais vyrais (kariais). Jis įkalba Haisą paieškoti vandens gretimose salose.

Ir štai, Haisas su 20 karių nedidele valtele nuplukdomas į gretimą salą praktiškai be atsargų ir liepa ieškoti vandens, o kai suras, duoti dūmų signalą. Taigi, manydamas, kad kareiviai jokio vandens neras, juos palieka myriop ir jau grįžęs į Bekono salą ima tvarkytis taip kaip išmanė – kareivių nebeliko: vieni išplaukė su kapitonu, o kitus jis „ištrėmė“.

Be abejo, turėjo jis ir pakalikų, ir prasidėjo išsigelbėjusių žmonių teroras. Planas paprastas – išnaikinti kuo daugiau išsigelbėjusių žmonių, kad kuo ilgiau užtektų atsargų. Pradžioje bandė imituoti visokias bausmes dėl išgalvotų nusikaltimų, o vėliau jau „įėjo į skonį“ ir įvairiais būdais išžudė apie 110 vyrų, moterų ir vaikų – pagrinde Rytų Indijos kompanijai lojalių žmonių jau per pirmas dvi savaites. Tiesa, tą minėtą gražuolę pavertė savo sekso verge, o būrelį dailesnių merginų-moteriškaičių atidavė savo šalininkams...

Bet Kornelisas prasišovė – kareiviai kitoje saloje (už ~8-9 km) iš tiesų rado vandens, leido dūmus, bet pas juos niekas neatvyko. Beje, sala buvo kiek turtingesnė, tad netgi maisto prasimanė. Tik kiek vėliau, kai Bekono saloje prasidėjo masinės žmogžudystės, keletui keleivių pavyko pasprukti su kažkokiu tai plausteliu ir jie jiems pranešė apie vykdomus nusikaltimus. Tai tada jie ir suprato klastą, suprato, kad Kornelisas sužinojęs, jog jie gyvi, nepaliks jų ramybėje, ypač kai iš dūmų žinojo, kad pas juos yra vandens, kai jam pačiam jo jau pradėjo trūkti. Iš visokiausių nuolaužų ir jūrų šiukšlių pabandė pasidaryti šiokius tokius ginklus, netgi iš kalkakmenio susikrovė nedidelį fortuką.

Ir leitenantas Vybas neapsiriko – Kornelisas iš tikrųjų puolė. Tai jam buvo gyvybiškai svarbu, nes kariai ardė jo planus – galėjo perspėti gelbėjimo laivą...

Per kitus du mėnesius Kornelisas bandė fortuką šturmuoti net tris kartus, bet kiekvieną kartą nesėkmingai – mat jiems reikėjo kilti į akmeningą kalvą, o kariai ant jų svaidė tam tikslui paruoštus akmenis, gynėsi improvizuotomis kuokomis prikalinėtomis vinimis ir ietimis. Na, o per trečią šturmą žuvo trys ištikimiausi Korneliso šalininkai ir į nelaisvę pateko pats Kornelisas...

O per paskutinį – ketvirtą šturmą - kaip toje pasakoje - pasirodė gelbėtojų burė... ir prasidėjo lenktynės... Kas pirmas? Jei maištininkai – gelbėjimo laivas bus užgrobtas – jei pirmas Haisas – maištininkams „kajuk“... Istorija nutyli, bet matomai Haisas būdamas ant aukštumos, kurios nedengė dūmai (iš apačios į juos šaudė iš dviejų muškietų) pirmas pamatė burę ir greičiau sureagavo, ir taip visus likusius išgelbėjo nuo žiauraus likimo...

Žodžiu, Haisui pavyko perspėti Pelsaertą... ir maištas žlugo be tolimesnės kovos ir pasipriešinimo. Lyderio nebebuvo, o likę maištininkai beveik iš karto dėl visko prisipažino. Pelsartas Haisą pakėlė į seržantus ir davė dvigubą atlygininimą, kurį vėliau Batavoje gubernatorius dar padvigubino ir dar laipsniu pakėlė – Haisas tapo nacionaliniu didvyriu, na, o kiti...

Žodžiu, į mažąjį gelbėjimosi laivą ne tai nebūtų visi tilpę, ne tai niekas nenorėjo vežtis kalinių, tad Palsaertas surengė teismą vietoje: pačius aršiausius maištininkus pakorė gretimoje saloje. Tiesa, prieš pakarinat Kornelisui ir keliems žiauriausiems tipeliams dar nukirto rankas. Dviem mažiau prasiklatusiems leido išvykti į Australijos žemyną ir taip jie tapo pirmaisiais europiečiais apsigyvenusiais Australijoje, bet apie jų likimą niekas nieko nežino. Dar porelė nuplakti ir pertraukti per kylį arba nuvaryti per lentą, o antrasis Korneliso vadas buvo sulaužytas ant rato...

Tiesa, taip iki galo ir nepavyko įrodyti, kad Jakobsas buvo prisidėjęs prie maišto, bet jo niekas nepaleido, o tyrimo komisija nusprendė, jog Palsaertas pilnai neišnaudojo jam suteiktų įgaliojimų, tad jis irgi atsakingas už tai kas nutiko – buvo areštuotas ir konfiskuotas jo turtas. Nors metų bėgyje jis ir taip mirė.

Žodžiu, iš 300 išsigelbėjusių po laivo žūties, Batavijos uostą pasiekė tik 122 žmonės...

Beje, didžiąją dalį lobio pavyko išgelbėti. Neteko tik tų minėtų dviejų skrynių...

Na, o laivas „Batavia“ – ištraukus ir ištyrinėjus laivo nuolaužas (1973 m. – ištraukta apie 3,5-4% originalaus laivo korpuso (išstatyta Shipwreck Galleries in Fremantle, Western Australia), patrankos ir dar krūva smulkmenų (tame tarpe net 4 astroliabijos) 1985-1995 m. buvo pastatyta tiksli „Batavia“ laivo kopija naudojant tas pačias medžiagas ir anų laikų metodus. Dabar tai Lelystado muziejinis laivas.