"Batavia" išėjo į Bataviją...

 

Daugumas tikriausiai žino tą romantiškąją „Bounti“ laivo istoriją? Tą, kur išplaukė duonmedžių, bet maištininkai perėmė laivą be kraujo, bjaurų kapitoną išsodintas į „šliūpą“, o įgula iš Taičio patraukė į negyvenamą salą, kur susipešė dėl moterų? Yra ir knyga, ir kinas.

Bet yra ir visai kita istorija. Visiškai priešinga. Apie laivą „Batavia“ (Batavia). Ši istorija, skirtingai nuo paminėtos, labiau primena siaubo pasaką, nors tai visai ne pasaka, o tikra jūrinio siaubo istorija. Na ir, kartu, apie pirmuosius europiečius apsigyvenusius Australijoje be teisės išvykti...

Istorija ilga, bet pasistengsiu išdėstyti kiek įmanoma glausčiau.

Taigi, Nyderlandų Rytų Indijos kompanija savo reikmėms 1628 m. baigė statyti „Batavia“ prekybinį-karinį laivą „flytą“ (Fluyt - dabar laikoma, kad šio tipo prekybiniai-kariniai laivai tame laikmetyje buvo vieni geriausių ir novatoriškiausių, o šis ir dar labiau „paturbintas“ kaip pavyzdžiui, pločio ir ilgio santykis 4.4:1, kai kiti būdavo ~3,9:1 – tai yra siauresnis, apkalas ir kamšalai naujoviški ir pan.). Ir dar tais pačiais metais Batavija išėjo į Bataviją. Ne, tai ne kalambūras – Batavija tai dabartinė Džakarta, Indonezija - nuo 1619 m. ten buvo olandų kolonija (beje, labai įdomus įstatymas dėl moterų – jų trūko, tad vyrai imdavo vietines į žmonas, bet šios neturėjo teisės vykti į Olandiją).

Trys stiebai, su bušpritu (priekinis ant nosies pasviręs), tonažas ~620, ilgis 45,3 m., plotis 10,19 m., didžiausias burių plotis – 3100 m2, ginkluotė – apie 32 įvairaus kalibro pabūklai. Greitis maks. 5 mazgai (apie 9,3km/h). Tai kiekgi galėjo tęstis kelionė (nuo Tekselio irki Džakartos)? Ogi apie 7-8 mėnesius. Galite įsivaizduoti ~340 žmonių (keleiviai, kareiviai ir įgula) tokiame laivelyje? Sunkoka, be abejo, net žinant, kad buvo ir tarpinių sustojimų. Beje, juo plaukė ir viena tokia gražuolė Lukrecija Dans (Lucretia Jans), dėl kurios Nyderlandų Rytų Indijos kompanija įvedė moterų kvotas laivuose...

Kaip ir įprasta tiems laikams, išplaukė net septynių laivų flotilė, tačiau dar Šiaurės jūroje audra ją išsklaidė ir „Batavia“ tęsė kelionę viena...

Na ir apie krovinį – dvylika sidabrinių monetų pilnos skrynios (250000 guldenų – skrynioje 8000 monetų) ir du Rubenso paveikslai skirti pardavimui, bei brangakmenių už 60000 guldenų. Beje, 8000 monetų pavyko rasti per archeologinius kasinėjimus (pradėti 1973 m.), o 10 skrynių išsitraukė dar anksčiau patys olandai, jau po vėliau seksiančių įvykių Vietoje balasto – įvairios statybinės medžiagos (įprastinė praktika) ir t.t. Taigi, be proto turtingas laivas. Tad nenuostabu, jog atsirado veikėjas arba veikėjai, kurie sugalvojo klasta pasiavinti turtus. Patyliukais įkalbinėjo įgulą, juos „kusino“ ir t.t. Ir kaip nekeista, tai buvo laivo kapitonas Arijanas Jakobsas (Ariaen Jacobsz) ir bankrutavęs ir nuo valdžios bėgantis Jeronimas Kornelisas (Jeronimus Cornelisz). Na, o ekspedicijai ir laivui vadovavo pirklys Franciskas Pelsaertas (Francisco Pelsaert), kuris be kita ko, dar Olandijoje buvo susipykęs su laivo kapitonu.

Nemalonumai ir įtampa su įgula prasidėjo apiplaukus Pietų Afriką. Pavyzdžiui, kažkas išprievartavo minėtą Lukreciją, bet kas – kapitonui nepavyko išsiaiškinti, nes Lukrecija negalėjo skriaudikų atpažinti. Manoma, kad tai buvo bandymas sukiršinti įgulą su kapitonais ir laivo vadu, kad pasinaudojus šiuo kivirču būtų galima sukelti maištą ir pasisavinti laivą, bet intrigėlė nepavyko.

Spėjama, kad škiperis Jakobsas tyčia užplukdė laivą ant rifų ir seklumų šalia Vakarinės Australijos krantų (Valabio salynas, Wallabi Group, Houtman Abrolhos). Truputį turėčiau paaiškinti dėl to „tyčia užplukdė“ – nors tyrimas nustatė, kad tyčia, bet yra vienas „bet“ – apiplaukus Afriką (Gerosios Vilties iškyšulį), atsidūrus atvirame pietų pusrutulio vandenyne, tuo metu buvo didelė problema nustatyti ilgumą (jei iš vis buvo įmanoma) ir vietą kai jau reikia keisti kursą į šiaurę, tad nebuvo nieko nuostabaus, jei laivas staiga atsiduria šalia seklumų ir salų netoli Australijos. Iš esmės, tuometiniai kapitonai šioje atkarpoje daugiau vadovavosi intuicija ir be abejo laivo maršo matavimais, nei koordinatėmis. Na ir kokia nauda iš lobio, jei jo negali persivežti kur nori?

Taigi, kaip buvo, kaip nebuvo, bet „Batavia“ sudužo ir iš 341 įgulos ir keleivių (kai kur 322) 300 pavyko išsigelbėti – išsilaipinti į Bekono salą (Beacon), kur Kornelisas buvo paliktas kaip vyriausias vadas (laivas apgadintas dar laikėsi – pavyko iškrauti atsargas), o Pelsaertas ir Jakobsas su keletu įgulos narių ir kareivių išvyko ieškoti vandens į žemyną (saloje vandens nebuvo) su išlikusia valtimi (jalas – 9 m. ilgio), bet jo nerado ir patraukė ieškoti pagalbos į Bataviją. Su tokiu jalu, tai buvo visai įmanoma misija ir ji pavyko – tarp salų kelionėje jie praleido apie 33-35 dienas, o atvykus į Bataviją Jakobsas ir vairininkas Jan Evertsz buvo suimti – vairininkas iškart pakartas už laivo praradimą, o kapitonas suimtas už aplaidumą... Generalgubernatorius Pelsaertą išsiuntė atgal su įsakymu gelbėti žmones ir kiek įmanoma – krovinį. Na, kelionė atgal truko nemažiau – apie 30 dienų...

Ir štai, per tuos du mėnesius...

Kaip minėta, Kornelisas, nors ir pirklys civiliokas, bet turintis kažkokias tai pareigas ir akcijas Rytų Indijos kompanijoje, liko vadovauti sudužėliams ir štai tada ir prasidėjo siaubų pasakaitės. Kornelisas tiesą sakant – matyt buvo neadekvatus vyrukas. Kaip vėliau tyrimas parodė, jis planavo užgrobti gelbėjimo laivą ir su visais lobiais susirasti kokią tai vietelę, kur galėtų įkurti savo karalystę. Na taip, nei daugiau, nei mažiau. Tik prieš tai reikėjo atsikratyti konkurentais – vienu iš kareivių lyderių Vybu Haisu (Wiebbe Hayes), kuris netgi organizavo vandens surinkimą tam panaudodamas burę - ir aplink jį besibūriuojančiais vyrais (kariais). Jis įkalba Haisą paieškoti vandens gretimose salose.

Ir štai, Haisas su 20 karių nedidele valtele nuplukdomas į gretimą salą praktiškai be atsargų ir liepa ieškoti vandens, o kai suras, duoti dūmų signalą. Taigi, manydamas, kad kareiviai jokio vandens neras, juos palieka myriop ir jau grįžęs į Bekono salą ima tvarkytis taip kaip išmanė – kareivių nebeliko: vieni išplaukė su kapitonu, o kitus jis „ištrėmė“.

Be abejo, turėjo jis ir pakalikų, ir prasidėjo išsigelbėjusių žmonių teroras. Planas paprastas – išnaikinti kuo daugiau išsigelbėjusių žmonių, kad kuo ilgiau užtektų atsargų. Pradžioje bandė imituoti visokias bausmes dėl išgalvotų nusikaltimų, o vėliau jau „įėjo į skonį“ ir įvairiais būdais išžudė apie 110 vyrų, moterų ir vaikų – pagrinde Rytų Indijos kompanijai lojalių žmonių jau per pirmas dvi savaites. Tiesa, tą minėtą gražuolę pavertė savo sekso verge, o būrelį dailesnių merginų-moteriškaičių atidavė savo šalininkams...

Bet Kornelisas prasišovė – kareiviai kitoje saloje (už ~8-9 km) iš tiesų rado vandens, leido dūmus, bet pas juos niekas neatvyko. Beje, sala buvo kiek turtingesnė, tad netgi maisto prasimanė. Tik kiek vėliau, kai Bekono saloje prasidėjo masinės žmogžudystės, keletui keleivių pavyko pasprukti su kažkokiu tai plausteliu  ir jie jiems pranešė apie vykdomus nusikaltimus. Tai tada jie ir suprato klastą, suprato, kad Kornelisas sužinojęs, jog jie gyvi, nepaliks jų ramybėje, ypač kai iš dūmų žinojo, kad pas juos yra vandens, kai jam pačiam jo jau pradėjo trūkti. Iš visokiausių nuolaužų ir jūrų šiukšlių pabandė pasidaryti šiokius tokius ginklus, netgi iš kalkakmenio susikrovė nedidelį fortuką.

Ir leitenantas Vybas neapsiriko – Kornelisas iš tikrųjų puolė. Tai jam buvo gyvybiškai svarbu, nes kariai ardė jo planus – galėjo perspėti gelbėjimo laivą...

Per kitus du mėnesius Kornelisas bandė fortuką šturmuoti net tris kartus, bet kiekvieną kartą nesėkmingai – mat jiems reikėjo kilti į akmeningą kalvą, o kariai ant jų svaidė tam tikslui paruoštus akmenis, gynėsi improvizuotomis kuokomis prikalinėtomis vinimis ir ietimis. Na, o per trečią šturmą žuvo trys ištikimiausi Korneliso šalininkai ir į nelaisvę pateko pats Kornelisas...

O per paskutinį – ketvirtą šturmą - kaip toje pasakoje - pasirodė gelbėtojų burė... ir prasidėjo lenktynės... Kas pirmas? Jei maištininkai – gelbėjimo laivas bus užgrobtas – jei pirmas Haisas – maištininkams „kajuk“... Istorija nutyli, bet matomai Haisas būdamas ant aukštumos, kurios nedengė dūmai (iš apačios į juos šaudė iš dviejų muškietų) pirmas pamatė burę ir greičiau sureagavo, ir taip visus likusius išgelbėjo nuo žiauraus likimo...

Žodžiu, Haisui pavyko perspėti Pelsaertą... ir maištas žlugo be tolimesnės kovos ir pasipriešinimo. Lyderio nebebuvo, o likę maištininkai beveik iš karto dėl visko prisipažino. Pelsartas Haisą pakėlė į seržantus ir davė dvigubą atlygininimą, kurį vėliau Batavoje gubernatorius dar padvigubino ir dar laipsniu pakėlė – Haisas tapo nacionaliniu didvyriu, na, o kiti...

Žodžiu, į mažąjį gelbėjimosi laivą ne tai nebūtų visi tilpę, ne tai niekas nenorėjo vežtis kalinių, tad Palsaertas surengė teismą vietoje: pačius aršiausius maištininkus pakorė gretimoje saloje. Tiesa, prieš pakarinat Kornelisui ir keliems žiauriausiems tipeliams dar nukirto rankas. Dviem mažiau prasiklatusiems leido išvykti į Australijos žemyną ir taip jie tapo pirmaisiais europiečiais apsigyvenusiais Australijoje, bet apie jų likimą niekas nieko nežino. Dar porelė nuplakti ir pertraukti per kylį arba nuvaryti per lentą, o antrasis Korneliso vadas buvo sulaužytas ant rato...

Tiesa, taip iki galo ir nepavyko įrodyti, kad Jakobsas buvo prisidėjęs prie maišto, bet jo niekas nepaleido, o tyrimo komisija nusprendė, jog Palsaertas pilnai neišnaudojo jam suteiktų įgaliojimų, tad jis irgi atsakingas už tai kas nutiko – buvo areštuotas ir konfiskuotas jo turtas. Nors metų bėgyje jis ir taip mirė.

Žodžiu, iš 300 išsigelbėjusių po laivo žūties, Batavijos uostą pasiekė tik 122 žmonės...

Beje, didžiąją dalį lobio pavyko išgelbėti. Neteko tik tų minėtų dviejų skrynių...

Na, o laivas „Batavia“ – ištraukus ir ištyrinėjus laivo nuolaužas (1973 m. – ištraukta apie 3,5-4% originalaus laivo korpuso (išstatyta Shipwreck Galleries in Fremantle, Western Australia), patrankos ir dar krūva smulkmenų (tame tarpe net 4 astroliabijos) 1985-1995 m. buvo pastatyta tiksli „Batavia“ laivo kopija naudojant tas pačias medžiagas ir anų laikų metodus. Dabar tai Lelystado muziejinis laivas.

Na, o tose salose pasistengė ir archeologai – ir matomai dar ne viską rado...

Na ir aišku, prirašyta ir pristatyta (filmų)...

 

Tikroji Karibų piratų romantikos pabaiga...

 

Pav. Ispanijos karinės pajėgos pelkynais apeina San Karlo tvirtovę

Piratai... Kiek daug apie juos parašyta! Romantizuoti jūrų „sėkmės džentelmenai“... Vyrukai, kurie vienu pirstelėjimu išpučia bures, vienu šūviu skandina septynis laivus, vienu abordažinio kirvio smūgiu nuneša devynias galvas!..

Jeigu ką, tai aš apie populiariuosius Karibų jūros anglosaksų korsarus ir kaperius, kurie smaginosi nuo XVII iki XVIII a... Tarsi mašalai ar jūrų skėriai. Protestantiškojoje Europoje  kiekvienas šio moskito įkandimas buvo pateikiamas, kaip „galingos armados“ nuleidimas dugnan... O realybėje, na tai kiek gi tų armadų galėjo turėti portugalai ir ispanai?.. Pavyzdžiui, pagal įvairius skaičiavimus, tai tas pats Morganas turėjo tiek prisiplėšti, kad visiems lobiams pervežti į „senutę Angliją“ būtų prireikę neįtikėtinai gigantiškos flotilės, jei ne kokių tokių penkių... Tik nelabai jis į „senutę“ ne kažn ką, kaip paaiškėja ir atvežė. Beje, būtent dėl to ir kilo teorija ir išbujojo legenda, jog Karibų salose ant kiekvieno kampo po Morgano lobį – na, panašiai, kaip pas mus - kiekvienam miškelyje, kaimelyje ar upelyje paskandintas, užkastas ar dar kaip nors paslėptas (ir net užkeiktas) koks nors Napoleono lobis...

 

Ir... staiga... Karibų piratų era baigiasi. Štilius. Tarsi uždanga nusileidžia, ir - „šaunieji vyrukai“ - išnyksta... Tarsi kažkokia istorinė juodoji skylė. Ir britų oficialieji istorikai šios temos nelabai mėgsta... O žinot kodėl? Todėl, kad, vis tik, Britų imperija kovą dėl įtakos Karibuose ir Amerikose - pralaimėjo... Triuškinančiai.

Taigi - varžybos dėl įtakos Karibuose apytiksliai truko nuo 1655 m., panašiai nuo Ispanijos imperijos nuopuolio pradžios, iki 1783 m. Štai čia tasai burbulas, kuriame ir gimė pačios šauniausios piratų istorijos.

O koją britams pakišo JAV nepriklausomybės karas (1775-1783 m.). Tuo metu Ispanijai  ir pasitaikė proga prižnybti savo konkurentą, ir ji 1779 m. paskelbė karą, kuris dabar menkai žinomas - Anglų-Ispanų 1779-1783 m. karas.

Šiam karui pretekstas ganėtinai banalus - 1763 m. Paryžiuje buvo perdalintos kolonijos tarp Prancūzijos-Anglijos-Ispanijos. Anglams atiteko Florida, mainais už pasitraukimą iš Havanos ir Manilų. Tuo tarpu iš Prancūzijos Ispanija, kaip kompensaciją (kažkas panašaus, kaip karinė kontribucija) – gavo Luizianą. Bet... Na, patys suprantate – anglų džentelmenui – skubėti nepridera. Sutarties sąlygos nevykdomos ir tenka skelbti karą.

Taigi, pradžioje tas karas buvo šiaip toks – stumk-trauk. Daugiausiai smulkūs ir lokalūs konfliktai, kol Luizianos gubernatorius, toks Bernardas de Galvesas (Bernardo de Gálvez) nesubūrė kariuomenės iš Ispanijai lojalių juodaodžių(!) ir vietinių kreolų(!) (po Ispanijos vėliava stojo ir Luiziana, ir kubiečiai, ir dar iš visų pakampių). Tiesa – pasirengimas šiam žygiui ganėtinai užtruko dėl Kubos biurokratų ir dėl gamtos stichijų, ir dar visokiausių kitokių organizacinių negandų, bet gubernatoriaus dėka, ekspedicija įvyko ir 1781 m. kovo mėnesį, margaspalvės ispanų karinės pajėgos išsilaipino Santa Rosoje – Pensakolos įlankoje ir, „žaibišku“ smūgiu užgrobė nespėjusias pasipriešinti anglų pabūklų baterijas nespėtuose užbaigti įtvirtinimuose (į jūrą buvo nukreiptos 7 patrankėles). Tai buvo Pensakolos apgulties pradžia (1781-03-08 – 1781-05-09). 

 

Žodžiu, ispanų ir prancūzų (32 ispanų laivai ir 4 prancūzų fregatos) blokavo įlanką nuo anglų laivyno. Išsilaipinę kariai įsitvirtino pietinėje San Karlo tvirtovės pusėje ir priešais Pensakolą - šiaurėj. Tiesa, gubernatoriui reikėjo dėti visas pastangas, kad laivų kapitonai jam paklustų – šie, iš esmės – buvo per žingsnelį nuo sabotažo... vos nekilo maištas - garsioji jūreiviška karinė drausmė šlubavo.

 

Nevarginsiu detalėmis – anglų laivai nieko negalėjo padėti apgultiesiems, o Santa Rosos saloje išstatyta baterija jiems gerokai trukdė. Anglai visiškai neturėjo reikiamų pajėgų jų šturmui ir pasak anglų kapitonų, bandydami gelbėti padėtį, jie prarado du laivus.

Galų gale, gynėjai buvo priversti pasiduoti – baigėsi provizija – pagalbos nebuvo iš kur laukti. Be visa ko - dėl nežinomų priežasčių susprogo forte buvusios parako atsargos (realiai ne visos) ir... Florida sugrįžo į Ispanijos globą...

Pačios apgulties smulkmenos, be abejo įdomios, bet daugmaž panašios į visokias kitokias (dispozicijos planas pridėtas), o štai skaičiukai – gerokai įdomesni už bet kokį batalijos aprašymą. Ir suprantančiam – iškalbingesni:

 

 Bernardas de Galvesas vadovauja šturmui, dail. Augusto Ferrer-Dalmau, 2015.

- Ispanijos skaičiukai: 32 ispanų laivai ir 4 prancūzų fregatos (galite skaičiuoti, kiek jie galėjo sutalpinti karių ir atsargų), apie 4000 karių apgulties pradžioje ir 3800 vėliau atvykęs pastiprinimas, +725 prancūzų kazadorai (jėgeriai, pagal prasmę, o pažodžiui medžiotojai). Pabaigoje rikiuotėje buvo apie 7000 karių (kovotojų). Anglai turėjo 1500 karių, 1000 jūreivių ir 2000 čiabuvių, iš kurių 8000 čoktavai. Nuostoliai – 95 žuvę ir 202 sužeisti iš ispanų pusės, ir 105-155 žuvę iš anglų, 56 dezertyravo, 1113 kapituliavo ir 300 pabėgo į Džordžiją.

- O dabar anglų skaičiukai: 7400 reguliariosios kariuomenės ir šauktinių (savanorių), 10000 jūreivių(!) (bet laivų tik 21(!) su 1500 prancūzų įgula) ir 750 prancūzų karių, prieš 1300 reguliarios kariuomenės karius ir reindžerius, ir 500 indėnų... Na, žuvusieji, kaip ir būgtai tarsi sutampa, išskyrus, kad nėra skaičiuojami pabėgėliai ir dezertyrai (tarp džentelmenų – dezertyrų nebūna!)...

 

Žodžiu – kapituliacijos sąlygos apėmė visą Floridą ir ji sugrįžo „namo“ - Ispanijai. Belaisviai buvo nuvežti į Havaną ir pagal belaisvių mainų sutartį vėliau išgabenti į Niujorką.

Na, o užtvirtindamas Ispanijos laimėjimą, tas pats, bet jau apdovanotas gubernatorius, užgrobia „Nueva Providencia“ Bahamuose, kur sunaikino paskutinį britų pasipriešinimo židinį ir pasiruošimą revanšui, o tuo pačiu - ir stipriausią britų bazę Karibuose... Paplanavo sunaikinti ir Jamaikoje esančią dar vieną britų bazę, bet... atėjo netikėta žinia apie karo pabaigą...

Žodžiu, Britanija abiejuose Amerikos kontinentuose patyrė visišką fiasko (taip-taip – su portugalais irgi pešiojosi): jai liko tik kelios salelės ir politinės manipuliacijos per Niūfaundlendą dėl įtakos Kanadai, kuri tuo metus niekam labai nebuvo įdomi...

Taigi – štai taip, kartu baigėsi ir piratavimo Karibuose era – labai greitai „senieji“ šeimininkai galutinai nuo jų išvalė Karibus ir įvedė tvarką. Šį „Status quo“ išlaikė iki XIX a. geros antros pusės iki visokių tenykščių revoliucijos ir nepriklausomybės peklų ir aistrų pradžios...

...Na, o Anglija? Tiksliau - Britų Imperija? O ji - nusišluostė ašaras, išsipūtė nosį - ir visas savo galias nukreipė į rytus – į Indiją, Pietų ir Centrinę Aziją, Australiją, Afriką... Štai, nuo tada - ir prasidėjo Naujoji britų istorija, kai baigėsi iš viduramžių paveldėta politika... Prasidėjo Britų Indija... Ai, na dar Napoleono karai... O po to jau Viktorijos era... „auksiniai“ britų imperijos laikai...

Tiesa, o Florida? Dėl Floridos dar buvo kovota per antrąjį JAV nepriklausomybės karą (1812-1814 m.), kaip jį vadina patys amerikiečiai, kai sąjungininkais jau buvo Ispanija- Britanija, kuriuos britų karinės pajėgos išdavė, nors, vist tik, viskas baigėsi tuo, kad Floridą 1819 m. JAV nupirko iš Ispanijos (kaip ir Naująją Prancūziją, o vėliau ir Aliaską, ir dar ten kažką (verslūs šaunuoliai, vienok) ir 1845 m. ji (Florida) tampa 27-ta JAV valstija...

 

P.S. Piešinukai – daugiau ar mažiau asociatyvūs, bet į temą – o tie, kurie piešti alia Pensakolos apgulties proga – visiškai nepatiko – dauguma atitrūkusios nuo realybės nesąmonės kažkokios... Tai čia daugmaž atrinkti.

 

P.S.S. Pagrindinis fortas, kuris ir buvo kovos ašis (širdis) – taip pat asociatyvus – jis XIX a. perstatytas. Koks jis galėjo būti, galima spręsti tik iš nespalvotos graviūros, bet tikrai tai buvo ne betoninis monolitas... Pagal aprašymus, tuomet jis net nebuvo galinga tvirtovė – net neturėjo pabūklų, kurie galėtų pakenkti laivams...

 

Mūšis prie Filipinų. 1617 m.

 

Mūšis prie Filipinų

La Batalla Naval de Playa Honda

(1617 balandžio 14-15 d.)

Laiškas Jo Didenybei, surašytas licenciato Manuel'io de Madrid, vertimas

 

Skiriama pasiilgusiems jūros,

Sergantiems jūra

Ir pavargusiems nuo kasdienybės,

Ir „sugadintiems“ Dreiko ir Morgano piarinių paistalų, ir „Kapitono Blado“ piratinės romantikos vėjų...

 

 Vertėjo žodis:

Na, ir apie jūras, ir marias. Apie saulėtus kraštus, kur aistros verda... Apie ispaniškuosius Filipinus, o jei tiksliau, tai dar apie vieną 80-tmečio karo (1568-1648) tarp Olandų (Nyderlandų Sąjungos – senuose tekstuose dažnai „Provincijų Sąjungos“) ir Ispanijos epizodų.

Daug kas žino tiesiog faktą, jog Nyderlandai ilgai kovojo su Ispanija būgtai dėl laisvės, nors toji kova, priešprieša daugiau kilo dėl paveldo, tikėjimo, mokesčių, prekybos ir politikos įtakos zonų, ir šiaip visokiausių kitokių europietiškųjų monarchų ir valdovų intrigų. Kartais, žiūrint iš šio amžiaus bokšto, kažkaip keistai atrodo, jog kažkoks nykštukas grūmėsi su „Imperija, virš kurios nenusileidžia saulė“ ( ©Karolis I (V)). Realybėje, tai Nyderlanduose burbuliavo beveik visos Europos interesai, o gyventojų tankis šioje šalyje  (realiai čia dar reiktų pridėti ir dalį dabartinės Belgijos ir net Prancūzijos) buvo toks, kokio nebuvo toje pačioje Ispanijoje ar kokioje nors kitoje pasaulio šalyje, o sąjungininkais, bent jau nominaliai, buvo beveik visos protestaniškosios to meto valstybės (čia jau reikia žr. konkretumo), bet palikime tuos skaičiukus ramybėje, nes tema ne ta.

Taigi, žinant, jog Nyderlandai tuo metu buvo viena iš vedančiųjų jūrinių šalių, kuri amžiams įtakojo jūreivystės mokslą (pvz.: Anglija nepaprastai daug iš jų perėmė), nereikia manyti, jog konfrontacija vyko tik Europos žemėlapyje. Ne, Europos žaidimų arena buvo kur kas didesnė – Nyderlandų Sąjunga visos tos konfrontacijos metu bandė ne kartą atakuoti ir Ispaniškąsias užjūrio valdas. Pavyzdžiui, jei neklystu, tai Filipinus puolė net tris kartus.

Štai, Jūsų dėmesiui – antrojo (pirmasis 1610 m.) Nyderlandų Sąjungos antpuolio istorija. Iš karto užbėgu už akių ir atkreipiu dėmesį, jog šiam antpuoliui enciklopedijose skiriama tik vos keli sakinukai. Negana to, nesutampa nei laivų, nei karių skaičiai, nei nuostolių aprašymai. Tame ir įdomumas, ar ne? Tai ir buvo priežastis, kodėl pateikiu ataskaitos/laiško rašyto 1618 m. vertimą, o ne laisvą interpretuotą tekstą. Šio laiško originalas saugomas Sevilijos universitete. Tik tiek, kad vertimas ne iš originalo, o iš transformuoto į šiuolaikinę ispanų kalbą teksto. Labai jau ženkliai ispanų kalba nuo tų laikų nesikeitė, bet transformacijos metu, be abejo, galėjo kažkokio detalės ir nubyrėti (yra neaiškių vietų). Bet, manau, tai ne esmė - bendrai atmosferai pagauti ir mūšiui įsivaizduoti - tai netrukdys. Beje, tekstas iš ties jau gerokai gražesnis, nei koks XVI a. pradžios ar vidurio memuaras primenantis kario raportą. Malonu skaityti – jis jau toks artimesnis mums įprastai klasikai.

Tai vietoje įžangos tiek. Nors, dar pridursiu, jog mūšis įvyko 1617 m. balandį. Pagal enciklopedinius užrašus, tai užpuolimą įvykdė Nyderlandų kaperis Joris van Spilbergen‘as (1568 – 1620), kuris vadovavo 10 laivų (karo?) eskadrai. Jis paplėšikavo Pietų Amerikos pakrantėse ir įsiveržė į Filipinus. Pabandė užimti Manilus. Tiesą pasakius, tikslas nelabai aiškus ta prasme, ar norėta paplėšikauti ir pridaryti kuo daugiau nuostolių ar išvaryti ispanus iš šių salų – vis tik, manoma, jog tai tebuvo kaperio reidas. Na, žodžiu – užpuolė ir gavo per dantis nuo 7 ispanų laivų ir 3 galerų, kuriems vadovavo Juan Ronquillo del Castillo (buvusio nuolatinio gubernatoriaus sūnus) – prarado tris laivus (ispanai - 1) ir vos paspruko, greit išsinešdino... O kokie skaičiai to mūšio liudininkų – patys pamatysite. Nemanau, kad skirtumai nustebins – būtent minėtos 80-metės konfrontacijos sausumoje ir jūroje ataskaitų skirtumai ir vertinimai įspūdingai skiriasi vieni nuo kitų. Nors apie tai jau buvau rašęs ČIA ir ČIA...

 Taigi, tuo pačiu ir pasigrožėkite, kokie realiai nuobodūs buvo burlaivių jūrų mūšiai... Manau  skirtumus nuo romantika kupinų romanų aiškiai pamatysite.... 

Jo Didenybei, surašytas Manuel de Madrid:

 

„Olandai su savo armada Filipinų pakrantėje jautėsi tokie galingi, kad, jų manymu galėjo plėšikauti nebaudžiami, nes šioji karalystė buvo taip toli nuo Ispanijos, kad dėl ilgos navigacijos į pagalbą negalėjo atvykti jokia karinė pagalba (jokia kita armada). Taigi, tose jūrose jie jautėsi stiprūs ir pakeliui nieko nesigailėjo. Tam tikslui atvyko su 14 laivų armada: su 14 gerai pastatytų ir gerai ginkluotų galeonų, o taip atsigabeno kitų mažų laivelių ir valčių (burinių katerių).

Mes nusprendėme suburti armadą ir susikauti, kad atėjūnai negalėtų plėšti (kad sumažintų plėšikavimo nuostolius). Buvo sutarta, kad visi susitiks Kavito (Cavite) uoste (Maniloje), kur visi balandžio 8 dieną susirinko ir išplaukė į jūrą. Šią armadą sudarė septyni galionai:

 

Flagmanas „San Salvadoras“, kuriam vadovavo Juanui Ronquillo (Chuanas Ronkililas) su 46 artilerijos pabūklais ir 250 karių (būtent karių – „soldados“, įgula - ko gero - nesiskaičiavo);

„San Marcos“ – jam vadovavo (kom.: taip, tai ne klaida – buvo paskirtas vadas, tai būtų dabartinio kapitono atitikmuo, bet originale jie neįvardinami kaip kapitonai – visi kilmingieji pagal kilmę tuo metu buvo kariškiai, galėjo būti skiriami vadovauti, bet nebūtinai turėjo turėti kapitono patentą. Vėliau, kaip matysim, kapitonai kapitonais ir įvardinami) Juan de la Vega (Chuanas de la Vega) su 42 pabūklais ir 164 kariais;

„San Juan Bautista“ – jam vadovavo Pedro de Heredia - su 32 pabūklais ir 146 kariais;

„San Miguel“ – jam vadovavo Rodrigo Aguillestegui - su 31 pabūklu ir 138 kariais;

„San Felipe“ – jam vadovavo Sebastián de Madrid - su 27 pabūklais ir 111 karių;

„Nuestra Señora de Guadalupe“ - jam vadovavo Juan (Chuanas) Bautista de Molina - su 24 pabūklais ir 146 kariais;

„San Lorenzo“ – jam vadovavo Juan (Chuanas) de Azevedosu - 22 pabūklais ir 44 kariais.

Be šių septynių buvo ir trys galeros, kurioms vadovavo donas Alonso Enríquez. Kapitonas Diego de Quiñones vadovavo vienam, o seržantas majoras  (Sargento Mayor) Pedro Téllez - kitam. Taip pat prisijungė ir portugalas Andrés Coello, kuris šia proga su savo laivu ir savo žmonėmis, kuriuos jis gabeno, norėjo pasitarnauti Jo Didenybei.

  

Mūsų armadai prireikė penkių dienų (išplaukė pirmadienį), kol pasiekėme uostą (Iloio), kuriame buvo priešas (Palay sala, uostas). Jie dar nebuvo išsilaipinę Playa Hondoje (kom.: Filipinuose Palavano sala. Honda, čia turima galvoje navigacijai tinkama įlanka su uostu, praktiškai rytinės pakrantės viduryje). Priešas buvo daugiau nei už keturių lygų prieš vėją ir norėdami atgauti manevringumą (palengvinti laivus), jie pradėjo mesti už borto grobio dalį - kai kuriuos prisiplėštus (pavogtus) didelius (sunkius) daiktus.

(kom.: tuometinė ispaniška lyga - labai keblus to meto matas ir kaip tik panašiu metu jis keitėsi. Geografinė lyga atsirado tik 1630 m. (panaši į dabartinę mylią) ir tuomet dar jūrinė lyga (apie dabartinius 3,8 km) buvo mažesnė už sausumos (galiojo dar Senovės Romos lyga – beveik 4,8 km), bet dvigubai didesnė už dabartinę jūrmylę. Tad galimai priešas stovėjo už 8-15 dabartinių kilometrų. Nors tose jūrose matomumas turėjo būti puikus (žmogaus akis kalnų siluetus geru vaiskiu oru gali matyti iki 160 km.), bet kažin ar tokias detales galėjo įžiūrėti, tad galimai laiško autorius pridėjo gautas žinias iš belaisvių).

Visą dieną ir tą naktį mūsų armada praleido pasiruošimuose ir manevruose (rikiuodamiesi), o flagmanas – geriausias mūsų turimas burinis laivas – penktadienio rytą su „San Juan Bautista“ ir „San Miguel“ stojo prieš priešą. Likusi mūsų armada stovėjo pavėjui daugiau nei per keturias lygas

Priešas, matydamas tokią gerą galimybę panorėjo priartėti prie mūsų flagmano ir, nors jis negalėjo laimėti priešvėjyje, pradėjo šaudyti visu galingumu, o mūsų flagmanas jiems atsakė tuo pačiu.

(kom.: gana tipiška to metų ispanų jūrinė taktika)

Nežiūrint viso to, priešas beveik jokios žalos mūsų kapitonui nepadarė ir keliais laivais pabandė atakuoti „San Juan Bautista“ ir „San Miguel“, kurie, kaip minėjau, ėjo paskui flagmaną. Visa priešo armada po pietų atsidūrė tarp mūsų laivų ir galėjo atakuoti „San Felipe“ ir „Nuestra Señora de Guadalupe“, tačiau kapitonas savo šūviais to padaryti neleido ir mūšis buvo paliktas kitai dienai.

 

Išaušus šeštadienio rytui, pavėjui esanti priešo armada išsirikiavusi į kare, nusprendė priartėti ir stoti į mūšį su mumis. Buvo įsakyta, kad kiek galima suartėtume su priešu ir imtu laivus abordažu, o „San Juan Bautista“, kuris buvo stipriausias lavas, atakuotų priešo admirolo laivą (imtų abordažu). Atsargoje turėjo likti „San Lorenzo“, kuris turėjo ateiti į pagalbą tiems, kuriems jos galėjo prireikti.

Štai taip mūsų armada susidūrė su priešu: „Nuestra Señora de Guadalupe“ pirmoji susidūrė su priešo galeonu ir jį taip įnirtingai puolė, kad dar priartėdama priešui pridarė daug žalos, jog priešo laive liko labai mažai kovotojų. Priešas turėjo pasiduoti, tačiau jis („Nuestra Señora de Guadalupe“)  turėjo atsitraukti, nes priartėjo kitas priešo galeonas ir atidengė įnirtingą ugnį, ir būtų turėjęs pasiduoti, tačiau priartėjo „San Miguel“. Tada eretikai  padegė savo laivą ir norėdami sudeginti laivus, jį paleido į mus (kom.:matomai tas pirmasis, kurį atakavo „Gvadelupė“), bet jokios žalos nepadarė – jis beprasmiškai sudegė.

 

Mūsų kapitonas (flagmanas?) puolė priešą, su kuriuo kovojo jau daugiau nei keturias valandas (reikia suprasti – apsikeitinėjo artilerijos ugnimi), nes tai buvo stipriausias priešo laivas ir priešinosi daugiau nei visi kiti. Tačiau į jį įlipti buvo neįmanoma, nes šis gynėsi patrankomis ir šautuvais, nors ir buvo bandyta, kol galiausiai jis nuskendo su visais savo žmonėmis. Mūsų manymu išsigelbėti pavyko tik admirolui su aštuoniais žymiais žmonėmis (karininkais), kurie pabėgo persėdę į valtelę. Visi kiti priešo kariai bandė išsigelbėti plaukdami ir pasiekti savo armados laivus, tačiau nė vienam nepavyko to padaryti (kom.: iššaudė, reikia manyti – įprastas to meto elgesys).

Priešo galeonas „Sol Viejo“, kuris buvo stipriausias po jų flagmano, susidūrė su „San Felipe“. Kariai jau buvo įlipę ir jis beveik pasidavė, kai buvo nušautas mano brolis kapitonas Cuanas (Juan) de Madrid‘as. Jo mirtis trumpam demoralizavo vyrus ir priešo laivas ta proga pasinaudojo, ir pabandė surinkti išsiblaškiusius karius šalia kapitono ir pabėgti iš mūšio.

Galeonas „San Juan Bautista“ gražiai abordažu pabandė imti admirolo laivą, tačiau ne iš karto pavyko, nes turėjo vytis „Sol Viejo“. Tada vėl atakavo ir pabandė paimti abordažu. Tačiau tai buvo stipriausias laivas su geriausiais kariais. Mūšis buvo įnirtingas ir sužeistųjų (žuvusiųjų) buvo tiek daug, jog atrodė, kad tai vien tik žmonių susirėmimas (kom.: prilyginama sausumos mūšiui). Mūsiškiai pajuto priešo silpnumą ir įgiję drąsos pradėjo juos taip stipriai spausti, kad, kai kurie, bijodami ispanų griežtumo, norėjo iššokti į jūrą labiau, nei pasiduoti (kom.: su piratais pas ispanus kalba buvo trumpa ir žiauri). Tačiau, tai ką jie rinkosi – jiems nieko gero nedavė, ir tik atnešė daugiau vargo, nes mūsiškiai akmenų, strėlių (kom.: taip-taip, dar buvo naudojama!) ir smaigų pagalba, jiems padėjo nuskęsti ryjant vandenį mainais už kraują, kurį jie praliejo. Tuo pačiu metu jie taip stipriai sužeidė olandų kapitoną, kad šis neužilgo krito ir mirė. Galų gale, šis laivas pasidavė, nes liko nedaug žmonių ir visi buvo sužeisti. O kai kurie pamatę žuvusį kapitoną, apimti nevilties ir baimės šoko už borto (į vandenį). Taigi, šioje kovoje žuvo ir nuskendo daugiau nei 160 vyrų. Šis laivas patrankų šūvių taip buvo nuniokotas, kad nebeišsilaikė ir nuskendo. 

 Galeonas „San Marcos“ negalėjo abordažu paimti nė vieno priešo laivo, tačiau jis taip stipriai apšaudė priešininką, kad žuvo daug žmonių, o laivas nuskendo. Kai kurie žmonės buvo išgelbėti kitų laivų, tačiau dauguma jų buvo tiek sužeisti, kad negalėjo pasiekti nei laivo, nei kranto. 

Galeonas „San Lorenzo“ turėjo galimybę abordažu imti priešo laivą, bet jis to nedarė, nes jam buvo įsakyta teikti pagalbą ir jis palaikė armados laivus savo ugnimi. Per jį priešas prarado daug žmonių, tačiau kiekis nežinomas, nes nebuvo skaičiuojama.

 

Galeros labai stipriai padėjo mūsų laivams, ypač kapitonas, kuris apšaudė priešą, kuris su nedaugeliu likusių laivų pabandė trauktis link Mindanao. Ir mūsų armada, nors ji patyrė didelius nuostolius ir trūko jūreivių, juos persekiojo iki pat tamsos. Tačiau flagmanas leido vandenį, o kiti galeonai buvo apdaužyti, tad persekiojimas buvo nutrauktas. Jei juos būtų pasisekę pavyti, jie būtų sunaikinti, nes ir jie buvo gerai apgadinti. Kaip vėliau sužinojome, tik du iš keturiolikos pasiekė uostą. Aštuonis nuskandino mūsų armada, o keturis sužalojo. Tuo tarpu nė vienas mūsų galeonas nebuvo prarastas, nors kai kurie vos laikėsi ant vandens ir kiekvienas grįžo kaip sugebėjo. 

  

Galeonas „San Marcos“, grįžęs į Playa Hond‘ą, kur norėjo sulaukti likusių laivų, ten aptiko priešų laivą (kom.: matomai vieną iš minėtų lydinčiųjų laivukų), kuris ten plėšikavo. Jam teko kautis daugiau kaip 2 valandas bandant paskandinti priešą, kai šis pabandė sprukti.

Šia pergale mūsų tauta iškovojo didį pripažinimą tarp vietinių ir mūsiškių, ypač šiose Filipinų salose, kurie stebėjo, kaip mūsiškiai triuškina priešo armadą.  Ir jie teisingai mano, kad jeigu į pagalbą būtų atėjus didesnė Armada, tai nebūtų likę nė vieno priešo laivo, nors ir likę tai tebuvo tik luženų krūva su išsekusiomis amunicijos atsargomis ir, visų pirma, priblokšti (pritrenkti, demoralizuoti). Tad dabar jie netiki, jog priešai kada nors greitai pasirodys (kom.: pasirodė 1624 m. ir vėl patyrė fiasko).

 (kom.: prie paskutinės pastraipos turėčiau pridurti, jog skirtingai nuo paplitusios nuomonės, Ispanijos karūnos valdžia Filipinuose tuo metu buvo labai nominali ir vykdė beveik tik prekybos kontrolę. Ji buvo priversta skaitytis su tenykščiais karaliukais, tad toji pergalė iš ties turėjo pakelti autoritetą, nes olandai pasirodė kaip visiškai negailestingi plėšikai, o ispanai, kaip realūs čiabuvių gynėjai)

Tačiau ši kova su armada pareikalavo didelių išlaidų, tad Jo Didenybės (Valdovo) parama laivynui, kaip karininkams, kurie padėjo Jūsų Ekscelencijai, labai reikalinga. Tad, vardan Jo Didenybės interesų, reikia kuo greičiau padėti pinigais ir kita parama.

Linkiu, kad Dievas saugotų Jo Didenybę.

„Santo Espíritu“ laivas, 1618-01-10.

Licenciado Manuel de Madrid“

„Išduodu leidimą spaustuvininkui Francisco de Lyra, kad šis galėtų atspausdinti ir pardavinėti šį pranešimą apie Jos Didenybės armados Pergalę prieš Olandus prie Filipinų krantų už tai neskirdamas jokių mokesčių

Sevilija. 1618-03-31.

Licenciado Don Gaspar de Vedoya“

 

.........

 

 

P.S. Štai ir visas tekstas. Tikiuosi, kad patiko.

Armanjako Šalis.Donatas.

(A.Š.Donatas)