Šveicarų legenda Arnoldas fon Vinkelridas... Mūšis prie Sempacho...

Ko gero apie šveicarų legendą Vilių Telį (vok.: Wilhelm Tell), kurio žygiai paskatino Šveicarų konfederaciją su nauja liepsna kovoti už nepriklausomybę (nors formaliai kantonai buvo kaip ir Šv. Romos imperijos sudėtyje), teko girdėti ne vienam. Tačiau apie tokio pat lygio herojų Arnoldą Vinkleridą, ko gero mūsuose išgirsti būtų kiek kebloka, nors norint suprasti iš kur dygsta šveicarų samdinių (arba kitaip samdinių iš Šveicarijos) fanatiškas pasiaukojimas kantonui ir konfederacijai, kuris išgarsino juos kaip nuožmius samdinius, be šios legendos būtų beveik neįmanoma ( šveicarų samdinių pradžia apie 1373 m. – pabaiga apie 1870 m., jei neimti į galvą Vatikano gvardijos).

Taigi, Arnoldas fon Vinkelridas (Arnold von Winkelried). Gimimo data nežinoma, bet gerai žinoma jo menama ar legendinė mirties data – 1386 m. liepos 9 d. – Sempacho mūšis (vok.: Schlacht bei Sempach) Lietuviškame internete užuominą radau tik čia (beje,įdomus straipsnis). Iki pat XIX a. antros pusės buvo manoma, kad tik jo pasiaukojimo dėka buvo laimėtas Sempacho mūšis ir jo vadas kunigaikštis Leopoldas III žuvo, o konfederacija ilgam laikui nusimetė Habsburgų leteną. Jeigu trumpai, tai pagal legendą, kuri kaip neginčijama tiesa gyvavo iki pat XX a. ir net dabar, Habsburgų ir konfederatų /kariuomenės batalijos ilgai stovėjo bandydamos palaužti viena kitą, kol galų atsirado narsuolis Arnoldas iš Vinkelrido, kuris užšoko ant priešininkų iečių ir Licernos konfederatams suteikė progą įsiveržti į priešo rikiuotę ir ją  suskaldyti su visomis habsburgams liūdnomis pasekmėmis. Ar iš tikro Arnoldas sušuko savo garsiuosius žodžius: „Аš padarysiu jums praėjimą, o jūs pasirūpinkite mano žmona ir vaikais!“ nėra aišku, nes kai kurie šaltiniai teigė jog jis sušuko „Der Freiheit eine Gasse!“: vertimas daugiareikšmis, bet gali būti, jog tai paprasčiausiai „Iš kelio!“ ar „Atlaisvinkit kelią!“, ypač jei šūksnį lydėtų tikrai „macnus“ necenzūrinis žodeliukas apibūdinantis priešininkus...

Žodžiu, jo žygiai apdainuoti, o legendų krūvos... Negana to, dar ir ne vienas pasiaukojantis bandymas pakartoti žygdarbį... Bet...

Bet XX a. priešaušryje pradėta abejoti Arnoldas iš Vinkelrido realumu. Na ir kaip nesuabejosi, jei pati konkrečiausia ir seniausia jo didvyriškumo užuomina yra 1480 m. Ciuricho kronikoje, kuri sudaryta remiantis senesniais šaltiniais. Bet ten žygdarbį atlikęs vyras minimas tik kaip „vyras ištikimas konfederatams“. Dieboldo Šilingo (Diebold Schilling) iliustruotoje Berno kronikoje 1511 m. jau yra piešinėlis su ant iečių krentančiu žmogumi, kuris buvo apsirengęs Lucerno spalvomis.

Vinkelrido šeimos iš Untervaldeno pavardė pirmą kartą paminimas tik 1538 m., o vardas „Arnoldas“ jau priduriamas tik 1564 m. Tai be abejo davė pagrindą suabejoti herojaus realia asmenybe, nors 1854 m. pasak tyrinėtojo Hermano Libenau (Hermann von Liebenau), kuris iš pagrindų ištyrinėjo Vinkelridų šeimos genealogiją - realiai tokia Vinkelridų šeima tuo metu egzistavo.



Tiesą pasakius, žinant šveicarų samdinių batalijas ir jose naudojamas ginklus, vieno žmogaus herojiškas poelgis užšokti ant iečių, kažin ar lemtų rikiuotės likimą. Juolab, kad yra duomenų, jog pakartoti Vinkelerio žygdarbį buvo bandyta... ir ne kartą. Kitą vertus, ši legenda gali turėti ir pagrindą, tik jis gerokai senesnis – 1332 m., prie Berno mūšio, kur buvo susidūrę Austrai su Berniečiais ir kovoje dalyvavo tik apie 400 vyrų, o ietys tuo metu bent per pus buvo trumpesnės, nei jau Sempacho mūšyje. Ten buvo vienas veikėjas (Johanas Štiulingeris/Johann Stühlinger), kuris su visu žirgu užvirto ant priešakinių linijų ir per properšą prasiveržę priešai sugriovė rikiuotę nulemdami pergalę.

Mūšio vieta

Taigi, rodos į klausimą galėtų atsakyti pačio Sempacho mūšio eigos aprašymas. Tik bėda tame, kad duomenų apie mūšio detales neišliko. Visi mūšio aprašymai siekia tik XVIII-XIX a. Daugiau ar mažiau sutariama, kad konfederatų pajėgos buvo gerokai didesnės, bet gerokai prasčiau ginkluotos: kunigaikštis Leopoldas turėjo apie 1500 riterių  su apytiksliai 4000 karių, o konfederatų buvo nuo 6000 iki ~8000. Bet tie skaičiai nėra tikslūs.

Pagal vieną iš versijų, lygumoje ant kalvos, netoli Sempacho Leopoldas nusodino nuo arklių savo riterius ir ėmė laukti priešo. Šie išsirikiavę pleištu arba dar vadinama kiaulės rikiuote, bandė juos atakuoti. Suartėjus, Arnoldas užšoko ant iečių ir „kiaulės snukis“, ginkluotas alebardomis, gavo progą prasiveržti pro properšą...

Kita versija, kad Leopoldas nesitikėjo didesnių priešininkų pajėgų ir konfederatų avangardą palaikė pagrindinėmis pajėgomis. Kol riteriai buvo užsiėmę avangardu, kita konfederatų kariaunos dalis išlindo iš priešingos pusės ir smogė triuškinantį smūgį Leopoldo kariuomenei. Tad išsigelbėti spėjo tik žirgus saugoję tarnai ir kariai....

Žodžiu, galima galvoti kaip norima... Tačiau ir vienu ir kitu atveju, Arnoldo žygdarbiui nėra vietos arba jo žygdarbis negalėjo nulemti pergalės, nors, žinant šveicarų samdinių tradicijas - toks pasiaukojantis veikėjas galėjo atsirasti.

Ir dar keletas niuansų – tuo metu riteriai dar neturėjo tradicijos kautis pėsčiomis. Tik labai didelis ir autoritetingas veikėjas juos galėjo nusodinti nuo arklių. Tai veikiau išimtis, nei taisyklė. Tik po Maksimilijono I-ojo  tokia praktika tapo kasdienybe, tai yra, kai riterystė jau po truputį ėmė ristis „žemyn“. Kita vertus, Leopoldas buvo pakankamai išmintingas karvedys ir puikiai žinojo kuo gali baigtis raitelių kaktomušinė ataka į drausmingą ietininkų falangą... Žodžiu, net jei riteriai išlipo iš balno jie galėjo turėti ietis net iki ketvirtos eilės gylio, o tuo tarpu Lucernos šveicarai galėjo būti ginkluoti miestelėnų milicijos alebardomis ir ilgakočiais kūjais. Visai įtikėtina, kad lengviau ginkluoti ir gausesni konfederatai visai galėjo „apsupti“ riterius jiems smogti iš šono. Tiesą pasakius, tai būtų vienintelė viltis jiems laimėti.

Be to, yra žinių, kad prieš kovą konfederatai ilgai meldėsi ir po kovos visą pergalę priskyrė tik Dievo malonei ir ilgai po jos meldėsi. Tai yra – ji turėjo būti gerokai sunkesnė ir praktiškai beviltiška...

Žinant visa tai, riterių pralaimėjimas yra ganėtinai keistas, todėl jų pralaimėjimą dar bandoma aiškinti visokiais mažai vertais dėmesio argumentais, kaip karštis, nejudrumas ir t.t... Tačiau ko gero ne tiek svarbu, koks buvo to mūšio scenarijus ir kaip ten buvo iš tikrųjų, o svarbu tai, kad jis pagimdė sektino pavyzdžio legendą ir po šiai dienai Arnoldas Vinkleridas yra realus pasiaukojimo simbolis. O tokių simbolių nuvertinti iš ties neverta...

P.S. Labai daug romantinių paveikslėlių, paveikslų ir piešinukų apie Arnoldo Vinkelrido žygdarbį, bet didesnė jų gausa mažai atitinka XIV a. pabaigą. Didesnė dalis jau veikiau tai XVI a. vidurys, tad įdedu tik vieną iš tokių tik kaip neatitinkantį XIV a. tikrovės  pavyzdį...

Akiniai

Kažkodėl žmonės mano, kad akiniai yra naujųjų laikų išradimas...

Tačiau jau 1306 dominikonų vienuolis Džordanas iš Pizos (Dominican friar Giordano da Pisa) juos jau mini savo pamoksluose (šlovindamas ir girdamas optikos meistrų meną), o XVI amžiaus pradžioje jau susiformavo ir akinių "stilius" (antroje nuotraukoje dominikonų kardinolas Hugo iš Sen Šero (Hugh of Saint-Cher) 1352 metais).

Rėmeliai dažniausiai būdavo gaminami iš medžio ir kaulo, vėliau ebonito. Nuotraukoje Prancūzijos karaliaus Henriko IV (Henri de Bourbon, Henri IV de France le Grand, 1553 – 161. Prancūzijos karalius) iš ebonito...

Pradžioje visi akiniai buvo skaitymui, o trumparegiams (žiūrėjimui į tolį) atsirado nuo XVI a. vidurio.

Europoje gaminti akiniai tapo paklausia eksporto preke į rytus. Pasiekė net Kiniją...

Tuo tarpu akiniai nuo saulės, tai yra be dioptrijų, žinomi nuo seniausių laikų. Tačiau pagal išvaizdą supanašėjo tik 18 a., po to, kai Džeimsas Eskotas, manydamas, kad spalva leidžia pagerinti regėjimą (mėlyna ir žalia), eksperimentuodamas su spalvotais lęšiais, ėmė skelbti eksperimento rezultatus. Gana greitai spalvoti akiniai tapo netgi madinga garderobo detale...

1750 m.

Tik tiek, kad spalvoti akiniai su dioptrijomis jau iš ties daugiau yra paskutiniųjų amžių

seniausieji akiniai nuo saulės - šiaurės tautų akiniai nuo saulės, be jokių lęšių

Kinija - spalvoti akiniai, manoma, kad 12 a.

Sebastianas Vranksas... Sebastiaen Vrancx

 

 Be didesnių įžangų gal pradėsiu iš karto. Tai garsus baroko dailininkas. Pasaulyje žinomas kaip Sebastiaan Franck,  Sebastian Franck, Sebastiaen Vrancx. Kokioj tik norit kalboj pagal šiuos vardus jį galima surasti, bet tik ne lietuviškame internete...

Taigi, pasistengsiu kuo trumpiau. Man regis, šio tapytojo paveikslus matęs ne vienas. Berods, net kažkokiam mokykliniame vadovėlyje yra paveikslas „Aklas veda aklus“. Tačiau jis išgarsėjo ne tiek savo biblinėmis ir alegorinėmis scenomis, kiek batalijomis. Jo teptukas stebino ne tik amžininkus, bet ir vėlesniųjų laikų tyrinėtojus. Kai kada, net kostiumų rekonstruktoriai gali remtis jo paveiksluose atvaizduotais žmonėmis.

Vranksas  laikomas batalinių scenų pradininku Nyderlanduose. Bandymų iki jo, aišku buvo, bet jo beveik pusė darbų skirtos tik batalijoms ir praktiškai nesutinkamos herojiškos scenos skirtos įsiteikti vienam ar kitam didikui. Kartu jis žymus ir tuo, kad tapė marodierius, plėšikus, karių ir samdinių savivaliavimus. Ir pakankamai realistiškai. Gana drąsi ir reta tema.

Mūšis kopose

Truputį apie jį patį:

Gimė Antverpene (dabartinė Belgija, tuo metu Flandrijos grafystė) 1573-01-22 ir mirė 1647-03-19.

Pradžioje mokėsi pas Adamą Nortą (1562 - 1641). Tai buvo garsus to meto mokytojas. Pavyzdžiui, vienas iš jo garsiausių mokinių buvo Petras Paulius Rubensas (Pieter Paul Rubens, 1577-1640). Sebastianas nuo 1600 metų tęsė mokslus Romoje.

Sebastianą vertino ne tik Rubensas, bet jis buvo ir kitų dailinkų darbų bendrautorius arba dirbo kartu su jais. Atskirai, matyt, reikėtų paminėti Janą Breigelį Vyresnįjį (Jan Bruegel, 1568-1620 m.) nes jo darbuose labai jaučiama Jano įtaka (ne tik dirbo kartu, bet buvo ir kelių paveikslų bendrautorius). Be abejo turėjo ir savo mokinių.

Tačiau, kaip ir daugelis to meto dailininkų, užsiiminėjo ne vien tapyba. Taip pat rašė eilėraščius, komedijas, tragikomedijas. Buvo Antverpeno dailininkų Švento Luko gildijos dekanu. O taip pat ir

Rubensas. Janas Breigelis su šeima

Antverpeno milicijos kapitonu (nepainioti su išsigimusia "savoko" milicijos sąvoka – tais ir vėlesniais laikais, milicija tai garbingas karinis vienetas formuojamas iš laisvųjų miestiečių ir/ar apylinkės gyventojų (prievolininkų), kurių tikslas buvo miesto ar regiono gynyba. Kitaip tariant šauktiniai, kurie šaukiami ne tik pratyboms, bet ir pavojaus atveju. Prie reguliariosios kariuomenės junginių dažnai vykdydavo pagalbines funkcijas. Milicijų formavimas leisdavo nešvaistyti reguliariųjų dalinių pajėgų miestų ar net tvirtovių įguloms)  Kaip tik pastaroji jo pareigybė jam, skirtingai nuo kitų dailininkų, leido pakankamai realiai, profesionaliai pateikti sceną – jam įspūdžio sustiprinimui jau neprireikė visokių alegorijų ar simbolių technikos. Beje, tuo metu vyko ir Trisdešimtmetis karas, tad milicijos kapitonas turėjo darbo... Vien todėl puikiausiai galima pasitikėti jo kūriniais, bandant įsivaizduoti to meto ginkluotę, karius ir civilius. Be abejo tapytas paveikslas ne dokumentinė fotografija, tačiau jo darbai vieni iš artimiausių realybei.

Jeigu ką smulkiau sudomino jo tapyba, veikalų anglų kalboje (tiems kas skaito tik lietuviškai ir “kvadratinėmis raidėmis” informacija kažkodėl bus ganėtinai ribota) yra pakankamai daug. Ganėtinai išsamiai yra netgi čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Sebastiaen_Vrancx

Na, o aš kviečiu mestelti akį į keletą batalinių ir plėšikavimo scenų.

Bėgliai (nuo karo)

 

Pasala

Plėšikų pasala

Vomelgemo (Wommelgem) apiplėšimas



Kariai užpuola keliauninkus



Gurguolės apiplėšimas

Kariai siautėja po fermą

Fermos užpuolimas

Vomelgemo (Wommelgem) apiplėšimo paveikslo padidinta dalis

Po mūšio

Po mūšio

The Battle of Lekkerbeetje at Vught

The Battle of Lekkerbeetje at Vught

Battle of the Forty

Kavalerijos susidūrimas