Mėlynbarzdžio legendos kilmė

 

 

Beje, tikriausiai daugiau ar mažiau žinote legendą apie baroną „Mėlynbarzdį“? O ji, kad ir netiesiogiai – susijusi su Žanad‘Ark, be kita ko.

Tikriausiai daug kam  tik ši pasakų pasakėlė apie maniaką, serijinį prabėgusių amžių žudiką ir tiek... Bet, o įdomiausiai, kad jo prototipas realiai egzistavo. Tik jis, skirtingai nuo Pjero aprašytojo herojaus - buvo gražuolis (pagal tuos laikus) ir nelaimingas iki ausų įsimylėjęs Žaną d‘Ark vyrukas, artimas karaliaus Karolio VII draugas ir net bičiulis; ir vienintelis, kuris surinkęs savanorių kariuomenę bandė išvaduoti Žaną iš nelaisvės... Vienas iš tų, kuriam turime būti dėkingi, kad Žanos d‘Ark vardas išliko...

O kaip jis tapo „mėlynbarzdžiu“, jei jau jis buvo riteris su nepriekaištinga reputacija?..

Ir realybė, kaip visuomet labai paprasta ir nedėkinga, ir, kaip dažnai klasikai sako: „karalių atmintis trumpa“, o „bažnyčios (ilgaskvernių) rankos ilgos“...

Bet trumpai ir iš eilės: Anžu žemėse (grafystėje), būgtai 1405 m. (tiksli data nežinoma) gimė toks būsimas baronas - Baron de Retz arba Gilles de Rais, arba de Monporansi (Gilles de Montmorency-Laval), būsimas Bretanės grafas ir Prancūzijos maršalas (marescallus Franciae - karinis titulas, vėliau laipsnis, nuo 1182 m.)...

...kad būtų paprasčiau, tai toliau - tiesiog „Baronas“ arba „baronas de Re“...

Žodžiu, jam pasisekė gimti labai turtinguose namuose, o kad turtai neišsitaškytų, šeimynėlė nusprendė jį ištekinti apvesdinti. Anksti mirus tėvams, vos jam sukakus 12 metų, globėjas dėdė intrigavo pradėjo intriguoti dėl jo vedybų ir jam sukako 16 metų buvo apvesdintas su pusiau giminaite – kuzena Kotryna de Tuar Britaniete (Catherine de Thouars of Brittany). Įdomu tai, kad pradžioje bažnyčia su tokia santuoka nesutiko, tad intrigantai inscenizuotas jaunosios pagrobimą, atvežė į Šantose pilį (château de Champtocé - pagrindinis giminės lizdas)... ir ten jaunuosius „apženyjo“... Bet...

...bet vyko Šimtametis karas ir jaunasis baronas savo „lizdelyje“ tik vaidenosi kaip... kaip kokia pamėklė: tai tarnyba, tai karas, tai karaliaus rūmai, svita... Jis būdamas tik 25 ar 26 metų jau tapo maršalu. Ir, ne, tai nenuostabu – ne dėl padlaižiavimo: vyrukas turėjo puikiausią išsilavinimą – karybos „granitą“ kirto nuo jaunųjų dienų; laisvai skaitė ir rašė, mokėjo keletą kalbų ir, tame tarpe – lotynų (tuo metu oficiali kanceliarinė Prancūzijos kalba)...

Apie 1429 metus likimas jį suvedė su Žana d‘Ark ir, matomai, jis ją beviltiškai įsimylėjo. Karūnuojant Karolį VII, kartu su Žana jį lydėjo garbingiausiose didikų gretose. Ir, beje, - iki tos dienos, jie abudu, vieninteliai (!), gauna teisę prie savų herbų prisisegti Auksinę Karališkąją Leliją mėlyname fone (karališkasis simbolis, apie jį rasite mano tinklaraštyje(„bloge“)... 

 

Jei trumpai ir glaustai - jis – kovų už Orleaną (1428-1429 m.), Jargeau (1429 m.) ir Patajaus (1429 m.) mūšių veteranas, neįskaitant visokiausių smulkių susirėmimų... Buvo paėmęs į nelaisvę  net kelis tuo metu garsius anglų karvedžius ir t.t., ir pan...

Ir štai... Žana d‘Ark patenka į nelaisvę... 

 ...jaunasis maršalas maldauja karaliaus padėti, bet jis jo prašymus ignoruoja - iš esmės tai karalius išduoda Žaną, ir Barono manymu, kartu ir jį patį. Tada Baronas savo lėšomis surenka kariauną ir pabando išlaisvinti d'Ark, bet nesugeba prasimušti iki Ruano, o pačią Žaną tuo tarpu sudegina...

Šių įvykių metu jam buvo apie 27 metus (tiksli gim. data nežinoma) ir maršalas, kuris iš esmės pats tikriausias tiesmukiškas saldofonas, neištvėręs intrigų ir išdavystės atsistatydina. Net sunku įsivaizduoti, kaip jam tai pavyksta, bet tuo metu frankų didikų savivalė buvo itin didelė – galimai net paprasčiausiai nusispjovė ir ištaręs „au revoir“ pasibalnojo žirgą namo)... Grįžęs užsidaro savo žemėse, pagrinde Šantosės pilyje...

Štai čia ir prasideda „Mėlynbarzdžio“ istorija...

Jis rašo poemas skirtas Žanai d‘Ark, kurios pasiekė ir mūsų laikus, memuarus ir kitokius veikalus (lygtais neišliko)... Viskas, kaip ir gerai, bet, kartu, jis užsiima ir alchemija (chemijos, kaip mokslo dar nebuvo), filosofija, astrologija, ir dar, būgtai, visokiais kitokiais panašiais dalykais. Tame tarpe užsiėmė net režisūra - spektaklių statymu, kurių vienas garsiausių – „Le Mistère du Siège d'Orléans“ (Kovų už Orleaną mistika)... Bet toks gyvenimas reikalavo išlaidų - vien minėtam spektakliui, kuris įvyko 1435 m. - jis pasiūdino virš 600 kostiumų! Tiems laikams - tai pasakiškai nepagrįstos išlaidos... Tad nenuostabu, kad jis pradėjo pardavinėti žemes, kol jos nesusitraukė iki dviejų pilaičių... Galų gale, į šią beprotybę įsikišo net karalius ir savo įsakymu uždraudė jam pardavinėti nekilnojamą turtą - žemes ir pilis... Ir tai, jį, matomai, galutinai įvaro į neviltį. Sunku pasakyti kur tiesa, o kur melas, bet, būgtais, jis, apimtas nevilties atsiskaityti su kreditoriais, ėmėsi „juodosios“ magijos ir okultizmo...

 

Be abejo, pagal šiuos laikus tai kai kuriuos tų ilgaskvernių liudijimus (istorija jų vardus ir pavardes išsaugojo) pilnai galima nurašyti į kaip visiškai nesąmoningas, bet aniems laikams tai buvo pernelyg rimta. Jų teigimu, tam, kad iškviesti turtų „demoną Baroną“ (taip-taip – yra toks) – jis turėjo aukoti kūdikius... Jam, aišku, nepavyko, tačiau alchemikas rankų nenuleido, o paaukotus vaikus pjaustė gabalais ir slėpė statinėse arba degino po gabaliuką židinyje (pilies židinyje tais laikais ir jautuką galima iškepti)... Visi liudijimai yra išlikę (priskaičiuota apie 100 aukų). Tiesa, yra ir netgi pačio barono de Re prisipažinimo protokolai... Tiesą pasakius, tų žiaurybių net nesinori minėti – labai jau panašu į kokį tai siaubo filmą, pavyzdžiui kaip „Pjūklas“ – nors ir tas dar kamputyje kukliai rūko...

 

Konfliktas su bažnyčia išaugo iki to, kad turėjo įsikišti ir pasaulietiniai teismai: baronas de Re 1440 m. susibarė su Saint-Étienne-de-Mer-Morte bažnyčios šventiku, kurį pagrobęs nuplakė.

Galų gale, pasaulietinis teismas taip pat paantrino bažnytiniam teismui, nors jie abudu būgtais veikė nepriklausomai. Abejuose šiuose teismuose jis apkaltintas žudynėmis, sadomija ir erezija...

 

Nuomonių yra visokių, bet šis baronas savo elgesiu iš ties buvo įsiėdęs ir karališkajai, ir bažnytinei valdžiai... Bet, kad tai būtų „keršto auka“ iš pavydo ir t.t. – menkai tikėtina – jis tuo metu (jam buvo apie 36 m.) jau buvo nuskurdęs, prasiskolinęs ir kvanktelėjęs vyrukas – kas jam ten ko galėjo pavydėti?.. Didesnių padaužų už jį buvo... Įdomu tai, kad 1992 m. buvo surinkta nauja komisija Liuksemburgo rūmuose, kuri pakartotinai išnagrinėjo kaltinimus šiam baronui. Komisija konstatavo, jog kaltinimai išgalvoti, nes XV a. nėra liudijimų, jog nors viena auka buvo rasta... Bet... bet nė vienas komisijos narys nebuvo istorikas arba bent jau viduramžių istorijos specialistas...

 

Ir, kaip ten bebūtų, bet XV a. viduryje skandalas buvo didis...

 

Štai taip baronas de Re tapo liaudies pasakų ir „siaubiakų“ herojumi... Vėliau - „Mėlynbarzdžiu“... Versijų buvo net ne keletas, o Pjeras Šarlis vieną iš tų versijų ir užrašė...

 

Tiesa... baronas buvo pakartas 1440 m. Nante, o apylinkėse, pagal liudijimus, baigė prapuldinėti vaikai ir liovėsi keistos žmogžudystės... Tiesa, radau poroj vietų, jog jis buvo kankintas, o po to sudegintas... Bet oficialiai – prisipažino pats ir buvo tik pakartas... 

 

Aha... ir jis tapęs dabar juodosios magijos simboliu, taip sakant...

Kažin ar pavyks jį kam nors kada nors „reabilituoti“...

 

Halketo valtis. Guminių valčių priešistorė

 

Truputis lakoniškos guminių valčių priešistorės. Galbūt žvejams ir turistams (gal ir kariškiams) bus įdomu. 

 

Priimta manyti, kad guminės valtys paplito apie 1940-tuosius metus, bet idėja atsirado gerokai anksčiau – net prieš šimtą metų. Tik jų poreikis buvo gerokai mažesnis, jos buvo brangios ir daugiausiai naudojamos ekspedicijose į „terra incognita“... 

 

Bet apie viską iš pradžių.

 

Ko gero seniausia užuomina, jog vandens barjerą galima įveikti nenaudojant medienos, nekalant plaustų ar nestatant laivų, yra tie asirų 900 m. iki Kr. g. bareljefai, kur kariai ant pūslių iš gyvūnų odos plaukia link tvirtovės. Kai kurie fantastai bando įrodyti, jog ten kvėpavimo pūslės ir jie plaukia net po vandeniu (nardo)... Deja, bet jie matyt nematė, kad ir tos 1900 m. foto, kurią pateikiu žemiau, ar bent tepabando su pripūstu kamuoliu rankose panerti... Na, bet ne apie tai...

Taigi, tokio tipo pūslės naudojamos dar ir po šiai dienai. Jei kam įdomu, tai jos pilnas internetas iš įvairių laikų, iš Azijos, Afrikos ir t.t.. ir, net Amerikos (Mezoamerikos) - tokias pūsles naudojo net actekai. 

 

Beje, štai Olaus Magni Historia de Gentibus Septentrionalibus („Description of the Northern Peoples“) 1555 m. veikale yra piešinys, kur pavaizduoti šiaurės žmonių plausteliai, o laikytis ant vandens jiems padeda odų pūslės. Tad, jeigu kas matė, tarkim „Vikingai. Valhala“ epizodą, kur Grenlandijos danai ant plaustelių plaukia per Anglijos pelkes ir jis jiems atsirodė kaip eilinis „Netflix“ prasimanymas – tai ne visai tiesa – pagrindas šiai „fantastikai“ iš ties yra -  ne visai iš piršto laužta.

 

Tačiau geografinių ir ypač šiaurinių regionų atradimo epochoje, tos visokios pūslės visiškai neatitiko keliautojų, nuotykių ieškotojų ar tiesiog avantiūristų poreikių. Taigi, priešistorė atsirasti guminėms valtims kaip ir buvo, šioks toks poreikis jau formavosi (ar teisingiau – sklandė kažkur ore) ir, kaip ir nenuostabu – atsirado žmogus, kuris šią nišą užpildė. Tai buvo Peteris Halketas (Peter Halkett (1820–1885)  – Karališkojo Anglijos laivyno leitenantas.

 

 

foto ~1900 m.

Ko gero jį ir reiktų vadinti guminės valties išradėju. Arba guminės gelbėjimo valties išradėju. Surenkamos valties išradėju... Šitas guminės valties prototipas taip ir vadinamas „Halketo valtis“.

 

Galbūt dabar atrodys keistai, bet pirmiausia tai jis sukūrė gumuotą apsiaustą, kurį greitai buvo galima paversti į guminę valtį, pompą, jam pripūsti, kurią buvo galima nešiotis kišenėje; skėtį, kurį buvo galima naudoti vietoje burės, ir vaikščiojimui skirtą lazdą, kurią labai greit, panaudojant tam skirtą peilį, buvo galima paversti į irklą. Visą idėją matote paveikslėlyje, tad galiu pridurti, tik tiek, kad jis paėmė gumuotą Makintošo apsiaustą – tuo metu labai populiarų tarp keliautojų ir į jį įsiuvo vamzdinę pūslę.

 

Taigi, esant reikalui, mažiau nei per keturias minutes, apsiaustas galėjo pavirsti į 3,4 kg sveriančia vienvietę valtelę ar plaustelį. Įdomu tai, kad ji iš karto nurodė, jog karštą dieną pilnai pūslės pripūsti neverta, nes dėl besiplečiančio oro ji gali sprogti.

Žodžiu – 1844 m. jis savo išradimą išbandė Temzėje. Praplaukė/praplūduriavo 15 km. Pasak liudytojų, nežiūrint to, kad jam teko plūduriuoti per bangas, kurias kėlė praplaukiantys laivai, ji vandens neprisėmė. Pasak jo pačio - plaustas plūduriavo, kaip antis. 

Vėliau jis savo išradimą išbandė ir Biskajos įlankoje, bet ten stovėjo štilius ir jam teko imtis savo to irkliuko...

 

Bet jo išradimai tuo nesibaigė. Pasak istorijos, nežiūrint sėkmingų apsiausto bandymų, jis ėmėsi naujo projekto – sukonstruoti ekspedicijoms tinkamą sulankstomą valtį. Manoma, kad tam jį paskatino sero Džono Franklino 1819-1822 m. vario ir kartografinė Arkties pakrančių ekspedicija (reikia pastebėti, kad tai buvo itin sunki ekspedicija, jos dalyviai net buvo apkaltinti kanibalizmu). Ypač tas epizodas, kai išlikę jos dalyviai turėjo iš vytelių ir tošelių/drobės pasidaryti kanoją, kad įveiktų (po vieną) sraunią upę. Juolab, kad jis buvo glaudžiai susijęs su „Hudson’s Bay Company (HBC)“ (tarnautojas ir pagrindinio akcininko sūnus), kuri buvo suinteresuota tokiomis ekspedicijomis. Esmė tame, kad ekspedicija buvo labai sunki, pusė vyrų žuvo, o per ekspediciją naudojamos kanojos buvo netinkamos – per sunkios, per didelės ir jas tekdavo palikti. 

 

 

Dagerotipinė foto John Franklin, 1845 m. (prieš pat ekspediciją)

Taigi, pasidalinus idėja su vienu iš ekspedicijos dalyviu (Ričardsonu), gavo palankų vertinimą ir pritarimą, kad turint tokią valtį gal visi ekspedicijos vyrai būtų ir išgyvenę, bet apsiausto pavidalu plaustas šiek tiek ne tai, ko iš tiesų reikėtų, nes tokia valtis turėtų būti ir tvirtesnė ir plukdyti ne tik žmones, nes dar yra ir bagažas, o ir pats lietpaltis arkčiai nelabai tinkamas daiktas. Tad išradėjas ėmėsi naujo projekto, naujo iššūkio – sukonstruoti sulankstomą valtį.

 

Tam tikslui jis vėl panaudojo gumuotą, bet kiek tvirtesnį Makintošo audinį. Valtis buvo skirtas dviem keliautojams, bagažui ir maisto atsargoms. Halketas ją gana neblogai spėjo išreklamuoti, nors kažin kokios paklausos ir nebuvo, o admiralitetas pasisakė, jog jo išradimas karinio jūsų laivyno nedomina. 

Taigi, patys geriausi atsiliepimai buvo nuo daktaro Džono Rėjaus 1813 – 1893), kuris Halketo valtį pasiėmė į 1946 m. prapuolusios Franklino ekspedicijos paieškas (taip, tos pačios, Šiaurės kelio paieškų tragiškos ekspedicijos, kur dalyvių žūties pagrindinė žūties priežastis – švinu apnuodyti konservai. Tarpe tarp 1848–49 m. buvo surengta net apie 40 gelbėjimo ekspedicijų). Ji buvo sėkmingai naudojama ir nė karto jai neprireikė jokio remonto. Nors ji intensyviai buvo naudojama net šešias savaites uolėtoje pakrantėje – nė karto nereikėjo jos remontuoti(!). Pasak jo, tai turėtų būti kiekvienos ekspedicijos privalomas rekvizitas. 

 

John Rae

Lygiai taip pat jos buvo naudojamos ir 1848 m., ir 1851 m. ekspedicijose ir dar daugelyje kitų...

 

Tačiau, nežiūrint visko, Halketo valties projektas nebuvo komerciškai sėkmingas, netapo populiariu, nei tarp medžiotojų, nei tarp žvejų, o po jo mirties, šių valčių gamyba buvo nutraukta.

Šiuo metu išlikę tik du egzemplioriai – vienas iš jų – iš Rėjaus 1853 m. ekspedicijos (dabar yra Stromness Museum, Orknėjaus (Orkney) saloje).