Viskas, kas nauja, tai tiesiog gerai primiršta sena...
Pistoletai ir šautuvai
I dalis.
Du vieno ir to pačio laikotarpio pistoletai.
Laikas, kai ratukinės piritinės spynos buvo vis dar patikimos, bet brangios, o titnaginiai visokie snapdogai ir snaphancai (snaphance) dar menkai tiko karybai, bet gerai pritiko medžioklei.
Taigi, titnaginis atlaužiamas pistoletas - 1650 m. Meistras Andrew Reinhold Dolep. Pistoletas Liudviko XIV-likto.
Taip, ten išimamas vamzdis su parako lentynėle. Tai yra galima jį nešiotis iškart užtaisytą arba turėti kelis tokius šovinius... Įdomi mintis.
Antrasis pistoletas, tiksliau porelė:
Antrasis pistoletas, tiksliau porelė:
Antrasis pistoletas su ratukine spyna. Tiksliau du poriniai pistoletai (kaip taisyklė tokius gamindavo porinius) su 1640 m. Brescian'o konstrukcijos ratukinė spyna (gal ši pavardė kam nors būtų svarbi). Inkrustacija meistro Giovan Antonio Gavacciolo - jis paliko nemažai savo tokio pobūdžio kūrinių. Graikiškas riešutmedis, sidabras. Tai Venecijos senato dovana Liudvikui XIII. Šiek tiek pagražintas vamzdis ir jo laikikliai 18 a. meistro Džosefo Grifino (Joseph Griffin)
Paskutinė foto tai jau kito pistoleto, bet to pačio meistro Džovanio Antonio. Bet ją įdėjau tik dėl gerai parodytos spynos foto.
Kaip veikia ši spyna? Geriau vieną kartą pažiūrėti, nei dešimt kartų perskaityti ar išklausyti. Beje, lentynėlė kartu ir skiltuvas. Ten naudojamas piritas, ne titnagas
II dalis
Tai daugiau praeitos temos tęsinys. Taigi, šovinio suformuoto ne vamzdyje idėja - atsirado labai anksti. Dar gūdžiam XV amžiuje... Dar nuo kulevrinų laikų... O ispanai, Karolio V šauliai-muškietininkai, jau bandė klijuoti popierinius ruošinius. Bet vos tik vadai pasikeitė, metė šį darbą - tinginystė paėmė viršų. Apie juos jau prisiminta tik po gero šimto metų. Bet, nežiūrint visko, idėja liko. Pasirodė bandymai naudoti metalinius šovinius... Žodžiu, nei viena nei kita idėja nežlugo ir atžingsniavo iki šių dienų...
1-6 nuotraukose Henriko VIII dagtinis šautuvas su "tūtele". Kai kas vadina jį karabinu (dėl trumpumo, nors šio termino XVI a. nebuvo), bet tai veikiau arkebuza: 13,5 mm kalibras. Svoris 4,22 kg. ilgis 975 mm, vamzdis 650 mm. Pagamintas 1537 m... Na, visa kita matoma nuotraukose. Kuklus. Medis-plienas. Saugomas Taueryje, bet dažnai vežiojamas per įvairias išvažiuojamąsias ekspozicijas. Įdomi Tiudorų rožė, virš kurios liūtai laiko karūną.
Atkreipkit dėmesį - jau yra "taktinė" rankenėlė! Beje, tų laikų šautuvuose ji jau pasitaiko. Kai kur net primena kokio nors šiuolaikinio "AR15" medinę raižytą ir inkrustuotą dėtuvę ;)
Toliau nuotraukoje to pačio laikmečio 1540-tųjų ratukinis pistoletas su įdedamu šoviniu suformuotu ne vamzdyje...
Tai jau Ispanijos karaliaus Pilypo V šautuvas (1715 m.)...
Na ir dar vienas dagtinis šautuvas. Taip pat be komentarų - yra prierašas...
______________
.jpg)
1540 metų ratukinis pistoletas primena anglišką Snaiderio sistemą, kuri XIX a. viduryje buvo naudojama konvertuoti kapsuliniams šautuvams.
AtsakytiPanaikintihttp://oldbritishguns.com/the-snider-rifle
Įdomu kad dauguma šautuvų vistiek turi grūstuvus - jeigu ne užtaisyti įdėtą išimamą lizdą tai bent išstumti jį lauk, nes dūminis prakas turėdavo gerai viską prikepinti viduje.
Yra panašumų. Taip. Manau, kad ši mintis ginklininkams buvo žinoma.
AtsakytiPanaikintiDėl juodo parako, tai taip - apsinešdavo. Bet gerėjant parako kokybei, tai nebuvo tiek kritiška, pagal to meto poreikius, kaip gali pasirodyti. Ratukinė spyna galėjo užtikrinti iki 15-20 "intensyvių" šūvių beveik be strigimų. Titnaginis mažiau. Napoleono karo metu, eilinis anglų pėstininkas (anglai dėka kolonijų turėjo geriausią paraką) paprastai turėdavo iki 60 "suktinių", atskirais atvejais iki 80. Intensyvios ugnies metu, jau nepakakdavo ir grūstuvo. Reikėdavo net plauti su tuo kas papuolė po ranka (įskaitant karštą vandenį ir net šlapimą...)...
Na, o grūstuvas, kaip neatskiriama šautuvo dalis dar ilgai buvo ir pasirodžius bedūmiam parakui. Net ir XX a. Aišku tik ne tiek intensyviai naudojamas...
Tiesiog iš smalsumo - o kurią žaliavą anglai pagrinde importuodavo iš kolonijų parakui - anglies ko gero turėjo.
AtsakytiPanaikintiUžsinešant vamzdžiui titnaginėse muškietose lyg tai naudodavo mažesnio kalibro kulkas, kad kuo ilgiau šaudyti nevalant. Problema apmažėjo tik su Minje kulkomis, bet pilnai niekur nedingo.
Su grūstuvais ir bedūmiu paraku atsirado trys mokyklos - anglai su ameirikiečiais juos metė, vokiečiai pridėdavo prie šautuvo po puse, kad du kariai galėtų išsivalyt šautuvus prie progos, o rusai ir prancūzai ir toliau juos dėdavo prie šautuvų. Prancūzai laikė jį labai svarbiu įstrigusios tūtelės išmušimui, nors nemanau kad dažnai tekdavo.
Salietrą. Kalio salietrą (kalcio salitrą naudojo ankstyvaisiais vid., todėl parakas buvo ganėtinai silpnas). Natrio salietra tinka tik petardoms (minoms) ir atskirais atvejais artilerijai, kur reikia didelių kiekių, bet ne masiniam naudojimui šautuvams ir pistoletams - greit sugeria drėgmę ir t.t.. Pramoniniu būdu kalio salietra sugebėta išgavinėti tik XVII a. Pradininkas buvo Glauberis. Juodo parako kokybė labiausiai priklauso nuo jos švarumo ir priklausomai nuo receptūros ji sudaro apie 75 proc parako sudėties, o anglis tik apie 16-17... Britų muškietų: 1781m 75-10-15, prancūzų 1756 m. 80-0-20 - kitaip tariant be sieros. Europoje atvirų salietros kasyklų nebuvo. Berods vėliau 18 a. tik Ispanijoje nedidelius klodus rado. Sierą Europai davė Sicilija... Indija, konkrečiai Bengalija - kalio salietrą... Na ir t.t.. ir pan...
AtsakytiPanaikinti