Rodomi pranešimai su žymėmis archeologija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis archeologija. Rodyti visus pranešimus

2023/06/12

"Batavia" išėjo į Bataviją...

 



Daugumas tikriausiai žino tą romantiškąją „Bounti“ laivo istoriją? Tą, kur išplaukė duonmedžių, bet maištininkai perėmė laivą be kraujo, bjaurų kapitoną išsodintas į „šliūpą“, o įgula iš Taičio patraukė į negyvenamą salą, kur susipešė dėl moterų? Yra ir knyga, ir kinas.

Bet yra ir visai kita istorija. Visiškai priešinga. Apie laivą „Batavia“ (Batavia). Ši istorija, skirtingai nuo paminėtos, labiau primena siaubo pasaką, nors tai visai ne pasaka, o tikra jūrinio siaubo istorija. Na ir, kartu, apie pirmuosius europiečius apsigyvenusius Australijoje be teisės išvykti...

Istorija ilga, bet pasistengsiu išdėstyti kiek įmanoma glausčiau.

Taigi, Nyderlandų Rytų Indijos kompanija savo reikmėms 1628 m. baigė statyti „Batavia“ prekybinį-karinį laivą „flytą“ (Fluyt - dabar laikoma, kad šio tipo prekybiniai-kariniai laivai tame laikmetyje buvo vieni geriausių ir novatoriškiausių, o šis ir dar labiau „paturbintas“ kaip pavyzdžiui, pločio ir ilgio santykis 4.4:1, kai kiti būdavo ~3,9:1 – tai yra siauresnis, apkalas ir kamšalai naujoviški ir pan.). Ir dar tais pačiais metais Batavija išėjo į Bataviją. Ne, tai ne kalambūras – Batavija tai dabartinė Džakarta, Indonezija - nuo 1619 m. ten buvo olandų kolonija (beje, labai įdomus įstatymas dėl moterų – jų trūko, tad vyrai imdavo vietines į žmonas, bet šios neturėjo teisės vykti į Olandiją).



Trys stiebai, su bušpritu (priekinis ant nosies pasviręs), tonažas ~620, ilgis 45,3 m., plotis 10,19 m., didžiausias burių plotis – 3100 m2, ginkluotė – apie 32 įvairaus kalibro pabūklai. Greitis maks. 5 mazgai (apie 9,3km/h). Tai kiekgi galėjo tęstis kelionė (nuo Tekselio irki Džakartos)? Ogi apie 7-8 mėnesius. Galite įsivaizduoti ~340 žmonių (keleiviai, kareiviai ir įgula) tokiame laivelyje? Sunkoka, be abejo, net žinant, kad buvo ir tarpinių sustojimų. Beje, juo plaukė ir viena tokia gražuolė Lukrecija Dans (Lucretia Jans), dėl kurios Nyderlandų Rytų Indijos kompanija įvedė moterų kvotas laivuose...

Kaip ir įprasta tiems laikams, išplaukė net septynių laivų flotilė, tačiau dar Šiaurės jūroje audra ją išsklaidė ir „Batavia“ tęsė kelionę viena...

Na ir apie krovinį – dvylika sidabrinių monetų pilnos skrynios (250000 guldenų – skrynioje 8000 monetų) ir du Rubenso paveikslai skirti pardavimui, bei brangakmenių už 60000 guldenų. Beje, 8000 monetų pavyko rasti per archeologinius kasinėjimus (pradėti 1973 m.), o 10 skrynių išsitraukė dar anksčiau patys olandai, jau po vėliau seksiančių įvykių Vietoje balasto – įvairios statybinės medžiagos (įprastinė praktika) ir t.t. Taigi, be proto turtingas laivas. Tad nenuostabu, jog atsirado veikėjas arba veikėjai, kurie sugalvojo klasta pasiavinti turtus. Patyliukais įkalbinėjo įgulą, juos „kusino“ ir t.t. Ir kaip nekeista, tai buvo laivo kapitonas Arijanas Jakobsas (Ariaen Jacobsz) ir bankrutavęs ir nuo valdžios bėgantis Jeronimas Kornelisas (Jeronimus Cornelisz). Na, o ekspedicijai ir laivui vadovavo pirklys Franciskas Pelsaertas (Francisco Pelsaert), kuris be kita ko, dar Olandijoje buvo susipykęs su laivo kapitonu.

Nemalonumai ir įtampa su įgula prasidėjo apiplaukus Pietų Afriką. Pavyzdžiui, kažkas išprievartavo minėtą Lukreciją, bet kas – kapitonui nepavyko išsiaiškinti, nes Lukrecija negalėjo skriaudikų atpažinti. Manoma, kad tai buvo bandymas sukiršinti įgulą su kapitonais ir laivo vadu, kad pasinaudojus šiuo kivirču būtų galima sukelti maištą ir pasisavinti laivą, bet intrigėlė nepavyko.


Spėjama, kad škiperis Jakobsas tyčia užplukdė laivą ant rifų ir seklumų šalia Vakarinės Australijos krantų (Valabio salynas, Wallabi Group, Houtman Abrolhos). Truputį turėčiau paaiškinti dėl to „tyčia užplukdė“ – nors tyrimas nustatė, kad tyčia, bet yra vienas „bet“ – apiplaukus Afriką (Gerosios Vilties iškyšulį), atsidūrus atvirame pietų pusrutulio vandenyne, tuo metu buvo didelė problema nustatyti ilgumą (jei iš vis buvo įmanoma) ir vietą kai jau reikia keisti kursą į šiaurę, tad nebuvo nieko nuostabaus, jei laivas staiga atsiduria šalia seklumų ir salų netoli Australijos. Iš esmės, tuometiniai kapitonai šioje atkarpoje daugiau vadovavosi intuicija ir be abejo laivo maršo matavimais, nei koordinatėmis. Na ir kokia nauda iš lobio, jei jo negali persivežti kur nori?


Taigi, kaip buvo, kaip nebuvo, bet „Batavia“ sudužo ir iš 341 įgulos ir keleivių (kai kur 322) 300 pavyko išsigelbėti – išsilaipinti į Bekono salą (Beacon), kur Kornelisas buvo paliktas kaip vyriausias vadas (laivas apgadintas dar laikėsi – pavyko iškrauti atsargas), o Pelsaertas ir Jakobsas su keletu įgulos narių ir kareivių išvyko ieškoti vandens į žemyną (saloje vandens nebuvo) su išlikusia valtimi (jalas – 9 m. ilgio), bet jo nerado ir patraukė ieškoti pagalbos į Bataviją. Su tokiu jalu, tai buvo visai įmanoma misija ir ji pavyko – tarp salų kelionėje jie praleido apie 33-35 dienas, o atvykus į Bataviją Jakobsas ir vairininkas Jan Evertsz buvo suimti – vairininkas iškart pakartas už laivo praradimą, o kapitonas suimtas už aplaidumą... Generalgubernatorius Pelsaertą išsiuntė atgal su įsakymu gelbėti žmones ir kiek įmanoma – krovinį. Na, kelionė atgal truko nemažiau – apie 30 dienų...


Ir štai, per tuos du mėnesius...

Kaip minėta, Kornelisas, nors ir pirklys civiliokas, bet turintis kažkokias tai pareigas ir akcijas Rytų Indijos kompanijoje, liko vadovauti sudužėliams ir štai tada ir prasidėjo siaubų pasakaitės. Kornelisas tiesą sakant – matyt buvo neadekvatus vyrukas. Kaip vėliau tyrimas parodė, jis planavo užgrobti gelbėjimo laivą ir su visais lobiais susirasti kokią tai vietelę, kur galėtų įkurti savo karalystę. Na taip, nei daugiau, nei mažiau. Tik prieš tai reikėjo atsikratyti konkurentais – vienu iš kareivių lyderių Vybu Haisu (Wiebbe Hayes), kuris netgi organizavo vandens surinkimą tam panaudodamas burę - ir aplink jį besibūriuojančiais vyrais (kariais). Jis įkalba Haisą paieškoti vandens gretimose salose.

Ir štai, Haisas su 20 karių nedidele valtele nuplukdomas į gretimą salą praktiškai be atsargų ir liepa ieškoti vandens, o kai suras, duoti dūmų signalą. Taigi, manydamas, kad kareiviai jokio vandens neras, juos palieka myriop ir jau grįžęs į Bekono salą ima tvarkytis taip kaip išmanė – kareivių nebeliko: vieni išplaukė su kapitonu, o kitus jis „ištrėmė“.

Be abejo, turėjo jis ir pakalikų, ir prasidėjo išsigelbėjusių žmonių teroras. Planas paprastas – išnaikinti kuo daugiau išsigelbėjusių žmonių, kad kuo ilgiau užtektų atsargų. Pradžioje bandė imituoti visokias bausmes dėl išgalvotų nusikaltimų, o vėliau jau „įėjo į skonį“ ir įvairiais būdais išžudė apie 110 vyrų, moterų ir vaikų – pagrinde Rytų Indijos kompanijai lojalių žmonių jau per pirmas dvi savaites. Tiesa, tą minėtą gražuolę pavertė savo sekso verge, o būrelį dailesnių merginų-moteriškaičių atidavė savo šalininkams...


Bet Kornelisas prasišovė – kareiviai kitoje saloje (už ~8-9 km) iš tiesų rado vandens, leido dūmus, bet pas juos niekas neatvyko. Beje, sala buvo kiek turtingesnė, tad netgi maisto prasimanė. Tik kiek vėliau, kai Bekono saloje prasidėjo masinės žmogžudystės, keletui keleivių pavyko pasprukti su kažkokiu tai plausteliu  ir jie jiems pranešė apie vykdomus nusikaltimus. Tai tada jie ir suprato klastą, suprato, kad Kornelisas sužinojęs, jog jie gyvi, nepaliks jų ramybėje, ypač kai iš dūmų žinojo, kad pas juos yra vandens, kai jam pačiam jo jau pradėjo trūkti. Iš visokiausių nuolaužų ir jūrų šiukšlių pabandė pasidaryti šiokius tokius ginklus, netgi iš kalkakmenio susikrovė nedidelį fortuką.



Ir leitenantas Vybas neapsiriko – Kornelisas iš tikrųjų puolė. Tai jam buvo gyvybiškai svarbu, nes kariai ardė jo planus – galėjo perspėti gelbėjimo laivą...



Per kitus du mėnesius Kornelisas bandė fortuką šturmuoti net tris kartus, bet kiekvieną kartą nesėkmingai – mat jiems reikėjo kilti į akmeningą kalvą, o kariai ant jų svaidė tam tikslui paruoštus akmenis, gynėsi improvizuotomis kuokomis prikalinėtomis vinimis ir ietimis. Na, o per trečią šturmą žuvo trys ištikimiausi Korneliso šalininkai ir į nelaisvę pateko pats Kornelisas...

O per paskutinį – ketvirtą šturmą - kaip toje pasakoje - pasirodė gelbėtojų burė... ir prasidėjo lenktynės... Kas pirmas? Jei maištininkai – gelbėjimo laivas bus užgrobtas – jei pirmas Haisas – maištininkams „kajuk“... Istorija nutyli, bet matomai Haisas būdamas ant aukštumos, kurios nedengė dūmai (iš apačios į juos šaudė iš dviejų muškietų) pirmas pamatė burę ir greičiau sureagavo, ir taip visus likusius išgelbėjo nuo žiauraus likimo...


Žodžiu, Haisui pavyko perspėti Pelsaertą... ir maištas žlugo be tolimesnės kovos ir pasipriešinimo. Lyderio nebebuvo, o likę maištininkai beveik iš karto dėl visko prisipažino. Pelsartas Haisą pakėlė į seržantus ir davė dvigubą atlygininimą, kurį vėliau Batavoje gubernatorius dar padvigubino ir dar laipsniu pakėlė – Haisas tapo nacionaliniu didvyriu, na, o kiti...



Žodžiu, į mažąjį gelbėjimosi laivą ne tai nebūtų visi tilpę, ne tai niekas nenorėjo vežtis kalinių, tad Palsaertas surengė teismą vietoje: pačius aršiausius maištininkus pakorė gretimoje saloje. Tiesa, prieš pakarinat Kornelisui ir keliems žiauriausiems tipeliams dar nukirto rankas. Dviem mažiau prasiklatusiems leido išvykti į Australijos žemyną ir taip jie tapo pirmaisiais europiečiais apsigyvenusiais Australijoje, bet apie jų likimą niekas nieko nežino. Dar porelė nuplakti ir pertraukti per kylį arba nuvaryti per lentą, o antrasis Korneliso vadas buvo sulaužytas ant rato...


Tiesa, taip iki galo ir nepavyko įrodyti, kad Jakobsas buvo prisidėjęs prie maišto, bet jo niekas nepaleido, o tyrimo komisija nusprendė, jog Palsaertas pilnai neišnaudojo jam suteiktų įgaliojimų, tad jis irgi atsakingas už tai kas nutiko – buvo areštuotas ir konfiskuotas jo turtas. Nors metų bėgyje jis ir taip mirė.

Žodžiu, iš 300 išsigelbėjusių po laivo žūties, Batavijos uostą pasiekė tik 122 žmonės...


Beje, didžiąją dalį lobio pavyko išgelbėti. Neteko tik tų minėtų dviejų skrynių...


Na, o laivas „Batavia“ – ištraukus ir ištyrinėjus laivo nuolaužas (1973 m. – ištraukta apie 3,5-4% originalaus laivo korpuso (išstatyta Shipwreck Galleries in Fremantle, Western Australia), patrankos ir dar krūva smulkmenų (tame tarpe net 4 astroliabijos) 1985-1995 m. buvo pastatyta tiksli „Batavia“ laivo kopija naudojant tas pačias medžiagas ir anų laikų metodus. Dabar tai Lelystado muziejinis laivas.

Na, o tose salose pasistengė ir archeologai – ir matomai dar ne viską rado...

Na ir aišku, prirašyta ir pristatyta (filmų)...









 

2020/03/31

Šturmo šalmas





Štai čia, nuotraukoje, Jūs matote vieną iš pakankamai retų realiai kovoje naudotų šalmų, kuris mūsų tūkstantmetį pasiekė tik visiško atsitiktinumo dėka. Tai taip vadinamas "šturmo" šalmas. Galima sutikti dar tokį pavadinimą, kaip "apgulties" šalmas. Ir užbėgant už akių pasakysiu, jog nežiūrint to, jog sveria 5,2 kg - tai visiškai ne turnyrinis šalmas. Šio tipo šalmai, kurie turėjo alia saugoti galvą nuo kulkų, nebuvo masiškai paplitę, pasiutusiai brangūs ir jų išlikusių yra tik keletas (gal tik trys? - įskaitant šį). Konkrečiai ant šio dar likusios realios kovos kulkų žymės: neblogai gynėsi, gerai šaudė, vaikinai. Beje, buvo gaminami ir atitinkami „šturmo“ šarvai – pilnas komplektas be galo sunkus – galėjo sverti iki 45 kg. Ir tai nebuvo raiteliams skirti šarvai – neturėjo kai kurių elementų. Bet ne apie tai.
O šio šalmo istorija pakankamai banaliai įdomi. Jis naudotas taip vadinamajame "Žemutinių Šalių" ir Ispanijos Aštuoniasdešimtmečiame kare (1568-1648).
"Žemosios šalys" - "Low Countries" - neįprastas pavadinimas? Tai gerai, tebūnie mums įprastai Nyderlandai.

Replika
Žodžiu, mūsuose, tas karas, tos valdovų paveldo, palikimų ir priklausomybės-nepriklausomybės suirutės menkai žinomas. Mažai kam įdomūs ir jų visokie kunigaikščiai, grafai, karvedžiai ir kitokie "donai", "senjorai", "mesirai", baronai ir generolai su visais biurgerių polėkiais ir užmančiomis. Tad ir tai, kad tas šalmas priklausė vienam iš to meto garsių Nyderlando karvedžių protestantui Nasau princui Schelte Hotzes van Aysma - kuris žuvo 1637 metais mūšyje prie Bredos, nieko iš esmės nesako (Siege of Breda – 1637. 18000 sąjungininkų bandė paimti Bredos miestą su 2000 ispanų įgula. Apgultieji taip išmaniai ir įnirtingai stipriai gynėsi, kad sąjungininkai buvo priversti priimti garbingą ispanijos įgulos kapituliaciją – išleisti su vėliavom, ginklais ir amunicija. Tai yra, iš esmės mūšis nepraloštas, nors Bredą teko užleisti. Žuvusių ispanų kiek buvo neaišku, o iš rikiuotės išvesta buvo virš 2000 sąjungininkų)



 Įdomiau visai kas kita: tai, kad jam žuvus, jo garbei šį šalmą, jo rapyrą ir atminimo lentą prikalė prie Šeteno (Schettens) vidinės bažnyčios sienos. Perstatinėjant bažnyčią XIX a.pabaigoje, atminimo lenta matomai prapuolė, o štai šalmas ir rapyra (geležtis) išliko. Taip ir prakabėjo iki 21-mo amžiaus.
Ir štai, kartą, apie 2015 metus, toks Jeroen'as Punt'as Nacionalinio Soesterbergo Karo muziejaus (National Military Museum in Soesterberg) kuratorius vartė internete nuotraukas, kur jam netyčia užkliuvo Šeteno bažnyčios foto su ne itin ryškiomis prie vienos sienos pritvirtinto šalmo nuotraukomis (nuotrauka). Be abejo, kad susidomėjo ir greit susisiekė su bažnytiniais klerkais. Juolab, kad panašus šalmas, kaip didžiausia brangenybė buvo tik Čikagos muziejuje. 2+2 - taip sakant - tokio ekskliuzyvo - milžiniška vertė, o jei dar su konkrečia ir atsekama istorija...

Žodžiu, tas "mažylis" Punt'as, pačiupinėjęs šalmą, pripažino, jog jis autentiškas. Kilo tik šiek tiek abejonių dėl to, kam jis priklausė. Buvo žinoma, kad Šeltis van Ayzma palaidotas šalia altoriaus. Neretai tokios plytos iš senųjų laikų jau pačios savaime apie velionį teikia nepaprastai daug informacijos, tad buvo nuardytos medinės grindys ir atidengta van Ayzma kapo plokštė - tiktasi, jog ji pasufleruos kažkokius atsakymus. Ir jie buvo - patys matote...

Komentarų, kaip ir nereikia. Matomai šis šalmas buvo šio kavedžio "vizitinė" kortelė...



Taigi, bažnyčia dovanojo šalmą ir rapyrą Nacionaliniam muziejui, kur jis restauruotas, o kaip padėką - bažnyčia gavo 3D repliką (paskutinė foto).
O su pačiu pulkininku van Auzmu, dar atskira istorija: jo kapas buvo įgriuvęs  dar 1865 m. Tad palaikai, tuo pačiu sutvarkyti ir pertvarkyti... Perlaidojime 2018 m. dalyvavo to pačio, dar per Aštuoniasdešimtmetį karą įkurto dalinio kariai ir jo tolimas 75-metis palikuonis......






2018/06/07

Sandby Borgo fortas...




Sandby Borgas... Elando sala
Mistika ten, kur trūksta faktų...
Pasakos ten, kur žmonės geba kurti...
 
Vienas iš įdomesnių ir paslaptingų archeologinių radinių ar archeologinių darbų Baltijoje. Labai įdomiai rašo apie jį viename iš internetinių svetainių, iš kurio nuorodas mėgsta duoti „internautai“. Negaliu nepacituoti, taip sakant - vietoj įžangos:

„Maždaug prie 1500 metų viename žiedo formos forte buvo išžudyti mažiausiai 26 vyrai ir moterys. Jie buvo užklupti taip netikėtai, kad net nespėjo pamatyti savo užpuolikų, o po žudynių jų kūnai buvo palikti supūti Švedijai priklausančioje Elando saloje Baltijos jūroje...“
O dabar rimtai. Visų pirma, archeologiniai kasinėjimai dar toli-gražu, nebaigti. Antra, iki šiol nebuvo rasta moterų skeletų, bet tai nereiškia, kad jų ten nebuvo. Užtat rasta 60-tmečio vyro skeletas pusiau užkritęs ant ugniakuro ir savimi, savo kūnu, bandydamas nuo žūties pridengti apie dviejų metų vaiką... Kaip suprantame – beviltiškai. Tad apie jokį mistinį antpuolį negali būti nė kalbos. Pasalūniškas antpuolis – kas spėjo pamatyi priešą, kas nespėjo, o kai kas kažką ir bandė ginti...


Radinių (lobių) vietos nuo 2010 iki 2017 metų
Taigi, Sandby Borgas (Sanby Borg) Elando saloje (Kalmar län, Öland), kuri priklauso Švedijai. Šioje vietoje 2010 metais vietiniai gyventojai atkreipė dėmesį, kad juodieji archeologai suaktyvėjo vienoje iš jų salos vietovių, kuri dėl nežinomų ir legendose neišlikusių priežasčių buvo laikoma negera, prakeikta ar kažkaip taip. Toje vietoje niekada nebuvo statoma, kuriamasi. Čia net vengdavo ganyti gyvulius. Kodėl? Niekas dorai paaiškinti negali. Bet kaip ten bebūtų, buvo iškviesta policija. Suimti nieko nepavyko, bet po jų jau pasirodė mokslininkai ir, aišku, taip pat su metalo detektoriais. Tais metais, bandant apsaugoti vietovę nuo juodųjų archeologų, štai taip, beveik paviršiuje, prie menamai centrinio įėjimo į įtvirtintą gyvenvietę (tiesiog paprastumo dėlei, vadinkime ją fortu, nes ji turi visus laikinos tvirtovės požymius) buvo rasti net penki „lobiai“. Kartu rasti skeletai visiškai žemės paviršiuje – retas atvejis – iki 25-30 cm gylyje(!), kai iškasenų senumas siekia apie 1500 metų (V amžius). Paaiškinti galima tik tuo, kad šiose vietovėse nebuvo jokios ženklesnės veiklos.  Taigi, kasinėjimai, kaip ir visuomet ar dažniausiai dėl finansavimo - gerokai užstrigo. Pajungus žiniasklaidą ir surinkus šiek tiek lėšų, juos iš esmės pavyko pradėti tik 2014 metais, o intensyvūs kasinėjimai vyko 2015-2017 metais (ir, be abejo - dabar). Nuo 2016 metų kasinėjimo projektą ėmė globoti ir finansuoti „Bank of Sweden Tercentenary Foundation”.
Ką pavyko sužinoti? Kol kas labai nedaug. Atidengta tik 5-7 procentai visos vietovės. Turint galvoje, jog tai 5000 m2 plotas – mažai ir tuo pačiu daug. Jau dabar galima pasakyti, jog tai veikiau buvo kažkokia įtvirtinta karo stovykla. Ovalinis perimetras apie 95 metrus ilgio ir 65 metrų pločio su 54 statiniais. Sienos 2-3 metrų aukščio. Joms naudotas vietinis kalkakmenis, kuris buvo užpildomas žvyru ir žvirgždu. Tokio tipo V-VI a. fortai dabartinės Švedijos teritorijoje nėra retenybė – šiuo metu žinoma 15 tokio tipo įtvirtinimų.
Smalsuoliai, berods 2014 m.
Kame visas paslaptingumas? Ko gero tame, kad gyventojus iš ties užpuolė netikėtai. Tai veikiau buvo skerdynės, per kurias buvo išžudyta visa kas gyva. Forto gyventojai buvo apimti panikos ir nesugebėjo duoti rimto atkirčio. Panašu, kad užpuolikai nerinko jokių trofėjų (arba išnešė tiek, kad tai ką rado - tik kruopelytės), nepasigailėjo nei žmonių, nei gyvulių. Kai kurios žmogžudystės turi ritualinių požymių – nukirstos galvos, tarp dantų įbrukti avių dantys. Namai sudeginti ir vietovė/fortas palikta likimo valiai. Panašu, kad niekas tenai ir nebegrįžo. Įdomu tai, kad kol kas rasti skeletai tik vyrų ir vaikų – moterų tarp jų nėra.
Ir dar viena forto savybė – fortas skirtingai nuo kitų žinomų - labai arti jūros kranto. Beje, turėjo net trejus vartus. Preliminariai paskaičiavus, šie įtvirtinimai galėjo talpinti apie 200 žmonių. Tik, aišku, tai nereiškia, kad tą lemtingą dieną ar naktį,jis buvo sausakimšas.
Matomai neverta kol kas spėlioti kas kaip ir dėl ko, nes  atkasti tik trys namai ir 26 skeletai iš kurių 3 vaikiški - nuo 2 iki 12 metų. Beje, viename iš namų buvo susigrūdę net 9 nelaimėliai. Dauguma smūgių suduota iš nugaros arba iš viršaus žemyn – tipiški pasalūniški smūgiai.
Na ir kiti radiniai... Bronziniai ir žalvariniai dirbiniai. Taip pat rasta aukso... moteriški žiedai, papuošalai, kurie pritinka to laikotarpio didikams ir gali būti datuojami apie 450-510 metus, sidabro ir aukso dekoracijos... net paauksuotos kalavijų buoželės... ir monetos, kurios priklausė Valentianui III – apie 480-tuosius. Šiomis monetomis Vakarų Roma dažnai atsiskaitydavo su samdiniais barbarais. Tik tiek, kad ji su skylute – galėjo būti nešiojama ant virvelės ir nulėkė žemėn per žudynes... Kaip ten bebūtų, jau kasinėjimų pradžioje ji labai palengvino laikotarpio nustatymą. Beje, rastas ir net kovinės šarvamušės strėlės antgalis.
Svogūnas
Aišku, kad Vakarų Romos imperijos ribos šios salos nesiekė, bet jau kuria tam tikro forposto ar prekybinio posto viziją. Panašu, kad vis tik, čia gyveno svetimšaliai arba vietiniai, kurie daug keliavo. Netgi rastas svogūnas, kuris šiame regione dar tais laikais nebuvo auginamas (taip-taip!), o tai, vėlgi, sveria svarstykles ton pusėn, būgtai čia buvo įsikūrę Vakarų Romos piliečiai ar su ja glaudžiai susiję žmonės... Viena iš versijų tokia ir yra, kad vietiniai atėjūnuose įžiūrėjo grėsmę, atviroje kovoje buvo per silpni ir pasitaikius progai, prasmukę į tvirtovę visus išžudė. Kita versija, kad vis tik, tai buvo apiplėšimas. O tai ką rado, tai tik kruopelytės to, kas realiai čia buvo saugoma...
Rekonstrukcija
Bet neverta spėlioti – laukia dar daug atradimų... kurie galbūt net labiau nustebins, nei tūkstančiai mistifikuotų prisigalvojimų...
Na ir pabaigai: vedantieji archeologai dr. Helena Victor ir dr. Ludvig Papmehl-Dufay iš Kalmaro regioninio muziejaus (Kalmar County museum – beje įdomius ir “gyvas” puslapis – verta palandžioti).


dr. Helena Victor

 
2017 m. kasinėjimų dalyviai
 P.S. Buvo toks klausimas: "Rašo, kad, forte 54 statiniai nors atkasė tik 3, kaip nustatė likusius?".
Taigi. Archeologija, šiais laikais, tai ne vien tik biblioteka, kastuvas, mentelė ir šepetėlis. Esant geram finansavimui, egzistuoja platus metodų spektras. Šiuo atveju, buvo įmanoma pritaikyti elektromagnetinį georadarą ir aeronuotraukas. Taip pat, be abejo, buvo ir šurfai... Jeigu kam įdomu, tai 2014 geotyrimų rezultatai čia (yra keletas įdomesnių smulkmenų, kurios nepaminėtos apžvalgoje).
O štai čia aeronuotrauka (galima net pačiam bandyt suskaičiuot...):

 
 

"Batavia" išėjo į Bataviją...