Legendos apie kovos žirgus...

 

 

 Pastaba: įkelta nuo mano FB sienos, rubrikos #Pasipliurpimaspriekavos

Geriant kavą, prakalbom apie "Vytį". Tiksliau: „o realybėje tai turėtų būti kumelė ar eržilas?" O po to kalba ir visai nubėgo ir nuriedėjo apie karui naudojamus arklius (šiuo atveju sąmoningai nepanaudojau žodžio "žirgas").

Manau, jog jeigu šiandien pradėčiau rašyti riterių ciklą, jį pradėčiau kiek kitaip.

Ir gerbiami šiuolaikinių žirgų, žirgelių, arklių ir t.t. mylėtojai, gerbėjai, savininkai ir pan., neskubėkit rūstintis dėl tolimesnio teksto...

Pasistengsiu neišsiplėsti.

  Domenico Maria Canuti, "Alexander and Bucephalus"

 

Pirmiausia, tai, kad herbinio Vyčio žirgas turi būti vaizduojamas kaip eržilas - tai vienareikšmiška. Ši herbinė tradicija, kaip ir didžiųjų karvedžių tapymas ant žirgų, įtakota dar Aleksandro Didžiojo Makedoniečio ir jo garsiojo Bucefalo. Bet, alia tačiau, kaip mėgsta sakyti vienas iš mano FB draugų, Aleksandras kovos metu ant Bucefalo retai sėdėdavo. Bent jau Bucefalo jėgų žydėjimo metu - tik tada, kai akivaizdžiai jam asmeniškai nereikėjo kištis į kovos veiksmus. O štai, kai jau reikėjo kištis į kovos veiksmus, tai jau tekdavo persėsi ant kumelės. Kodėl? Ogi labai paprasta - ir tai diktavo daug faktorių - netgi tų laikų raitelių ekipiruotės specifika (nebuvo dar nei balnakilpių, nei pentinų). Jojimas iš tiesų tai buvo menas, o kovose reikėjo ne nartaus žirgo, o paklusnaus ir valdomo arklio... kumelės...

Jeigu kalbėti apie Eurazijos rytus, tai visi tie klajokliai ar pusiau klajokliai, vienareikšmiškai sėdėdavo ant kumelių. Ypač lankininkai. Eržilas tam netinka. Na, taip jau gamta sutvėrė, kad geras eržilas pats į kovą veržiasi. Dabar jau aišku tokių arklių bandų mūsuose nebūna, bet rytų arkliaganiai iš ties jums pasakys, kad jeigu nori sutramdyti bandą, sugrąžinti į ją nuklydusius, galima naudoti ir eržilą. Jis pats tada viską atlieka už raitelį - ir per krūmynus praeina, ir per upelius perbrenda ir raitelio reikalas daugiau jam netrukdyti, kai, tuo tarpu kumelė - aikštingesnė - ją jau reikia valdyti: ji jau pagalvos imti kliūti ar neimti ir t.t...

 

Bet tai apie rytus. Vakaruose kiek kitaip. Kovos taktika kitokia. Kovos arkliai kiek kitaip išnaudojami. Va, galima užmesti akį į Bajo gobeleną su Hastingso mūšiu. Eržilai ten kuo puikiausiai matomi...

 

O štai nuo šios vietos, jau gerokai įdomiau...

Senais senais gūdžiais laikais, kai dar frankai Vakarų Europą tik į nagą ėmė, kovos lauke dominavo pėstininkai. Ir taip atsitiko, kad mūšio lauke prie Puatje 732 m. spalio 10 d. iš esmės susikovė labai skirtingos karinės pajėgos: frankai su savo pėstininkais ir arabai, kurie plačiai naudojo raitelius.

Štai šis mūšis iš esmės ir davė startą riterijai. Ne, raiteliai buvo ir anksčiau, bet ne taip masiškai naudojami. Žodžiu, Karolis nebūtų Karoliu Didžiuoju, jei nebūtų padaręs išvadų (mūšiui vadovavo jo mažordomas) - jis įvertino raitelių naudą mūšio lauke ir žemes pradėjo dalinti savo vasalams su sąlyga, kad šie užsiims arklininkyste ir šaukimo metu bus raiti. Ir - vualia(!), taip sakant - jau IX a pabaigoje frankai galėjo surinkti iki 30-40 tūkstančių raitelių.... Netgi dar daugiau - turtingiausieji Karolio vasalai pradėjo varžytis dėl arklių-žirgų auginimo, prasidėjo naujų veislių atsiradimo pradžia...

 

Ir karo arklių ūgis, dydis ir plotis... Archeologinius tyrimus, germanų, o tuo pačiu ir frankų senieji arklai buvo ganėtinai mažiukai - nuo 120 cm iki 145 cm (matuojama iki gogos (kryžmos). Nors ir "sunkieji" romėnų arkliai, kokius juos nepaišytų tapytojai - buvo tik iki 155 cm...  Tai viena iš priežasčių, kad šiuolaikiniam žmogui, jau pratusiam prie augesnių veislių, senoviniai piešiniai, kur riteris didelis, o arkliukas mažiukas, dažnai atrodo neproporcingai hiperbolizuoti...

Tai štai, per Puatje mūšį frankams kaip grobis atiteko nemažai pietietiškų-rytietiškų veislių, esant gerai karaliaus globai, ir prasidėjo "varžytinės" - kas užaugins didesnį tvirtesnį, smagesnį - ištvermingesnį... Prie visos tos evoliucijos vėliau prisidėjo ir Pirėnų veisėjai, ir dar net kryžiaus žygiai, kurių metu į Vakarų Europą buvo užvežtos naujos veislės... 

 

Beje, dabartinio balno turėjimui taip pat turime būti dėkingi frankams - tai jų išradimas. Jie juos pradėjo gaminti iš medžio ir traukti oda, o tai raiteliui ir jo arkliui davė naujas galimybes. Galų gale, vien dėl jo kelionės tapo komfortiškesnės tiek pačiam arkliui, tiek raiteliui. Ir štai, panašiu laiku avarai į Europą atneša ir balnakilpes. O tai jau visai kitas lygis - balnas+balnakilpė. Atsirado laisvė manevrui ne tik judėjime bet ir ginklų panaudojime. Nuo šaunamojo iki kertamojo. O kas abejojate, pabandykite pamosikuoti judėdami be balno ir balnakilpių kirviu ar kalaviju...

 Senovės Vakarų Romos  raitelio balnas

 

Na, va - taip užgimsta riterinė Vakarietiška kavalerija... Riteriai - smogiamoji jėga. Ir kovos žirgas su savo įnoriais - puikiausiai jau tam tiko...

 

Bet ne visi raiteliai - riteriai. O tikras kovos žirgas - siaubingai brangus...

Tad visi tenkinosi tuo ką turėjo... Vakarų Europoje nuo Karolio laikų atsirado labai daug skirtingos paskirties arklių tipų - nuo kovos žirgo destrierio iki ramaus palfrėjaus. Komentaruose kažkada apie tai rašiau ne tik "Dausose mūsų dar palauks" cikle... (tad apie jų tipus nesiplėsiu)

Žodžiu -  reikėjo ištvermingo, eiklaus ir valdomo karui ruošto arklio (žirgo), tad ir pagrinde tai buvo kumelės ir kastratai. Ramesni eržilai irgi tiko... Egzistuoja legenda, jog mūšio lauke nenaudojami žirgai, o naudojami buvo tik kastratai ir kumelės dėl to, kad priešui atitekęs eržilas gali tapti veislės pradžia ar kažkaip panašiai... Tai visiška naujųjų laikų nesąmonė. Absoliuti.

Beje, kiek teko skaityti, tai buvo vienas Napoleono husarų pulkas naudojo išimtinai tik eržilus. Pasipūtėliška arogancija tokia: kokie mes drąsūs, miklūs ir nuostabūs virtuozai raiteliai... Bet tai veikiau išimtis, nei taisyklė, kuri parodo, kad save gerbiantis karvedys parado metu sėdės tik ant eržilo ir tapomas bus tik raitom ant jo... ir ne kitaip.

 

O kaip archeologija? O ką ji, ji nuo seniausių laikų patvirtina, kad kovos lauke buvo naudojami visokie. Beveik per pusę. Tačiau skeletas lieka skeletu, bet kiek tarp jų eržilų, kumelių ar kastratų - jau nepasakys - reikia dokumentacijos. Kuri, kuo toliau į amžių glūdumas - tuo bjauresnė...Arba visai jokia. vien tik bravūriškos legendos...

Žodžiu, jei piešiate riterį (vytį) - pieškite jį ant žirgo, o jei mongolų raitelį - ant kumelės... ir neapsiriksite. Bet jei piešite raitelį su lanku ir strėlėm, tai pagalvokit tris kartus - kažin ar tai bus eržilas - veikiau kumelė, na gal dar gal kastratas. Ir tai visai ne koks pašiepimas. Praėjusiais amžiais žmonės, net daugiau, nei šiame laikmetyje mokėjo atskirti kokiam tikslui ko reikia... Ypač tai kas lietė arklininkystę...

Na, bet ale tačiau....Visais laikais vyko ginčas kas geriau tinka kovai: eržilas, kumelė ar kastratas... Net 19 a. ir dvikovose po tokių ginčų šaudėsi...

Aaaaaa.... tiesa, destrieriai... - taip pat neretai buvo kastratai.... Netgi dažniausiai  didesnė dauguma... Jie dar turėjo išlaikę ir eržilo veržlumą ir jau klausė raitelio kaip kumelė (ir nepaklusniai negadino rikiuotės užuodę rujojančią kumelę)...

A.... na dar ir kai kas - dauguma žirgų šarvų skirti žirgams iki 150 cm... Taip, kad nenuvertinkite mūsų žemaituko (dabartinis 133-141 cm) iki ... Nuo vakarietiškų destrierių ir rauncių savo gabaritais, ištverme ir t.t... jis niekuo neišsiskyrė... visame tame fone buvo kuo puikiausias kovos arklys (jei apmokytas).  

 

Žemaitukas (atsiprašau, nežinau kieno foto, bet autorių mielai įdėčiau)

Na, o gigantiškumas čia jau arčiau renesanso... kuris irgi vėliau nuslopsta... Gigantiški kovos žirgai nepasiteisino... Taip, kad rekonstrukcijos su efektingais ir didžiuliais kokiais andalūzais (157-168 cm.) ar fryzais (155-175 cm), tai daugiau duoklė stereotipui, vaizdiniam patosui, turistams ir efektams, nei realybė...

 

Na, va... kažkaip taip... ir kava jau išgerta... 

.................

P.S. Kadangi sis skaitymas  pirmiausia buvo publikuotas FB, tai jame buvo nemažai komentarų, o vienas iš jų - labai vertas dėmesio komentaras. Tiesiog įdedu be papildomų komentarų.

 

Kapitonas Etajus. Nina. Kolumbas.

 

Apie jūras... Šiaurės pasatus ar Vandenynų upes... sroves..

Tiems, kas jau perskaitė „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas“ ir „Santjago Alemanas“ , jei nepraleidinėjo mažųjų paaiškinimų, nepasakysiu kažko naujo, nors skaitovas bent jau galės pasimėgauti nuotraukomis, kurių nebuvo nei romano juodraščiuose, nei galutinėje versijoje.

Tad, kaip jau supratote - truputį apie didžiuosius atradimus, ir Naująjį Pasaulį...

Kolumbą?..

Ne-ne, ne apie Kolumbą, o apie Kapitoną Etajų... 

Apie naujuosius laikus – XX a. vidurį.

Žodžiu, gyveno toksai nenuorama ispanų istorikas-rekonstruktorius ir jūreivis Karlosas Eitajo iš Navaros (Carlos Etayo Elizondo, 1921-2006, žinomas dar kaip „Capitán Etayo“). Jis, dar gūdžiaisiai pasaulį drebinusiais 1941 m,  Kadise baigė Karinių jūrų laivyno akademiją (?) tradiciškai su leitenanto (jūr. „grado de teniente“) laipsniu. Buvo įgulos vadas patruliniame laive ir t.t... Žodžiu, normaliai draugavo su jūra, bet 1957 m. išėjo į atsargą ir paliko karinį jūrų laivyną. Pasak biografų, tai padaryti jį paskatino žinia iš Dominikos Respublikos, jog ji užsimojusi finansuoti Kolumbo flotilės laivų replikų statymą ir žygio per Atlantą pakartojimą. Bet, kaip ten bebūtų, jis su bendraminčiais ir būsimais bendražygiais karštai ėmėsi šios rekonstrukcijos... Pasistūmėjo visai neblogai, tačiau Dominikoje kažkas tokio įvyko, jog jie tą projektą užšaldė... Paaiškėjo, jog finansavimo nebus.

Bet gniūžtė jau buvo numesta... Užsispyrę entuziastai dirbo toliau...

 Nevarginsiu detalėmis susijusiomis ir su finansavimu, ir su laivų statyklom, ir net su jau nuleisto laivo bandymais ... Nebent tik tiek, jog karavelę jie pastatė pagal įvairiuose archyvuose sugraibštytus Kolumbo karavelės „Ninos“ (Kolumbas ją pervadino iš „Santa Clara“) brėžinius. Bet jų buvo per maža, tačiau Portugalijoje dar buvo išlikę tokio tipo laivų pavyzdžių. Nes iš esmės XV a. pabaigos karavelės, tokios, kaip „Nina“, tai tik gerokai peraugusi didelė-milžiniška Viduržemio jūros žvejų valtis su mišriu takelažu. Dažniausiai jos buvo su lotyniškomis burėmis, tačiau Kolumbas, plaukiant vandenynu, takelažą perdirbo ir pastatė stačiakampes bures, nes nuo Tenerifės vyravo pastovus pasatas (prie Portugalijos ir Ispanijos krantų jos buvo su lotyniškom burėm). Štai šis vaizdelis ir tapo kanoniniu. Taigi, kapitonas Etajus pasistatė beveik tikslią „Ninos“ kopiją - „Nina-2“ (apie tonažus ir konstrukcijas, tai labai plati ir kita tema). Rašau „beveik“, kadangi antroji „Nina“ buvo kiek mažesnė už savo pirmtakę (vėliau, 1965 m. didesnę, bet apie ją kiek žemiau).

Na ir, pažymėtina, jog skirtingai nuo šiems laikams visokių saugumų reikalavimų dėl kurių replikos dažniausiai neatitinka savo pirmtakų, nes negautų jokių leidimų keliauti jūromis, navigacijai Etajo komanda naudojo tik Kolumbo epochos prietaisus! Net smėlio laikrodį ir astroliabiją, kurią pasiskolino iš muziejaus ir rengėsi tais pačiais rūbais, ir naudojo tą patį maistą. Taip, tais laikais, ačiū Dievui (ar Dievams?) dar nebuvo visų tų drakoniškų saugumo reikalavimų tiek jūroje, tiek ore. Tad, žygis, iš esmės, iš ties buvo beprotiškai drastiškas ir iš esmės atitiko „kolumbietiškas“ sąlygas (atkreipkite į tai dėmesį).

Ekspedicija įvyko 1962 metais: prasidėjo rugsėjo 19 ir baigėsi gruodžio 24 d. ir „Nina“-2 pasiekė San Salvadoro salą...

Dėl tokių laivų valdymo patirties stokos ir laivo gedimų, ši kelionė archajiškomis priemonėmis užtruko net 75 dienas (!), kai Kolumbo ekspedicija per Atlantą į Naująjį Pasaulį – tik 33 dienas! Tai yra net gerokai dvigubai daugiau. Bet ištvėrė. Kelionės metu vaisiai drėgname ore labai greitai pradėjo gesti, o miltuose ir grūduose neužilgo atsirado kirminai (kaip ir liudija visokiausi anų laikų užrašai – išbarškinti iš sausuolio kirminą – buvo norma). Tad, jau įpusėjus ekspedicijai, visi dalyviai badavo ir pasiekę tikslą buvo prie išsekimo ribos. Negana to, į patį uostą juos turėjo nubuksiruoti (ar reikėjo nuirkluoti – taip - mažesnėse karavelėse buvo galima statyti irklus), nes turimomis priemonėmis, nuburiuoti įgulai vis tik nepavyko.

Ir, nežiūrint to – ekspedicija buvo sėkminga. Ekspedicijos nariai pripažino, jog šis laivas iš ties buvo sunkiai valdomas ir jiems labai trūko Kolumbo epochos jūreivių įgūdžių...

Taigi, Kapitonas Etajus buvo apdovanotas 1kl. Karinių jūrų pajėgų kryžiui ir tapo Izabelės Katalikės Ordino kavalieriumi (la Cruz del Mérito Naval de 1.ª Clase y el título de comendador de la Orden de Isabel la Católica)...

Tai buvo ne paskutinė Kapitono Etajaus rekonstrukcija... Buvo dar kelios sėkmingos, bet nesusijusios su Kolumbu. Na, o dėl Kolumbo, tai... Būdamas 71-nerių (1992 m.), narsusis rekonstruktorius sugebėjo pastatyti ir „Nina III“. Ji pastatyta Kolumbo 500 metų pažymėjimui, bet šį kartą jis buvo ne itin patenkintas nei laivu, nei plaukiojimu, nei ekspedicija. Pasak jo, laivas buvo gerokai geresnis, puikesnis ir nuostabesnis, bet Kapitonui jis nepatiko - jis į jį žiūrėjo su ironija –skeptiškai. Jis šios kelionės net nelaikė  žygiu ar ekspedicija, jis net nemanė, jog tai kažkas ypatingo, nors žiniasklaida pūtė fanfarus. Ir visa tai dėl labai paprastos priežasties -  naujoji „Nina“ jau buvo „prifarširuota“ naujamadiška įranga, navigaciniais prietaisais, saugumo priemonėmis ir visokiais kitokiais patogumais; turėjo net variklį ir, be visa ko – jai net trūko stabilumo – tai jau nebuvo laivas, kuris pakartojo Kolumbo laikmečio žygį. Tai tebuvo pramoginis 500-šimtmečio paminėjimo pasiplaukiojimas - taip sakant – „uždėti varnelę“...

P.S. Na ir pabaigai dar nedidelė įdomybė. Nors kapitono Etajaus žygis (ir kiti žygiai) ir užčiaupė visokio plauko skeptikus, žinant tų laikų Ispanijos politinę padėtį, žygio garsas nenuriedėjo plačiai per pasaulį. Tarkim, taip, kaip, kad prokumunistinio (socialistinio) Turo Hejerdalo ekspedicijos. Neįskaitant Ispanijos, daugiausiai apie jį rašė prancūzų ir lotyniškosios Karibų valstybės, tuo tarpu kokioje JAV, UK ar savoke, arba nieko nebuvo arba tik, kaip tarp kitko... Be abejo siaurame rate apie šią ekspediciją žinojo, bet bendrai paėmus – ignoravimas.