Truputis lakoniškos guminių valčių priešistorės. Galbūt žvejams ir turistams (gal ir kariškiams) bus įdomu.
Priimta manyti, kad guminės valtys paplito apie 1940-tuosius metus, bet idėja atsirado gerokai anksčiau – net prieš šimtą metų. Tik jų poreikis buvo gerokai mažesnis, jos buvo brangios ir daugiausiai naudojamos ekspedicijose į „terra incognita“...
Bet apie viską iš pradžių.
Ko gero seniausia užuomina, jog vandens barjerą galima įveikti nenaudojant medienos, nekalant plaustų ar nestatant laivų, yra tie asirų 900 m. iki Kr. g. bareljefai, kur kariai ant pūslių iš gyvūnų odos plaukia link tvirtovės. Kai kurie fantastai bando įrodyti, jog ten kvėpavimo pūslės ir jie plaukia net po vandeniu (nardo)... Deja, bet jie matyt nematė, kad ir tos 1900 m. foto, kurią pateikiu žemiau, ar bent tepabando su pripūstu kamuoliu rankose panerti... Na, bet ne apie tai...
Taigi, tokio tipo pūslės naudojamos dar ir po šiai dienai. Jei kam įdomu, tai jos pilnas internetas iš įvairių laikų, iš Azijos, Afrikos ir t.t.. ir, net Amerikos (Mezoamerikos) - tokias pūsles naudojo net actekai.
Beje, štai Olaus Magni Historia de Gentibus Septentrionalibus („Description of the Northern Peoples“) 1555 m. veikale yra piešinys, kur pavaizduoti šiaurės žmonių plausteliai, o laikytis ant vandens jiems padeda odų pūslės. Tad, jeigu kas matė, tarkim „Vikingai. Valhala“ epizodą, kur Grenlandijos danai ant plaustelių plaukia per Anglijos pelkes ir jis jiems atsirodė kaip eilinis „Netflix“ prasimanymas – tai ne visai tiesa – pagrindas šiai „fantastikai“ iš ties yra - ne visai iš piršto laužta.
Tačiau geografinių ir ypač šiaurinių regionų atradimo epochoje, tos visokios pūslės visiškai neatitiko keliautojų, nuotykių ieškotojų ar tiesiog avantiūristų poreikių. Taigi, priešistorė atsirasti guminėms valtims kaip ir buvo, šioks toks poreikis jau formavosi (ar teisingiau – sklandė kažkur ore) ir, kaip ir nenuostabu – atsirado žmogus, kuris šią nišą užpildė. Tai buvo Peteris Halketas (Peter Halkett (1820–1885) – Karališkojo Anglijos laivyno leitenantas.
Ko gero jį ir reiktų vadinti guminės valties išradėju. Arba guminės gelbėjimo valties išradėju. Surenkamos valties išradėju... Šitas guminės valties prototipas taip ir vadinamas „Halketo valtis“.
Galbūt dabar atrodys keistai, bet pirmiausia tai jis sukūrė gumuotą apsiaustą, kurį greitai buvo galima paversti į guminę valtį, pompą, jam pripūsti, kurią buvo galima nešiotis kišenėje; skėtį, kurį buvo galima naudoti vietoje burės, ir vaikščiojimui skirtą lazdą, kurią labai greit, panaudojant tam skirtą peilį, buvo galima paversti į irklą. Visą idėją matote paveikslėlyje, tad galiu pridurti, tik tiek, kad jis paėmė gumuotą Makintošo apsiaustą – tuo metu labai populiarų tarp keliautojų ir į jį įsiuvo vamzdinę pūslę.
Taigi, esant reikalui, mažiau nei per keturias minutes, apsiaustas galėjo pavirsti į 3,4 kg sveriančia vienvietę valtelę ar plaustelį. Įdomu tai, kad ji iš karto nurodė, jog karštą dieną pilnai pūslės pripūsti neverta, nes dėl besiplečiančio oro ji gali sprogti.
Žodžiu – 1844 m. jis savo išradimą išbandė Temzėje. Praplaukė/praplūduriavo 15 km. Pasak liudytojų, nežiūrint to, kad jam teko plūduriuoti per bangas, kurias kėlė praplaukiantys laivai, ji vandens neprisėmė. Pasak jo pačio - plaustas plūduriavo, kaip antis.
Vėliau jis savo išradimą išbandė ir Biskajos įlankoje, bet ten stovėjo štilius ir jam teko imtis savo to irkliuko...
Bet jo išradimai tuo nesibaigė. Pasak istorijos, nežiūrint sėkmingų apsiausto bandymų, jis ėmėsi naujo projekto – sukonstruoti ekspedicijoms tinkamą sulankstomą valtį. Manoma, kad tam jį paskatino sero Džono Franklino 1819-1822 m. vario ir kartografinė Arkties pakrančių ekspedicija (reikia pastebėti, kad tai buvo itin sunki ekspedicija, jos dalyviai net buvo apkaltinti kanibalizmu). Ypač tas epizodas, kai išlikę jos dalyviai turėjo iš vytelių ir tošelių/drobės pasidaryti kanoją, kad įveiktų (po vieną) sraunią upę. Juolab, kad jis buvo glaudžiai susijęs su „Hudson’s Bay Company (HBC)“ (tarnautojas ir pagrindinio akcininko sūnus), kuri buvo suinteresuota tokiomis ekspedicijomis. Esmė tame, kad ekspedicija buvo labai sunki, pusė vyrų žuvo, o per ekspediciją naudojamos kanojos buvo netinkamos – per sunkios, per didelės ir jas tekdavo palikti.
Taigi, pasidalinus idėja su vienu iš ekspedicijos dalyviu (Ričardsonu), gavo palankų vertinimą ir pritarimą, kad turint tokią valtį gal visi ekspedicijos vyrai būtų ir išgyvenę, bet apsiausto pavidalu plaustas šiek tiek ne tai, ko iš tiesų reikėtų, nes tokia valtis turėtų būti ir tvirtesnė ir plukdyti ne tik žmones, nes dar yra ir bagažas, o ir pats lietpaltis arkčiai nelabai tinkamas daiktas. Tad išradėjas ėmėsi naujo projekto, naujo iššūkio – sukonstruoti sulankstomą valtį.
Tam tikslui jis vėl panaudojo gumuotą, bet kiek tvirtesnį Makintošo audinį. Valtis buvo skirtas dviem keliautojams, bagažui ir maisto atsargoms. Halketas ją gana neblogai spėjo išreklamuoti, nors kažin kokios paklausos ir nebuvo, o admiralitetas pasisakė, jog jo išradimas karinio jūsų laivyno nedomina.
Taigi, patys geriausi atsiliepimai buvo nuo daktaro Džono Rėjaus 1813 – 1893), kuris Halketo valtį pasiėmė į 1946 m. prapuolusios Franklino ekspedicijos paieškas (taip, tos pačios, Šiaurės kelio paieškų tragiškos ekspedicijos, kur dalyvių žūties pagrindinė žūties priežastis – švinu apnuodyti konservai. Tarpe tarp 1848–49 m. buvo surengta net apie 40 gelbėjimo ekspedicijų). Ji buvo sėkmingai naudojama ir nė karto jai neprireikė jokio remonto. Nors ji intensyviai buvo naudojama net šešias savaites uolėtoje pakrantėje – nė karto nereikėjo jos remontuoti(!). Pasak jo, tai turėtų būti kiekvienos ekspedicijos privalomas rekvizitas.
Lygiai taip pat jos buvo naudojamos ir 1848 m., ir 1851 m. ekspedicijose ir dar daugelyje kitų...
Tačiau, nežiūrint visko, Halketo valties projektas nebuvo komerciškai sėkmingas, netapo populiariu, nei tarp medžiotojų, nei tarp žvejų, o po jo mirties, šių valčių gamyba buvo nutraukta.
Šiuo metu išlikę tik du egzemplioriai – vienas iš jų – iš Rėjaus 1853 m. ekspedicijos (dabar yra Stromness Museum, Orknėjaus (Orkney) saloje).
.jpg)
