Apie visiems, ko gero, gerai žinomus Bermudus...
Ir visiškai ne apie aplink Bermudų trikampį besisukančią mistiką.
Kadaise „Dausose mūsų dar palauks“ trečio tomo komentaruose rašiau apie XVI a. ispanų jūreivių maršrutus tarp Europos ir Centrinės Amerikos, bet, ten tebuvo tik trumpučiai komentarai.
Truputėlį įžangos. Kolumbui Europai atradus Ameriką, kelionės labai priklausė nuo vėjų krypties, o tuo pačiu ir sezono. Iš esmės, Kolumbo laikais, pirmyn ir atgal buvo galima keliauti tik du kartus per metus (pirmyn ir atgal). Šis kelias gana ilgai buvo vadinamas „La Carrera de Indias“. Minėtoje knygoje, jau mini tie laikai, kai šis maršrutas gerokai pasikeitė ir ispanų flotilės jau grįždavo šiauriniu keliu.
Truputį, jei pasiseks, pabandysiu paaiškinti: taigi, jei ispanai ir portugalai į Lotynų Ameriką plaukdavo Šiaurės pasatų srovės ir vėjų nešini, tai grįždavo šiauriniu keliu. Jų iš esmės buvo du: iki „Golfo srovės“ atradimo (1513 m. dono Chuano Ponse de Leono (Juan Ponce de León; 1460 —1521) flotilės), pro Kubą, Puerto Riko: ten vyraudavo kelios rytų, rytų-pietų vėjų zonos, o vėliau juos pasičiupdavo Azorų srovė. Antras kelias atsirado jau po Bermudų atradimo ir trečiasis – po Golfo srovės atradimo. Tuomet ne reta flotilė, ypač, kol buvo taika su Anglija, rinkdavosi keliauti Golfo srove į šiaurę, šiaurės rytus ir kiek aukščiau jau vyraudavo stabilesni rytų vėjai ir vėlgi, jau pusiaukelėje į Europą, pasičiupdavo pietų vėjus ir taikydavo į Azorų srovę...
Taigis, šių kelionių metu ir buvo atrasti Bermudai. Tiesa, pradžioje, jų atradėjas Juan Bermúdez (Chuanas Bermiudesas) juos buvo pavadinęs „Garza“...
Juan‘ą Bermúdez‘ą (jei leisite, toliau tiesiog kapitonas Chuanas) jau būtų verta paminėti tik dėl to, kad jis net 22 kartus kirto Atlantą – ir tai absoliutus XVI a. pradžios ir net vėlesnių laikų rekordas.
Bet apie viską nuo pradžių. Kada kapitonas Chuanas gimė – nėra žinoma, bet žinoma, kad jo gimtinė Huelva – pajūrio miestas su patogia laivybai įlanka jau už Gibraltaro, kiek šiauriau Kadiso (beveik Kadiso įlankos pakrantės viduryje). Tad nenuostabu, jog jo gyvenimas buvo surištas su jūromis ir vandenynais (mirė 1670 m. Kuboje). Pirma kartą į Ameriką jis išplaukė dar su Kolumbu, per antrąją jo ekspediciją (1493–1496). Tuomet jis buvo karavelės „Pinta“ įgulos narys. Antrą kartą į Ameriką skalaujančius vandenis pateko su trečiąja Kolumbo ekspedicija (1498–1500) ir grįžęs, kaip pilnai subrendęs ir navigaciją išmanantis jūreivis, savo lėšomis ėmėsi ieškoti tinkamo laivo, kuris galėtų įveikti Atlantą. Tai buvo karavelė „Garza“ (tar. Kaip „Garsa“ – pažodžiui – Garnys). Su šia karavele jis ėmėsi transatlantinių kelionių ir į abi puses gabendamas krovinius (drabužiai, įrankiai, įnagiai, gyvuliai ir t.t.), žmones ir paštą. Viename iš savo kelionių jis netgi plukdė liūdnai pagarsėjusį Alonso de Ojeda, kuris kelis kartus bandė įsikurti kontinente, bet dėl vietinių pasipriešinimo (nenuostabu – gana brutalus ir trumparegis konkistadoras) visos tos jo ekspedicijos žlugo, o jis pats buvo teisiamas ir galą gavo kaip visiškas bedalius skurdžius (1515 m.). Užtat jo dėka pradėjo kilti Francisko Pisaro „žvaigždė“. Bet ne apie tai.
Svarbiausia kapitono Chuano kelionė ir nuopelnas buvo tas, kad jis tuometinei Ispanijai (primenu – Ispanijos valstybės, kaip tokios dar nebuvo Kastiljos ir Leono valdovai dar tik po savo sparnu vienijo visas tas dabartines žemes, nors bendratimi jau didesnę dalį Pirėnų su išimtimi – Portugalija – jau galima vadinti Ispanija) atvėrė naują ir patogesnį – ir nežiūrint atstumo – kai kada greitesnį kelią atgal į Europą. Tai yra – šiaurinį kelią. Žodžiu, 1505 m. (kažkodėl kai kur „wikėse“ rašo, jog 1503 m.), grįždamas iš Amerikos, jis pasuko ne tradiciniu keliu, o nuplaukė link Floridos (galimai dėl vėjų ir dar Golfo srovės, kuri dar kaip tokia nebuvo įvardinta), ten pagavo palankius šiaurinius vėjus, kurių dėka ir atsidūrė salyne, kurie dabar vadinami Bermudais (karavelės garbei juos pavadino „Garsos salynu“) ir iš ten, jau su palanku vėju – link Azorų salyno – praktiškai jau į namus. Pačios Golfo srovės atradimas, ir šiek tiek kitas kelias, kaip minėta, jau oficialiai pripažintas 1518 m.
Na, ir dar įdomi detalė – jis taip niekada ir nebuvo išsilaipinęs nė vienoje iš Bermudo salų... O pats salynas į Bermudus pervadintas jau 1511 m. - paprasčiausiai sudarant žemėlapius taip įrašė keliautojas Peter Martyr d'Anghiera „la Bermuda“ (galimai atradėjo garbei), kuris ten pasistengė įkurti būsimiems keliautojams savotišką provizijos bazę – paleido į salas keliolika kiaulių, kad jos ten daugintųsi ir esant reikalui prie salų sustojus, būtų galima pasipildyti maisto atsargas. Kiek tai buvo iššaukta būtinybės (visai įmanoma), o kiek filantropiškų paskatų – jau istorija nutyli...
Na, štai taip Bermudai atsidūrė keliautojų kryžkelėje, tačiau ispanai taip jų ir nepasigviešė – ganėtinai skurdžiai salynas atrodė. Pirmieji kolonistai atsirado tik 1609 m., kai šalia krantų sudužo kolonistus vežęs anglų lavas. Šie, išsigelbėję, beje Bermudus buvo pavadinę Somerso salomis ir ėmėsi ūkininkavimo. Be jokio politinio ar kitokio pasipriešinimo – 1648 m. atiteko Anglijai.
.jpg)
