Aštuoniolika Magelano ekspedicijos išlikusųjų

 

Na ir apie Magelaną.

Pradėsiu gana banaliai. Magelano ekspedicija prasidėjo 1519-09-14. Tiems, kas skaitėte "Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės Pasatas", pagrindinis herojus akimirkai buvo susitikęs su šiuo žmogumi. Iš esmės viskam tam, ką Antonijus Palanka apie jį pagalvojo ir ką autorius (kukliai nudelbiu akis) parašė apie Magelaną ir jo pasiruošimą ekspedicijai pastabose ir komentaruose – yra visiška tiesa. Ispanijoje jis nebuvo mėgiamas. Ekspedicija buvo sabotuojama ir t.t... Ir kaip žmogus, nelabai koks...Bet nesikartosiu. Čia tekstas ne visai apie jį. O ir pati ekspedicija, ko gero, tiesos dėlei -  turėtų vadintis ne Magelano, o Elkano - vienintelio kapitono ją pradėjusio ir ją baigusio. Bet visi tie pavadinimai yra sąlyginiai ir bala jų nematė - svarbu žinoti apie ką kalbame.

 Taigi, o mane visada domino ne tiek pati ekspedicija (yra ir LT leista knyga, kam įdomu), o kokie gi tų 18 išlikusiųjų likimai po ekspedicijos. Juk gavę savo dalį, jie pagal to meto vertę, turėjo tapti turtingais žmonėmis... Na ir domėtis paskatino kažkada sumanytas projektas susijęs su vienu iš išlikusiųjų ekspedicijos narių, bet kadaise atmestas. O štai ką pavyko išrausti - dalinuosi su Jumis. Gar irgi bus įdomu:

 

* Juan Sebastián Elcano (1476 - 1526). Mirė Ramiajame vandenyne išplaukęs į Prieskonių salas. Nuo bado! 1525-26 m. Net nesiplėsiu. Apie jį lietuviškojoje wikėje apstu info. Gavo rentą, gavo herbą, bet namuose kelnių netrynė... Tai gal apie jį tiek ir užteks. Kita vertus, gal apie vieną pikantišką aspektą - jis buvo iš tų, kurie maištavo Magelano ekspedicijos metu. Magelanas jį nužemino iki jūreivio ir kapitonu tapo, kai jau kiti kapitonai žuvo, o išlikusieji jį išrinko.

* Francisco Albo, de Axio​ - šturmanas (pilotas) dėja, bet nei gimimo diena, nežinomi, užtat Ekspedicijos metu aprašė patį Magelano sąsiaurį, kas dvi dienas nurodydamas koordinates. Jo aprašymas yra gerokai tikslesnis nei Pigafeto, bet visiškai neišgarsėjo, o į archyvus nugulė, kaip nežinomo asmens užrašai. Dėka jo, nužymėtos pietinės Čilės "atradimas". Taigi, kaip jau supratote, vėlesnis gyvenimas grįžus - nežinomas, išskyrus iš bažnytinių knygų, jog jis mirė Andalūzijoje, Sevilijoje 1536 m.

* Miguel de Rodas - gimimo data nežinoma. O štai grįžus, namuose nenusėdėjo. Su Karolio I protekcija 1525 m. Išlėkė su Sebastijanu Kabotu (Sebastian Cabot, 1474-1557). Su kitais sėbrais (kitais šturmanais ir kapitonais) bandė sukelti maištą. Admirolas Kabotas juos išsodino Santa Katerinos (Santa Catarine) saloje šalia pietinės Brazilijos. Jis ir jo maištininkas draugelis Migelis (apie jį kiek žemiau) iš tos salos pabandė kanoja (piroga, luotu, valtele) pasiekti kontinentą ir priburbuliavo...

* Juan de Acurio, de Bermeo (1493-1451). Nepaprastai išsilavinęs ir apsišvietęs žmogus, keliautojas ir, vėliau - diplomatas. Padėjo ar, tiksliau, tarpininkavo spendžiant Molukų konfliktą tarp portugalų ir ispanų. Bet čia jau kita istorija, o štai 1534 m. "išmušė" iš iždo žuvusių ekspedicijos dalyvių našlėms jų vyrų negautą atlyginimą (bet lygtais, tik baskų/galisijos kilmės jūreivių).

* Antonio Lombardo (Pigafetta, 1491-1526)- italas. Arba, kaip anuomet buvo priimta - lombardietis iš Vičencos (Viceza). Ekspedicijos metu aprašinėjo gamtą, florą, fauną, klimatą ir t.t... Jo chronologija ir yra Magelano ekspedicijos stuburas. Visa kita - priedėliai. Po ekspedicijos išdūmė į sostinę Valjodalidą (dar ne Madridą!), kur savo kronikos kopiją įteikė Karoliui I (trumpją versiją - juodraščių kopijas), po to pakeliavo per Portugaliją į Prancūziją, kur vėl paliko savo kronikos kopijų ir nusėdo Italijos pusiasalyje. Tapo Rodo riteriu (Joanitu arba Hosptalieriumi). Vėliau dar parašė veikalą "Buriavimo meno taisyklės". Tiesa, pasaulis apie Magelano ekspediciją ir jos detales sužinojo visai ne iš jo kronikų, o iš Maximilianus Transylvanus paskelbtų užrašų, kuris paskelbė užrašus po grįžusiųjų ekspedicijos narių apklausos. Va, kaip ir taip. Tiesa - mirties data tiksliai nežinoma. Pagal vienus teigimus žuvo kovoje su Osmanais per jų intervenciją 1536 m., o pagal kitas - Maltoje tarp 1534-35m.

* Hernando de Bustamante, de Mérida - jūreivis ir, kartu, laivo kirpėjas (tuo pačiu, matomai ir chirurgas - tuo metu kirpėjai tuo užsiiminėjo). Jis kartu Elkanu patraukė į Moluką (Moluccas - Prieskonių salos). Tačiau, skirtingai nuo Elkano, jis salas pasiekė. Ten dalyvavo kare dėl įtakos su portugalais ir išsitarnavo iki kapitono. Bet... bet kovoje nesulaukė pastiprinimo iš Ispaniojos, tad jam teko užleisti pozicijas. Mainais į tai išsiderėjo, jog portugalai jį ir likusius bendražygius nugabens į Ispaniją. Deja, bet pakeliui į Indiją kažkuo apsinuodijo ir mirė.

* Miguel Sánchez de Rodas. Graikas iš Rodo salos. Na, jei ne graikas, tai bent jau iš ten kilęs tai tikrai. Ekspedicijoje buvo jūreiviu. Grįžus ką veikė neaišku, tačiau per imperatoriaus malonę buvo įgrūstas kartu Miguel de Rodas (apie jį aukščiau) į Kaboto ekspediciją ir visai aukštom pareigom - kaip vyriausias šturmanas. "Įgrūstas" rašau ne be reikalo - admirolas Kabotas nė vieno iš jų imti nenorėjo, bet imperatoriui atsakyti juk negali! Taigi, sudalyvavo maište ir žuvo kartu su Migeliu bandydamas kanoja (piroga, luotu, valtele) pasiekti kontinentą.

* Hans, de Aquisgrán arba Maestre Anes (1500-1542/1545). Vokietis iš Acheno. Artilerijos specas. Grįžęs jis leidosi antrą kartą į Prieskonių salas su Elkanu ir išgyveno. Netgi 11 metų Molukose ir pragyveno. Priešpriešai su Portugalais pasibaigus, skirtingai nuo Hernando de Bustamante išgyveno ir tapo pirmuoju pasaulyje žmogumi apiplaukusiu pasaulį du kartus! Dingo be žinios Rui López de Villalobos ekspedicijoje į Molukus (Filipinus). 1542-1542 m.

* Juan de Arratia - junga. Nieko nežinonoma. Vienintelė įdomybė, kad tik jis ir Zubileta per visą ekspediciją nepakeitė laivo. Tai yra vieninteliai 2 tikrieji "Viktorijos" įgulos išgyvenusieji.

* Vasco Gómez Gallego el Portugués arba Diego Carmena y Vasco Gómez Gallego. Junga. Nieko tikro nežinoma, bet tapatinamas su Pigafetta (Antonio Lombardo) kronikoje minimu jūreiviu, kuris žuvo prie dabartinio Urugvajaus krantų sprunkant nuo kanibalų (~1526 m.).

* Diego Carmena Gallego. Jūreivis. Likimas nežinomas, nors manoma, kad jis buvo kartu su Vasco Gómez Gallego.

* Juan de Zubileta, de Baracaldo. Grįžęs, kaip atlygį gavo 500 maravedžių ir dingo. Manoma, kad ėmėsi prieskonių verslo, tapo prekybininku.

* Juan de Santander​, de Cueto. Junga. Nėra jokių žinių.

* Antonio Hernández Colmenero. Jūreivis. Likimas nežinomas.

* Francisco Rodríguez. Portugalas iš Sevilijos. Jūreivis Likimas nežinomas.

* Juan Rodríguez, de Huelva. Jūreivis. Likimas nežinomas.

* Nicolás el Griego. Jūreivis. Likimas nežinomas.

* Martín de Yudícibus. Jūreivis. Likimas nežinomas.

____

P.S. vietoje "P.S." Yra ir 19 išgyvenęs narys. Tai Gonzalo de Vigo arba Gonzalo Álvarez Martínez. Apie jį rašė Gonsalas Fernandas de Oviedo y Valdes (taip-taip, tas pats minėto kūrinio - Antonijaus Palankos, Santjago Alemano, netikro uošvio prototipas). Žodžiu, Molukuose (tiksliau Tidoro saloje) jis liko tarp tų, kurie su Gonzalo Gómez de Espinosa komanda turėjo suremontuoti "Trinidadą". Po mėnesio, "Trinidadui" nusivilkus iki Mariano salos, prasidėjus skorbutui, badui ir kitoms ligoms, jis, kartu su dviem portugalų jūreiviais, nusprendė dezertyruoti. Žodžiu - spruko.

Gonzalas Martinesas tarp čiabuvių išgyveno apie 4 metus. Išmoko kalbą (ir ne vieną - kelis dialektus), papročius ir t.t. Jį 1526 m. atrado (išgebėjo?) Guamos salą pasiekęs García Jofre de Loaísa ekspedicijos (1490-1526 - pats admirolas mirė ekspedicijoje. Beje joje žuvo ir Elkanas) kapitonas Alonso de Salazar. Tuo metu du Martineso draugeliai jau buvo mirę.

Šis veikėjas tapo labai svarbiu ekspedicijos nariu. Tarpininkaujant grandams (kapitonui), Karaliaus (Imperatoriaus) vardu gavo malonę. Kastiliečiams, dėka jo žinių, pavyko užmegzti su vietiniais čiabuvių karaliukais kontaktus ir ženklia dalimi į savo pusę persverti derybas su portugalais.

Vėliau jo pėdsakas dingsta. Ar jis buvo tarp tų, kurie Garsijos de Loaísa ekspedicijos 1536 m. grįžo į Europą - nežinoma.

Nuobodžiai daug teksto, ar ne?

 

Ir P.S.S. Paskutinė foto, tai "Viktorijos" replika. Bet apie ją kada nors vėliau...