Bausmė - "Lelijos ženklas"

 

Na ir apie bausmes...

Pavyzdžiui, apie išdegintas "bites" arba karališkąsias „lelijas“. Apie lelijos ženklą kaip tokį jau kadaise buvau rašęs - būtų galima net praplėsti, dar porą legendų pridėti, paredaguoti - medžiagos daug, bet visumoje nebūtina ( https://alterold.blogspot.com/2018/04/merovingu-lelija.html ).

O štai, kaip apie bausmės simbolį – ten neužsiminta. Tai čia kaip ir antra arba papildoma dalis? Šiaip, įdomi tema. Daugumas matyt apie šią bausmę nutuokia iš ledi Vinter istorijos „Trijų muškietininkų" „pasakėlėje".

Šiaip nusikaltėliams ženklų išdeginimas siekia pačius seniausius laikus. Senovės Romoje taip žymėdavo prasikaltusius vergus. Tik degindavo ne ant kokios nors kūno dalies, kuri pridengta, o tiesiai ant veido ar kaktos - bausmė buvo vadinama "inscriptio". Imperatorius Konstantinas I (272-337m.) uždraudė žaloti veidą, nes žmogaus veidas tai dangiškojo grožio pavyzdys(!) ir įsakė bausmės ženklus deginti tik ant kitų kūno dalių. Štai frankai, kartu su krikščionybe perėmė ir šią tradiciją (o paskui juos ir likusi Vakarų Europa). Kita vertus, labai logiška - teisėjui pagavus antrą kartą mato su kuo turi reikalą, o grįžti į doros kelią - durys, kaipo ir neužtrenktos, tik reikia pasistengti, išdeginto ženklo nerodyti... Jei aišku jo nelydi kiti ženklai - pavyzdžiui nupjauta ausis. Ausis pjaudavo irgi įdomiai - už vagystę. Už sunkią vagystę pirma pjaudavo kairę ausį. O mintis labai įdomia - kad tokie vagys nesidaugintų! Laikoma, kad kairės ausies veną nupjovus žmogus (vyras?) tampa nevaisingas. Tad, pavyzdžiui, už vieną nusikaltimą, vagystę viena ausis, už kitą - kita ausis, už ištvirkavimą išdeginama "lelija", o už dalyvavimą sąmoksle - dar ir išraunami dantys (grafo d'Armanjako palikuonims, po jo bausmės - buvo išrautas kas antras dantis)... Už ereziją (dažną burnojimą prieš Dievą) dar ir perduriamas/prideginamas liežuvis... Žodžiu visa puokštė viename... Bet ne apie tai, o apie leliją. Iki 1724 m. konkrečiai už kokią bausmę ji galėjo būti išdeginta - galutinio sąrašo nėra. Jei moteriai, tai veikiausiai už prostituciją, valkatavimą, už ištvirkavimą ar dar už ką nors tokio nesusijusio su bausmėmis, kurios duodamos už vagystes ar žmogžudystes arba prieš bažnyčią... Vyrams, vėlgi analogiškai, beje ir katorgininkams. 

 

Na ir ženklo išdeginimas dar nuo bausmės neatleisdavo, kaip, kad su tom ausim. Arba kaip su madam de la Mott, kuri buvo įmesta į kaliūzę iki gyvenimo galo už aferą su briliantine kolje (beje, iš kalėjimo pabėgo ir apsigyveno Rusijoje, kaip grafienė Gaše) - jai, kartu, išdegino abu pačius... (ant abiejų pastatė "V").

Na, o po minėtos datos - jau išsiskyrė visa puokštė:

"V" (voleur) - vagiui. Už pasikartotą pridėdavo dar vieną "V" ir išeidavo "W" - recidyvistas. Grafas su teisėmis, tokį pričiupęs galėjo čia pat pakabinti ant šakos ir nė šuo nesulotų.

"F" (faussaire) - už pinigų klastojimą,

"Gal" (galérien) - nuteistą galeroms,

"TF" (travaux forcés) -nuteistą katorgai,

"M" - valkata, valkatavimas.

Tačiau tradiciškai jie vis tiek neretai buvo pavadinami "gėlytėmis", "gėlėmis" arba "lelijomis".

Tiesa, po prancūzų revoliucijos, pagal kai kurias legendas (nepatvirtintas), kai kuriems karališkosios dinastijos asmenims, prieš giljotinuojant, lelijos ženklais buvo išdegintos (nusėtos) nugaros. Tačiau garsusis budelis Anri Sansonas apie tai nerašo, nors kitos bausmės jo aprašytos gana smulkiai. Tad palikime tai legendų ir pasakų skyreliui - tegu dėl jų galvas laužo prancūzai. Žodžiu, išdeginto ženklo bausmė nusikaltėliui panaikinta 1832 m. tiesa - Prancūzijoje. Tuo tarpu kitose valstybėse, kaip, kad Rusijoje - ši bausmė pradėta taikyti nuo XVII a. ir taikoma baudžiauninkams ir mažakilmiams nusikaltėliams iki pat 1863 m. Beje, veikiausiai iš to kilęs ir priežodis: "viskas ant kaktos parašyta"...

Na, o kaip atrodė tas lelijos ženklas. Na, hipotetiškai, kad ir pavyzdžiui ant tos pačios ledi Vinter? Šiaip nieko panašaus į kokią nors šiuolaikinę „lelijos" tatu. Veikiausiai tiesiog "Y" - pirminis lelijos simbolis. Paprastas ir aiškus. Arba kažkas panašaus į "W". Bet tikrai unifikuoto simbolio nebuvo. Esmė - išdeginta žymė charakteringoje vietoje. Net išplėštas ar išpjautas raumuo toje vietoje sukeltų kaimynų įtarimą... Taigis...

Kažkaip visai ne romantiška, ar ne?..