Kardas "mameliukas", karabelės pusbrolis...

 

Jeigu Jums kada teko skaityti arba dar tik kada nors teks skaityti prancūzų arba anglų originalo kalba, tarkim apie 19 a. JAV karo laivyno karininkus, galite sutikti daugelio akiai atrodantį kazusą: 19 a. laivyno karininkas prisisegęs paradinį „mameliuką“ (na, o vertimai, tai jau ant vertėjo sąžinės)... Nei daugiau, nei mažiau. Na, gerai jau, o kaip jums toks pažymėjimas, kad prie Vaterlo Napoleono artimiausi „bodyguardai“ (na, geria jau – asmens sargybiniai) irgi buvo prisisegę „mameliukus“? 

 

 Napoleonas Egipte, dail.: Jean-Léon Gérôme

Iš paveikslėlių jau matyt supratote, kad kalbu apie kardus, o ne apie Kalėdas, ar ne? Tad nekankinsiu.

 

Žodžiu, tai prancūzų į Europą užvežtas rytietiškas kavaleristo kardas. Napoleono invazijos į Egiptą metu (1798 m.), sutriuškinus mameliukus, į prancūzų karininkų rankas pateko mameliukų kardai. Jie, kaip ir daug kas būdingo rytams ir šiaurės Afrikai, karininkams pasirodė ganėtinai impozantiški. Patiko. Ir gana patogūs! Gal tik tuo viskas ir būtų baigęsi - na, egzotiškas trofėjus ir tiek, bet prie Napoleono gvardijos prisijungę mameliukų raiteliai (apie 200 raitelių). Šie asmens sargybiniai šiuos „egzotiškus“ kardus išpopuliarino tiesiog iki madingos kultinės siekiamybės. Kitaip tariant jie prigijo. Pradėti kaldinti ir Europoje. Ypač patiko husarams. Labai greitai, beveik panašiu metu, juos pamėgo ir Britai. Tik britų karininkų pomėgis „mameliukams“, būgtai atėjo po puikių hercogo Velingtono atsiliepimai apie šį kardą kardą, su kuriuo jis būgtai buvo susidūręs dar tais laikais, kai tarnavo Indijoje ir tai puikiausiai įtikėtina (po šiai dienai britų karininkai memeliuką nešioja, kaip išeiginį)... Tačiau visokie egzotiški šio kardo pavadinimai kaip ir nunyko, o liko „mameliukas“ – pagal prancūzišką manierą.

 

Anglų – 1 pav. husarų 7-to pulko pulkininko leitenanto Edvardo Kerisono "mameliukas",

su kuriuo jis dalyvavo Vaterlo mūšije

 

  Prancūzų karininko "mameliukas"

Po Vaterlo mūšio, Marselyje mameliukus atakavo antiimperiškai nusiteikusi minia, 18 iš jų nužudė, o po šio incidento mameliukų pulką išformavo - buvo manoma, jog jis pernelyg ištikimas Imperatoriui. Bet...

 

Field Marshal Sir Henry Evelyn Wood,  1900 m.

...bet mameliukai Europoje jau buvo tapę tam tikru rytietišku simboliu, o po vakarų Europą pradėjo keliauti rytietiško stiliaus mada ar mados. Žodžiu, toks alia rytai – mados klyksmas: į madą atėjo turbanai (moterys pamėgo), ryškios skaros, skraistės, fetos ir t.t... „Kardas „mameliukas“ ilgam įsitvirtino Vakarų Europoje, kaip lengvas karininko, neretai paradinis, kardas.

 Karabelė ~XVIII a. pradžia

Ir štai čia tam tikras kazusas, jei galima taip pasakyti: mameliukų kardas yra taip vadinamas skimitaras (itališkos kilmės žod.), britams gerai buvo žinomas ir iki tos rytietiškos mados, kaip „šamširas/samširas“ (persiškos kilmės žodis). O visi jie kilę nuo mongolų-tiurkų kalavijo kiličiaus (kilij arba turk.: kılıç). Na ir Jums gerai žinoma mūsų LDK ir „Poliandijos“ šlėktų kardas karabelė – taip pat kilęs lygiai iš to pačio „kiličiaus“. Taigi, kitaip tariant – „mameliukas“ ir „karabelė“ – yra du broliukai pusbroliukai. Beveik dvyniai. Nei daugiau, nei mažiau. Tik šlėktos jį pragėrė, o mameliukai Vakarų Europos karininkams padovanojo paradinį kardą... 

Persiškas samšyras ~19 a. pradžia

  Kiličių variantai, bet ne senesni XVI a.

Įdomūs tie kartais istoriniai vingiai...

 

Negana to, „mameliukų“ mados įtaka buvo tokia stipri, jog jie tapo ir JAV karinio jūrų laivyno karininkų paradinės uniformos dalimi, ir segami po šiai dienai. Tiesa, mameliukų kardo atėjimo į JAV jūrų laivyną nėra tiesiogiai susijęs Europoje kilusia mada, nors didele dalimi ir ne be jos (perimtas ir jo pavadinimas „mameliukas“), o ištakos siejamos su Dernos mūšiu (1803 m.), kuriame puikiai pasirodė vienas iš JAV jūrų laivyno karininkų, kai leitenantas Preslis O'Banonas tiesiai iš princo Hameto gavo vardinį memeliukų kardą. Žodžiu, toks lėtas mados sprogimas... per prancūzus, britus ir šiaurės Afrikos kompanijas... JAV kariniame jūrų laivyne, kaip pardinės karininkų aprangos dalis, su mažyte pertrauka jis jau daugiau 200 metų...

 

Pasikartosiu – „mameliuko“ kardas dabar tapęs tik paradine uniformos dalimi ir jau nuo 19 a. pradžios kaldintas nebūtinai kur nors rytuose, o ir Vakarų Europoje, ir JAV ar dar kur nors kitur.

Paminėtina ir tai, jog, kadangi jis labai greitai įgavo tam tikras mados ir statuso demonstravimo simboliu, tai variacijų „mameliukų“ tema kiek tik nori, tačiau visur išskirtinis bruožas, jog tai lengvas lenktas vienašmenis kardas, vienai rankai skirtas kardas su klasikinė strypine, dažniausiai tiesia kryžma, bei rankenos galas primenanti erelio ar vanago galvos profilį. Gali būti ir su apsauginiu krumplių lankeliu ir t.t...

  Na ir kaip ir tipiškas prancūzų karininko "mameliukas (pav. apačioje): pleianas (damaskas), žalvaris, medis... paauksuotos makštys, kryžma, rankena. Bendras ilgis - 97,2 cm., geležties - 80,6 cm., plotis per išlenkimą - 3,2 cm. 

 

 

 Na ir paskutinės 4 foto: tai 1862 m. paradinis vardinis "mameliukas" - šiai dienai jis vertinamas 45000$. Dovana majorui generolui Georgui Pitui už ženklius nuopelnus Australijoje ir tenykštėse kolonijose organizuojant saugumą ir savisaugos/savanorių (milicijos) būrius. Auksas, sidabras, plienas, dramblio kaulas ir emalis, aksomas ir t.t... ir pan., svarbiausia - jį lydintys sertifikaitai liudijantys autentiškumą... Bet čia niekalas, palyginant su tuo, kad ant jo išgraviruotas Australijos herbas "Advance Australia" ant ginklo dar 40 metų prieš federacijos atsiradimą....

 

 

Mūšis prie Filipinų. 1617 m.

 

Mūšis prie Filipinų

La Batalla Naval de Playa Honda

(1617 balandžio 14-15 d.)

Laiškas Jo Didenybei, surašytas licenciato Manuel'io de Madrid, vertimas

 

Skiriama pasiilgusiems jūros,

Sergantiems jūra

Ir pavargusiems nuo kasdienybės,

Ir „sugadintiems“ Dreiko ir Morgano piarinių paistalų, ir „Kapitono Blado“ piratinės romantikos vėjų...

 

 Vertėjo žodis:

Na, ir apie jūras, ir marias. Apie saulėtus kraštus, kur aistros verda... Apie ispaniškuosius Filipinus, o jei tiksliau, tai dar apie vieną 80-tmečio karo (1568-1648) tarp Olandų (Nyderlandų Sąjungos – senuose tekstuose dažnai „Provincijų Sąjungos“) ir Ispanijos epizodų.

Daug kas žino tiesiog faktą, jog Nyderlandai ilgai kovojo su Ispanija būgtai dėl laisvės, nors toji kova, priešprieša daugiau kilo dėl paveldo, tikėjimo, mokesčių, prekybos ir politikos įtakos zonų, ir šiaip visokiausių kitokių europietiškųjų monarchų ir valdovų intrigų. Kartais, žiūrint iš šio amžiaus bokšto, kažkaip keistai atrodo, jog kažkoks nykštukas grūmėsi su „Imperija, virš kurios nenusileidžia saulė“ ( ©Karolis I (V)). Realybėje, tai Nyderlanduose burbuliavo beveik visos Europos interesai, o gyventojų tankis šioje šalyje  (realiai čia dar reiktų pridėti ir dalį dabartinės Belgijos ir net Prancūzijos) buvo toks, kokio nebuvo toje pačioje Ispanijoje ar kokioje nors kitoje pasaulio šalyje, o sąjungininkais, bent jau nominaliai, buvo beveik visos protestaniškosios to meto valstybės (čia jau reikia žr. konkretumo), bet palikime tuos skaičiukus ramybėje, nes tema ne ta.

Taigi, žinant, jog Nyderlandai tuo metu buvo viena iš vedančiųjų jūrinių šalių, kuri amžiams įtakojo jūreivystės mokslą (pvz.: Anglija nepaprastai daug iš jų perėmė), nereikia manyti, jog konfrontacija vyko tik Europos žemėlapyje. Ne, Europos žaidimų arena buvo kur kas didesnė – Nyderlandų Sąjunga visos tos konfrontacijos metu bandė ne kartą atakuoti ir Ispaniškąsias užjūrio valdas. Pavyzdžiui, jei neklystu, tai Filipinus puolė net tris kartus.

Štai, Jūsų dėmesiui – antrojo (pirmasis 1610 m.) Nyderlandų Sąjungos antpuolio istorija. Iš karto užbėgu už akių ir atkreipiu dėmesį, jog šiam antpuoliui enciklopedijose skiriama tik vos keli sakinukai. Negana to, nesutampa nei laivų, nei karių skaičiai, nei nuostolių aprašymai. Tame ir įdomumas, ar ne? Tai ir buvo priežastis, kodėl pateikiu ataskaitos/laiško rašyto 1618 m. vertimą, o ne laisvą interpretuotą tekstą. Šio laiško originalas saugomas Sevilijos universitete. Tik tiek, kad vertimas ne iš originalo, o iš transformuoto į šiuolaikinę ispanų kalbą teksto. Labai jau ženkliai ispanų kalba nuo tų laikų nesikeitė, bet transformacijos metu, be abejo, galėjo kažkokio detalės ir nubyrėti (yra neaiškių vietų). Bet, manau, tai ne esmė - bendrai atmosferai pagauti ir mūšiui įsivaizduoti - tai netrukdys. Beje, tekstas iš ties jau gerokai gražesnis, nei koks XVI a. pradžios ar vidurio memuaras primenantis kario raportą. Malonu skaityti – jis jau toks artimesnis mums įprastai klasikai.

Tai vietoje įžangos tiek. Nors, dar pridursiu, jog mūšis įvyko 1617 m. balandį. Pagal enciklopedinius užrašus, tai užpuolimą įvykdė Nyderlandų kaperis Joris van Spilbergen‘as (1568 – 1620), kuris vadovavo 10 laivų (karo?) eskadrai. Jis paplėšikavo Pietų Amerikos pakrantėse ir įsiveržė į Filipinus. Pabandė užimti Manilus. Tiesą pasakius, tikslas nelabai aiškus ta prasme, ar norėta paplėšikauti ir pridaryti kuo daugiau nuostolių ar išvaryti ispanus iš šių salų – vis tik, manoma, jog tai tebuvo kaperio reidas. Na, žodžiu – užpuolė ir gavo per dantis nuo 7 ispanų laivų ir 3 galerų, kuriems vadovavo Juan Ronquillo del Castillo (buvusio nuolatinio gubernatoriaus sūnus) – prarado tris laivus (ispanai - 1) ir vos paspruko, greit išsinešdino... O kokie skaičiai to mūšio liudininkų – patys pamatysite. Nemanau, kad skirtumai nustebins – būtent minėtos 80-metės konfrontacijos sausumoje ir jūroje ataskaitų skirtumai ir vertinimai įspūdingai skiriasi vieni nuo kitų. Nors apie tai jau buvau rašęs ČIA ir ČIA...

 Taigi, tuo pačiu ir pasigrožėkite, kokie realiai nuobodūs buvo burlaivių jūrų mūšiai... Manau  skirtumus nuo romantika kupinų romanų aiškiai pamatysite.... 

Jo Didenybei, surašytas Manuel de Madrid:

 

„Olandai su savo armada Filipinų pakrantėje jautėsi tokie galingi, kad, jų manymu galėjo plėšikauti nebaudžiami, nes šioji karalystė buvo taip toli nuo Ispanijos, kad dėl ilgos navigacijos į pagalbą negalėjo atvykti jokia karinė pagalba (jokia kita armada). Taigi, tose jūrose jie jautėsi stiprūs ir pakeliui nieko nesigailėjo. Tam tikslui atvyko su 14 laivų armada: su 14 gerai pastatytų ir gerai ginkluotų galeonų, o taip atsigabeno kitų mažų laivelių ir valčių (burinių katerių).

Mes nusprendėme suburti armadą ir susikauti, kad atėjūnai negalėtų plėšti (kad sumažintų plėšikavimo nuostolius). Buvo sutarta, kad visi susitiks Kavito (Cavite) uoste (Maniloje), kur visi balandžio 8 dieną susirinko ir išplaukė į jūrą. Šią armadą sudarė septyni galionai:

 

Flagmanas „San Salvadoras“, kuriam vadovavo Juanui Ronquillo (Chuanas Ronkililas) su 46 artilerijos pabūklais ir 250 karių (būtent karių – „soldados“, įgula - ko gero - nesiskaičiavo);

„San Marcos“ – jam vadovavo (kom.: taip, tai ne klaida – buvo paskirtas vadas, tai būtų dabartinio kapitono atitikmuo, bet originale jie neįvardinami kaip kapitonai – visi kilmingieji pagal kilmę tuo metu buvo kariškiai, galėjo būti skiriami vadovauti, bet nebūtinai turėjo turėti kapitono patentą. Vėliau, kaip matysim, kapitonai kapitonais ir įvardinami) Juan de la Vega (Chuanas de la Vega) su 42 pabūklais ir 164 kariais;

„San Juan Bautista“ – jam vadovavo Pedro de Heredia - su 32 pabūklais ir 146 kariais;

„San Miguel“ – jam vadovavo Rodrigo Aguillestegui - su 31 pabūklu ir 138 kariais;

„San Felipe“ – jam vadovavo Sebastián de Madrid - su 27 pabūklais ir 111 karių;

„Nuestra Señora de Guadalupe“ - jam vadovavo Juan (Chuanas) Bautista de Molina - su 24 pabūklais ir 146 kariais;

„San Lorenzo“ – jam vadovavo Juan (Chuanas) de Azevedosu - 22 pabūklais ir 44 kariais.

Be šių septynių buvo ir trys galeros, kurioms vadovavo donas Alonso Enríquez. Kapitonas Diego de Quiñones vadovavo vienam, o seržantas majoras  (Sargento Mayor) Pedro Téllez - kitam. Taip pat prisijungė ir portugalas Andrés Coello, kuris šia proga su savo laivu ir savo žmonėmis, kuriuos jis gabeno, norėjo pasitarnauti Jo Didenybei.

  

Mūsų armadai prireikė penkių dienų (išplaukė pirmadienį), kol pasiekėme uostą (Iloio), kuriame buvo priešas (Palay sala, uostas). Jie dar nebuvo išsilaipinę Playa Hondoje (kom.: Filipinuose Palavano sala. Honda, čia turima galvoje navigacijai tinkama įlanka su uostu, praktiškai rytinės pakrantės viduryje). Priešas buvo daugiau nei už keturių lygų prieš vėją ir norėdami atgauti manevringumą (palengvinti laivus), jie pradėjo mesti už borto grobio dalį - kai kuriuos prisiplėštus (pavogtus) didelius (sunkius) daiktus.

(kom.: tuometinė ispaniška lyga - labai keblus to meto matas ir kaip tik panašiu metu jis keitėsi. Geografinė lyga atsirado tik 1630 m. (panaši į dabartinę mylią) ir tuomet dar jūrinė lyga (apie dabartinius 3,8 km) buvo mažesnė už sausumos (galiojo dar Senovės Romos lyga – beveik 4,8 km), bet dvigubai didesnė už dabartinę jūrmylę. Tad galimai priešas stovėjo už 8-15 dabartinių kilometrų. Nors tose jūrose matomumas turėjo būti puikus (žmogaus akis kalnų siluetus geru vaiskiu oru gali matyti iki 160 km.), bet kažin ar tokias detales galėjo įžiūrėti, tad galimai laiško autorius pridėjo gautas žinias iš belaisvių).

Visą dieną ir tą naktį mūsų armada praleido pasiruošimuose ir manevruose (rikiuodamiesi), o flagmanas – geriausias mūsų turimas burinis laivas – penktadienio rytą su „San Juan Bautista“ ir „San Miguel“ stojo prieš priešą. Likusi mūsų armada stovėjo pavėjui daugiau nei per keturias lygas

Priešas, matydamas tokią gerą galimybę panorėjo priartėti prie mūsų flagmano ir, nors jis negalėjo laimėti priešvėjyje, pradėjo šaudyti visu galingumu, o mūsų flagmanas jiems atsakė tuo pačiu.

(kom.: gana tipiška to metų ispanų jūrinė taktika)

Nežiūrint viso to, priešas beveik jokios žalos mūsų kapitonui nepadarė ir keliais laivais pabandė atakuoti „San Juan Bautista“ ir „San Miguel“, kurie, kaip minėjau, ėjo paskui flagmaną. Visa priešo armada po pietų atsidūrė tarp mūsų laivų ir galėjo atakuoti „San Felipe“ ir „Nuestra Señora de Guadalupe“, tačiau kapitonas savo šūviais to padaryti neleido ir mūšis buvo paliktas kitai dienai.

 

Išaušus šeštadienio rytui, pavėjui esanti priešo armada išsirikiavusi į kare, nusprendė priartėti ir stoti į mūšį su mumis. Buvo įsakyta, kad kiek galima suartėtume su priešu ir imtu laivus abordažu, o „San Juan Bautista“, kuris buvo stipriausias lavas, atakuotų priešo admirolo laivą (imtų abordažu). Atsargoje turėjo likti „San Lorenzo“, kuris turėjo ateiti į pagalbą tiems, kuriems jos galėjo prireikti.

Štai taip mūsų armada susidūrė su priešu: „Nuestra Señora de Guadalupe“ pirmoji susidūrė su priešo galeonu ir jį taip įnirtingai puolė, kad dar priartėdama priešui pridarė daug žalos, jog priešo laive liko labai mažai kovotojų. Priešas turėjo pasiduoti, tačiau jis („Nuestra Señora de Guadalupe“)  turėjo atsitraukti, nes priartėjo kitas priešo galeonas ir atidengė įnirtingą ugnį, ir būtų turėjęs pasiduoti, tačiau priartėjo „San Miguel“. Tada eretikai  padegė savo laivą ir norėdami sudeginti laivus, jį paleido į mus (kom.:matomai tas pirmasis, kurį atakavo „Gvadelupė“), bet jokios žalos nepadarė – jis beprasmiškai sudegė.

 

Mūsų kapitonas (flagmanas?) puolė priešą, su kuriuo kovojo jau daugiau nei keturias valandas (reikia suprasti – apsikeitinėjo artilerijos ugnimi), nes tai buvo stipriausias priešo laivas ir priešinosi daugiau nei visi kiti. Tačiau į jį įlipti buvo neįmanoma, nes šis gynėsi patrankomis ir šautuvais, nors ir buvo bandyta, kol galiausiai jis nuskendo su visais savo žmonėmis. Mūsų manymu išsigelbėti pavyko tik admirolui su aštuoniais žymiais žmonėmis (karininkais), kurie pabėgo persėdę į valtelę. Visi kiti priešo kariai bandė išsigelbėti plaukdami ir pasiekti savo armados laivus, tačiau nė vienam nepavyko to padaryti (kom.: iššaudė, reikia manyti – įprastas to meto elgesys).

Priešo galeonas „Sol Viejo“, kuris buvo stipriausias po jų flagmano, susidūrė su „San Felipe“. Kariai jau buvo įlipę ir jis beveik pasidavė, kai buvo nušautas mano brolis kapitonas Cuanas (Juan) de Madrid‘as. Jo mirtis trumpam demoralizavo vyrus ir priešo laivas ta proga pasinaudojo, ir pabandė surinkti išsiblaškiusius karius šalia kapitono ir pabėgti iš mūšio.

Galeonas „San Juan Bautista“ gražiai abordažu pabandė imti admirolo laivą, tačiau ne iš karto pavyko, nes turėjo vytis „Sol Viejo“. Tada vėl atakavo ir pabandė paimti abordažu. Tačiau tai buvo stipriausias laivas su geriausiais kariais. Mūšis buvo įnirtingas ir sužeistųjų (žuvusiųjų) buvo tiek daug, jog atrodė, kad tai vien tik žmonių susirėmimas (kom.: prilyginama sausumos mūšiui). Mūsiškiai pajuto priešo silpnumą ir įgiję drąsos pradėjo juos taip stipriai spausti, kad, kai kurie, bijodami ispanų griežtumo, norėjo iššokti į jūrą labiau, nei pasiduoti (kom.: su piratais pas ispanus kalba buvo trumpa ir žiauri). Tačiau, tai ką jie rinkosi – jiems nieko gero nedavė, ir tik atnešė daugiau vargo, nes mūsiškiai akmenų, strėlių (kom.: taip-taip, dar buvo naudojama!) ir smaigų pagalba, jiems padėjo nuskęsti ryjant vandenį mainais už kraują, kurį jie praliejo. Tuo pačiu metu jie taip stipriai sužeidė olandų kapitoną, kad šis neužilgo krito ir mirė. Galų gale, šis laivas pasidavė, nes liko nedaug žmonių ir visi buvo sužeisti. O kai kurie pamatę žuvusį kapitoną, apimti nevilties ir baimės šoko už borto (į vandenį). Taigi, šioje kovoje žuvo ir nuskendo daugiau nei 160 vyrų. Šis laivas patrankų šūvių taip buvo nuniokotas, kad nebeišsilaikė ir nuskendo. 

 Galeonas „San Marcos“ negalėjo abordažu paimti nė vieno priešo laivo, tačiau jis taip stipriai apšaudė priešininką, kad žuvo daug žmonių, o laivas nuskendo. Kai kurie žmonės buvo išgelbėti kitų laivų, tačiau dauguma jų buvo tiek sužeisti, kad negalėjo pasiekti nei laivo, nei kranto. 

Galeonas „San Lorenzo“ turėjo galimybę abordažu imti priešo laivą, bet jis to nedarė, nes jam buvo įsakyta teikti pagalbą ir jis palaikė armados laivus savo ugnimi. Per jį priešas prarado daug žmonių, tačiau kiekis nežinomas, nes nebuvo skaičiuojama.

 

Galeros labai stipriai padėjo mūsų laivams, ypač kapitonas, kuris apšaudė priešą, kuris su nedaugeliu likusių laivų pabandė trauktis link Mindanao. Ir mūsų armada, nors ji patyrė didelius nuostolius ir trūko jūreivių, juos persekiojo iki pat tamsos. Tačiau flagmanas leido vandenį, o kiti galeonai buvo apdaužyti, tad persekiojimas buvo nutrauktas. Jei juos būtų pasisekę pavyti, jie būtų sunaikinti, nes ir jie buvo gerai apgadinti. Kaip vėliau sužinojome, tik du iš keturiolikos pasiekė uostą. Aštuonis nuskandino mūsų armada, o keturis sužalojo. Tuo tarpu nė vienas mūsų galeonas nebuvo prarastas, nors kai kurie vos laikėsi ant vandens ir kiekvienas grįžo kaip sugebėjo. 

  

Galeonas „San Marcos“, grįžęs į Playa Hond‘ą, kur norėjo sulaukti likusių laivų, ten aptiko priešų laivą (kom.: matomai vieną iš minėtų lydinčiųjų laivukų), kuris ten plėšikavo. Jam teko kautis daugiau kaip 2 valandas bandant paskandinti priešą, kai šis pabandė sprukti.

Šia pergale mūsų tauta iškovojo didį pripažinimą tarp vietinių ir mūsiškių, ypač šiose Filipinų salose, kurie stebėjo, kaip mūsiškiai triuškina priešo armadą.  Ir jie teisingai mano, kad jeigu į pagalbą būtų atėjus didesnė Armada, tai nebūtų likę nė vieno priešo laivo, nors ir likę tai tebuvo tik luženų krūva su išsekusiomis amunicijos atsargomis ir, visų pirma, priblokšti (pritrenkti, demoralizuoti). Tad dabar jie netiki, jog priešai kada nors greitai pasirodys (kom.: pasirodė 1624 m. ir vėl patyrė fiasko).

 (kom.: prie paskutinės pastraipos turėčiau pridurti, jog skirtingai nuo paplitusios nuomonės, Ispanijos karūnos valdžia Filipinuose tuo metu buvo labai nominali ir vykdė beveik tik prekybos kontrolę. Ji buvo priversta skaitytis su tenykščiais karaliukais, tad toji pergalė iš ties turėjo pakelti autoritetą, nes olandai pasirodė kaip visiškai negailestingi plėšikai, o ispanai, kaip realūs čiabuvių gynėjai)

Tačiau ši kova su armada pareikalavo didelių išlaidų, tad Jo Didenybės (Valdovo) parama laivynui, kaip karininkams, kurie padėjo Jūsų Ekscelencijai, labai reikalinga. Tad, vardan Jo Didenybės interesų, reikia kuo greičiau padėti pinigais ir kita parama.

Linkiu, kad Dievas saugotų Jo Didenybę.

„Santo Espíritu“ laivas, 1618-01-10.

Licenciado Manuel de Madrid“

„Išduodu leidimą spaustuvininkui Francisco de Lyra, kad šis galėtų atspausdinti ir pardavinėti šį pranešimą apie Jos Didenybės armados Pergalę prieš Olandus prie Filipinų krantų už tai neskirdamas jokių mokesčių

Sevilija. 1618-03-31.

Licenciado Don Gaspar de Vedoya“

 

.........

 

 

P.S. Štai ir visas tekstas. Tikiuosi, kad patiko.

Armanjako Šalis.Donatas.

(A.Š.Donatas)