(Ne)legendos apie činkvedėja... Cinquedea...

 

Ne taip, kad jau labai dažnai, bet, vis tik, pasitaiko ganėtinai nemažai kalbų apie činkvedėją – ne tai durklą, ne tai puskalavijį... Dėl jo kilmės spėliota ir sapaliota ganėtinai nemažai, bet, su kažkieno lengva ranka paduota dažniausiai sutinkama nuomonė, jog tai senovės Romos legionierių palikimas. Būgtai jo kilmė, tai jų garsusis „pugio“ (lt.: pugijas). Dalis tame tiesos, be abejo yra, bet ši versija ne visai pilna.

Legionierio pugijas

Iš tiesų, tai činkvedėjos kilmės reiktų ieškoti dar senesniuose laikuose: kažkur senovės Graikijoje, Mikėnuose... Yra išlikę nemažai piešinių ar vaizdinių, kaip panašios formos durklai (peiliai) naudojami ritualinėse ceremonijose (konkrečiau – aukojimuose). Tokios ir panašios formos jau buvo tų laikų karių trumpi kalavijai, kurių formą kiek ilgiau naudojo persai. 

XVI a. vidurys

Pompėjoje, gladiatorių kazrmose
rastas - parazonijus - trumpas kalavijas

Senovės Romėnai, kurie mielai pamėgdžiojo graikus, mielai perėmė ir šį durklą. Nieko keisto, kad pirmiausiai jis jau tapo didikų skiriamuoju ženklu parazoniju (lot. parazonium). Didikų parazonijai buvo puošiami, kaip ir dera didikų ginklams, o po to, dėl tiems laikams labai tinkamos masinei gamybai formos, jau atsidūrė legionierių rankose ir dabar žinomas kaip pugijas. Tik tiek, kad pugijai išnyko kartu su legionais, o kažkas panašaus į parazonijus, kad ir silpnai, bet išliko iki pat XV a. Taip, kad viduramžiais, tokia visam pasaulyje paplitusi (ji sutinkama visur, kur buvo naudojama bronza - tai technologiniai ypatumai), bet ne itin patogi forma, pasikeitus metalų apdirbimo technologijom nunyko - nieko keisto.

Kinų durklas

Tad, vis tik, Evarto Okešoto (Ewart Oakeshot, 1906-2002 m.), pripažinto „gelžgalėlių“ eksperto versija yra priimtiniausia: činkvedėja (išvertus – „penki pirštai“) atsirado XV a. viduryje, kai dabartinės Italijos regione išplito mada pamėgdžioti senovės Romą ir šiaip, visą antikinę kultūrą.

Iberietiškas 2-4 amžiaus durklas

Tad, činkvedėja, kopijuojant parazonijus ir pugijus,  jau nuo pat pradžių gamintas, kaip prabangos daiktas didikams ir labai greit tapo   didikų išskirtiniu ženklu ir neatskiriamu jų kostiumo dalimi. Be, abejo, kaip ir bet koks tokio tipo gaminys,  pamėgdžiojamas ir prasčiokų, bet populiariu netapo. Ir dėl vieno labai paprasto dalyko: kaip ir daugelis statusinių daiktų – jis buvo nepatogus ir nepraktiškas. Pradedant balansu, baigiant panaudojimu.

1500 m

Nors ir dabar savo prabanga ir grėsmingumu, gagi net panašumu į kokio ryklio dantį, aitrina vaizduotę. Žodžiu, būtent tai ir paaiškina, kodėl jo populiarumas labai greit (viduramžių masteliu, žinoma) nunyko, o jų egzempliorių, pakankamai daug išliko. Būtent dėl tos pačios priežasties, jis netapo populiarus net to pačio Italijos regiono šiaurėje ar kažkur anapus Alpių.

Tiesa, meistrai bandė pagaminti ir lengvesnių, ir praktiškesnių činkvedėjos varinatų, bet tai išsiliejo į visai kitą lygį: pigesnės činkvedėjos buvo lengvesnės ir, be abejo – trumpesnės, ir pigesnės. Tad, kaip jau visai tikras durklas ir pagal kainą prieinamas durklas,  tapo ir vidutiniokų miestelėnų ar amatininkų „peiliuku-durklu“. Kad ir tas pats Čelini, matomai, lakstė ir badėsi su činkvedėja. Ir štai jau XVI a. - pavadinimas „činkvedėja“ - pavirto į žodžio "durklas" sinonimą. Bet kokio durklo! Na, panašiai, kaip pas mus kažkada buvo prilipęs „brauningas“ visiems pistoletams ar „naganas“ visiems revolveriams... Taigi, štai šis aspektas, jau pagimdė naują legendą: būgtai činkvedaėja – tai žudikų durklas. Samdomų žudikų, ta prasme... Niekalai, aišku. Taip ir regiu, kaip bėdžius žudikas kėsinasi nudobti vargšą pirklį su brangakmeniais nukaustytu durklu arba du miestelėnai vienas kitą bado auksu inkrustuotais durkliukais...

Žodžiu, jeigu liaudyje činkvedėja, kaip durklas - labai neilgai gyvavo, tai pas didikus, jis dar užsibuvo kiek ilgiau. Tačiau, galų gale, XVI a. pabaigoje, jau beveik nesutinkamas. Nors meluoju: XIX a., vėl pasirodė činkvedėjos analogai ir vėl kaip prabangos ar, veikiau juvelyro/ginklakalio meistriškumo pavyzdžiai... XXI a. jie neretai išlenda kaip prizai ar iškilmingi apdovanojimai... Vis tik - kerinti išvaizda, ką ir besakyti...

XIX a. činkvedėja

Ko gero, apie pačią formą nėra ko kalbėti: jos specifika matoma nuotraukose. Na, o pavadinimas, kilęs dėl daugmaž penkių pirštų arba delno taisyklės: prie skersmens, prie rankenos. Tai yra, ant pirmųjų činkvedėjos variantų ašmenų plokštumos buvo galima padėti vidutinišką delną.

 Belieka pridurti, kad jų ilgis, nuo buoželės iki smaigalio vyravo apie 50-60 cm ar kiek daugiau cm (pavyzdžiui, net iki 70 cm.). Ir atitinkamai svoris - apie 1 kg. (kiek daugiau, kiek mažiau). Todėl jie jau ne tai trumpi kalavijai, ne tai - peraugę durklai – puskalavijai, žodžiu (jei galima taip pasakyti, nors toks žodis, kaip ir nevartojamas).

Belieka tik pridurti, kad per kiek daugiau jo egzistavimo šimtmetį, be abejo, atsirado ir kovų su činkvedėja mokyklos. Apie jų rekonstruktorius, jei kam tai įdomu - nesunkiai galima rasti filmukų „jutube"...

Aha... vos nepamiršau: nobiliai činkvedėją (jos trumpesnius variantus) dažnai nešiojo už nugaros. Tik ne kaip kokie fantastiniai elfai ar raganiai, o normaliai – horizontaliai - palei strėnas... Žinant XV kostiumą, tai šio durklo iš už apsiausto nelabai buvo galima įžiūrėti.  Gal būt todėl, paveiksluose šio durklo, nors tai ir buvo prabangos daiktas - beveik nerasite.

 

 

 

Šventi aukojimo peiliai-durklai... Savotiškas „Top-12“...

Šventi aukojimo peiliai-durklai... Savotiškas „Top-12“...

Pastaba: silpnesnių nervų ir per daug lakios fantazijos asmenims nepatartina skaityti... (visai rimtai...)

 

Vienas iš komentarų apie pagonybės (stabmeldystės) pranašumus, užvedė ant štai tokios temos kaip šventi aukojimo peiliai - durklai. Aišku, kad pasaulyje jų egzistuoja begalinė daugybė – vien tik kokių arfrikietiškų ar Polinezijos neįtikėtinos konstrukcijos ritualinių peilių nesuskaičiuosi, bet iš esmės šiai dienai žinomiausių ar kinematografijoje dažniausiai naudojamų realia esamų ar buvusių šventųjų/sakralinių-ritualinių-kabalistinių pelių TOP-12...

Taigi....

1. Matyt mistiškiausias ir iki šių dienų naudojamas, tai Atamas, arba Atemas, arba Atame, arba Atham ar Atchamas ( gali būti, kad iš lot. autem arba iš Mažosiojoje Azijoje naudoto aukų peilio al-dhamme). Tai ritualinis ir kartu aukojimo durklas. Naudojamas raganų, burtininkų, žinių ir žiniuonių, ir be abejo, visokiausių sektantų ir mistinių brolijų. Klasikinis pavyzdys - tai paprasčiausias baselardo ar stileto tipo durklas. Dažnai būna su flambergo ašmenimis arba net triašmenis, su mistine ir kabalistine simbolika ir t.t. Labai dažnai įmagnetintas. Dažniausiai iki 15 centimetrų. Pasidomėjus, tai net internete pilna „receptų“ kaip tokį durklą pasidaryti, užkeikti, paversti talismanu ar net burtų lazdele... Rankenos gali būti traukiamos tiek kokia specifine švento gyvūno ar net žmogaus oda, kaulu, akmeniu ir t.t.. Priklausomai nuo to koks kultas praktikuojamas.

 

2. Viename lygmenyje su Atamu - tai Bolinas ar Bolainas (boline). Saliamono raktas. Tai pjautuvo formos peilis simbolizuojantis pjūtį. Kai kuriuose kultuose tai tik tokiu peiliu galima pajuti šventus augalus, arba kai norima, kad nupjaunami augalai išlaikytų savo magiškas galias ar... vykdyti aukojimus. Visos religinės, kultinės ir mistiškosios galios ir asociacijos, kurias gali sukelti žodis „pjūtis“, gali būti pritaikyta šiam peiliui. Labai dažnai naudojamas Atamo jėgos ir galių sustiprinimui, tai yra, kartu su Atamu... Tiesa, Bolino rankena gali būti tik balta (kai kurie kultai leidžia ir tik šviesiai pilkus tonus)... (beje, daugelyje senųjų religijų, balta spalva tai mirties spalva...). ašmenys galandami iš vidaus, gali būti dantyti, kaip ir pas tikrą pjautuvą. Dažnai dedami magiški, kabalistiniai simboliai ir užrašai, magiškieji akmenys, kaulai, ragai ir t.t....

 

3. Halafas... Na taip, peilis skirtas košeriniam gyvulių aukojimui kai kuriose judėjų religijos atmainose... Tam, kad juo naudotis, mėsininkas turėjo (turi – kai kur praktikuojama ir šiandien) mokytis net keturis metus. Esmė, kad auka neskerdžiama, o perpjaunama specialiu būdu, kad staigiai netektų kuo daugiau kraujo kol dar tvinksi širdis. Ši tradicija baigia nunykti ir nemažai gyvūnų apsaugos organizacijų prieš šį ritualą kovoja (berods dar pernai Lenkijoje su tuo buvo susijęs skandalas...)...

 

4. Kopijus. Matyt pats nekalčiausias ritualinis peilis. Forma simbolizuojanti Liongino ietį, kuriuo buvo nudurtas Kristus. Naudojamas pravoslavų popų, bandelių-prosforų pjaustymui... 

 

5. Apipjaustymo peilis. Taip, čia tas pats, kurį naudoja judėjai ir musulmonai... į detales nesiliausiu, manau, kad ir taip aišku apie ką kalbama. Manoma, kad tradicija buvo perimta iš senovės egiptiečių. Kaip taisyklė apipjaustymas vyksta 8 dieną po gimimo, o prasmės aiškinimų yra įvairių – nuo fizinių normų nukrypimo taisymo iki sakralinės-religinės – susijungimą su savo dievu...

          6. Kila arba Phurba. Tibetietiškas triašmenis durklas. Pažodžiui – vinis. Lamaizmo atributas. Naudojamas išvaryti piktas dvasias, kurios juo ir badomos: piktosios dvasios slepiasi dažniausiai dubenyje su ryžiais, o kartais ir pačiame paciente... Taigi... Rankena būtinai turi vaizduoti triveidį dievą Machakalą, o ašmenys simbolizuoja praeitį, dabartį ir ateitį.

 

7. Mid-Mohas (Meed-Moh). Tailando budistų šventas peilis. Saugoja nuo bet kokių piktųjų jėgų. Peiliui gali būti naudojamas bet koks metalas, o rankeniai bet kokia prieinama medžiaga – svarbiausia, kad jame būtų tikra šventa vinis iš pagodos. O geriausiai, kad jis būtų tik iš šventos vinies... Tad jie kartais būna labai mažyčiai...

 

8. Afrikietiški... visokie... Gausybė visokių... bet tarp jų yra vienas gana įdomus. Tai tarsi gervės ar pelikano snapas. Jis naudojamas žaizdų darymui. Šiuo šventu peiliu padarius įpjovą, žaizda įtrinama žemėmis, o likęs randas turi apsaugoti jo turėtoją nuo piktų dvasių. Kartais padaromi gana įmantrūs kūno piešiniai ir ornamentai. Turistai kai kada net painioja su tatuiruotėmis...

 

Toliau jau šiai dienai nebenaudojami šventi-ritualiniai peiliai...

 

9. Kusungobas arba Kusun-gob. Ritualinis sepukos (charakiri) samurajų peilis... Na, plačiai žinomas ir neverta matyt prie jo sustoti...

 

 

10. Keltų ritualinis peilis. Forma dažniausiai lauro lapo arba išilgai skelto lauro lapo, bet rankena būtinai turėjo baigtis jaučio galva. Šiuo peiliu buvo vykdomi aukojimai prieš kiekvieną kovą ar mūšį, o po mūšio, jei romėnai nemelavo, juo buvo pjaustomos nužudytųjų priešų galvos, kurios buvo laikomos kedrų (?) aliejaus specialiame mišinyje ir po to prikalamos prie kario durų staktos, kad parodyti jo „kietumą“... Deja įdomesnio pavyzdžio neradau, tad įdedu šiuolaikinę repliką

 

11. Tumis arba Tumi. Ritualinis Inkų peilis žmonių aukojimui. Labai keistos formos. Buvo gaminamas liejant auksą, sidabrą ir bronzą. Puošiamas šventaisiai akmenimis ir turėjo simbolizuoti dievą Naimlapą, kuris stovi ant pusapvalių ašmenų. Ko gero simbolizavo saulę ir mėnulį – naktį ir dieną – gimimą ir mirtį. Jis buvo apie 40 cm aukščio. Būtent, ne ilgio, o aukščio – kažkuom primena sūriui pjaustyti puslankio formos peilį ant kurio rankeną kažkas pritvirtino vertikaliai. Be abejo, tokiu peiliu ir dar su tokiu minkštu lydiniu, vienu mostu užmušti auką kažin ar pavykdavo, tad viena iš populiariausių prielaidų, kad auka buvo pasmerkta kančiai... o po vidurius knisdavosi dar jai būnant konvulsijose...

 

 

12. Ictlis -  ixcuac - taip ir verčiamas -peilis. Ritualinis actekų aukojimo peilis. Akmeninis – obsidianinis peilis. apie 32 cm ilgio ir apie 10 cm pločio. Dievo Teskatlipokos arba deivių Tlasolteotlės ir Čalčiutlikujės (Matlalkuije) įsikūnijimas. Buvo manoma, kad šiuo peiliu nudobtos aukos kraujas turi magiškų savybių ir žyniai jį gerdavo tikėdami kad tampa vis labiau šventesni, išmintingesni ir artimesni patiems dievams ir, kad greitai dievų išmintis juos apšvies...

Tradicinis kupročius KUKRI (KHUKURI) – Sakalo sparnas

Navacha... sulenkiamo peilio protėvis...

Navacha... sulenkiamo peilio protėvis...

 

 

Tikriausiai ne vienas jūreiviškos ar kareiviškos romantikos mėgėjas yra girdėjęs apie navachą? Tačiau kiek pavarčiau „googlą“, tai radau tik vieną apibrėžimą, kad navacha, ispaniškai „navaja“, tai didelis sulenkiamas peilis... ir viskas... Na dar užtikau porą pasakėlių kažkokiuose beviltiškai pasenusiuose forumuose...

Tai kas gi ji iš tikro?

Matyt pradėti reikėtų nuo pačio pavadinimo kilmės?

Taigi, navacha arba navaja yra kilęs iš lotyniško žodžio „novacula“, kuris ir reiškia ne ką kitą, kaip paprasčiausią skustuvą... peilį, kuris skirtas skustis... Dar kartais vadinama svetimybiniu žodžiu „britva“. Tikriausiai teko matyti tą, tikrąjį sulenkiamąjį skustuvą pas tėvus ar senelius? Jo forma daugiau ar mažiau nesikeitė nuo Romos laikų... keitėsi tik rankenos medžiagos... skustuvo metalas... Tai štai, pati navacha iš esmės nuo šio skustuvo skiriasi tik tuo, kad atlenkta geležtis itin tvirtai fiksuojasi. Atlenkiamas peilis vienu mostu tampa pilnaverčiu ir vartotojui saugiu įrankiu. Klasikinė navacha su plokštele ant viršaus į kurią dėka snapelio fiksuojasi geležtis, atskirais atvejais netgi tvirtesnė už paprastą peilį ar durklą, nes turi papildomą įtvirtinimą.

Ypač dideli pavyzdžiai net gali būti naudojami kirtimui (kai kurie egzemplioriai net iki 70 cm ilgio), o ne tik pjovimui ar dūrimui. Ne veltui net po šiai dienai šis fiksavimo būtas išliko, ir yra vienas saugiausių (dažnai netgi sutinkamas tarp sodininkų įrankių), bėda tik tokia, kad vėl sulenkti be papildomo sverto ar žiedo ganėtinai sunku ar beveik neįmanoma, o ir net su žiedu - moteriai ar vaikui ganėtinai sunku, o ir neatsargus vyras rizikuoja susipjaustyti pirštus.

Manoma, kad navachos fiksavimo konstrukcija atsirado Andalūzijoje.

Na ir labiausiai po pasaulį išplitusi legenda sako, jog navacha atsirado XV a ir išpopuliarėjo XVII a. dėl to, kad Ispanijoje tuo metu galutinai buvo uždrausti koviniai ginklai prasčiokams. Tai yra, jokių akivaizdžiai matomų durklų ir peilių prie juostos. Na, o navacha – tai yra skustuvas – kiekvieno vyro atributas... taip sakant... Kaip ir ne ginklas, ar ne? Na, kadangi tokios draudimo tendencijos ėjo per visas Europos šalis – nenuostabu, kad šis instrumentas ganėtinai stipriai išpopuliarėjo ir atėjo iki šių dienų. Tik šiandieną jau atsiradus paprastesnių ar lengviau įvaldomų konstrukcijų geležties fiksavimui (pvz.: on-line lock, prancūziško opineli ir t.t.) ir kišeniniam peiliui pakeitus savo paskirtį, ji nuėjo į antrą planą.

Jano steno Kortų ginčas. Jan Steen Kartenspiel Streit

Taigi, grįžtam prie legendos. Tiesą pasakius, ši legenda apie navachos kilmę ir išpopuliarėjimą nors ir neša kažkiek tiesos, bet tiesa yra kiek kitokia. Kaip jau minėjome, navacha kildinama iš skustuvo ir pirmąsias užuominas tyrinėtojai jau sutinka XIII a., tačiau pasak vieno iš autoritetingiausio šio peilio-ginklų tyrinėtojų Džeraldo Velando, galutinai pavadinimas „navaja“ įsitvirtino XV a. Iki šios dienos navachomis Ispanijoje vadinami visi sulenkiami peiliai, o jų nelankstomi giminaičiai - „cuchillo“. Taigi, navacha Ispanijoje išpopuliarėjo XVIII a. ir netgi atsirado kovų su jomis mokyklos. Tačiau kovos navacha buvo laikomos purvinomis kovomis, kadangi jų kovos principas buvo – jokių taisyklių ir daug apgaulingų dėmesį nukreipiančių judesių.

Beje, 1849 m. buvo sukurtas net veikalas skirtas kovai su navacha, paprastu peiliu ir žirklėmis (taip-taip – žirklėmis). Iki šių dienų Ispanijoje, o tiksliau Andalūzijoje, išliko kova navachomis, kuri vadinama „gitano“ – išvertus tai reiškia „čigonas“. Tokį pavadinimą gavo dėl to, kad pati kova ganėtinai panaši į flamenko šokį ir treniruotes, beje, dažniausiai lydi būtent ši muzika (kalbama, kad tam, jog mokinys pajaustų kovos ritmą).

Tarp prasčiokų kova navachomis tapo ganėtinai ne retai sutinkamas reiškinys. Įdomu tai, kad jau XV a. uždraudus prasčiokams nešiotis kardus, kalavijus (rapyras) ir kitus ilgus šaltuosius ginklus (šie ginklai tuo metu galutinai tapo aukštuomenės privilegija), atlenktos tuometinės navachos tapo ne ką trumpesnės už medžioklei skirtą kalaviją ar durklą. Pasitaikė netgi dviašmenių konstrukcijų, kur atsilenkdavo ašmenys į abiejų rankenos galų.

Navaja serpenteada, siglo XIX

Tačiau teigti, kad šie peiliai buvo populiarūs tik tarp prasčiokų, negalime. Tai nebūtų tiesa. Pasak kito tyrinėtojo – Artūro Sančeso de Vivaros – sprendžiant iš navachos išlikusių pavyzdžių, jos ganėtinai buvo populiarios ir tarp turtingųjų miestelėnų ir net aristokratų – paprasčiausiai brangakmeniais padabintų navachų neįpirktų joks prasčiokas, o jų negamintų, jei nebūtų tokios paklauso.

Na, o savo literatūriniam ir Europiniam populiarumui navacha turi būti dėkinga Napoleono žygiams, kur jo kariai ganėtinai daug paragavo šio ginklo ir „mačo“ (isp.: macho – patinas, eržilas). Taip, taip, pats žodis „mačo“ yra ganėtinai senas. Taip buvo vadinami laisvieji banditai Ispanijoje. Tiksliau – Andalūzijoje. Šie plėšikai nepripažįstantys visuomeninių normų ir sąžiningo darbo tapo liaudies legendomis, o pagrindinis jų ginklas buvo navacha, kaip ir ginčų sprendimas, beje...

Dar reikėtų pridurti, kad iš Ispanijos išvijus Napoleono armiją, ganėtinai daug partizanų nebegrįžo prie valstietiškos gyvensenos ir gaujomis ėmė klajoti po visą Ispaniją. Išskirtinis jų požymis vėlgi buvo navacha. Tam kad sutramdyti šį chaosą, buvo leista kiekvieną, pas kurį rasdavo šį peilį, karti arba šaudyti be jokio tyrimo ir teismo. Tam, kad aplinkiniai žinotų už ką nelaimėlis baudžiamas, prieš egzekuciją jam ant kaklo pakabindavo navachą... Tačiau visos tos bausmės ir draudimai taip ir nesugebėjo išguiti šio ganėtinai pavojingo įrankio.

Pabaigai reikėtų pridurti, kad navacha savo pirmapradžiame variante atgimė Pietų Afrikoje. Turtingų miestų priemiesčių lūšnynuose. Ten taip pat ji tapo vyriškumo simboliu. Jie vadinosi „Okapi“. Taip jie buvo pavadinti pagal Belgų Konge 1901 metais atrastą naują žirafų rūšį. Tai yra, 1902 metais Zolingene buvo pagamintos navachos skirtos eksportui į Vokietijos kolonijas Afrikoje. Zolingene šiuos peilius gamino iki pat 1987, o toliau jau jų gamyba buvo tęsiama pačioje Pietų Afrikos Respublikoje. Tačiau, kaip nebūtų keista, jų kokybę kontroliavo specialistai iš Vokietijos: geležtis gerai prisotinta anglies, o plieno grūdinimo stiprumas apie 56 vienetus. Apsaugai nuo korozijos buvo užnešama speciali danga, rankena iš impregnuotos vyšnios. Eksportuojama į įvairias šalis. Be jokios abejonės, šį peiliuką „nulaižė“ ir sovietai. Bent jau Tilžėje (Soviecke) ūkinių prekių parduotuvėje teko matyti. Tik jis buvo su plastikine raudona rankena, o metalas buvo minkštas kaip ir kitų tuometinių buitinių peilių ir peiliukų, ir įvardintas kaip sodininko peilis.

Yra ir jo (Okapi navachos) giminaitis - analogas „Kudu“, pavadintas antilopės Kudu vardu ir jos siluetu ant rankenos (prieš kelis metus teko matyti pardavime ir Lietuvoje medžiotojų parduotuvėse). Jį gamina „Cold Steel“ nuo 2007 metų. Vertas dėmesio peilis, tačiau po „Okapi“ - tai jau nebe tas. Bent jau man, praradus „okapi“ ir neužilgo įsigijus „Kudu“ – skirtumas pasijuto žvėriškai: užaštrinimą laiko vidutiniškai (vieną vertus tai gal ir pliusas – palygint lengvai galandamas; – na, bent jau ne sunkiau kaip klasikinės „finkės“), rankena plastikinė, jis pats labai lengvas (lengva nejučia pamesti)... Galų gale jis nusėdo mašinoje (mašinose), kaip neatskiriamas rekvizitas... Žodžiu, normalus, universalus peiliukas su tvirtai įsifiksuojančia geležtimi, kuris tinka ir turistiniam žygiui ir žvejybai, ir bet kur kitur, kur reikia patikimo ir nebrangaus peiliuko, kurį negaila suniokoti, pamesti ir t.t...