Halketo valtis. Guminių valčių priešistorė

 

Truputis lakoniškos guminių valčių priešistorės. Galbūt žvejams ir turistams (gal ir kariškiams) bus įdomu. 

 

Priimta manyti, kad guminės valtys paplito apie 1940-tuosius metus, bet idėja atsirado gerokai anksčiau – net prieš šimtą metų. Tik jų poreikis buvo gerokai mažesnis, jos buvo brangios ir daugiausiai naudojamos ekspedicijose į „terra incognita“... 

 

Bet apie viską iš pradžių.

 

Ko gero seniausia užuomina, jog vandens barjerą galima įveikti nenaudojant medienos, nekalant plaustų ar nestatant laivų, yra tie asirų 900 m. iki Kr. g. bareljefai, kur kariai ant pūslių iš gyvūnų odos plaukia link tvirtovės. Kai kurie fantastai bando įrodyti, jog ten kvėpavimo pūslės ir jie plaukia net po vandeniu (nardo)... Deja, bet jie matyt nematė, kad ir tos 1900 m. foto, kurią pateikiu žemiau, ar bent tepabando su pripūstu kamuoliu rankose panerti... Na, bet ne apie tai...

Taigi, tokio tipo pūslės naudojamos dar ir po šiai dienai. Jei kam įdomu, tai jos pilnas internetas iš įvairių laikų, iš Azijos, Afrikos ir t.t.. ir, net Amerikos (Mezoamerikos) - tokias pūsles naudojo net actekai. 

 

Beje, štai Olaus Magni Historia de Gentibus Septentrionalibus („Description of the Northern Peoples“) 1555 m. veikale yra piešinys, kur pavaizduoti šiaurės žmonių plausteliai, o laikytis ant vandens jiems padeda odų pūslės. Tad, jeigu kas matė, tarkim „Vikingai. Valhala“ epizodą, kur Grenlandijos danai ant plaustelių plaukia per Anglijos pelkes ir jis jiems atsirodė kaip eilinis „Netflix“ prasimanymas – tai ne visai tiesa – pagrindas šiai „fantastikai“ iš ties yra -  ne visai iš piršto laužta.

 

Tačiau geografinių ir ypač šiaurinių regionų atradimo epochoje, tos visokios pūslės visiškai neatitiko keliautojų, nuotykių ieškotojų ar tiesiog avantiūristų poreikių. Taigi, priešistorė atsirasti guminėms valtims kaip ir buvo, šioks toks poreikis jau formavosi (ar teisingiau – sklandė kažkur ore) ir, kaip ir nenuostabu – atsirado žmogus, kuris šią nišą užpildė. Tai buvo Peteris Halketas (Peter Halkett (1820–1885)  – Karališkojo Anglijos laivyno leitenantas.

 

 

foto ~1900 m.

Ko gero jį ir reiktų vadinti guminės valties išradėju. Arba guminės gelbėjimo valties išradėju. Surenkamos valties išradėju... Šitas guminės valties prototipas taip ir vadinamas „Halketo valtis“.

 

Galbūt dabar atrodys keistai, bet pirmiausia tai jis sukūrė gumuotą apsiaustą, kurį greitai buvo galima paversti į guminę valtį, pompą, jam pripūsti, kurią buvo galima nešiotis kišenėje; skėtį, kurį buvo galima naudoti vietoje burės, ir vaikščiojimui skirtą lazdą, kurią labai greit, panaudojant tam skirtą peilį, buvo galima paversti į irklą. Visą idėją matote paveikslėlyje, tad galiu pridurti, tik tiek, kad jis paėmė gumuotą Makintošo apsiaustą – tuo metu labai populiarų tarp keliautojų ir į jį įsiuvo vamzdinę pūslę.

 

Taigi, esant reikalui, mažiau nei per keturias minutes, apsiaustas galėjo pavirsti į 3,4 kg sveriančia vienvietę valtelę ar plaustelį. Įdomu tai, kad ji iš karto nurodė, jog karštą dieną pilnai pūslės pripūsti neverta, nes dėl besiplečiančio oro ji gali sprogti.

Žodžiu – 1844 m. jis savo išradimą išbandė Temzėje. Praplaukė/praplūduriavo 15 km. Pasak liudytojų, nežiūrint to, kad jam teko plūduriuoti per bangas, kurias kėlė praplaukiantys laivai, ji vandens neprisėmė. Pasak jo pačio - plaustas plūduriavo, kaip antis. 

Vėliau jis savo išradimą išbandė ir Biskajos įlankoje, bet ten stovėjo štilius ir jam teko imtis savo to irkliuko...

 

Bet jo išradimai tuo nesibaigė. Pasak istorijos, nežiūrint sėkmingų apsiausto bandymų, jis ėmėsi naujo projekto – sukonstruoti ekspedicijoms tinkamą sulankstomą valtį. Manoma, kad tam jį paskatino sero Džono Franklino 1819-1822 m. vario ir kartografinė Arkties pakrančių ekspedicija (reikia pastebėti, kad tai buvo itin sunki ekspedicija, jos dalyviai net buvo apkaltinti kanibalizmu). Ypač tas epizodas, kai išlikę jos dalyviai turėjo iš vytelių ir tošelių/drobės pasidaryti kanoją, kad įveiktų (po vieną) sraunią upę. Juolab, kad jis buvo glaudžiai susijęs su „Hudson’s Bay Company (HBC)“ (tarnautojas ir pagrindinio akcininko sūnus), kuri buvo suinteresuota tokiomis ekspedicijomis. Esmė tame, kad ekspedicija buvo labai sunki, pusė vyrų žuvo, o per ekspediciją naudojamos kanojos buvo netinkamos – per sunkios, per didelės ir jas tekdavo palikti. 

 

 

Dagerotipinė foto John Franklin, 1845 m. (prieš pat ekspediciją)

Taigi, pasidalinus idėja su vienu iš ekspedicijos dalyviu (Ričardsonu), gavo palankų vertinimą ir pritarimą, kad turint tokią valtį gal visi ekspedicijos vyrai būtų ir išgyvenę, bet apsiausto pavidalu plaustas šiek tiek ne tai, ko iš tiesų reikėtų, nes tokia valtis turėtų būti ir tvirtesnė ir plukdyti ne tik žmones, nes dar yra ir bagažas, o ir pats lietpaltis arkčiai nelabai tinkamas daiktas. Tad išradėjas ėmėsi naujo projekto, naujo iššūkio – sukonstruoti sulankstomą valtį.

 

Tam tikslui jis vėl panaudojo gumuotą, bet kiek tvirtesnį Makintošo audinį. Valtis buvo skirtas dviem keliautojams, bagažui ir maisto atsargoms. Halketas ją gana neblogai spėjo išreklamuoti, nors kažin kokios paklausos ir nebuvo, o admiralitetas pasisakė, jog jo išradimas karinio jūsų laivyno nedomina. 

Taigi, patys geriausi atsiliepimai buvo nuo daktaro Džono Rėjaus 1813 – 1893), kuris Halketo valtį pasiėmė į 1946 m. prapuolusios Franklino ekspedicijos paieškas (taip, tos pačios, Šiaurės kelio paieškų tragiškos ekspedicijos, kur dalyvių žūties pagrindinė žūties priežastis – švinu apnuodyti konservai. Tarpe tarp 1848–49 m. buvo surengta net apie 40 gelbėjimo ekspedicijų). Ji buvo sėkmingai naudojama ir nė karto jai neprireikė jokio remonto. Nors ji intensyviai buvo naudojama net šešias savaites uolėtoje pakrantėje – nė karto nereikėjo jos remontuoti(!). Pasak jo, tai turėtų būti kiekvienos ekspedicijos privalomas rekvizitas. 

 

John Rae

Lygiai taip pat jos buvo naudojamos ir 1848 m., ir 1851 m. ekspedicijose ir dar daugelyje kitų...

 

Tačiau, nežiūrint visko, Halketo valties projektas nebuvo komerciškai sėkmingas, netapo populiariu, nei tarp medžiotojų, nei tarp žvejų, o po jo mirties, šių valčių gamyba buvo nutraukta.

Šiuo metu išlikę tik du egzemplioriai – vienas iš jų – iš Rėjaus 1853 m. ekspedicijos (dabar yra Stromness Museum, Orknėjaus (Orkney) saloje).

 

 

 

 

 

 

Tikroji Karibų piratų romantikos pabaiga...

 

Pav. Ispanijos karinės pajėgos pelkynais apeina San Karlo tvirtovę

Piratai... Kiek daug apie juos parašyta! Romantizuoti jūrų „sėkmės džentelmenai“... Vyrukai, kurie vienu pirstelėjimu išpučia bures, vienu šūviu skandina septynis laivus, vienu abordažinio kirvio smūgiu nuneša devynias galvas!..

Jeigu ką, tai aš apie populiariuosius Karibų jūros anglosaksų korsarus ir kaperius, kurie smaginosi nuo XVII iki XVIII a... Tarsi mašalai ar jūrų skėriai. Protestantiškojoje Europoje  kiekvienas šio moskito įkandimas buvo pateikiamas, kaip „galingos armados“ nuleidimas dugnan... O realybėje, na tai kiek gi tų armadų galėjo turėti portugalai ir ispanai?.. Pavyzdžiui, pagal įvairius skaičiavimus, tai tas pats Morganas turėjo tiek prisiplėšti, kad visiems lobiams pervežti į „senutę Angliją“ būtų prireikę neįtikėtinai gigantiškos flotilės, jei ne kokių tokių penkių... Tik nelabai jis į „senutę“ ne kažn ką, kaip paaiškėja ir atvežė. Beje, būtent dėl to ir kilo teorija ir išbujojo legenda, jog Karibų salose ant kiekvieno kampo po Morgano lobį – na, panašiai, kaip pas mus - kiekvienam miškelyje, kaimelyje ar upelyje paskandintas, užkastas ar dar kaip nors paslėptas (ir net užkeiktas) koks nors Napoleono lobis...

 

Ir... staiga... Karibų piratų era baigiasi. Štilius. Tarsi uždanga nusileidžia, ir - „šaunieji vyrukai“ - išnyksta... Tarsi kažkokia istorinė juodoji skylė. Ir britų oficialieji istorikai šios temos nelabai mėgsta... O žinot kodėl? Todėl, kad, vis tik, Britų imperija kovą dėl įtakos Karibuose ir Amerikose - pralaimėjo... Triuškinančiai.

Taigi - varžybos dėl įtakos Karibuose apytiksliai truko nuo 1655 m., panašiai nuo Ispanijos imperijos nuopuolio pradžios, iki 1783 m. Štai čia tasai burbulas, kuriame ir gimė pačios šauniausios piratų istorijos.

O koją britams pakišo JAV nepriklausomybės karas (1775-1783 m.). Tuo metu Ispanijai  ir pasitaikė proga prižnybti savo konkurentą, ir ji 1779 m. paskelbė karą, kuris dabar menkai žinomas - Anglų-Ispanų 1779-1783 m. karas.

Šiam karui pretekstas ganėtinai banalus - 1763 m. Paryžiuje buvo perdalintos kolonijos tarp Prancūzijos-Anglijos-Ispanijos. Anglams atiteko Florida, mainais už pasitraukimą iš Havanos ir Manilų. Tuo tarpu iš Prancūzijos Ispanija, kaip kompensaciją (kažkas panašaus, kaip karinė kontribucija) – gavo Luizianą. Bet... Na, patys suprantate – anglų džentelmenui – skubėti nepridera. Sutarties sąlygos nevykdomos ir tenka skelbti karą.

Taigi, pradžioje tas karas buvo šiaip toks – stumk-trauk. Daugiausiai smulkūs ir lokalūs konfliktai, kol Luizianos gubernatorius, toks Bernardas de Galvesas (Bernardo de Gálvez) nesubūrė kariuomenės iš Ispanijai lojalių juodaodžių(!) ir vietinių kreolų(!) (po Ispanijos vėliava stojo ir Luiziana, ir kubiečiai, ir dar iš visų pakampių). Tiesa – pasirengimas šiam žygiui ganėtinai užtruko dėl Kubos biurokratų ir dėl gamtos stichijų, ir dar visokiausių kitokių organizacinių negandų, bet gubernatoriaus dėka, ekspedicija įvyko ir 1781 m. kovo mėnesį, margaspalvės ispanų karinės pajėgos išsilaipino Santa Rosoje – Pensakolos įlankoje ir, „žaibišku“ smūgiu užgrobė nespėjusias pasipriešinti anglų pabūklų baterijas nespėtuose užbaigti įtvirtinimuose (į jūrą buvo nukreiptos 7 patrankėles). Tai buvo Pensakolos apgulties pradžia (1781-03-08 – 1781-05-09). 

 

Žodžiu, ispanų ir prancūzų (32 ispanų laivai ir 4 prancūzų fregatos) blokavo įlanką nuo anglų laivyno. Išsilaipinę kariai įsitvirtino pietinėje San Karlo tvirtovės pusėje ir priešais Pensakolą - šiaurėj. Tiesa, gubernatoriui reikėjo dėti visas pastangas, kad laivų kapitonai jam paklustų – šie, iš esmės – buvo per žingsnelį nuo sabotažo... vos nekilo maištas - garsioji jūreiviška karinė drausmė šlubavo.

 

Nevarginsiu detalėmis – anglų laivai nieko negalėjo padėti apgultiesiems, o Santa Rosos saloje išstatyta baterija jiems gerokai trukdė. Anglai visiškai neturėjo reikiamų pajėgų jų šturmui ir pasak anglų kapitonų, bandydami gelbėti padėtį, jie prarado du laivus.

Galų gale, gynėjai buvo priversti pasiduoti – baigėsi provizija – pagalbos nebuvo iš kur laukti. Be visa ko - dėl nežinomų priežasčių susprogo forte buvusios parako atsargos (realiai ne visos) ir... Florida sugrįžo į Ispanijos globą...

Pačios apgulties smulkmenos, be abejo įdomios, bet daugmaž panašios į visokias kitokias (dispozicijos planas pridėtas), o štai skaičiukai – gerokai įdomesni už bet kokį batalijos aprašymą. Ir suprantančiam – iškalbingesni:

 

 Bernardas de Galvesas vadovauja šturmui, dail. Augusto Ferrer-Dalmau, 2015.

- Ispanijos skaičiukai: 32 ispanų laivai ir 4 prancūzų fregatos (galite skaičiuoti, kiek jie galėjo sutalpinti karių ir atsargų), apie 4000 karių apgulties pradžioje ir 3800 vėliau atvykęs pastiprinimas, +725 prancūzų kazadorai (jėgeriai, pagal prasmę, o pažodžiui medžiotojai). Pabaigoje rikiuotėje buvo apie 7000 karių (kovotojų). Anglai turėjo 1500 karių, 1000 jūreivių ir 2000 čiabuvių, iš kurių 8000 čoktavai. Nuostoliai – 95 žuvę ir 202 sužeisti iš ispanų pusės, ir 105-155 žuvę iš anglų, 56 dezertyravo, 1113 kapituliavo ir 300 pabėgo į Džordžiją.

- O dabar anglų skaičiukai: 7400 reguliariosios kariuomenės ir šauktinių (savanorių), 10000 jūreivių(!) (bet laivų tik 21(!) su 1500 prancūzų įgula) ir 750 prancūzų karių, prieš 1300 reguliarios kariuomenės karius ir reindžerius, ir 500 indėnų... Na, žuvusieji, kaip ir būgtai tarsi sutampa, išskyrus, kad nėra skaičiuojami pabėgėliai ir dezertyrai (tarp džentelmenų – dezertyrų nebūna!)...

 

Žodžiu – kapituliacijos sąlygos apėmė visą Floridą ir ji sugrįžo „namo“ - Ispanijai. Belaisviai buvo nuvežti į Havaną ir pagal belaisvių mainų sutartį vėliau išgabenti į Niujorką.

Na, o užtvirtindamas Ispanijos laimėjimą, tas pats, bet jau apdovanotas gubernatorius, užgrobia „Nueva Providencia“ Bahamuose, kur sunaikino paskutinį britų pasipriešinimo židinį ir pasiruošimą revanšui, o tuo pačiu - ir stipriausią britų bazę Karibuose... Paplanavo sunaikinti ir Jamaikoje esančią dar vieną britų bazę, bet... atėjo netikėta žinia apie karo pabaigą...

Žodžiu, Britanija abiejuose Amerikos kontinentuose patyrė visišką fiasko (taip-taip – su portugalais irgi pešiojosi): jai liko tik kelios salelės ir politinės manipuliacijos per Niūfaundlendą dėl įtakos Kanadai, kuri tuo metus niekam labai nebuvo įdomi...

Taigi – štai taip, kartu baigėsi ir piratavimo Karibuose era – labai greitai „senieji“ šeimininkai galutinai nuo jų išvalė Karibus ir įvedė tvarką. Šį „Status quo“ išlaikė iki XIX a. geros antros pusės iki visokių tenykščių revoliucijos ir nepriklausomybės peklų ir aistrų pradžios...

...Na, o Anglija? Tiksliau - Britų Imperija? O ji - nusišluostė ašaras, išsipūtė nosį - ir visas savo galias nukreipė į rytus – į Indiją, Pietų ir Centrinę Aziją, Australiją, Afriką... Štai, nuo tada - ir prasidėjo Naujoji britų istorija, kai baigėsi iš viduramžių paveldėta politika... Prasidėjo Britų Indija... Ai, na dar Napoleono karai... O po to jau Viktorijos era... „auksiniai“ britų imperijos laikai...

Tiesa, o Florida? Dėl Floridos dar buvo kovota per antrąjį JAV nepriklausomybės karą (1812-1814 m.), kaip jį vadina patys amerikiečiai, kai sąjungininkais jau buvo Ispanija- Britanija, kuriuos britų karinės pajėgos išdavė, nors, vist tik, viskas baigėsi tuo, kad Floridą 1819 m. JAV nupirko iš Ispanijos (kaip ir Naująją Prancūziją, o vėliau ir Aliaską, ir dar ten kažką (verslūs šaunuoliai, vienok) ir 1845 m. ji (Florida) tampa 27-ta JAV valstija...

 

P.S. Piešinukai – daugiau ar mažiau asociatyvūs, bet į temą – o tie, kurie piešti alia Pensakolos apgulties proga – visiškai nepatiko – dauguma atitrūkusios nuo realybės nesąmonės kažkokios... Tai čia daugmaž atrinkti.

 

P.S.S. Pagrindinis fortas, kuris ir buvo kovos ašis (širdis) – taip pat asociatyvus – jis XIX a. perstatytas. Koks jis galėjo būti, galima spręsti tik iš nespalvotos graviūros, bet tikrai tai buvo ne betoninis monolitas... Pagal aprašymus, tuomet jis net nebuvo galinga tvirtovė – net neturėjo pabūklų, kurie galėtų pakenkti laivams...