Rodomi pranešimai su žymėmis mitų tramdymas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis mitų tramdymas. Rodyti visus pranešimus

2017/03/09

Kovos peilis, kuris visai ne peilis... Krygmeseris...





 Kovos peilis, kuris visai ne peilis... Krygmeseris...
Dvigubos paskirties kovos įrankis

 

Karo peilis arba didysis peilis... vok.: „Grosses Messer“, arba dar kapojimo peilis – „Hiebmesser“, arba karo peilis – „Kriegmesser‘, rečiau „Langes Messer“.
Tai pakankamai mažai žinomas ginklas, kurį vienareikšmiškai vertinti ganėtinai sunku. Vėlgi, egzistuoja ne mažiau trijų jo kilmės versijų (bet apie tai kiek vėliau). Šį ginklą priskirti prie kalavijų – liežuvis nelinksta, prie kardų – vėlgi neatitinka paskirties... Prie peilių? Kiek per didelis, vienok... Galbūt todėl, įvairioje literatūroje, jis visaip ir vadinamas: tai kardu, tai kalaviju, o jei vertėjas nesigilina į paskirtį - tai tiesiog dideliu peiliu. Tokiu atveju pastabesniam skaitytojui iš karto kyla klausimas kaip dideliu peiliu galima atsilaikyti prieš pilnaverčiu kalaviju ginkluotą riterį? Arba kartais išverčiama, kad kovėsi dideliais peiliais... skaitytojui iškart kyla mintys apie neįtikėtiną super kovinį pasirengimą... kai kova peiliu, kad ir dideliu, iš esmės skiriasi nuo kovos kardu, ar kalaviju ar kitokiu ilgaašmeniu ginklu.... Na, taip... Gal todėl aš geriau naudosiu žodį „krygmeseris“ – jis bent jau teisingiausiai atspindi šio „nei kardo, nei kalavijo, nei peilio“ paskirtį.


Parametrai:

- bendras ilgis – 1-1,2; rečiau sutinkami 1,4 m – o tai jau praktiškai pusantrinio ar dvirankio kalavijo ilgis;

- geležties/ašmenų ilgis apie 80 cm;

- svoris apie 1-1,4 kg.

Geležtis vienašmenė ir dažniausiai trečiame trečdalyje (skaičiuojant nuo rankenos) lengvai lenkta, tad leido ne tik durti, bet ir pakankamai efektingai kirsti. Tačiau pasitaiko ir visiškai tiesių.

Rankena dažniausiai (ypač ankstesniuosiuose egzemplioriuose) tik su medinėmis kriaunomis ir apie 30-35 cm. ilgio. Tačiau daugumoje egzempliorių – populiariausioje jo atmainoje, turi vieną charakteringą savybę – rankenos galas neužsibaigia bumbulu, o kiek išlenktas ašmenų pusėn. Tai jį vizualiai daro panašų į virtuvinį peilį. Kodėl taip buvo daroma – kiek žemiau.

Kalbant apie rankeną, tai taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dažniausiai pasitaikanti kryžma yra tiesiog tiesi – kartais susukta palei savo ašį, o iš krumplių pusės (dešinėje) turi plokštelę arba metalinę kilpą – tai rankos-riešo apsauga. Nepilnavertė kalavijo apsauga, bet vis tik, kaip pigiam ginklui – pakankama, kad sulaikytų palei ašmenis slenkantį priešininko smūgį.

Na, o dabar įdomioji dalis – kilmė.

Tikslios jo atsiradimo datos nustatyti kol kas nėra pavykę, tačiau manoma, kad jo šaknys XIV a. pati pabaiga ir XV a. pradžia. Tai yra laikotarpis, kai Vakarų Europoje kilmingieji galutinai atitrūko ar atsiskyrė nuo kitų luomų. Taigi, valstiečiams ir miestelėnams buvo uždrausta arba pagal statusą nebepritiko nešiotis pilnaverčio ginklo. Tuo tarpu karai vyko, ginkluotis kažkuo reikėjo, kaip reikėjo ir ganėtinai pigaus ir lengvai gaminamo, taisomo ir pageidautina plačios paskirties ginklo. Na, kad pavyzdžiui, galėtum ne tik kovoti, bet ir kirti krūmynus, kapoti mėsai ir t.t.... Štai kažkur tuo momentu, dabartinės Vokietijos žemėse ir pasirodė krygmeseriai.
 Tačiau tai ne vienintelė versija. Kai kurių manymu, krygmeseriai yra gerokai senesnės kilmės, tik esmė tame, kad tai buvo moteriški dvigubos paskirties “kardai“. Tai yra, juos jau seniai naudojo karius lydinčios moterys „kampfrau“ ir jie buvo naudojami tiek ūkio reikalams, tiek, prireikus – kovai. Išeiviams iš žemesniųjų sluoksnių – tai nepaprastai tiko. Bėda tik tame, kad jie nebuvo itin patvarūs, ganėtinai dažnai lūždavo. Dėl savo svorio ir balanso – dažniausiai prie rankenos. Tarp kitko, matomai iš čia ir kilusios tos ypač Rusijoje ir kartais Artimojoje Azijoje gana populiarios legendos, kad „vakariečiai“ nemokėjo kaldinti kardų. Tik, kad krygmeseriai nebuvo kardai, o paprasčiausiai pigūs daugiafunkciniai ginklai. Štai todėl jų rankenos galas, skirtingai nuo kalavijo buvo kiek išlenktas kaip peilio ar kai kurių raitelių kardų.


Taigi, XV. a. antroje pusėje krygmeseriais ima ginkluotis ne tik žemojo luomo atstovai, bet ir nuskurdę ar beturčiai kilmingieji. Tuo metu ir atsiranda kiek labiau kalavijus primenančios formos, o neužilgo ištobulinami ir kovos jais būdai. Netgi dar daugiau – kovų mokyklose kovos su krygmeseriu įėjo į būtinąjį pradžiamokslį. Štai todėl kovos būdai su krygmeseriu  dažnai sutinkamas įvairiose „fechtbuch‘uose“ (tai ne fechtavimo, kaip fechtavimą mes suprantame šiandieną, knygos, o kovos meno - būdų ir mokslų knygos) ir  XX a. rekonstrukcijos madų aušroje, kovos būdus krygmeseriu, rekonstruktoriai galėjo visai priimtinai atkurti.


Žodžiu, gana greitai jis tampa populiarus tarp sparčiai Vakarų Europoje populiarėjančių pėstininkų pulkų, kurie buvo formuojami ne tik iš kaimiečių, biurgerių, bet ir iš visokio plauko perėjūnų ir nuskurdusių kilmingųjų. Gana greitai soja į vieną gretą šalia kacbalgerio. Kiek vėliau – XVI a. antroje pusėje, netgi atsiranda prabangios versijos – netgi išlikę keletas išeiginių/paradinių pavyzdžių.
Na, o iš vokiečių samdinių, landsknechtų, juos perima ispanų tercijų kariai ir jie pasklinda po pasaulį.

treniruotė su diusakais

Na ir dar keli žodžiai... Pasitaiko, kad krygmeserį painioja su diusaku (vok. Dussack) arba tesaku (ček. tesák; rus. тесак). Juolab diusakas, kaip ir krygmeseris, taip pat buvo kovų mokyklų privalomojoje programoje. Nors, Vokietijos kovų mokyklose diusaku labiau buvo vadinamas treniruotėms skirtas nepilnavertis ginklas, o kai kur sutinkamas jo pavadinimas – „hausschwert“ – naminis kalavijas, nors su kalavijais jis nieko bendro ir neturi... Italijoje panašios konstrukcijos
Diusakas arba tesakas - apačioje ankstyvoji versija, viršuje vėlyvoji. ankstyvojoje versijoje jį buvo galima naudoti tik mūvint storos odos pirštinę

 

ginklas vadinamas „beidana“...  Bet kaip ten bebūtų, XVII a. pasirodžiusios diusako naujosios versijos ir geresnė kokybė, krygmeserį išstūmė iš apyvartos. Nors pažiūrėjus į jų abiejų versijas, panašu, kad XVII a. diusakas turi abiejų šių ginklų požymius, tačiau pagal savo formą jau jo „meseriu“ nebepavadinsi... Bet tai jau visai kita tema... savarankiška ir gana plati...
Krygmeseris ~XVI-XVII a.

Vėlyvasis diusakas
Krygmeseris. Šiuos krygmeserio variantus dažnai painioja su vėlyvaisiais diusakais, tesakais arba net falšionais



 



2017/01/26

Albrechtas Diureris... Taro... (Magiškasis kvadratas)









Ne, jokios mistikos... Veikiau atvirkščiai...

Apie Albrechtą Diurerį (Albrecht Dürer; 1471 – 1528 m.) nerašysiu, kadangi apie gana nemažai prirašyta, o juolab, kad tai buvo pirmasis renesanso menininkas, kuris parašė autobiografiją. Nepilną, pilnai biografijos spragų neužpildo, tačiau iš antraeilių šaltinių, beveik iki pat smulkmenų ji atstatyta. Kodėl? Matyt todėl, kad tai buvo vienas iškiliausių renesansų menininkų, palikęs gilų pėdsaką. Netgi po šiai dienai, kai kada matydami iliustracijas, net nesuvokiame, kad tai tėra Diurerio stiliaus geresnis ar blogesnis pamėgžiojimas. Na ir ypač jam mėgsta pripaišyti ar uždėti kažkokią tai mistiko ar misticizmo kaukę. Ypač visokie praktikuojantys ir virtualūs būrėjai. Matyt todėl, kad jis tarp 1496 metų ir 1506 metų išleido taro kortų seriją, kurią sukūrė pagal Mantenji taro kortų kaladę (it.: Tarocchi del Mantegna). Beje, kai pagal būrėjišką prasmę diurerio pasaulio suvokimo korta netinkama (pavyzdžiui vežimas, Paskutinis teismas, Mėnulis), ji dažnai pakeičiama kokia nors kita Diurelio graviūra. Tai padaryti, aišku nesunku - šiuos laikus pasiekė virš 1000 ksilografijos graviūrų (įskaitant ir eskizus) ir beveik antra tiek raižinių ant metalo (apie paveikslus ir paveikslėlius - net nekalbu).

Matomai misticizimo adeptams ir visokiausiems pasaulinio suokalbio šalininkams labai imponavo Diurerio bandymas perkelti jausmus, pasaulėžiūrą ir pasaulio suvokimą į graviūras,   Diurerio paslaptingasis kvadratas*, bei kartus su Johanu Stabiusu (Johannes Stabius, 1460 – 1522) sukurtas Šiaurės ir Pietų žvaigždynai, kurio stilių viso pasaulio atlasai mėgžioja po šiai dienai, bei pasaulio gaublys (visi trys kūriniai - apie 1515 metus), kuris ganėtinai įdomus tuo, kad gali užčiaupti gerkles tiems, kurie bando teikti, jog dar XV-XVI a. mūsų protėviai buvo neišmanėliai tamsuoliai (deja, bet tokių teiginių pilna).

Na, bet kaip ten bebūtų, Diureris nebuvo mistikas. Jis buvo menininkas. Genialus menininkas ir kaip tiems laikams įprasta – matematikas. Ir Arkanų kaladę sukūrė ne būrimui, o pasaulio suvokimui. Būtent tuo metu ir net iki XIX a. taro didieji arkanai labiau atspindėjo pasaulio, tiksliau žmonijos sandarą. Jos nebuvo skirtos nei lošimui, nei būrimui – tai filosofinės pasaulėžiūrą atspindinčios kortelės... Tačiau matyt per daug gerai atspindėjo... Juo labiau, kad Šventosios Romos imperijos kaizeris (imperatorius) Maksimilijonas Pirmasis jam iki gyvos galvos skyrė 100 guldenų pensiją (tai anuomet – nemaži pinigai), o tai reiškė, kad jis tikėjimo prasme buvo “krištolinis”. Juolab, kad jo kelis (berods 4) Niurnbergo kolegas, nuteisė už eretikavimą ir prisidėjimo prie “valstiečių sukilimo”. Tai reiškė, kad jokių polinkių į misticizmą nebuvo įžiūrėta, o pietų Vokietijoje, reformacijos išvakarėse, tai buvo ganėtinai reikšmingas aspektas ir bet koks “šešėlis” būtų juoda dėme kritęs ant jo biografijos ir tolimesnės karjeros.


Taigi, išdedu visas 22 Diurerio Taro kortas (pas būrėjus dažnai būna 23 – dvidešimt trečia tuščia, be jokio paveikslo). Meninė ir užšifruota filosofinė prasmė, net šios dienos filosofui ir mąstytojui, nepadarytų gėdos (pridedu u lietuviškais pavadinimais ir prasme. Netgi labai įdomu pamatyti, kaip kai kur transformavosi pavadinimai)...

 
"Kvailys" arba "Juokdarys", arba "Beprotis"
kartais statoma į galą arba į priekį
I. Magas. Pasaulio valdytojas, manipuliotojas




II. Žynė. Žyniuonė. Pranašė

III. Imperatorienė.



IV. Imperatorius

V. Žynys. Šventikas. Įkvėpėjas



VI. Meilužiai. Pasirinkimas.


VII. Vežimas. Pasitenkinimas
 (būrėjai šį vežimą keičia į kovos vežimą - pergalę, triumfą ir nors teigia naudojantys "Diurerio kortomis" - ją pakeičia į kokį kitą panašaus stiliaus kortą)




VIII. Teisingumas.
(būrėjai dažnai ją vadina, galia ir stiprybė)


IX. Atsiskyrėlis. Išmintis


X. Fortūna. Sėkmė. Likimo ratas


XI. Galia. Stiprybė
(pas būrėjus dažnai būna sukeičiama su VIII arkanu - Teisingumu)


XII. Pakaruoklis. Išbandymai. Tarp dangaus ir žemės.
XIII. Mirtis. Pabaiga prieš naują pradžią.


XIV. Laikas. Susikaupimas.
(būrėjai dažnai traktuoja kaip santūrumą ar saikingumą)


XV. Velnias. Šėtonas.
(būrėjai traktuoja, kaip likimą ir kliūtis, priklausomybę)


XVI. Bokštas. Žlugimas. Griūtis. Nusivylimas.


XVII. Žvaigždė. Viltis.




XVIII. Mėnulis. Susikaupimas. Ilgesys. Darbas susijęs su ramybe ir apmąstymu.
(kadangi germanų kalbose tai moteris , tai dar ir nenuspėjamumas - ši prasmė labiausiai ir nuėjusi pas būrėjus. Tačiau tie, kurie būrimui bando pritaikyti Diurerio kortas, dažnai jos nenaudoja arba išima tiek moterį, tiek astronomą)


XIX. Saulė. Sėkmė.




XX. Prisikėlimas. Paskutinis teismas.
(būrėjai traktuoja kaip atsinaujinimą. Grįžimą prie senų užmančių)
XXI. Pasaulis. Harmonija.


_____________________________________________


*Pastaba. Mistikų taip mėgstamas “Magiškasis kvadratas” buvo išraižytas graviūroje “Melancholija”. Jo įdomumas tame, kad kvadrate sudėlioti skaičiai nuo 1 iki 16, ir kiekvienas kampinis kvadratas, turi sumą 34, o bet kurios nuo centro simetrinės poros suma – 17 ir net sugebėjo jame patalpinti graviūros sukūrimo datą “1514”...






2017/01/19

Maksimilijono... Maksimilijoniški šarvai...






Maksimilijono... Maksimilijoniški šarvai...
 
 
Grįžtu prie šarvų, taip sakant...
Maksimilijono šarvai arba gal tiksliau būtų Maksimilijoniški šarvai. Maksimilijoniški, būtent todėl, kad kalbama ne apie šarvus, kuriuos dėvėjo pats Šventosios Romos Imperatorius ir ne apie tai, kad jis juos išrado, o apie šarvų rūšį/tipą, kuriam priskiriamas šis pavadinimas. Kai kur teigiama, kad Šventosios Romos Imperatorius juos išrado, bet tai netiesa, jis jų neišrado, pavadinimas tiek pat sėkmingai gali būti siejamas su potekste, jog tai maksimalios apsaugos šarvai (kovos lauke, matomai pranašesnių ir nebebuvo – toliau, tik specializuoti turnyriniai). Nors ta prasme, kad šie šarvai sietini su pačiu imperatoriumi - taip pat teisingas teiginys. Žodžiu, abu teiginiai teisingi, nes šie šarvai iš ties padidintos apsaugos, nors ne sunkesni už kitus kovinės paskirties šio tipo šarvus, ir būtent Imperatorius Maksimilijonas šių šarvų tipą parinko savo imperatoriškiesiems riteriams kaip maksimaliai apsaugančius jo artimuosius bendražygius – asmens sargybinius. Lygiai taip pat, kaip šis imperatorius prisidėjo ir prie artilerijos pabūklų vieningo kalibro standartų. Ne, jis nebuvo genialus matematikas, tačiau būtent jis, asmeniškai, dalyvavo, taip sakant, jo reikmes atitinkančių standartų parinkimui ir tai buvo geras postūmis inžinieriniai raidai (iš pasiūlytų 25 tipų, parinko tik 5)... Bet tai jau kita tema... Žodžiu, Maksimilijonas Pirmasis, naujosios kartos riteris (jo dėka riterystės sąvoka pagaliau gerokai atitrūko nuo to karaliau Artūro romantinio stereotipo – jis net privertė savo riterius kautis pėsčiomis mūšio, o ne turnyro metu...)  – šone tikrai nestovėjo. Netgi dar daugiau, būtent jam priskiriama kilio formos kirasa – krūtinės apsauga: kaip legendos sako – jis pastebėjo, kad nesant tiesioginiam pataikymui, arkebūzos sviedinys dažnai nuslysta paviršiumi... Kiek tai tiesos (turiu galvoje Maksimilijono prisidėjimą)  - sunku pasakyti.
Taigi, maksimilijoniški šarvai... Lietuviškame internete, ko gero, galime rasti tik Vytauto Didžiojo Karo muziejaus eksponatų aprašymuose. Kitur jie kažkodėl vadinami paradiniais šarvais. Tačiau tai nebuvo paradiniai šarvai. Paradinių šarvų paskirtis buvo kitokia, netgi metalo storis skyrėsi ir papuošimai ir t.t....
Kuo ypatingi šie šarvai? Pirmiausiai, tai reikia pasakyti, kad jie atsirado Pietų Vokietijoje ir Šiaurės Italijoje, šiek tiek panašiai ant XVI a. atėjimo ribos ir praktiškai buvo gaminami ir kovos laukuose naudojami iki 1530 metų. Dėl gamybos brangumo ir dėl riterystės statuso ir sąvokos pasikeitimo – juos pakeitė kiek kitokios, paprastesnės konstrukcijos modeliai.


Milanietiškų šarvų pvz.
Gotiškų šarvų pvz.
Taigi – tai šarvai, kurie buvo atsirado gotiškų (tame tarpe kastenbrusto) ir milanietiškų šarvų įtakoje. Kai kada netgi painiojami milanietiški šarvai ir maksimilijoniški, nors iš esmės jie gerokai skyrėsi. Maksimilijoniški šarvai užtikrino didesnę apsaugą, turėjo daugiau detalių, o  dėka rifliavimo buvo tvirtesni. Visų pirma reikia pažymėti, kad būtent vėduoklės formos rifliamimas ir yra jų ypatingasis ir skiriamasis bruožas, nors pats rifliavimas jau buvo sutinkamas kastenbrustuose ir gotiškuose šarvuose, tik jų skaičius buvo mažesnis ir daugiau buvo dekoratyvinis. Tuo tarpu maksimilijoniškuose šarvų pilname komplekte, net šalmas – rifliuotas. Antras esminis skirtumas – dideli antpečiai. Dėka šių antpečių, atkrito poreikis naudoti pažastų apsaugas – lėkštutes (rondoliai – rondelle), kurios labai charakteringos milanietiškiems šarvams, tačiau kai kada pasitaiko ir maksimilijoniškuose, nors ir nebuvo būtinos. Kitas išskirtinis bruožas, tai apvadai – jie maksimilijoniškuose šarvuose visuomet būdavo užsukami/susukami į išorę ir tai priduodavo papildomo tvirtumo, kai tuo tarpu milanietiškuose ar kito tipo šarvuose – paprasčiausiai būdavo paliekamas kantelis arba šarvo siūles paprasčiausiai užmaskuodavo raižiniais ir puošmenomis. Na ir krūtinės šarvas – jis buvo kilio formos. Gerokai iškilesnis nei kai kuriuose gotiškuose (milanietiškuose jo nebuvo).
Kojų apsaugos – jos iki kelių buvo pilnai uždaros ir būtent maksimilijoniškuose šarvuose pradedami naudoti ne aštrianosiai kurpių pavidalo sabatonai, o stačiakampiai, rifliuoti šarvuoti batai, praminti „meškos letena“, nors, kai ši mada praėjo, juos imta vadinti paniekinačiai – „žąsies letena“.
Dėmesio verta ir kaklo apsauga. Goržetas. Jis praktiškai buvo standartinis, bet dažniausiai sutinkamas goržetas iš atskirų lankų, o tai šarvų nešiotojui suteikdavo pakankamai laisvumo sukiojant galvą. 
Na ir pats šalmas. Jis buvo uždaras, armeto tipo, tačiau  – dėka rifliavimo jis sueidavo į kilio formos skiauterę. Antveidis - dažnai buvo standartinis arba pėstininkų dvikovų šarvų tipo (apie juos kitą kartą). Tipišku laikomas rifliuotas, tarsi armonikos dumplės, antveidis. Tačiau reikia pažymėti tai, kad būtent su maksimilijoniškais šarvais į madą atėjo „beždžioniški“ antveidžiai – tai yra, antveidžiai kaukės. Pasitaikė ir grotuotų antveidžių. Vėlgi, iki tol jos nebuvo naudojamos. Beje, jei italai ar prancūzai mėgo antveidžius „vartelius“, tai vokiečiai pirmenybę teikė pakeliamiems antveidžiams.
Na ir atskirai reiktų pažymėti pirštines. Pradžioje jos nors ir buvo pakankamai lanksčios, tačiau labai storo metalo ir netgi galėjo atlaikyti skutantį, netiesioginį, kirtį, tačiau išpopuliarėjus šaunamajam ginklui, kai tokių šarvų turėtojui tapo prieinami ir pistoletai su užsukama spyna (apie tai parašyti dar planuose, bet trumpai buvo minimi čia), pirštinių metalas suplonėjo, tapo daugiau narelių, lankstesnių detalių, atpalaidavo riešą ir ranką ir tuo ryškiai išsiskyrė nuo milaniškųjų šarvuotų pirštinių.
Šiuo metu sunku pasakyti, kodėl apie 1530 metus jau beveik nebesutinkami maksimilijoniški šarvai. Vienas iš populiariausių teiginių, kad jie buvo per daug brangūs ir technologiškai sudėtingi, tačiau juk progresas judėjo į priekį. Ko gero teisybė kažkur per vidurį – klasikinė riterystė jau buvo praeitis, o juos keičiančiai kartai ir mūšio lauke sunkiajai kavalerijai – jie iš ties buvo per brangu. Paskutinieji, turtingieji, riterystės šalininkai pradėjo naudoti itin tuo metu tapusius prestižinius „kostiuminius“ šarvus... bet jie – tai kita tema...
P.S. Beje, pačio Imperatoriaus mėgstamiausi šarvai buvo gotiško tipo, o ne rifliuoti maksimilijoniški...
Rubensas. 1518 m.
 

"Batavia" išėjo į Bataviją...