(įžanginė nuotrauka paimta iš: https://m.facebook.com/ruhesfarkasok/ )
Pradėsiu nuo klausimo: kuo žinomas ar išgarsėjęs
Henrikas V, Anglijos karalius ir Velso princas, pretendentas į frankų sostą? Ko
gero, labiausiai tuo, kad jis sumušė prancūzų riterius per Aginkurto mūšį (1415
m.). Beje, pasak legendų, kaip tik šio mūšio metu, anglų lankininkai, svaidydami
nešvankybes, frankus erzino viduriniuoju pirštu. Nuo tada Europoje ir
išpopuliarėjo taip vadinamas „fuck“ gestas (kai
rodomas vidurinysis-ilgasis pirštas),
kaip paniekos ir įžeidimo gestas (nors tai tik legenda, galbūt išpopuliarinta V.Šekspyro: šio piršto rodymo tradicijos siekia senovės Graikiją ir Romą)... Na, kuo gi dar? Pasaulyje dar žinomas, kaip
100-mečio karo atnaujintojas ir tesėjas (1396
metais buvo sudaryta Frankų karūnai palanki taika. Pats karas su didesnėm ar
mažesnėm pertraukom truko nuo 1337 m. iki 1453 m.). Čia gal reiktų pasakyti, kad jis,
tiesiog, pretendavo į paveldėjimą, o tikroji ir mistiškoji priežastis - Tamplierių
ordino sunaikinimas ir Didžiojo magistro prakeikimas (Ordinas gyvavo 1119—1312 m.), per kurį frankų dinastija
supleišėjo... Ir atsirado politinė niša Lankasteriams. Bet palikim tai mistikams
ir grįžkim prie Henriko...
Taigi, dar iš įdomybių, tai ta, kad
jo gimimo data ne visai aiški. Ji pririšta prie 1386-09-16 tik dėl astrologinės
prognozės, kurią jis užsakė prieš Aginkurto mūšį. Tačiau frankai astrologą
apkaltino šnipinėjimu ir prognozių klastojimu, ir, būgtai, jį vėliau sudegino
(tiksliai neaišku). Žodžiu, kuri data teisinga, vienareikšmiško atsakymo nėra - ji plaukioja tarp rugpjūčio ir rugsėjo. Bet
su metais, kaip ir viskas tvarkoje.
Na, kas dar? Nekreipiant dėmesio į
visokias jo karines ir politines sėkmes, kurios aktualios anglams, airiams, velsams
ar gal net visiems britams, ar Viljamo Šekspyro išmones apie jo paleistuvystes,
kurios neturi jokio tvirto pagrindo, jis buvo vieno iš žymesniųjų chirurginių
instrumentų atsiradimo priežastimi... Na taip. Ir vis per tą jaunatvišką maksimalizmą ir
patirties stoką bei norą lysti peklon pirma senių... Štai kaip tik apie tai ir ši
tema.
Tačiau prie pagrindinės temos vis
tiek neskubu, nes pradžioje, tiems kas mažiau ar visai nesusidūręs su
templiniais ginklais, norėtųsi trumpai pasakyti keletą žodžių apie kovui/karui viduramžių
Anglijoje naudojamas strėles.
 |
| Nuotrauka iš aukščiau nurodyto resurso |
Taigi, trys pagrindinės (modifikacijų, be abejo, būta įvairių... nuo kaulinių iki... ir savais pavadinimais):
- „barbed“ – tipo strėlės antgalis.
Tarsi brūklys. Jis su nedideliais dantukais ar net dvišakas. Dažnai naudojami padegamosioms strėlėms – pigūs ir paprasti, gal net „brokuoti“ antgaliai;
- „bodkin“ – koviniai ir smailūs.
Kaip yla. Arba kaltas metalui. Žodžiu, dažniausiai kūginės, nors galėjo būti ir
lauro lapo formos ar dar kažkiek kitokios modifikacijos. Šarvamušės. Neretai
antgalis būdavo uždedamas tik prieš pat mūšį ir standžiai netvirtinamas, kaip, beje ir visi kiti koviniai antgaliai. Pavyzdžiui, kad nenukristų nuo
koto, įkišamas tik pleištas. Kitaip tariant, tai populiariausias mūšio
lauko antgalis. Strėlės su tokiu antgaliu, kaip, kad rodo herojiškuose filmuose, iš šarvo,
jei įstrigo, ar kūno - neištrauksi. Traukiant ištrauksi tik kotą -
be antgalio. Tad, jei ji jau pramušė šarvą ir pasiekė kūną, nors ir ne
mirtinai, karys iš rikiuotės iškrenta. Galbūt dar net ne sunkiai sužeistam
kariui, jau kovoti su tokia dovanėle sunkoka. Žodžiu, antgalio galima
atsikratyti tik nusiėmus šarvus, jei juose įstrigo, o jeigu jau tokia strėlė
įsminga į kūną, tai ją galima tik išstumti priekin. Kitaip
antgalis liks kūne. Tad, gerai, jeigu ji raumenyje, o ne kaule. Jau jeigu
pasiekdavo kaulą, reikėdavo išpjauti. Todėl, iš pažiūros daili ir visai
neraguota strėlė, galutiniame rezultate, padarydavo žymias žaizdas... Ir,
neretai, su fataline baigtimi (visokiausi užkrėtimai);
- „broadhead“ – tipiniai medžioklei
skirti raguoti antgaliai. Šie antgaliai labai gerai pažįstami net tiems kas
sėdi prie kompiuterių ir braižo visokius grafikėlius ir schemas. Nežiūrint to,
kad jas dėl kadro efektyvumo labai išpopuliarino kinuose ir animaciniuose
filmukuose, iš tiesų, kare ne taip jau dažnai jos naudojamos. Jos plačios ir
sunkios. Ir brangios. O brangumas - diktuoja savas sąlygas. Pavyzdžiui, aklai
leidžiamiems strėlių debesims - jos nenaudojamos. O medžioklėje naudojamas
modifikacijas, prie strėlės koto tvirtindavo nejudamai (pavyzdžiui, vinuku,
viela). Tai daryta dėl kelių priežasčių, apie kurias gal neverta plėtotis, nes
tai jau medžioklės specifika, o ne šios temos. Nors... Nors reikia pasakyti,
kad jų analogus mėgo plėšikai. Dėl labai paprastos priežasties: pačiuptas plėšikas
galėjo aiškinti, kad tik esąs medžioklis, na gal brakonierius... Ir, pavyzdžiui,
atsisveikindavo tik su ranka, o ne su gyvybe ant kankinimų rato kokio nors
miesto aikštėje... Tik plėšikų mėgstami analogai buvo pigesni ir ragai labiau
priglausti (ne jokia ne taisyklė). Tačiau ir šie antgaliai tvirtinami
stacionariai. Nepilnai įtvirtintos strėlės antgalis, tai jau ne medžioklio, o
kario... arba akivaizdžiai plėšiko požymis... Mūšio lauke buvo naudojami
daugiau su priplotais „ragais“ ir, kaip taisyklė, mažose distancijose. Jų
stabdomoji galia, o tuo pačiu padaroma žala - didesnė.
Be abejo, medžioklei buvo naudojami
ir kitokie antgaliai priklausomai nuo žvėries, kurį medžiodavo. Bet šiai temai,
pakanka tik aukščiau minėtų trijų tipų, o esmė ta, kad kovinių strėlių
antgaliai, skirtingai nuo medžioklinių, nebuvo pilnai įtvirtinami.
 |
| Paminklas Šroisberio žymintis mūšio vietą |
 |
| Henrikas IV |
Taigi. Velso princas, Anglijos
sosto paveldėtojas, Henrikas Lankasteris, sulaukęs vos 16-likos, išeina į
pirmąjį savo karą. Ne vienas, aišku, o su tėvu Henriku IV (1367-1413 m.). Jie
iškeliavo mušti ir spardyti nepaklusnaus maištininko Henriko Persio (1364-1403)
pravarde „Pentinas“ arba "Karštas Pentinas" - Hotspur (nuo raitelio pentinų, o ne peilio penties. Tai galėjo reikšti ir puikų jojiką ir karštą charakterį, bet biografai, pravardės kilmę vis tik priskiria karštam būdui) ir jo baronų.
Reikia pasakyti, kad maištininkų vadeiva maištą sukėlė dėl to, kad jo giminei
už pagalbą Lankasteriams sėdant į sostą, nebuvo deramai atsilyginta pažadėtomis
žemėmis (nei daugiau, nei mažiau, o
Kemberlendo grafystė),
o išmokėta tik kažkokia „nepadori“ piniginė kompensacija. Žodžiu, „šventas“
žygis prieš soste sėdintį „žodžio ir priesaikos laužytoją“.
Po šiokių tokių pasikeliavimų ir
šalininkų susirinkimo, maištininkai ir teisėtas karalius susitiko prie Šroisberio
(Shrewsbury) 1403 m.
liepos 21 d. Pats mūšis tai niekuo labai neypatingas, nei taktine, nei
strategine ar net politine prasme. Pasauliui būtų ant jo (mūšio) „nusispjaut“, tačiau
jis išgarsėjo ne savo eiga, o kai kuo kitkuo. Tačiau apie tai kiek vėliau.
Žodžiu, tai buvo tipiškas viduramžių Anglijos mūšis. Sustojo dvi apylygės
kariaunos po, panašiai - 14000 karių ir ėmė žarstytis strėlėmis. Iki to momento
kai priešininkai susiėjo į artimą kovą, didesnė dalis karių jau buvo išėjusi iš
rikiuotės (žuvusiųjų
taip pat skaičiuojamas apylygis skaičius – po 3-4000 iš kiekvienos pusės). Štai čia
ir prasideda pats įdomumas. Jaunasis Henrikas, sosto įpėdinis, nežinia kokių
galų, gal norėdamas pasipuikuoti, gal geriau pamatyti aplinką, padarė vieną
didžiausių nedovanotinų raitelio klaidų, o kaip žinia, aukštaūgis raitelis (princas buvo apie 188 cm ūgio),
lankininkui, šaudančiam iš angliško lanko – puikus taikinys. Taigi, vaikėzas tik
atvožė šalmo antveidį ir čia pat, kiek žemiau kairės akies, iškart gavo
„dovanų“ strėlę. Visa laimė (nors to meto medicininu požiūriu
„negyvėlis“), kad strėlė
nepasiekė stuburo. Antgalis nuo jo buvo per porą centimetrų. Na, kaip manote
kokia vaikinuko reakcija? Nežinau ką pagalvojote, bet tai buvo ne patyręs
karys, veteranas su nesuskaičiuojamų kovų ir žaizdų sąrašu, o tik vaikinukas:
jis instinktyviai svėrė strėlės kotą ir truktelėjo atgal. Strėlę ištraukė,
griuvo nuo žirgo, o taip vadinamo „bodkino“ tipo antgalis liko galvoje...
viskas. Amen... Turint galvoje, kad Persis paėmė persvarą ir atakavo karaliaus
jau dešiniam flange praktiškai sumuštas pajėgas, jo dienelės turėjo būti ir
visai suskaičiuotos.
 |
| Henrio Persio (Hotspuro) žūtis, 1910 m. graviūra |
Bet arba karaliaus maldininkai gerai mokėjo melstis, arba
Likimas nusprendė kitaip: nors krito karaliaus vėliava kartu su vėliavnešiu - tačiau
kairysis sparnas, kuriam agresyviai vadovavo ir buvo sužeistas jaunasis Henris –
nesudrebėjo. Jis išstovėjo, o tuo pačiu suteikė pagalbą princui. Tuo tarpu akoje žuvo pats Persis – gavo strėlę tiesiai galvon iš labai artimo atstumo (ji jam pramušė iš šalmą ir kaukolę). Galutiniame rezultate, netekę savo vado, maištinikai pakriko. Karaliaus kariauna juos
sumušė ir išvaikė. Maištas baigėsi, o maištininkų laukė „juodos“ dienos...
Po mūšio,
sosto įpėdinis vis dar buvo gyvas. Karalius pasirūpino, kad jis į Kenilvorto
pilį (Kenilworth Castle) būtų nugabentas itin švelniai ir
atidžiai. Sužeistu princu pradėjo rūpintis iš Londono iškviesti gydytojai. Na,
kaip gydytojai... Jei tarnavo karaliaus dvare, tai matyt neblogi, tačiau
audiniuose užstrigusios strėlės antgalio jiems nepavyko ištraukti. Jie pabandė,
žinoma, bet jiems nepavyko. Žaizda pradėjo net ir pūliuoti. Karalius, be abejo,
įniršo, o „medikusiai“ ėmė teisintis, kad jie nieko negali padaryti, nes
neegzistuoja toks instrumentas, kuris galėtų užkabinti glitų antgalį ir jį
ištraukti. Kai kalba pakrypo apie instrumentus, buvo prisimintas gana garsus to
meto chirurgas ir metalo, o, tiksliau, chirurginių instrumentų meistras - Džonas
Bradmoras (John Bradmore, ?-1412), kuris vėliau parašys savo garsųjį
chirurgijos traktatą “Phillomena” (jame ir aprašoma
operacija atlikta jaunajam princui Henriu).
Įdomu tai, kad tuo metu maestro
Džonas buvo įkalintas ir, ko gero, jam grėsė mirties bausmė. Jį kaltino tuo,
kad naudodamasis savo įgūdžiais ir talentais, jis padirbinėjo pinigus. Keista,
bet, matyt, dėl šios biografinės detalės, nemažai plaukioja legendų, jog jis
buvo ne tai auksakalys, ne tai juvelyras, ne tai sukčius... Nors, kažkuria
prasme, chirurginių instrumentų kūrėjas turėjo pažinoti ir auksakalystę ir
juvelyriką arba turėti gerus įgūdžius dirbant su metalais.
Žodžiu, nenukrypstant nuo temos,
belaisvį chirurgą atgabena pas princą. Jam tiesiai ir aiškiai pasakoma, kad
arba jis mirsi tuoj pat po princo mirties, arba taps laisvas ir turtingas, jei
išgelbės nelaimėlį.
Ką gi Džonas rado? Ogi, kad žaizda
ima pūliuoti ir trauktis. Pasiekti antgalio - beveik neįmanoma. Tada jis po
kažkokių tai pamąstymų, jo paslaugom pristatytiems medikams įsako padaryti žaizdos
ilgio (5-6 coliai) tam tikrus plonyčius gerai
džiovinto ir nužievėto šeivamedžio „šiaudus“ ir išmirkyti juos rožiniame meduje
(I made small probes from the pith of an
elder... infused with rose honey - kas
tas rožinis medus? Tai, matomai, vienas iš tuo metu naudojamų antiseptikų pagamintas medaus ir rožių žiedlapių bei brendžio pagrindu: priklausomai nuo receptūros, galėjo ir numaldyti skausmą).
Jis tuos „šiaudus“ suleido per visą žaizdos ilgį... Vėliau dar pridėjo
storesnių „šiaudų“ ir žaizdą praplėtė tiek, kiek jam reikėjo.
Tuo tarpu, kol buvo ruošiami „šiaudiniai“
įtvarai, jis sukonstravo gana įdomų instrumentą. Tai buvo, tarsi atvirkštines
reples arba, gal teisingiau – atvirkštiniai, mažesnio diametro nei antgalio
ertmė -gnybtai. Jų esmė buvo ta, kad įleidus sutvirtintus ir suglaustus virbus į
antgalį – sukant/spaudžiant centrinį virbą, žiediniai virbai plėstųsi ir
įsikabintų į vidines strėlės antgalio sieneles. Na, paveikslėlyje matote, kaip
jis atrodė. Tiesa, viduramžių galvų operacijose buvo naudoti ir gnybtai, ir
pincetai, ir grąžtai, ir panašūs instrumentai, bet tokio, kuris galėtų plėstis,
o ne spaustis – nebuvo.
Taigi. Visa operacija, pradedant
šiaudais – atlikta per dieną. Vėliau jis žaizdą dezinfekavo vyno spiritu
(alkoholiu). Kokias kančias turėjo operacijos metu ištverti Henrikas – neaišku.
Duomenų, kad jam buvo duotas opiumas, kokių durnaropių ar grybukų antpilas arba
paprasčiausiai prigirdytas iki sąmonės
netekimo - nėra. Bet visa tai buvo įmanoma...
Taigi, princas, pagal tą laikmetį - beveik stebuklas, bet išgyveno ir pragyveno garbingą bei šlovingą gyvenimą iki
pat 1422 m. Tiesa, daugiau į jokio mūšio sūkurį nebelindo, nors, pasak amžininkų,
karių tarpe buvo labai gerbiamas. Gal būtų nugyvenęs dar ilgą gyvenimą, bet
mirė nuo dezinterijos. Bent jau taip priimta manyti... Na ir dar patikslinimas: Henrikas V visuose portretuose rodomas tik iš kairės jo pačio rankos pusės. Tai
kaip ir suprantama, jeigu subjaurotos veido pusės jis nenorėjo demonstruoti.
Tad strėlė, ko gero, jam smigo į dešinį jo skruostą, o ne į kairį. Kairė pusė buvo
pagal chirurgo, o ne sužeistojo kairę ranką. Tai būtų visai logiška, nes tokia taisyklė viduramžiais galiojo visur. Geriausias pavyzdys - heraldika. Beje, o visose ekranizacijose,
kiek jų yra, Henrikas V - rodomas iš vis be jokio rando.
 |
| Karaliaus Henriko V "tabard'as" herbinis apsiaustas dedamas ant šarvų arba viršutinių rūbų... kitur verčiama kaip livrėja, tabarde, kaip "waffenrock". Tuos pačius garsiuosius muškietininkus (tie, kurie prieš kardinolą) taip pat priimta vaizduoti su rūmų tabardais, nors juos daugiau užsidėdavo tarnybos ar iškilmių metu... |
Kita vertus, jei tai būtų „broadhead“
tipo antgalis, kad ir su labai priplotais ragais, kažin ar būtų pavykę
išgelbėti princą. Tačiau, jei šalmo antveidis nebūtų pakeltas, tai
sužeidimas būtų mažesnis, o iš atstumo, kokiu buvo paleista šarvamušė strėlė,
tokia raguoto tipo strėlė (jei jos buvo
naudojamos mūšyje, tai dažniausiai artimesnėse distancijose, kad padarytų kuo didesnę žalą
– didesnė stabdomoji galia),
kažin ar iš vis būtų pramušusi šalmo antveidį (kaip matote schemoje - susišaudymas - 300 jardų arba žingsnių - netoli angliško lanko, masiniame mūšio panaudojime, ribos. Kodėl? Tai jau gana plati ir kita tema, bet būtų kažkas panašaus jei lygintume sportinį šaudymą karabinu su jo naudojimu karo lauko sąlygomis). Ir būtų princas atsipirkęs gero
dydžio mėlyne...
Maestro Džonas? Pragyveno dar
dešimt metų pagarboje ir visai ne kaip vargšas. Tapo žinomiausiu to laikmečio
chirurgu ir chirurginių instrumentų meistru, parašė traktatą, jo palikuonys
ilgam ir tvirtai įsitaisė rūmuose kaip tėvo amato paveldėtojai... Žodžiu, karalius
tesėjo savo žodį.
Na, o jums teko susitrenkti
nedengtą galvą į staktą ar stalą, ar šiaip kokią briauną? Teko? Tada puikiai
galite įsivaizduoti, kas laukia filmuose rodomų viduramžių raitelių, kurie
vėjyje besidraikančiais plaukais į mūšį šuoliuoja be šalmo, garsiai visus
„budina“ ir grasinančiai mosikuoja kalaviju... Tai beveik nonsensas. Deja, bet
taip. Tai tik režisieriaus fantazijos skurdumas. Mūšio lauke raiteliai
(riteriai) buvo atpažįstami iš vėliavų, iš pliumažų, ženklų, šalmų formų,
šarvų, žirgų, tarnų ir herbų, o ne iš veido... Bet apie tai baigiamojoje
„Riterių IV dalyje“, tik kiek vėliau...
...nors ne, gal režisieriai tik
skolinosi vaizdavimo techniką iš renesanso dailininkų, kurie, norėdami įtikti
savo patronams, juos paveiksluose vaizdavo atvirais veidais... Kad visi pažintų
ir juos (vaizduojamus ponus) šlovintų... Negi šlovinsi kažkokį šalmą su margom
povo plunksnom?.. Arba romantizmo vėjų gairinamų XIX-XX a. tapytojų...
graverių... Ai, nors ką aš apie meną
suprantu...
.jpg)
