Velso princas Henrikas ir unikali operacija... (ir dar šis bei tas)

 (įžanginė nuotrauka paimta iš: https://m.facebook.com/ruhesfarkasok/ )

Pradėsiu nuo klausimo: kuo žinomas ar išgarsėjęs Henrikas V, Anglijos karalius ir Velso princas, pretendentas į frankų sostą? Ko gero, labiausiai tuo, kad jis sumušė prancūzų riterius per Aginkurto mūšį (1415 m.). Beje, pasak legendų, kaip tik šio mūšio metu, anglų lankininkai, svaidydami nešvankybes, frankus erzino viduriniuoju pirštu. Nuo tada Europoje ir išpopuliarėjo taip vadinamas „fuck“ gestas (kai rodomas vidurinysis-ilgasis pirštas), kaip paniekos ir įžeidimo gestas (nors tai tik legenda, galbūt išpopuliarinta V.Šekspyro: šio piršto rodymo tradicijos siekia senovės Graikiją ir Romą)... Na, kuo gi dar? Pasaulyje dar žinomas, kaip 100-mečio karo atnaujintojas ir tesėjas (1396 metais buvo sudaryta Frankų karūnai palanki taika. Pats karas su didesnėm ar mažesnėm pertraukom truko nuo 1337 m. iki 1453 m.). Čia gal reiktų pasakyti, kad jis, tiesiog, pretendavo į paveldėjimą, o tikroji ir mistiškoji priežastis - Tamplierių ordino sunaikinimas ir Didžiojo magistro prakeikimas (Ordinas gyvavo 1119—1312 m.), per kurį frankų dinastija supleišėjo... Ir atsirado politinė niša Lankasteriams. Bet palikim tai mistikams ir grįžkim prie Henriko...

Taigi, dar iš įdomybių, tai ta, kad jo gimimo data ne visai aiški. Ji pririšta prie 1386-09-16 tik dėl astrologinės prognozės, kurią jis užsakė prieš Aginkurto mūšį. Tačiau frankai astrologą apkaltino šnipinėjimu ir prognozių klastojimu, ir, būgtai, jį vėliau sudegino (tiksliai neaišku). Žodžiu, kuri data teisinga, vienareikšmiško atsakymo nėra -  ji plaukioja tarp rugpjūčio ir rugsėjo. Bet su metais, kaip ir viskas tvarkoje.

Na, kas dar? Nekreipiant dėmesio į visokias jo karines ir politines sėkmes, kurios aktualios anglams, airiams, velsams ar gal net visiems britams, ar Viljamo Šekspyro išmones apie jo paleistuvystes, kurios neturi jokio tvirto pagrindo, jis buvo vieno iš žymesniųjų chirurginių instrumentų atsiradimo priežastimi... Na taip.  Ir vis per tą jaunatvišką maksimalizmą ir patirties stoką bei norą lysti peklon pirma senių... Štai kaip tik apie tai ir ši tema.

Tačiau prie pagrindinės temos vis tiek neskubu, nes pradžioje, tiems kas mažiau ar visai nesusidūręs su templiniais ginklais, norėtųsi trumpai pasakyti keletą žodžių apie kovui/karui viduramžių Anglijoje naudojamas strėles. 

Nuotrauka iš aukščiau nurodyto resurso

Taigi, trys pagrindinės (modifikacijų, be abejo, būta įvairių... nuo kaulinių iki... ir savais pavadinimais):

- „barbed“ – tipo strėlės antgalis. Tarsi brūklys. Jis su nedideliais dantukais ar net dvišakas. Dažnai naudojami padegamosioms strėlėms – pigūs ir paprasti, gal net „brokuoti“ antgaliai; 

- „bodkin“ – koviniai ir smailūs. Kaip yla. Arba kaltas metalui. Žodžiu, dažniausiai kūginės, nors galėjo būti ir lauro lapo formos ar dar kažkiek kitokios modifikacijos. Šarvamušės. Neretai antgalis būdavo uždedamas tik prieš pat mūšį ir standžiai netvirtinamas, kaip, beje ir visi kiti koviniai antgaliai. Pavyzdžiui, kad nenukristų nuo koto, įkišamas tik pleištas. Kitaip tariant, tai populiariausias mūšio lauko antgalis. Strėlės su tokiu antgaliu, kaip, kad rodo herojiškuose filmuose, iš šarvo, jei įstrigo, ar kūno - neištrauksi. Traukiant ištrauksi tik kotą - be antgalio. Tad, jei ji jau pramušė šarvą ir pasiekė kūną, nors ir ne mirtinai, karys iš rikiuotės iškrenta. Galbūt dar net ne sunkiai sužeistam kariui, jau kovoti su tokia dovanėle sunkoka. Žodžiu, antgalio galima atsikratyti tik nusiėmus šarvus, jei juose įstrigo, o jeigu jau tokia strėlė įsminga į kūną, tai ją galima tik išstumti priekin. Kitaip antgalis liks kūne. Tad, gerai, jeigu ji raumenyje, o ne kaule. Jau jeigu pasiekdavo kaulą, reikėdavo išpjauti. Todėl, iš pažiūros daili ir visai neraguota strėlė, galutiniame rezultate, padarydavo žymias žaizdas... Ir, neretai, su fataline baigtimi (visokiausi užkrėtimai);

- „broadhead“ – tipiniai medžioklei skirti raguoti antgaliai. Šie antgaliai labai gerai pažįstami net tiems kas sėdi prie kompiuterių ir braižo visokius grafikėlius ir schemas. Nežiūrint to, kad jas dėl kadro efektyvumo labai išpopuliarino kinuose ir animaciniuose filmukuose, iš tiesų, kare ne taip jau dažnai jos naudojamos. Jos plačios ir sunkios. Ir brangios. O brangumas - diktuoja savas sąlygas. Pavyzdžiui, aklai leidžiamiems strėlių debesims - jos nenaudojamos. O medžioklėje naudojamas modifikacijas, prie strėlės koto tvirtindavo nejudamai (pavyzdžiui, vinuku, viela). Tai daryta dėl kelių priežasčių, apie kurias gal neverta plėtotis, nes tai jau medžioklės specifika, o ne šios temos. Nors... Nors reikia pasakyti, kad jų analogus mėgo plėšikai. Dėl labai paprastos priežasties: pačiuptas plėšikas galėjo aiškinti, kad tik esąs medžioklis, na gal brakonierius... Ir, pavyzdžiui, atsisveikindavo tik su ranka, o ne su gyvybe ant kankinimų rato kokio nors miesto aikštėje... Tik plėšikų mėgstami analogai buvo pigesni ir ragai labiau priglausti (ne jokia ne taisyklė). Tačiau ir šie antgaliai tvirtinami stacionariai. Nepilnai įtvirtintos strėlės antgalis, tai jau ne medžioklio, o kario... arba akivaizdžiai plėšiko požymis... Mūšio lauke buvo naudojami daugiau su priplotais „ragais“ ir, kaip taisyklė, mažose distancijose. Jų stabdomoji galia, o tuo pačiu padaroma žala - didesnė. 

Be abejo, medžioklei buvo naudojami ir kitokie antgaliai priklausomai nuo žvėries, kurį medžiodavo. Bet šiai temai, pakanka tik aukščiau minėtų trijų tipų, o esmė ta, kad kovinių strėlių antgaliai, skirtingai nuo medžioklinių, nebuvo pilnai įtvirtinami.



Paminklas Šroisberio žymintis mūšio vietą

Henrikas IV

Taigi. Velso princas, Anglijos sosto paveldėtojas, Henrikas Lankasteris, sulaukęs vos 16-likos, išeina į pirmąjį savo karą. Ne vienas, aišku, o su tėvu Henriku IV (1367-1413 m.). Jie iškeliavo mušti ir spardyti nepaklusnaus maištininko Henriko Persio (1364-1403) pravarde „Pentinas“ arba "Karštas Pentinas" - Hotspur (nuo raitelio pentinų, o ne peilio penties. Tai galėjo reikšti ir puikų jojiką ir karštą charakterį, bet biografai, pravardės kilmę vis tik priskiria karštam būdui) ir jo baronų. Reikia pasakyti, kad maištininkų vadeiva maištą sukėlė dėl to, kad jo giminei už pagalbą Lankasteriams sėdant į sostą, nebuvo deramai atsilyginta pažadėtomis žemėmis (nei daugiau, nei mažiau, o Kemberlendo grafystė), o išmokėta tik kažkokia „nepadori“ piniginė kompensacija. Žodžiu, „šventas“ žygis prieš soste sėdintį „žodžio ir priesaikos laužytoją“.

Po šiokių tokių pasikeliavimų ir šalininkų susirinkimo, maištininkai ir teisėtas karalius susitiko prie Šroisberio (Shrewsbury) 1403 m. liepos 21 d. Pats mūšis tai niekuo labai neypatingas, nei taktine, nei strategine ar net politine prasme. Pasauliui būtų ant jo (mūšio) „nusispjaut“, tačiau jis išgarsėjo ne savo eiga, o kai kuo kitkuo. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Žodžiu, tai buvo tipiškas viduramžių Anglijos mūšis. Sustojo dvi apylygės kariaunos po, panašiai - 14000 karių ir ėmė žarstytis strėlėmis. Iki to momento kai priešininkai susiėjo į artimą kovą, didesnė dalis karių jau buvo išėjusi iš rikiuotės (žuvusiųjų taip pat skaičiuojamas apylygis skaičius – po 3-4000 iš kiekvienos pusės). Štai čia ir prasideda pats įdomumas. Jaunasis Henrikas, sosto įpėdinis, nežinia kokių galų, gal norėdamas pasipuikuoti, gal geriau pamatyti aplinką, padarė vieną didžiausių nedovanotinų raitelio klaidų, o kaip žinia, aukštaūgis raitelis (princas buvo apie 188 cm ūgio), lankininkui, šaudančiam iš angliško lanko – puikus taikinys. Taigi, vaikėzas tik atvožė šalmo antveidį ir čia pat, kiek žemiau kairės akies, iškart gavo „dovanų“ strėlę. Visa laimė  (nors to meto medicininu požiūriu „negyvėlis“),  kad strėlė nepasiekė stuburo. Antgalis nuo jo buvo per porą centimetrų. Na, kaip manote kokia vaikinuko reakcija? Nežinau ką pagalvojote, bet tai buvo ne patyręs karys, veteranas su nesuskaičiuojamų kovų ir žaizdų sąrašu, o tik vaikinukas: jis instinktyviai svėrė strėlės kotą ir truktelėjo atgal. Strėlę ištraukė, griuvo nuo žirgo, o taip vadinamo „bodkino“ tipo antgalis liko galvoje... viskas. Amen... Turint galvoje, kad Persis paėmė persvarą ir atakavo karaliaus jau dešiniam flange praktiškai sumuštas pajėgas, jo dienelės turėjo būti ir visai suskaičiuotos.

Henrio Persio (Hotspuro) žūtis, 1910 m. graviūra

Bet arba karaliaus maldininkai gerai mokėjo melstis, arba Likimas nusprendė kitaip: nors krito karaliaus vėliava kartu su vėliavnešiu - tačiau kairysis sparnas, kuriam agresyviai vadovavo ir buvo sužeistas jaunasis Henris – nesudrebėjo. Jis išstovėjo, o tuo pačiu suteikė pagalbą princui. Tuo tarpu akoje žuvo pats Persis – gavo strėlę tiesiai galvon iš labai artimo atstumo (ji jam pramušė iš šalmą ir kaukolę). Galutiniame rezultate, netekę savo vado, maištinikai pakriko. Karaliaus kariauna juos sumušė ir išvaikė. Maištas baigėsi, o maištininkų laukė „juodos“ dienos...

Po mūšio, sosto įpėdinis vis dar buvo gyvas. Karalius pasirūpino, kad jis į Kenilvorto pilį (Kenilworth Castle) būtų nugabentas itin švelniai ir atidžiai. Sužeistu princu pradėjo rūpintis iš Londono iškviesti gydytojai. Na, kaip gydytojai... Jei tarnavo karaliaus dvare, tai matyt neblogi, tačiau audiniuose užstrigusios strėlės antgalio jiems nepavyko ištraukti. Jie pabandė, žinoma, bet jiems nepavyko. Žaizda pradėjo net ir pūliuoti. Karalius, be abejo, įniršo, o „medikusiai“ ėmė teisintis, kad jie nieko negali padaryti, nes neegzistuoja toks instrumentas, kuris galėtų užkabinti glitų antgalį ir jį ištraukti. Kai kalba pakrypo apie instrumentus, buvo prisimintas gana garsus to meto chirurgas ir metalo, o, tiksliau, chirurginių instrumentų meistras - Džonas Bradmoras (John Bradmore, ?-1412), kuris vėliau parašys savo garsųjį chirurgijos traktatą “Phillomena” (jame ir aprašoma operacija atlikta jaunajam princui Henriu).

 Įdomu tai, kad tuo metu maestro Džonas buvo įkalintas ir, ko gero, jam grėsė mirties bausmė. Jį kaltino tuo, kad naudodamasis savo įgūdžiais ir talentais, jis padirbinėjo pinigus. Keista, bet, matyt, dėl šios biografinės detalės, nemažai plaukioja legendų, jog jis buvo ne tai auksakalys, ne tai juvelyras, ne tai sukčius... Nors, kažkuria prasme, chirurginių instrumentų kūrėjas turėjo pažinoti ir auksakalystę ir juvelyriką arba turėti gerus įgūdžius dirbant su metalais.

Žodžiu, nenukrypstant nuo temos, belaisvį chirurgą atgabena pas princą. Jam tiesiai ir aiškiai pasakoma, kad arba jis mirsi tuoj pat po princo mirties, arba taps laisvas ir turtingas, jei išgelbės nelaimėlį.
Ką gi Džonas rado? Ogi, kad žaizda ima pūliuoti ir trauktis. Pasiekti antgalio - beveik neįmanoma. Tada jis po kažkokių tai pamąstymų, jo paslaugom pristatytiems medikams įsako padaryti žaizdos ilgio (5-6 coliai) tam tikrus plonyčius gerai džiovinto ir nužievėto šeivamedžio „šiaudus“ ir išmirkyti juos rožiniame meduje (I made small probes from the pith of an elder... infused with rose honey - kas tas rožinis medus? Tai, matomai, vienas iš tuo metu naudojamų antiseptikų pagamintas medaus ir rožių žiedlapių bei brendžio pagrindu: priklausomai nuo receptūros, galėjo ir numaldyti skausmą). Jis tuos „šiaudus“ suleido per visą žaizdos ilgį... Vėliau dar pridėjo storesnių „šiaudų“ ir žaizdą praplėtė tiek, kiek jam reikėjo.

Tuo tarpu, kol buvo ruošiami „šiaudiniai“ įtvarai, jis sukonstravo gana įdomų instrumentą. Tai buvo, tarsi atvirkštines reples arba, gal teisingiau – atvirkštiniai, mažesnio diametro nei antgalio ertmė -gnybtai. Jų esmė buvo ta, kad įleidus sutvirtintus ir suglaustus virbus į antgalį – sukant/spaudžiant centrinį virbą, žiediniai virbai plėstųsi ir įsikabintų į vidines strėlės antgalio sieneles. Na, paveikslėlyje matote, kaip jis atrodė. Tiesa, viduramžių galvų operacijose buvo naudoti ir gnybtai, ir pincetai, ir grąžtai, ir panašūs instrumentai, bet tokio, kuris galėtų plėstis, o ne spaustis – nebuvo.

Taigi. Visa operacija, pradedant šiaudais – atlikta per dieną. Vėliau jis žaizdą dezinfekavo vyno spiritu (alkoholiu). Kokias kančias turėjo operacijos metu ištverti Henrikas – neaišku. Duomenų, kad jam buvo duotas opiumas, kokių durnaropių ar grybukų antpilas arba paprasčiausiai  prigirdytas iki sąmonės netekimo - nėra. Bet visa tai buvo įmanoma...

Taigi, princas, pagal tą laikmetį - beveik stebuklas, bet išgyveno ir pragyveno garbingą bei šlovingą gyvenimą iki pat 1422 m. Tiesa, daugiau į jokio mūšio sūkurį nebelindo, nors, pasak amžininkų, karių tarpe buvo labai gerbiamas. Gal būtų nugyvenęs dar ilgą gyvenimą, bet mirė nuo dezinterijos. Bent jau taip priimta manyti... Na ir dar patikslinimas: Henrikas V visuose portretuose rodomas tik iš kairės jo pačio rankos pusės. Tai kaip ir suprantama, jeigu subjaurotos veido pusės jis nenorėjo demonstruoti. Tad strėlė, ko gero, jam smigo į dešinį jo skruostą, o ne į kairį. Kairė pusė buvo pagal chirurgo, o ne sužeistojo kairę ranką. Tai būtų visai logiška, nes tokia taisyklė viduramžiais galiojo visur. Geriausias pavyzdys - heraldika. Beje, o visose ekranizacijose, kiek jų yra, Henrikas V - rodomas iš vis be jokio rando.

Karaliaus Henriko V "tabard'as" herbinis apsiaustas dedamas ant šarvų arba viršutinių rūbų... kitur verčiama kaip livrėja, tabarde, kaip "waffenrock". Tuos pačius garsiuosius muškietininkus (tie, kurie prieš kardinolą) taip pat priimta vaizduoti su rūmų tabardais, nors juos daugiau užsidėdavo  tarnybos ar iškilmių metu...

Kita vertus, jei tai būtų „broadhead“ tipo antgalis, kad ir su labai priplotais ragais, kažin ar būtų pavykę išgelbėti princą. Tačiau, jei šalmo antveidis nebūtų pakeltas, tai sužeidimas būtų mažesnis, o iš atstumo, kokiu buvo paleista šarvamušė strėlė, tokia raguoto tipo strėlė (jei jos buvo naudojamos mūšyje, tai dažniausiai artimesnėse distancijose, kad padarytų kuo didesnę žalą – didesnė stabdomoji galia), kažin ar iš vis būtų pramušusi šalmo antveidį (kaip matote schemoje - susišaudymas - 300 jardų arba žingsnių - netoli angliško lanko, masiniame mūšio panaudojime, ribos. Kodėl? Tai jau gana plati ir kita tema, bet būtų kažkas panašaus jei lygintume sportinį šaudymą karabinu su jo naudojimu karo lauko sąlygomis). Ir būtų princas atsipirkęs gero dydžio mėlyne...

Maestro Džonas? Pragyveno dar dešimt metų pagarboje ir visai ne kaip vargšas. Tapo žinomiausiu to laikmečio chirurgu ir chirurginių instrumentų meistru, parašė traktatą, jo palikuonys ilgam ir tvirtai įsitaisė rūmuose kaip tėvo amato paveldėtojai... Žodžiu, karalius tesėjo savo žodį.

Na, o jums teko susitrenkti nedengtą galvą į staktą ar stalą, ar šiaip kokią briauną? Teko? Tada puikiai galite įsivaizduoti, kas laukia filmuose rodomų viduramžių raitelių, kurie vėjyje besidraikančiais plaukais į mūšį šuoliuoja be šalmo, garsiai visus „budina“ ir grasinančiai mosikuoja kalaviju... Tai beveik nonsensas. Deja, bet taip. Tai tik režisieriaus fantazijos skurdumas. Mūšio lauke raiteliai (riteriai) buvo atpažįstami iš vėliavų, iš pliumažų, ženklų, šalmų formų, šarvų, žirgų, tarnų ir herbų, o ne iš veido... Bet apie tai baigiamojoje „Riterių IV dalyje“, tik kiek vėliau...

...nors ne, gal režisieriai tik skolinosi vaizdavimo techniką iš renesanso dailininkų, kurie, norėdami įtikti savo patronams, juos paveiksluose vaizdavo atvirais veidais... Kad visi pažintų ir juos (vaizduojamus ponus) šlovintų... Negi šlovinsi kažkokį šalmą su margom povo plunksnom?.. Arba romantizmo vėjų gairinamų XIX-XX a. tapytojų... graverių...  Ai, nors ką aš apie meną suprantu...