Džeimso Puklės revolveris kulkosvaidis...

         

Dar kai rašiau apie revolverius, minėjau apie Džeimso Puklės revolverį-kulkosvaidį (James Puckle, 1667–1724, London), tad, žodžiu, šiek tiek egzotikos... Egzotikos, kurią labai mėgsta alternatyvios ar paralelinės istorijos fantastai...

Priimta manyti, kad kulkosvaidžiai, tai XIX a. pabaigos tvariniai. Realiai gerokai anksčiau. Pavyzdžiui James Puckle (1667–1724) jau 1718 metais užpatentavo savo greitošaudį kulkosvaidį skirtą Britų laivynui. Tik tiek, kad šiuo atveju nereikėtų naudoti dabartinės žodžio "kulkosvaidžio" sampratos taip, kaip jis apibrėžiamas apibūdinant šiuolaikinę ginkluotę. Pagal anuos laikus, tai yra greitašaudė šaudyklė. Jo niša yra kažkur tarp muškietos ir mažakalibrės patrankos: jau ne muškieta, bet dar ir ne pabūklas.

Pagal to meto ir net vėlesnes realijas - tai labai vykęs ginklas: kokybė aukštumoje. Atlikimas - iš ties nepriekaištingas. Bet kodėl nepriimtas į karinį laivyną? Sunku dabar pasakyti itin tiksliai, bet versijų yra keletas. Populiariausia: kad šio Puklės kulkosvaidžio pertaisymas nė kiek nebuvo greitesnis, nei jei šaudytų kareivėlis iškart iš kelių titnaginių šautuvų (šio kulkosvaidžio aptarnavimas nuo 3 žmonių) ar pliektelėjus į priešo abordažinę komandą iš mažakalibrės patrankos karteče,

Grape

šrapneliu, grape, knipeliais (ypač aktualu tuometiniame laivyne) ar kokiu panašiu tų laikų artilerijos užtaisu... Žodžiu, nors realiai jis šaudė ganėtinai greitai  (pagal tuos laikus) ir jo pertaisymas, taip pat buvo pakankamai greitas (vėlgi, pagal tuos laikus), bet žala santykinai saikinga... kitaip tariant, siūloma greitošauda nedavė kritinės persvaros prieš priešininką, o jo gamyba, priežiūra bei eksploatavimo galimybių kaštai, lyginant su alternatyviais ir jau esamais variantais - buvo gerokai brangesni...

Na, yra ir kita, entuziastų, versija: šis ginklas pagal savo ergonomiką ir atlikimą peršoko per 200, jei ne visus 250 metų, tai yra, jis tam laikmečiui buvo pernelyg asketiškai negražus... Jį net sunku įsivaizduoti laivo denyje tarp krūvos blizgučių, raižinių ir kitų paradinių dalykėlių... Kchmmm. neverta juoktis iš šios teorijos - šis faktorius konservatyviems admirolams iš ties galėjo būti pakankamai svarbus...

Beje, buvo dviejų tipų sviediniai (kulkos) - apvalios ir kubo formos - apvalios, kaip humaniškesnės, prieš tikėjimo brolius krikščionis, o kubo formos - prieš nekrikštus... pavyzdžiui tuometinius turkus/osmanus...

Apie technines detales nerašau, nes duotame jutubo filmuke jį visai neblogai pristato...

https://www.youtube.com/watch?v=GPC7KiYDshw

Tačiau paskelbus šią apžvalgą bloge, vis tik atsirado keletas įdomesnių techninių klausimų, tad kad jie nedingtų, įdedu dialogą čionai. Gal kam bus įdomu plačiau:

1. Kl.: Kokia greitošauda:

Atsak.: Praktiškai skiltuvo darbas ir parako degimo greitis: skiltuvo atlaužimas, persukimas, parako lentynėlės atidarymas, skiltuvo nuleidimas... Keičiant būgną, tuo pačiu - vamzdžio valymas. Tad pertaisymas šiek tiek greitesnis nei patrankos, kadangi užtaisai jau paruošti iš anksto. Žodžiu, pagal skirtingus šaltinius, nuo 6 iki 10 šūvių per minutę, kai tuo tarpu vienas itin miklus ir gerai treniruotas šaulys per minutę padarydavo 4... Bet vėlgi, jei kavalerijos ataka - 1 šūvis, o maksimumas - 2 (su klaustuku). Abordažo metu - susiėjus bortais - analogiškai. Tad prieš kavaleriją ir ši šaudyklė buvo per lėta, juolab šoviniai ne granatos, ne sprogstamieji, ne šrapnelis. Vienas kuopos ar bataliono falkoneto šūvis karteče arba jei laive tai giriomis, padarydavo gerokai daugiau žalos... O mobilumu šis "kulkosvaidis", bent jau bandymų etape - nepasižymėjo (buvo skirtas laivo deniui, todėl ant trikojo, o no kokio lafeto)... Žodžiu, nors jis ir įspūdingas, bet jo pranašumai, prieš tuometinį falkonetą - ne tokie jau ženklūs, o pats prietaisas gerokai brangesnis.

2. Kl.: O vienas punktas nepraleistas? Kažkas viršuje turi užsidegti ir perduoti ugnį į užtaiso kamerą. Iš anksto parako neužpilsi juk.

Atsak.: Tame ir reikalas, kad galima iš anksto, jau kaip ir kituose tuometiniuose revolveriuose. Jau buvo aklini "stalčiukai": paraką buvo galima užpilti iš anksto. Jis atsidaro, užsipildo paraku, lentynėlė užsistumia ir aptepama vašku arba taukais, kad nepakliūtų drėgmė. Beje, kaip ir pats būgne suformuotas "šovinys". Na, arba paprastuoju būdu - kiekvieną kartą įberiant šviežio... O skiltuvas kaip skiltuvas... Kaip muškietos...

Tik, ten buvo ne standartinis, mums dabar įprastas nuleistukas., o skiltuvas, kuris  stovėjo ant spyruoklės - reikėjo per jį trinktelti.  Stovint už ginklo, paspausti ne patogu, o vat stuktelėti kumščiu - taip. vienas persuka būgną, kitas atveria "lentynėlę" (ar priberia parako) ir trinkteli...

P.S. Galima sutikti teiginius, kad tai buvo granatsvaidis ar jo prototipas, bet turiu nuvilti - tai ne joks ne granatsvaidis - jam nebuvo numatyti jokie sprogstamieji ar padegamieji, ar dar kokie nors tokio tipo sviediniai, kuriuos būtų galima priskirti granatoms. Ko gero jį taip vadina dėl tam tikro, siluetinio, panašumo į dabartinius granatsvaidžius... Arba dėl to, kad pats išradėjas užsiminė, kad būtų galima šaudyti ir granatomis (patente įrašas "Grenade Shells"), bet ką jis turėjo galvoje - sunku pasakyti, nes tokio sviedinio šiam ginklui nebuvo sukonstruota. Kur kas teisingesnis pavadinimas būtų greitašaudė mažoji patranka (patrankėlė?), greitošaudė mažoji patranka (patrankėlė?), bet tik ne granatsvaidis.

_________________

 

Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia...

Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia... kurią žymi vienas įdomus mūšis...

 

 

Ko gero išgirdę posakį „Gott mit Uns“, visų pirma krenta asociacijos su Trečiuoju Reichu... Kai kur bandoma šį posakį aiškinti nuo diržo sagčių ant Prūsijos karių diržų (1847 m.), tačiau kaip visada, tiesa yra kiek kitokia. Lotyniškasis posakis „Nobiscum Deus" – „Dievas su mumis“, buvo naudojamas nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Kaip karo šūkį jį rėkė ir Romos, ir Bizantijos, ir visokio plauko kryžiuočių, tame tarpe mums gerai žinomo Teutonų ordino – kariai. Tačiau būtent vokiškasis atsirado protestantizmo laikais... Kai lotynų kalba nuėjo kiek į šalį. Tiesa pasakius - netgi žinoma kada jis pradėtas naudoti – 1631 m. Ir kaip nekeista, tai pradžioje tebuvo tik Saksonijos protestantų karių (apie 19000 švedų ir apie 5000 saksų), kurie kariavo kartu su švedais vienoje pusėje prieš Šventąją Romos Imperiją, Katalikų lygą, Vengriją ir Kroatiją – slaptažodis. Šis slaptažodis buvo įvestas Breitenfeldo mūšio išvakarėse ir jį laimėjus protestantams – tapo skambiu šūkiu, devizu, nuolankumo likimui, pasiaukojimo ir pergalės sinonimu...

O kas tas Breitenfeldo mūšis? Tai mūšis, ties kuriuo galime braukti liniją ir drąsiai uždaryti „senosios“ istorijos duris. Viskas, praktiškai su tuo įvykiu baigėsi bet kokios viduramžiškos ir renesansinės atgyvenos. Tie kas laiku nespėjo persioreantuoti, galutiniame variante arba buvo nusiaubti, arba žlugo... nuo šio mūšio momento į karo lauką įžengė linijinė taktika, galutinai baigėsi visokių falangų ar batalijų era, šaunamieji (parakiniai) ginklai galutinai ir negrįžtamai tapo mūšio lauko valdovais, o patrankos mūšio lauko valkirijomis... pradėjo kurtis rekrūtinės armijos ir kariaunos, ir t.t., ir pan... Tai, aišku, neatsitiktinumas – tuo metu šiauriniuose kraštuose pramonė jau buvo išsivysčiusi pakankamai aukštame lygyje, daug kur jau buvo atmesti senieji ir kanoniniai stereotipai... Viskas...  riterystės kodeksas jau bebuvo tapęs tik kurtuazijos dalimi... O pats riteris romantizuotu personažu...

Merian Matthäus (1593-1650) mūšio schema. Kairėje, viršuje, jau puikuojasi užrašas "Gott mit Uns"

Visų pirma tai šis mūšis pademonstravo pirmą kartą panaudotos linijinės taktikos pranašumus ir sutriuškino tuo metu laikomą itin stiprias Šv.Romos Imperijos sąjungininkų pajėgas. IMūšio metu iš esmės jos buvo lygios: panašiai po 35000 karių (kai kur švedų-saksų duoda apie 40000). Mūšio išdavose, Saksonijos ir Švedų,bendra apimtimi negrįžusių į rikiuotę - apie 5500, o Imperijos ir jų sąjungininkų po mūšio nepriskaičiuota apie 19-20000... Beje, iš jų žuvusių apie 7500, o paimtų į nelaisvę – 9000, sužeistųjų apie 3000... Skaičiukai, ar ne? Nesueina aritmetika? Taip, jie netikslūs - keista aritmetika... Netgi skirtingose "wikėse" (vokiečių, anglų, rusų...) jie skiriasi...  O keistumas tame, kad tie patys belaisviai papildė Švedų-Saksų kariuomenę -po šio mūšio ji tapo stipresne nei iki mūšio (manoma, kad perbėgėlių buvo nuo 6000)...

Taigi, pats mūšis įvyko šalia Breintfildo kaimelio netoli Leipcigo. Tai buvo apie trijų kilometrų kalvota lyguma, kurią spaudė miškelis pietuose ir upelis šiaurės rytuose.Nežiūrint visos ginkluotės, tuomet švedai turėjo dar vieną įdomybę: „läderkanoner” – odos arba odines lengvąsias

 

pulko patrankas (šios ptrankos tai visai atskiratema ir ji jau apračyta čia) – bronzinis vamzdis siauromis sienelėmis, sustiprintas žiedais, apsuktas klijais įmirkytomis virvėmis ir aptemtos oda.

 Švedai ir saksai savo karines pajėgas padalijo į tris dalis po dvi linijas. Už jų pėstininkų ir kavalerijos rezervai. Pirmosios linijos centre išdėstė patrankas, o pats Gustavas II-asis įsikūrė dešiniajame flange.

Tuo tarpu imperinės karinės pajėgos išsirikiavo tradiciškai – ispaniškųjų brigadų prncipu, tai yra stačiakampaiais pėstininkų junginiais - kolonomis, o flanguose kavalerija. Patrankas sustatė taip, kad galėtų apšaudyti skerasi visą kovos lauką (beje sunkiųjų lauko patrankų teturėjo 28, kai bendrai paėmus pas saksus ir švedus buvo 115 įvairaus kalibro pabūklų).

Mūšis prasidėjo nuo artilerijos dvikovos ir truko panašiai apie dvi valandas, kol Gustavas įsakė dešiniam sparnui žygiuoti link priešo. Šie nuo vokiečių artilerijos patyrė didelius nuostolius ir vokiečiams kontratakavus, metė savo patrankas ir pabėgo iš mūšio lauko. Tuo metu vokiečiai ėmė spausti ir kairįjį švedų sparną, o kavalerija pabandė atakuoti dešinįjį flangą: net septynis kartus, bet muškietų ir falkonetų šūviai visus bandymus suvedė į nieką.

 

Galų gale po keturių mūšio valandų vokiečiams pavyko prispausti švedų-saksų flangus ir trys imperijos brigados ėmė atakuoti centrą. Tuomet Gustavas į mūšio sceną įvedė rezervinę artileriją... Imperijos brigados buvo apšaudomos iš panašiai mažiau kaip nepilno puskilomertio – apie 300 žingsnių (metrų) tiek artilerija, tiek muškietomis... Rezultate, vokiečiai buvo sušaudyti ir likučiai bėgo iš mūšio lauko arba pasidavė. Tik tiek, kad švedai-saksai  -ganėtinai vangiai juos persekiojo.

Štai taip, praktiškai jau nebegrįžtamai ir prasidėjo linijiniės taktiko ir parakinių šaunamųjų ginklų era...

 

Beje, įdomu tai, kad švedai-saksai patraukė į Pietų Vokietiją, kur jų armiją generolas Tilis beviltiškai ir nesėkmingai dar bandė sustabdyti. Sąjungininkai užėmė Prahą, Miuncheną ir Augsburgą. O įdomumas tame, kad iš pradžių į visas tas kovas pro pirštus žiūrėję miestelėnai ir kaimiečiai gyveno savo gyvenimą, kol švedai nepradėjo savivaliauti. Jei iš pradžių jie (švedai) buvo sutikti tik kaip valdžios ”pakaitalai” (biurgeriai ir ypač valstiečiai tikėjosi iš švedų ganėtinai didelių lengvatų ir geranoriškumo), tai realybė pasirodė kiek kitokia. Daugelis manė nusikratysią jau visiems įgrisusios Habsburgų dinastijos savivaliavimo... Bet lūkesčiai ir liko lūkesčiais - jos kariuomenės elgesys ėmė visus piktinti – karališkoji armija ėmė siautėti ne menkiau kaip kokie samdiniai... Tad valstiečiai ir biurgeriai neapsikentę ėmėsi atsakomųjų veiksmų... Švedų armija nepastebimai ėmė tirpti, o kai kur įvyko maištai ir atviros kovos su švedų ir jų sąjungininkų įgulomis... Gustavas buvo priverstas baigti karinius veiksmus (tiesa - laikinai)...

Mūšis prie Lmūšis prie Liutyeno (Lütyen)1632 m., kur taip pat laimėjo Gustavas su sąjungininkais. Matome švedų linijinę taktiką ir taip pat užrašą "Gott mit Uns"...

Velniškas vėjas... pabūklų alsavimas...

 

Šiek tiek apie klajojantį mitą susijusį su artilerija ir bausmėmis. Tad silpnesnių nervų skaitovui gal nevertėtų žiūrėti visų foto, nes porelė yra visai ne kokių...

Taigi, vienaip ar kitaip, knygose ar kine, daugiausiai teko matyti ar girdėti užuominą apie tokią bausmę, kaip belaisvio ar nusikaltėlio sušaudymas iš patrankos. Daugiausiai tai rodomi kolonijiniai raudonšvarkiai be gailesčio šaunantys iš patrankos į prie jos žiočių pririštą belaisvį...

Priimta manyti, kad tai kolonijinis britų išmislas atsiradęs per 1857-1858 metų sipajų sukilimą

Indijoje. Tačiau iš ties tai šis stereotipas prie britų prikibo tik dėka jau egzistavusios fotografijos, laikraščių ir žurnalistų įtakos augimo pradžia ir šiaip dėl komunikacijos spartaus augimo. Tiesa, kaip dažnai būna tokiais atvejais yra kiek kitokia. Jie tik pritaikė jau seniai Indijoje dar nuo Mogolų imperijos (The Mughal Empire; Mughliyah Salṭanat ar Mogul Empire; 1526-1540 ir 1555-1858 – žlugo kartu su Sipajų sukilimu) žinomą ir kiek primirštą bausmę... Primiršta buvo, matyt, ne atsitiktinai – pasitaikydavo, kad egzekucijos metu nukentėdavo ir žiūrovai, nes patrankos ne visuomet buvo užtaisomos be sviedinio ar kartečės (nelaimėliui suplėšyti pakako ir tuščio užtaiso, o jei buvo masinė egzekucija - tai britai reikalavo, kad būtų užtaisoma tuščiu), kartais nukentėdavo ir artilerijos įgulus... na ir pati bausmė, suprantama - buvo nešvari... Pagal kai kuriuos liudijimus plėšrieji paukščiai, šunys (net beždžionės) ir graužikai po egzekucijos tiesiog užpūsdavo apylinkes...

Šią bausmę perėmė ir Afganistano valdovai, ir Irano... Bent jau šiose šalyse ši bausmė buvo taikomi iki XIX a. pabaigos, o kai kur net iki XX a. pirmos pusės.



Iranas. XIX a. pabaiga

Taigi, angliškai ši bausmė Europoje buvo/yra žinoma kaip „Blowing from guns” arba “Devil wind” (rečiau), o XIX a. Indijoje, kaip “Senojo Mogulo bausmė” (Old Mughal punishment). Pirmosios užuominos siekia 1526 metus, kai pirmojo imperatoriaus sūnus sušaudė 100 arabų maištininkų. Vėliau ši bausmė ėjo per visus šimtmečius, o XVIII a. daugiausiai taikyta vagims, kurie grobstydavo kariuomenės turtą. Yra ir kuriozų, kai tokiu būdu buvo sušaudyti šeši mulai, kurie dalyvavo keletos mergaičių pagrobime (laikotarpyje tarp 1605-1627 m.)... Kartais taip buvo baudžiami ir dezertyrai.

Afganistanas

Taip pat manoma, kad 1509 metais Francisco de Almeida naudojo šią bausmę Šri Lankoje. Žinomas atvejis, kai olandai apsiautė Colombo (Šri Lanka) ir pradėjo jo apgultį 1656 m., viena moteris kęsdama badą ir nebesugebėdama išmaitinti kūdikio jį nužudė ir norėjo suėsti. Ji buvo pasmerkta sušaudymui iš patrankos, tačiau vietinias šventikas ir elitas atkalbėjo nuo šios bausmės.

Daug nesiplečiant, tai šią bausmę portugalai XVI – XVII a. naudojo ir Mozambike (prieš maištaujančius musulmonus ir vergus) ir Brazilijoje.

Na, o britai „Mogulo bausmę“ pradėjo taikyti apie 1760 metus vagims, dykinėtojams ir dezertyrams. Tuometinė valdžia nusprendė, kad ši bausmė staigi ir humaniška. Oficialiai tai tokius nuosprendžius priimdavo ne britai, o vietiniai teisėjai. Tad dabar ne visai aišku ar jie buvo priimami spaudžiant britų ar paprasčiausiai taikė „senojo Mogulo bausmių tradiciją“. Beje, ši bausmė buvo pritaikyta ne tik vietiniams, bet ir keliems britų kariams - vagims ir plėšikams.

Apie religinę ir moralinę ar kokią auklėjamąją potekstę nerašau, nes bausmė yra bausmė ir daug kas priklauso nuo pačių žmonių – vienam ir pirštu pagrūmoti užteks, o kitam ir baisiausi viduramžiški metodai nepadės... Kaip nerašysiu ir apie nubaustųjų kiekį ir chronologinius bausmių vykdymus. Tai jau kita tema ir žinant ko ieškai, galima jų prisižvejoti kiek tik nori...

Gal tik pabaigai verta paminėti, kad Afganistane ši bausmė buvo praktikuojama iki 1930 metų – šia bausme buvo bandoma suvaldyti tadžikų smurto ir terorizmo protrūkį.

P.S. Toliau ne kažin kokia foto, žiūrėti gal geriau nereikia....

kas liko...