Skydas kalkanas

 

Jeigu kam nors teko žaisti „Total War“  "modą" (papildinį) „Ugnimi ir kalaviju“, tikriausiai pamena visai neblogai, bet mūsų akiai kiek neįprastai išpaišytą lengvosios kavalerijos LDK raitelį: su pilna žiedmarškine, šalmu, ietimi ir skydu. Stereotipiškai mąstant - truputį lyg ir atsilikusio nuo laikmečio... Tačiau tai ne fantastika. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytiniame pasienyje tokie ar panašūs raiteliai iš ties tarnavo (apie tai dar kiek žemiau). Pati jų ginkluotė nieko tokio ypatingo ar kokio nors „nou-hau“ neturėjo, bet kalbant apie pačią Lietuvą, atrodo keistokai, nes šie kariai labiau panašesni į kokius turkus ar persus, o ne į LDK raitelius. Tokį panašumą davė ne tik lenktas kardas/kalavijas (pvz.: kilyčius, vėliau karabela) ar šalmas „misiurka“, ar “šišakas“, o labiausia, matyt – skydas. Apvalus giliai įgaubtas skydas. Tik pats įdomumas tame, kad kinuose dažnai jie rodomi kaip metaliniai, o realybėje, daugumoje – tai jie virveliniai ar žagariniai, jei teisingiau – iš medinių virbų (Trakų muziejuje yra (buvo) pintas iš žilvičio virbų ir žievės, bet naudojamas ir arklio plaukas/karčiai)... Kalkanas, žodžiu - skydas kalkanas...

Trakų muz.

Pavadinimas „kalkanas“ – turkiškos kilmės, kuris ir verčiamas kaip „skydas“, bet pasaulyje po šiuo žodžiu dažniausiai ir slypi būtent šis pintas skydo tipas (bet nebūtinai - kartais ir bet koks apvalus). Savo laikmečiui tai buvo gana pigus, bet neretai puošnus skydas...

Kokie privalumai? Palyginus su mediniais ir metaliniais – lengvas. Pakankamai gerai sulaikydavo iš toliau atskridusias strėles, lengvesnių ginklų smūgius. Naudojo raiteliai ir pėstininkai. Dydžių buvo įvairiausių – nuo kumštinio iki pilnaverčio 60-80 centimetrų. Didesni jau buvo nebepatogūs: dėl pynimo specifikos jie ne plokšti, o giliai įgaubti – net primena tas didžiąsias vietnamiečių skrybėles. Visada turėjo didesnį ar mažesnį umboną (umbą), dažnai turėdavo papildomus metalinius virbus ir (ar) apkaustus. Neretai buvo puošnūs ir šiaip puošiami, o kai kurie priminė meno kūrinį ar persišką kilimą. Vidinė skydo dalis dažnai išmušama stora oda.

Manau patys suprantate, jog LDK, Lenkija, Vengrija ar kitos Centrinės Europos šalys dėl savo specifinės padėties, turėjo ganėtinai mišrią ginkluotę – kai kas perimta iš rytų, kai kas iš vakarų. Samdiniai ar perbėgėliai, vėlgi atsinešdavo savų specifinių naujovių. Tad toks ganėtinai rytietiškas skydas buvo naudojamas LDK iki pat XVIII a. Daugiausia juos naudojo totoriai ir rytiniai kazokai. Tiek raiteliai, tiek pėstininkai (daugiausiai raiteliai). Tačiau labiausiai prigijo ir ilgiausiai buvo naudojami (tapę vos ne vizitine kortele) Osmanų imperijoje (Turkijoje), Persijoje ir Vidurinėje Azijoje, kažkiek Korėjoje ir Kinijoje.

Žodžiu, vakaruose jie nerado savo vietos, o rytuose išbuvo iki pat XIX a. pabaigos. Kai kur transformavosi į odinius, kai kur tiek daug apkalinėjami metalu, kad praktiškai pavirto į metalinius.

Kaip nešiojama? Panašiai kaip kumštinis skydas – rankenos/kilpos suėmimui ir diržas nešiojimui už nugaros.

Apie atsiradimo pradžią labai sunku kalbėti, nes pinti skydai naudojami nuo seniausių laikų, o štai tokia virbo sukimo ir perrišimo technologija kildinama iš mongolų – būgtai jie jį ir išplatino, ir išpopuliarino. Ką gi, visai darbinė versija.

Totoriaus apr.

LDK piatygorcas

Turkų

Na, o LDK šie skydai buvo žinomi gana anksti, tačiau neatskiriama lengvosios kavalerijos rytiniame pasienyje dalimi tapo po 1560-tųjų. Dažniausiai tai buvo išeiviai iš kaukazo piatygorcai, kurie maskovijos, o vėliau rusų vadinti čerkesais. Po Liublino Unijos daliai Ukrainos atitekus Lenkijai, dalis jų pradėjo tarnauti Lenkijos karalystei: lenkiškai - "petyhorcy". Lietuvos kunigaikštystėje jie atsirado 1560-taisiais. Juos atsivedė Dmitrijus Vyšnevickis „Baida“, o jų istorija, kartu ir šio skydo naudojimo istorija baigiasi 1776 metais... bet tai jau kita istorija.

 Gamyba:

Benvenuto Čelini ir keletas paradinių ar dekoratyvinių skydų...

Benvenutas Čelini (Benvenuto Cellini, 1500-1571) pas mus labiau žinomas, kaip juvelyras, skulptorius, šiek tiek tapytojas ir rašytojas. Jo kūrybai būdingos dinamiškos kompozicijos, puošnios ir išdailintos formos su gausybe ornamentikos. Kai kada kritikuojama, kad vaizdai ar vaizduojamųjų žmonių ir gyvūnų pozos kiek dirbtinos, nėra lengvumo ir t.t.

Čelini žinomas kaip vienas didžiausių Italijos menininkų, nors iš tiesų jis buvo ir karys, ir dar palaidūnas, padauža, peštukas ir žudikas... Kažkada į rankas pateko lietuviškas Čelinio memuarų tomelis. Labai nuskaitytas, sudriskęs, be kietojo viršelio, net ne su pilnais lapais (lietuviško leidimo metus jau dabar pasitikslinau – 1961 m.). Apie vertimo kokybę nieko nepasakysiu, bet net jei ji ir iškarpyta tuometinės „savoko“ cenzūros, vis tiek neblogai skaitėsi... Po jo su švilpesiu pralėkė ir dekameronas...

Čelini memuarai su Salvadoro Dali piešiniais

 Tačiau ne apie tai...

Nemažai meistro gaminių buvo perlydyta, suniokota, dalis atgaminta pagal eskizus ir aprašymus, o dar kai kurių neįmanoma indentifikuoti arba jie tiesiog priskiriami šiam meistrui. Tačiau, kaip ten bebūtų, be visų plačiai žinomų iki mūsų laikų atėjusių skulptūrų ir juvelyrinių gaminių, praktiškai retai kada (tiksliau - niekada) užsimenama ir apie jo inkrustuotus ginklus – skydus, šalmus, šarvus...

Tad Jūsų dėmesiui keletas, kaip teigiama (arba buvo teigiama) jo darbų šia tematika...

 Pranciškaus I-ojo de Mediči (Francesco I de' Medici, 1541-1587) paradinis skydas. Pagamintas apie 1570-tuosius. Dabar eksponuojamas Dresdeno meno muziejuje. Vaizdai iš biblinių legendų apie Dovydą ir Juditą

Centre priimta matyti Medūzą Gorgoną, tačiau manoma, kad tai minėto Medičiaus mylimoji  Bianca Cappello

 



To pačio laikmečio ir to paties valdovo paradinis šalmas morionas
Dresdenas.

 

 Ir truputėlis detektyvo...

Skydas. Jis taip ir vadinamas Čelinio skydu. Skersmuo 58,4 cm.. Mėlintas plienas. Išgaubtas. Pagamintas tarsi iš trijų dalių. Puošimui ir bareljefams naudotas varis, auksas, sidabras.

Vaizduojami žmonės labai tiksliai proporcingai sumažinti. Vaizduoja keturias Julijau cezario gyvenimo scenas“:

- Dirachijos mūšį (Battle of Dyrrachium, 48 m.), kai Cezario užpuolikas susižaloja ranką;

- Kai aukos krauju ištepliojami Cezariaus rūbai;

- Farsalo mūšis, kurį pralaimi Pompėjus (Battle of Pharsalus, 48 m.);

- Cezariui atvykus į Egiptą įteikiamas nužudyto Pompėjaus žiedas ir galva.

Užrašas aplink skydą „AMBITVS HIC MINIMVZ MAGNAM CAPIT AMBITIONEM / QVAE REGNA EVERTIT

DESTRVIT IMPERIA / SVSTVLIT E MEDIO MAGNI VITAMQVE DECVSQVE / POMPEII EVEXIT CAESARIS IMPERIVM / CAESARIS IN COELVM MITIS CLEMENTIA FERTVR / QVAE TAMEN HVIC TANDEM PERNICIOSA FVIT / ANNVLVS EXCIT EI LACHRYMAS CERVIXQUE RESECTA / POMPEII HINC PATVIT QVAM PROBVS ILLE FORET / IN SACRIS DOCVIT VESTIS CONSPERSA CRVORE / HVIC PRAESAGA MALI TALIA FATA

FORE / SI VIRES IGITVR SPECTAVENS AMBITIONIS / NON GRAVIVS VIDEAS AMBITIONE MALVM“ galėtų būti verčiamas taip (galima , aišku, versti ir šiek tiek kitaip): "Beribės ambicijos turi plonytę liniją, kurią peržengus griūva karalystės ir imperijos. Tai sugriovė Pompėjaus Didžiojo gyvenimą ir šlovę. Jos išaukštino Cezario galybę. Švelnų Cezario gailestingumas liaupsinamas iki pat dangaus, nors jis, galų gale, jam pačiam buvo lemtingas. Žiedas ir  Pompėjaus galva iššaukė Cezario ašaras. Tai rodo, koks Pompėjus buvo geras žmogus. Tačiau aukojimo metu, aukos krauju apšlakstytas rūbas, pranašavo nelaimę ir rodė, koks laukia Cezario likimas. Jei įsižiūrėti į ambicijas, tai galima pamatyti daug didesnį blogį nei ambicijos“.

Taigi. Šis paradinis skydas nukaltas Čelionio pagal Prancūzijos (Frankų) karaliaus Pranciškaus I (1494-1547) užsakymą ir padovanotas Anglijos karaliui Henrikui VIII (1491-1547)....

...Bet tai tik legenda...

Nuo 1862 metų, kai jis buvo iškabintas viešai pietų Kensingtono muziejuje (South Kensington Museum), visos asociacijos su Čeliniu buvo atmestos. Pakilo versijos, jog jis buvo gamintas Prancūzijos karaliui Henrikui II (1519-1559). Buvo remtasi likusiais senajame Prancūzijos karališkajame arsenale likusiais šarvais. Pagal braižą ir atlikimo kokybę galėtų būti arba meistro juvelyro Elizejaus Liberto iš Antverpeno (Eliseus Libaerts) arba Etjeno Delone (Etienne Delaune, 1519-1583), kuris kaip tik buvo karališkasis juvelyras ir graveris.

Pirmą kartą apie jį užsimenama 1783 m. Jis tuomet kabėjo Bekingemo rūmuose kažkur virš židinio.

Dabar jis yra Vindsoro pilyje (Windsor Castle)....

Palyginimui Dar vienas Etjeno skydas

ir Elizejaus Liberto iš Antverpeno (Eliseus Libaerts) darbai (Luvras):

Na, o čia šalmas morionas ir skydas. Eksponuojami taip pat Luvre. Tik kažkodėl po i-neto platybes vaikšto su antrašte jog tai Benvenuto Čelini darbas, kai iš tiesų, jie abu priklausė Prancūzijos karaliui Karoliui IX (Charles IX Maximilien de France, 1550 – 1574) ir pagaminti meistro Pjero Redono (Pierre Redon)

Pierre Redon, 1572 m. antikos mūšio vaizdas (

Pierre Redon, 1570 m.
Pagal esamą užrašą, vaizduoja Mariaus (Marius (157–86 BC) ir Jugurto (Jugurtha (160–104 BC) paskutinį mūšį, kurio metu Jugurtas buvo paimtas į nelaisvę ir nugabentas į Romą
 (konfliktas tarp Romos ir Numidijos- dabartinis Tunisas ir Alžyras)

Šiaip, įdomumui. Gerai įsižiūrėjus į aukštesnę nuotrauką, matomi neaiškūs kutai. Jie nuo vidinės skydo pusės: blogojoje pusėje dengtas medžiaga.

„Rondašas“... tranšėjinis (apkasų) skydas ir kamisadenai...

„Rondašas“... tranšėjinis (apkasų) skydas ir kamisadenai...

 

Rondašas - ganėtinai įdomus ir dėmesio vertas XV-XVII a. tvarinys. Ko gero, kaip kokią ginkluotės egzotiką nuotraukose šį skydą yra metęs ne vienas. Dauguma išlikusiųjų dažniausiai buvo ne tiek kovinės, kiek paradinės paskirties. Tačiau iš tiesų, vis tik, tai nebuvo jokia egzotika, o realiai mūšio laukuose naudojamas skydas. Galų gale, ko gero – skydo evoliucijos viršūnė...

1559 m.

Pats pavadinimas kilęs iš anglų kalbos nuo žodžio „Rondache”. Šis žodis ankstyvaisiais viduramžiais reiškė apvalų raitelio skydą pagamintą iš lengvos medienos, kurio viduryje buvo umbonas, o sustiprinimui buvo naudojamos metalinės juostos ir vinys. Kai kur duodama nuoroda į tai, kad šios formos skydus į Europą atnešė Saracėnai apie XII a... Tačiau kaip ten bebūtų, tai tik bendrinis apvalių skydų pavadinimas. Nuo XV a. amžiaus šis pavadinimas prilipo metaliniams apvaliems, pėstininkams skirtiems skydams ir, rečiau, raiteliams. Tačiau rondašo evoliucija vien tik jo virtimu į pilnai metalinį, kurio metalas storėjo vystantis šaunamajam ginklui, o jis pats sunkėjo - tuo nesibaigė. Italai ir ispanai jį „sukryžmino“ su itališku dvikovų skydu...

Italijoje jau nuo senų laikų, dėka svetimšalių kondotjerų įtakos buvo naudojamas taip vadinamas kovos arba dvikovos skydas. Pradžioje jis buvo medinis.

Jo paskirtis buvo panaši į baklerio (kumštinio skydo), bet jis technine prasme ganėtinai skyrėsi. Tai yra, jis buvo pailgos formos, ne itin platus ir „užsimaudavo“ ant kairės rankos.

Piešinys iš Vendaleno Bechaimo knygos "Ginklų enciklopedija", 1890 m.

Praktiškai tai išplatėjęs antdilbis - "spiked shield". Dažnai būdavo smailėjantis, kad būtų galima tinkamai smūgiuoti ir naudoti kaip pagalbinį ginklą. Neretai šio pailgojo skydo  gale būdavo dvišakiai smaigaliai, kurie leisdavo nuginkluoti priešininką jei tarp jų pakliūdavo kalavijo ar durklo ašmenys (gal būt net galėdavo juos sulaužyti). Vokiečių kalboje jis taip ir buvo vadinamas – dagenbrecheriu (Degenbrechern). Vėliau ginkluotės genijai sugalvojo šiuos skydus papuošti specialiais žiedais ar plokštelėm, kurie leisdavo nuginkluoti priešininką jei į juos pakliūdavo priešininko ginklo smaigalys. Šie žiedai taip ir vadinosi – ašmenų gaudyklės arba ašmenų spąstai. Arba vokiškai „Klingenfänger“.

Taigi, tobulėjant kovų ir karo menui Italijoje ir Ispanijoje užgimė nauji kovos kalaviju stiliai, kuriuose abi rankos pradėjo efektyviau sąveikauti gynybos ir puolimo taktikoje, todėl itališkieji dvikovų skydai įgavo ganėtinai įdomių savybių.

Taip sakant, papildomų vertingų (o gal ir nelabai) priedėlių. Kaip tik panašiu metu, Italijoje užgimė naktinių antpuolių taktika, kurią gana noriai perėmė ispanai. Taigi, nedidukas pailgas metalinis italų skydas susikryžmino su metaliniu rondo tipo skydu ir atsirado tranšėjinis arba apkasų skydas. Kai kur jis dar vadinamas "gauntlet shield" ne visada kreipiant dėmesį į dydį. Jau buvo pradėti plačiai naudoti apkasai ir tranšėjos, pylimai ir brustverai ir t.t., kuriuos reikėjo įveikti naktinių atakų metu. Įdomu tai, kad naktinių atakų dalyviai buvo vadinami kamisadenais (camisaden) – nuo žodžio kamisa (camisa), kuris reiškė ilgus marškinius. Kitaip tariant, ispanų galvažudžiai ant visų savo šarvų užsitempdavo marškinius. Pagal vieną iš oficialių versijų jie taip darydavo, kad galėtų lengviau vienas kitą pažinti, o pagal nelabai oficialią – maskavimosi tikslais, kad šarvai ir ginklai neblizgėtų, nes pagal amžininkų liudijimus staiga, kaip iš požemių ar iš po vandens (jiems tekdavo įveikti ir vandens kliūtis) išdygę kamisadenai įvarydavo siaubą įtvirtinimų gynėjams.

Žodžiu, paprasti metaliniai apvalūs skydai – „rondašai“ perima itališkų dvikovų skydų kai kurias savybes. Pavyzdžiui, tokias kaip geležčių laužtuvus, spąstus ašmenims, įvairius spyglius, įnagius, metalines pirštines, išstumiamus ir įtraukiamus ašmenis ir net...  net specialius laikiklius ir angas šviestuvams... Kai kur šios angos aiškinamos, kad jų paskirtis buvo įstatyti pistoletą... Na, gal galima buvo naudoti jas ir taip, nors iš ties buvo ir tokių modifikacijų. Beje, angos šviestuvui turėjo dangtelius, kuriais buvo galima pridengti ar visai paslėpti šviesos spindulį. Šie skydai taip ir buvo vadinami – Laternenschield arba lempiniais skydais (skydai su šviestuvu).

Beje. Įdomu tai, kad visi tie „rondašai“, pasak legendų, buvo tikrinami ar yra nepramušami kulkos. Būdavo prie liudininkų šaunama iš dešimties žingsnių. Tiesa, šie liudijimai susiję su arkebūzomis ir kažkuo panašaus į pistoletą.  Matyt vėliau ši tradicija, atsiradus muškietai – nunyko. Kai kurie išlikę įspūdingiausi egzemplioriai sveria apie 9-10 kg.