„Rondašas“... tranšėjinis (apkasų) skydas ir kamisadenai...

„Rondašas“... tranšėjinis (apkasų) skydas ir kamisadenai...

 

Rondašas - ganėtinai įdomus ir dėmesio vertas XV-XVII a. tvarinys. Ko gero, kaip kokią ginkluotės egzotiką nuotraukose šį skydą yra metęs ne vienas. Dauguma išlikusiųjų dažniausiai buvo ne tiek kovinės, kiek paradinės paskirties. Tačiau iš tiesų, vis tik, tai nebuvo jokia egzotika, o realiai mūšio laukuose naudojamas skydas. Galų gale, ko gero – skydo evoliucijos viršūnė...

1559 m.

Pats pavadinimas kilęs iš anglų kalbos nuo žodžio „Rondache”. Šis žodis ankstyvaisiais viduramžiais reiškė apvalų raitelio skydą pagamintą iš lengvos medienos, kurio viduryje buvo umbonas, o sustiprinimui buvo naudojamos metalinės juostos ir vinys. Kai kur duodama nuoroda į tai, kad šios formos skydus į Europą atnešė Saracėnai apie XII a... Tačiau kaip ten bebūtų, tai tik bendrinis apvalių skydų pavadinimas. Nuo XV a. amžiaus šis pavadinimas prilipo metaliniams apvaliems, pėstininkams skirtiems skydams ir, rečiau, raiteliams. Tačiau rondašo evoliucija vien tik jo virtimu į pilnai metalinį, kurio metalas storėjo vystantis šaunamajam ginklui, o jis pats sunkėjo - tuo nesibaigė. Italai ir ispanai jį „sukryžmino“ su itališku dvikovų skydu...

Italijoje jau nuo senų laikų, dėka svetimšalių kondotjerų įtakos buvo naudojamas taip vadinamas kovos arba dvikovos skydas. Pradžioje jis buvo medinis.

Jo paskirtis buvo panaši į baklerio (kumštinio skydo), bet jis technine prasme ganėtinai skyrėsi. Tai yra, jis buvo pailgos formos, ne itin platus ir „užsimaudavo“ ant kairės rankos.

Piešinys iš Vendaleno Bechaimo knygos "Ginklų enciklopedija", 1890 m.

Praktiškai tai išplatėjęs antdilbis - "spiked shield". Dažnai būdavo smailėjantis, kad būtų galima tinkamai smūgiuoti ir naudoti kaip pagalbinį ginklą. Neretai šio pailgojo skydo  gale būdavo dvišakiai smaigaliai, kurie leisdavo nuginkluoti priešininką jei tarp jų pakliūdavo kalavijo ar durklo ašmenys (gal būt net galėdavo juos sulaužyti). Vokiečių kalboje jis taip ir buvo vadinamas – dagenbrecheriu (Degenbrechern). Vėliau ginkluotės genijai sugalvojo šiuos skydus papuošti specialiais žiedais ar plokštelėm, kurie leisdavo nuginkluoti priešininką jei į juos pakliūdavo priešininko ginklo smaigalys. Šie žiedai taip ir vadinosi – ašmenų gaudyklės arba ašmenų spąstai. Arba vokiškai „Klingenfänger“.

Taigi, tobulėjant kovų ir karo menui Italijoje ir Ispanijoje užgimė nauji kovos kalaviju stiliai, kuriuose abi rankos pradėjo efektyviau sąveikauti gynybos ir puolimo taktikoje, todėl itališkieji dvikovų skydai įgavo ganėtinai įdomių savybių.

Taip sakant, papildomų vertingų (o gal ir nelabai) priedėlių. Kaip tik panašiu metu, Italijoje užgimė naktinių antpuolių taktika, kurią gana noriai perėmė ispanai. Taigi, nedidukas pailgas metalinis italų skydas susikryžmino su metaliniu rondo tipo skydu ir atsirado tranšėjinis arba apkasų skydas. Kai kur jis dar vadinamas "gauntlet shield" ne visada kreipiant dėmesį į dydį. Jau buvo pradėti plačiai naudoti apkasai ir tranšėjos, pylimai ir brustverai ir t.t., kuriuos reikėjo įveikti naktinių atakų metu. Įdomu tai, kad naktinių atakų dalyviai buvo vadinami kamisadenais (camisaden) – nuo žodžio kamisa (camisa), kuris reiškė ilgus marškinius. Kitaip tariant, ispanų galvažudžiai ant visų savo šarvų užsitempdavo marškinius. Pagal vieną iš oficialių versijų jie taip darydavo, kad galėtų lengviau vienas kitą pažinti, o pagal nelabai oficialią – maskavimosi tikslais, kad šarvai ir ginklai neblizgėtų, nes pagal amžininkų liudijimus staiga, kaip iš požemių ar iš po vandens (jiems tekdavo įveikti ir vandens kliūtis) išdygę kamisadenai įvarydavo siaubą įtvirtinimų gynėjams.

Žodžiu, paprasti metaliniai apvalūs skydai – „rondašai“ perima itališkų dvikovų skydų kai kurias savybes. Pavyzdžiui, tokias kaip geležčių laužtuvus, spąstus ašmenims, įvairius spyglius, įnagius, metalines pirštines, išstumiamus ir įtraukiamus ašmenis ir net...  net specialius laikiklius ir angas šviestuvams... Kai kur šios angos aiškinamos, kad jų paskirtis buvo įstatyti pistoletą... Na, gal galima buvo naudoti jas ir taip, nors iš ties buvo ir tokių modifikacijų. Beje, angos šviestuvui turėjo dangtelius, kuriais buvo galima pridengti ar visai paslėpti šviesos spindulį. Šie skydai taip ir buvo vadinami – Laternenschield arba lempiniais skydais (skydai su šviestuvu).

Beje. Įdomu tai, kad visi tie „rondašai“, pasak legendų, buvo tikrinami ar yra nepramušami kulkos. Būdavo prie liudininkų šaunama iš dešimties žingsnių. Tiesa, šie liudijimai susiję su arkebūzomis ir kažkuo panašaus į pistoletą.  Matyt vėliau ši tradicija, atsiradus muškietai – nunyko. Kai kurie išlikę įspūdingiausi egzemplioriai sveria apie 9-10 kg.