Kordalėčius... platus dvirankis sunkusis kardas... ir Ašmenų draugijos...

Kordalėčius... platus dvirankis sunkusis kardas... ir Ašmenų draugijos...

Kordalėčius, vok. Kordalätsch, kuris kilęs nuo itališkų pavadinimų „cortelas“ ar „coltelaccio“ (didelis peilis) (visai tikėtina, kad net ir lietuviškas žodis „kardas“ tos pačios kilmės, nors kita vertus - ta pati indoeuropiečių prokalbė) arba kartais prancūziškai dar vadinamas badleriu – Badelair. Tai ganėtinai retas kardas, kurį ir kardu laikyti ganėtinai sunku.

Taigi, kas tai per kardas? Visų pirma, tai dvirankis sunkusis plačių ašmenų kardas, kurio panaudojimo paskirtis buvo panaši kaip ir cvaihėnderio (Zweihänder). Net savo laiku jis nebuvo itin populiarus, nes tam, kad juo „mosikuoti“, reikėjo ganėtinai iš prigimties stipraus ir fiziškai treniruoto žmogaus. Lyginant su elegantišku dvirankiu kalaviju, ženkliai skyrėsi ir kovos technika - ne kardo naudai. Vienas iš geriausiai išsilaikiusių egzempliorių yra Karališkajame Švedijos Arsenale.

Krygmeseris

Iš pirmo žvilgsnio, jis labai panašus į grynai vokiškąjį hibmeserį (Hiebmesser) arba grosmeserį (Grosses Messer) ar kai kuriose vokiečių žemėse taip vadinamą krygmeserį (Kriegmesser) (apie juos bus kita tema, kitą savaitę ;) ), tačiau iš esmės skyrėsi: kordalėčius buvo gerokai... netgi ženkliai - didesnis. Jis  jau nuo pat pradžių turėjo tobulesnę ir geresnę riešų ir pirštų apsaugą.

Taigi, šios „pabaisos“ išradimas pripaišomas vienai iš garsiausių, XIV amžiuje įsikūrusiai fechtavimo brolijai. Arba tuometine kalba kalbant -  „Ašmenų brolijai“ ar „Plieno brolijai“ (nežiūrint į naudojamą tuo metu žodį "fecht" - jis turėjo kitą prasmę ir fechtavimo sąvoka kaip tokiayra gerokai jaunesnė). Pilnas šios brolijos pavadinimas skamba taip: „Visuotinė Šventos Mergelės Marijos ir Šventojo ir galingojo dangaus kunigaikščio Švento Marko brolija“ (bruderschafft Unserere lieben frawen und der reynen Jungfrawen Marien vnd des Heiligen vnd gewaltsamen Hyemelfursten sanct Marcen). Sutrumpintai jį vadino labai paprastai – „Švento Marko brolija“ (bruderschafft von St. Marcus arba Marxbrüder ).

Tai bene garsiausia fechtavimo mokslų brolija. Ir ne šiaip fechtavimo, o didžiojo dvirankio kalavijo valdymo meno brolija, kuri paliko ženklų indėlį į Europietiškų kovų meną ir dabartiniai rekonstruktoriai daugumoje bando rekonstruoti būtent jų mokyklos stilių.

Jei trumpai ir iš eilės, tai minėta brolija, kuri jau egzistavo XIV a., buvo įteisnta Frydricho II 1487-08-10 ir jai buvo dovanotos tam tikros privilegijos ir leidimas save vadinti „Ilgojo kalavijo meistrais“ (Meister des langen Schwerts). Tokiu būdu jie tapo vieninteliais mokytojais ar, tiksliau, brolija pavirto į vienintelę dvirankių kalavijų meistrų mokyklą. Jų mokiniai, pabaigę kursą, automatiškai, be jokio bandomojo laikotarpio, tapdavo dopelsoldneriais (Doppelsöldner), tai yra, priešakinėse pozicijose kovojančiais ir dvigubą atlyginimą gaunančiais kariais (nebūtinai kovojančiais su dvirankiais kalavijais).

Šios brolijos centras (po kelių vietų pakeitimo) galutinai įsikūrė Frankfurte prie Maino ir ilgam laikui tapo ašmenų meistrų (dabartine kalba tariant fechtavimo meistrų) centru.

Fechtbuch by Hans Talhoffer, 1459; Luetwold von Koniggsegg 

       Beje, jie tapo monopolistais. Ir labai įdomiais: kiekvienas kovotojas, kuris norėjo tapti ašmenų meno mokytoju, turėjo atvykti į rudeninę mugę ir susikauti su brolijos kapitonu, keturiais meistrais ir keletu paskirtų brolijos narių (dažnai nežiūrint baigties, kandidatai buvo priversti stoti į broliją ir tapti jos nariu). Taigi, kandidato kova vykdavo viešumoje ir buvo ganėtinai pompastiška ir iškilminga. Kaudavosi ant pakylos/scenos pastatytos mugėje. Jei kandidatas garbingai atlaikydavo išbandymus, kapitonas iškilmingai ceremoniniu kalaviju perkryžiuodavo (priliesdamas smaigaliu) naująjį brolijos narį, o šis ant kalavijo ašmenų uždėdavo du auksinius florinus (ar tris?). Tai buvo įstojimo mokestis. Gana nemenkas, reikia pasakyti. Tuomet naujasis narys jau įgydavo teisę sužinoti brolijos paslaptis: rimuotas sentencijas apie ginklų valdymą (nebūtinai dvirankio kalavijo), susipažinti su fechtavimo veikalais ir gaudavo slaptas žymes, pagal kurias brolijos nariai vienas kitą pažindavo bet kokiame krašte. Be abejo, tokią žymę pateikusiam „brolis“ turėjo suteikti visokeriopą pagalbą ir t.t...

Fechtbuch by Hans Talhoffer, 1459; Luetwold von Koniggsegg 

Švento Marko brolijos meistras gaudavo privelegiją nešioti auksinį „Švento marko liūto“ (ženklą) ir mokinti kovos meno bet kurioje Šv.Romos Imperijos žemėje.
Tik tikrai nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog tai brolija, kuri mokė naudotis tik "didžiaisiais" ginklais. Ne, meistrai mokė naudotis visais žinomais šaltaisiais ginklais: tiek kalaviju, peiliu, alebarda  ir t.t... visa kita krūva visokiausių duriamųjų ir kertamųjų ginklų... Viskuo, ką galima suvokti po žodžiu fechtavimas viduramžiškame kontekste.

Taigi, Šv. Marko brolija per 100 metų nuo įvairių valdovų gavo ne vieną privilegiją, o jų privilegijų sąrašas oficialiai buvo papildytas net 9 kartus. Karolis IV 1541 m. brolijai net suteikė dvarininko statusą ir brolijai dovanojo herbą.

XVI a. Šv. Marko brolija susiskaldė į kelias mokyklas... XVI a. Antroje pusėje jau matėsi gana ženklūs skirtumai tarp atsišakojusių mokyklų ir dauguma tų mokyklų dar išgyvavo virš 250 metų... bet apie jas kitą kartą (po straipsnio apie krygmeserį)...