Federfechteriai... Kovotojai plunksnomis... Šv. Vito brolija...

Na, ką gi, buvo žadėta apie fechtuotojų draugijas... Taigi dar viena: „Plunksnos kovotojai“ arba „Kovotojai plunksna“. Būtent kovotojai, o ne fechtuotojai, kadangi dar tuo metu fechtavimas reiškė kovą ir su stilizuotu sportiniu ar rafinuotu su gausybe įvairių taisyklių vėlesnių laikų fechtavimu dar nelabai turėjo ką nors bendro. Nors panašiu metu jau užgimė ir teatralinis-parodomasis fechtavimas, bet apie šią „pajacų“ draugiją - jau kitame straipsnyje...

Taigi, nuo pat pradžių...

Majerio (Joachim Meyer) veikalas apie kovos būdus 1570 m

Apie XVI a. pabaigą, apie 1570 metus, Šv. Marko kovotojų brolija skilo ir 1575 metais Frankfurte įkuriama nauja kovotojų mokykla „Laisvieji kovotojai“ (Freifechter) arba „Plunksnos kovotojai“ (Federfechter), o Prahoje įsikuria naujoji kovotojų brolija: „Kovotojų plunksna brolija“. Tačiau ji labiau buvo žinoma kaip „Švento Vito brolija“ dar galima sutikti ir pavadinimą „Vitkoviečiais“. („Společnost svobodných šermířů od péra“ arba „Šermíři od péra (Federfechtýři)“) Na, o 1607 metais jie iš imperatoriaus Rudolfo II gauna herbą, kuriame simboliškai pavaizduojama žąsies plunksna ir finansinį palaikymą iš valdovo.

Rapyra. Ispaniškas plienas, garda prancūziška 1600 m.

Įdomu tai, kad ši brolija iš esmės perėmė Šv. Marko brolijos struktūrą ir mokymo principus, tačiau buvo gerokai atviresni naujoms idėjoms ir madų srautams. Jie įsileidžia itališkų ir ispaniškų kovų stilių ir juos adaptuoja savo poreikiams. Tai, kad jie buvo atviri naujovėms, rodo ir pats jų pavadinimas „Kovotojų plunksna“ arba „Plunksnos kovotojai“. Esmė tame, kad iš tiesų, pagal dabartinę sampratą gal būt reikėtų versti „Kovotojai rapyra“... „Kovotojų rapyra brolija“... Tai yra, XVI-XVII amžiaus vokiškuose kraštuose rapyra tiek aukštuomenėje, tiek tarp prasčiokų, labai dažnai buvo vadinama „Feder“ – plunksna...(visai kitoje, dviprasmiškoje šviesoje pradeda skambėti garsiosios frazės: „plunksna iš špaga“ arba „plunksna ir kalaviju“... ar tas pats banditiškas žargonas - „pakedenti plunksna“...) Kaip tik tada rapyros įėjo į madą ir gana sparčiai išpopuliarėjo... Ne vienas kolekcionierius ir ne vienas muziejus dabar gali pasi

1600 m. meistr. Peter Finer

girti to laikmečio rapyra ir vertingos yra tik itin geros būklės ir vardą turinčios rapyros... O eilinės rapyros kainos aukcionuose sukiojasi apie 1500-2000 eurų... 

Vokiška rapyra, Drezdenas 1575-1580 m.

Tačiau tuo pat metu Šv. Vito simbolis taip pat yra žąsies plunksna, kuri atvaizduota „Plunksnos brolijos“ herbe. Ar tai sutapimas ar sąmoningai įrašyta viduramžiška dviprasmybė, galima ginčytis iki pažaliavimo. Tačiau išgirdus ar perskaičius žodžius apie tuos laikus „kovojo plunksnomis“ arba „plunksna rašė krauju“ ar ‚plunksną padažė į kraują“ reikia dar gerokai pagalvoti apie ką iš tiesų kalbama...  Klasikinis pavyzdys verčiant Gargantiua: „und darzu als ein guter federfechter federn drauf”… Žodžiu, šitos viduramžiškos dviprasmybė buvo išmušusios iš vėžių net brolius Grimus ir jie net buvo sukūrę kažkokią neįtikėtina teoriją apie sąryšį tarp plunksnos ir kovotojų, atseit samdiniai ten nešiojo plunksnas ir t.t… ir pan.... Žodžiu, kaip dažnai atsitinka tokiais atvejais, kontekstas, o ne kalbininkų išvedžiojimai yra geriausias patarėjas...

Taigi, šios brolijos istorija vien tik tuo nesibaigia. Jie pradeda iš esmės griauti Šv. Marko kovotojų brolijos monopoliją, nes savo „naująjį“ stilių pradeda propaguoti, tai yra jo mokyti, laisvai po visą Šiaurės Vakarų Europą. Taigi, 1575 metais tarp naujosios ir senosios mokyklos atsiranda tam tikra trintis, nes pradeda judinti Šv. Marko monopolijos pamatus. Tačiau į kruviną konfliktą ši trintis neišauga – galų gale jie pasidalina įtakos sferomis ir Šv. Vito brolijos būstinė iškeliauja į Prahą, o abiejų brolijų kapitonai tampa imperatoriškojo dvaro, palydos, apsaugos atstovais. Tokiu būdu, abu kapitonai užima gana įdomią hierarchiją imperatoriškajame dvare: tampa visų dvikovų-kovų arbitrais ir garbės kodekso žinovais. Būtent nuo šio momento prasideda kovinio fechtavimo pakilimas, kuris truko daugiau nei 250 metų...

Paulus Hector Mair 1540 m.

Kitose šalyse, pavyzdžiui Prancūzijoje, atidaromos kovų akademijos, turint galvoje kovas šaltaisiais ginklais tokiais kaip rapyra, špaga, kardas ir t.t., o pats žodis „fechtavimas“ reikšmė keičiasi ir galutinai pradeda virsti į būtent kovos šiais ginklais sinonimą ir nunyksta tokie dalykai, kaip įvairūs skydai ar jų pakaitalai...

Majerio (Joachim Meyer) veikalas apie kovos būdus 1570 m

Tačiau, nežiūrint visos romantikos, bent jau dėl Šv. Vito brolijos, manoma, kad brolijos nesiekė kažkokių filosofinių idealų ar dvasinio pakylėjimo. Kova, kokia ji ten bebūtų, jiems visų pirma buvo pajamų šaltinis. Tai yra, kovinis fechtavimas paverčiamas profesija, o ne dvasingumo ir aukštų moralės principų garbintojų draugija. Ta prasme, nuo kolegų iš rytų – jie absoliučiai skyrėsi. Tad kalbant apie šias kovotojų brolijas, apie etiketus, sportus ir dabartinio fechtavimo taisykles galime laisvai pamiršti... Jų šaknys ne čia, ne šiose mokyklose. Jie etiketui pakluso tik tiek, kiek to reikalavo "geras tonas" ir „garbės kodeksas“ (beje, jo dabartinė samprata taip pat nėra labai senas dalykas) tarnaujant Imperatoriškajame dvare...

Nors...

Nors, reikėtų dar pažymėti, kad skirtingai nuo konservatyvesnės Šv. Marko brolijos, Rapyros kovotojų brolija visai vykusiai įpina ir kovinių imtinių (muštynių) elementus.

Majerio (Joachim Meyer) veikalas apie kovos būdus 1570 m

Kova šaltaisiais ginklais tampa vizualiai pompastiškesnė, teatrališkesnė, ilgiau trunkanti ir jie pradeda praktikuoti simbolinį priešininko išvedimą iš rikiuotės. Tai yra, padeda gruntą (ne pamatus, o tik gruntą) sportiniam fechtavimui.

Ir dar vienas labai įdomus momentas... Tiems laikams, tai netgi revoliucinis... Abiejų brolijų nariais gali tapti bet kuris asmuo nepriklausomai nuo kilmės! Vienintelis skirtumas tarp kilmingojo ir prasčioko (bent jau pagal statutą), buvo tas, kad kilmingasis iš kart tapdavo mokiniu ir vėliau meistru, o prasčiokas pradžioje galėjo būti tik meistro pagalbinis... tarnas, kitaip tariant. Ir kaip nebūtų keista, didesnė dalis garsiausiųjų abiejų mokyklų meistrų buvo išeiviai iš prasčiokų... Na, bet jau taip legendos sako... Tačiau... Tačiau 1730 metais Čekijoje uždraudžiama prasčiokus mokyti kovos menų. Kovotojais, tai yra fechtuotojais, gali tapti tik kilmingieji... Žodžiu, Šv. Vito brolija nuvysta...