Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia...

Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia... kurią žymi vienas įdomus mūšis...

 

 

Ko gero išgirdę posakį „Gott mit Uns“, visų pirma krenta asociacijos su Trečiuoju Reichu... Kai kur bandoma šį posakį aiškinti nuo diržo sagčių ant Prūsijos karių diržų (1847 m.), tačiau kaip visada, tiesa yra kiek kitokia. Lotyniškasis posakis „Nobiscum Deus" – „Dievas su mumis“, buvo naudojamas nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Kaip karo šūkį jį rėkė ir Romos, ir Bizantijos, ir visokio plauko kryžiuočių, tame tarpe mums gerai žinomo Teutonų ordino – kariai. Tačiau būtent vokiškasis atsirado protestantizmo laikais... Kai lotynų kalba nuėjo kiek į šalį. Tiesa pasakius - netgi žinoma kada jis pradėtas naudoti – 1631 m. Ir kaip nekeista, tai pradžioje tebuvo tik Saksonijos protestantų karių (apie 19000 švedų ir apie 5000 saksų), kurie kariavo kartu su švedais vienoje pusėje prieš Šventąją Romos Imperiją, Katalikų lygą, Vengriją ir Kroatiją – slaptažodis. Šis slaptažodis buvo įvestas Breitenfeldo mūšio išvakarėse ir jį laimėjus protestantams – tapo skambiu šūkiu, devizu, nuolankumo likimui, pasiaukojimo ir pergalės sinonimu...

O kas tas Breitenfeldo mūšis? Tai mūšis, ties kuriuo galime braukti liniją ir drąsiai uždaryti „senosios“ istorijos duris. Viskas, praktiškai su tuo įvykiu baigėsi bet kokios viduramžiškos ir renesansinės atgyvenos. Tie kas laiku nespėjo persioreantuoti, galutiniame variante arba buvo nusiaubti, arba žlugo... nuo šio mūšio momento į karo lauką įžengė linijinė taktika, galutinai baigėsi visokių falangų ar batalijų era, šaunamieji (parakiniai) ginklai galutinai ir negrįžtamai tapo mūšio lauko valdovais, o patrankos mūšio lauko valkirijomis... pradėjo kurtis rekrūtinės armijos ir kariaunos, ir t.t., ir pan... Tai, aišku, neatsitiktinumas – tuo metu šiauriniuose kraštuose pramonė jau buvo išsivysčiusi pakankamai aukštame lygyje, daug kur jau buvo atmesti senieji ir kanoniniai stereotipai... Viskas...  riterystės kodeksas jau bebuvo tapęs tik kurtuazijos dalimi... O pats riteris romantizuotu personažu...

Merian Matthäus (1593-1650) mūšio schema. Kairėje, viršuje, jau puikuojasi užrašas "Gott mit Uns"

Visų pirma tai šis mūšis pademonstravo pirmą kartą panaudotos linijinės taktikos pranašumus ir sutriuškino tuo metu laikomą itin stiprias Šv.Romos Imperijos sąjungininkų pajėgas. IMūšio metu iš esmės jos buvo lygios: panašiai po 35000 karių (kai kur švedų-saksų duoda apie 40000). Mūšio išdavose, Saksonijos ir Švedų,bendra apimtimi negrįžusių į rikiuotę - apie 5500, o Imperijos ir jų sąjungininkų po mūšio nepriskaičiuota apie 19-20000... Beje, iš jų žuvusių apie 7500, o paimtų į nelaisvę – 9000, sužeistųjų apie 3000... Skaičiukai, ar ne? Nesueina aritmetika? Taip, jie netikslūs - keista aritmetika... Netgi skirtingose "wikėse" (vokiečių, anglų, rusų...) jie skiriasi...  O keistumas tame, kad tie patys belaisviai papildė Švedų-Saksų kariuomenę -po šio mūšio ji tapo stipresne nei iki mūšio (manoma, kad perbėgėlių buvo nuo 6000)...

Taigi, pats mūšis įvyko šalia Breintfildo kaimelio netoli Leipcigo. Tai buvo apie trijų kilometrų kalvota lyguma, kurią spaudė miškelis pietuose ir upelis šiaurės rytuose.Nežiūrint visos ginkluotės, tuomet švedai turėjo dar vieną įdomybę: „läderkanoner” – odos arba odines lengvąsias

 

pulko patrankas (šios ptrankos tai visai atskiratema ir ji jau apračyta čia) – bronzinis vamzdis siauromis sienelėmis, sustiprintas žiedais, apsuktas klijais įmirkytomis virvėmis ir aptemtos oda.

 Švedai ir saksai savo karines pajėgas padalijo į tris dalis po dvi linijas. Už jų pėstininkų ir kavalerijos rezervai. Pirmosios linijos centre išdėstė patrankas, o pats Gustavas II-asis įsikūrė dešiniajame flange.

Tuo tarpu imperinės karinės pajėgos išsirikiavo tradiciškai – ispaniškųjų brigadų prncipu, tai yra stačiakampaiais pėstininkų junginiais - kolonomis, o flanguose kavalerija. Patrankas sustatė taip, kad galėtų apšaudyti skerasi visą kovos lauką (beje sunkiųjų lauko patrankų teturėjo 28, kai bendrai paėmus pas saksus ir švedus buvo 115 įvairaus kalibro pabūklų).

Mūšis prasidėjo nuo artilerijos dvikovos ir truko panašiai apie dvi valandas, kol Gustavas įsakė dešiniam sparnui žygiuoti link priešo. Šie nuo vokiečių artilerijos patyrė didelius nuostolius ir vokiečiams kontratakavus, metė savo patrankas ir pabėgo iš mūšio lauko. Tuo metu vokiečiai ėmė spausti ir kairįjį švedų sparną, o kavalerija pabandė atakuoti dešinįjį flangą: net septynis kartus, bet muškietų ir falkonetų šūviai visus bandymus suvedė į nieką.

 

Galų gale po keturių mūšio valandų vokiečiams pavyko prispausti švedų-saksų flangus ir trys imperijos brigados ėmė atakuoti centrą. Tuomet Gustavas į mūšio sceną įvedė rezervinę artileriją... Imperijos brigados buvo apšaudomos iš panašiai mažiau kaip nepilno puskilomertio – apie 300 žingsnių (metrų) tiek artilerija, tiek muškietomis... Rezultate, vokiečiai buvo sušaudyti ir likučiai bėgo iš mūšio lauko arba pasidavė. Tik tiek, kad švedai-saksai  -ganėtinai vangiai juos persekiojo.

Štai taip, praktiškai jau nebegrįžtamai ir prasidėjo linijiniės taktiko ir parakinių šaunamųjų ginklų era...

 

Beje, įdomu tai, kad švedai-saksai patraukė į Pietų Vokietiją, kur jų armiją generolas Tilis beviltiškai ir nesėkmingai dar bandė sustabdyti. Sąjungininkai užėmė Prahą, Miuncheną ir Augsburgą. O įdomumas tame, kad iš pradžių į visas tas kovas pro pirštus žiūrėję miestelėnai ir kaimiečiai gyveno savo gyvenimą, kol švedai nepradėjo savivaliauti. Jei iš pradžių jie (švedai) buvo sutikti tik kaip valdžios ”pakaitalai” (biurgeriai ir ypač valstiečiai tikėjosi iš švedų ganėtinai didelių lengvatų ir geranoriškumo), tai realybė pasirodė kiek kitokia. Daugelis manė nusikratysią jau visiems įgrisusios Habsburgų dinastijos savivaliavimo... Bet lūkesčiai ir liko lūkesčiais - jos kariuomenės elgesys ėmė visus piktinti – karališkoji armija ėmė siautėti ne menkiau kaip kokie samdiniai... Tad valstiečiai ir biurgeriai neapsikentę ėmėsi atsakomųjų veiksmų... Švedų armija nepastebimai ėmė tirpti, o kai kur įvyko maištai ir atviros kovos su švedų ir jų sąjungininkų įgulomis... Gustavas buvo priverstas baigti karinius veiksmus (tiesa - laikinai)...

Mūšis prie Lmūšis prie Liutyeno (Lütyen)1632 m., kur taip pat laimėjo Gustavas su sąjungininkais. Matome švedų linijinę taktiką ir taip pat užrašą "Gott mit Uns"...

Daugiašūvis vienvamzdis šautuvas... pistoletas... pabūklas

Espinolis... daugiašūvis vienvamzdis šautuvas (pistoletas/pabūklas)

Įsivaizduokite šautuvą, pavyzdžiui muškietą, kuri gali iššauti šešis šūvius. Įdomus daiktas ar ne? Galvoje iš kart kyla revolverio būgnelis ir kažkokia ypatinga konstrukcija... Bet ne, revolveris iš ties tai nedaug, bet vėlesnis tvarinys. Pradžioje atsirado muškietos, kurios galėjo šaudyti net iki 6 šūvių paeiliui, o jos paslaptis buvo spynoje... tiksliau spynose... Bet apie viską iš eilės.

Ankstesnėse temose jau buvau rašęs apie ribaudekinas (pabūklus „vargonus“), kurie iš kart arba paeiliui galėdavo iššauti kelis sviedinius.

Praktiškai tai buvo daugiašaudžio parakinio ginklo protėvis, bet prabėgo vos 100 ar kiek daugiau metų, kai jos pasirodė mūšio lauke ir jau pėstininkai galėjo ginkluotis daugiašūvėmis muškietomis. Vienvamzdėmis! Šis ginklas buvo pakankamai brangus, bet kai kurių šalių kariuomenėse jo naudoti nevengė. Literatūroje jis neturi kažkokio tai ypatingo pavadinimo, nors kai kada jį vadina „Espinoliais“ (espinolis – Espignol). Tačiau šis terminas ne visada atspindi esmę  - dažnai juo vadinami iš vis daugiašūviai ginklai arba tokie pabūklai, kuriuos lengviau apibūdinti kaip kulkosvaidžio protėvį, kaip kad švedų ginklininko Andreso Šumacherio konstrukcijos pabūklą (pristatytas 1800 m. Andreas Anthon Frederik Schumacher)

Šio pabūklo esmė buvo tame, kad į vieną vamzdį kišdavosi nuo 10 iki 20 šovinių, tai yra, kiekviena kulka su savo parako užtaisu. Stuktelėjus plaktuku per kapsulę – prasidėdavo šūvių serija. Pirmoji kulka išlėkdavo, o specialiu kanalu ugnis nueidavo iki antrosios ir t.t. Tai buvo nesustabdomo proceso, tiksliau nesustabdomų šūvių, serija. Trys tokie „vamzdžiai“ ant vieno lafeto galėjo duoti iki 180 šūvių per minutę. Nors danai šį įrenginį laikė savo „superginklu“, tačiau mūšio lauke jis jiems nesuteikė jokio pranašumo... Bet apie tai kiek vėliau... 

Tai tiek būtų apie pavadinimą, o pats daugiašūvis vienvamzdis šautuvas buvo sukurtas XVI a. viduryje.

Taigi, jau dabar sunku pasakyti, kas pirmas sugalvojo tokią konstrukciją, tačiau XVI a. viduryje atsirado muškietos su keliomis prisukamomis titnaginėmis spynomis (apie prisukamas spynas planuoju straipsnelį kiek vėliau). Kiekvienai spynai buvo po vieną užtaisą. Užtaisus perskyrė vaškuotos, storos odos kamštis. Šūviai buvo kontroliuojami. Beje, čia nekalbu apie revolverio tipo pistoletus ir šautuvus - tai jau atskira tema.

Kaip atrodė tokio ginklo skersinis pjūvis – paveikslėlį pridedu.

Čia su traukiama spyna

1810 m. JAV

Jei muškietose būdavo iki 12-likos užtaisų (realiai kiek bandžiau ieškoti, tai kokio monstro net pieštam pavidale neteko matyti), tai pistoletuose 2-3 (rečiau – 4). Beje, kai kada darydavo, kad pistoleto vamzdis persisuktų, tai yra – vienas šūvis iš vienos spynos, persuki vamzdį – iš kitos. Kitos modifikacijos – viena spyna su persukamu vamzdžiu, kuriame yra užtaisas – bet jau greitošauda kentėdavo – reikėdavo vėl prisukti spyną, užberti ant lentynėlės parako... tuo pačiu reikia pažymėti, kad buvo ir tokių konstrukcijų, kur buvo viena spyna, o judėjo pats vamzdis. Šūvis – vamzdis per vieną užtaisą pasislenka... ir t.t... Tik vienur pats šaulys turėdavo truktelti vamzdį, o kitur (žinomi vokiški modeliai) – jis dantračių pagalba pajudėdavo pats. Taip pat buvo sugalvota išsišakojusi spyna su dvigubu nuleistuko nuspaudimu.

Na, o lengvuosiuose pabūkluose galėjo būti iki 30 užtaisų... tik čia jau buvo naudojama dagtis einanti nuo pirmo iki paskutinio užtaiso, kuri padegdavo užtaisą. Bet čia jau buvo problemos – jei nors vienas užtaisas nesuveikdavo... Vienam vamzdžiui pertaisyti reikėjo ne mažiau 10 minučių (realiai ir daugiau).

Šios konstrukcijos naudojimo pabaigą galima drąsiai laikyti 1864 metus. Kaip jau minėjau danai naudojo Šumacherio konstrukcijos „kulkosvaidį“ – espinolį nuo 1848 m. Jų buvo trys pagrindinės modifikacijos: pritaikytos muškietos kulkai, diviziniai (jei galima taip išsireikšti) pritaikyti su 30 gr. kulkai ir „sunkieji“, kuriuose buvo naudojama 93-95 gr. kulka. Kiekvienam užtaisui buvo naudojamas atskiras cilindras, kurie tarpusavyje susijungdavo sriegių pagalba. Maksimumas - 30 tokių cilindrų-užtaisų.

Kirke Batteri 1864 med to stk. espignol

Iš pirmo žvilgsnio, na ir bandymų metu, lygtai tai turėjo turėti didelį pranašumą. Greitošauda neįtikėtina. Iš šio ginklo buvo tikimasi neįtikėtinų rezultatų. Konstrukcija buvo slepiama, bet... Bet Prūsų-Danų karas padėjo tašką ant šių pabūklų naudojimo. Pabūklai realiomis lauko sąlygomis danus nuvylė – cilindrų užtaisymas ir sujungimas reikalavo neįtikėtino kruopštumo – vos ne laboratorinių sąlygų... Žodžiu, danai cilindrus suruošė iš anksto ir paruošė 19 tokių pabūklų bateriją, o Also salos įtvirtinimuose pastatė dar 36 šios konstrukcijos pabūklus.

Galutiniame variante, Prūsų atakos ir šturmo metu, amžininkų liudijimu dauguma šių pabūklų arba paspringo arba iš vis neiššovė...

P.S. 1965 metai pasirodė Gatlingo kulkosvaidis... bet tai jau rotorinis ginklas... visai kitokio tipo...

Lankai, arbaletai, arkebūzos ir muškietos...

 

Pradėsiu matyt nuo galo...

Kaip teko pastebėti, labai dažnai muškietos ir arkebūzos painiojamos vietomis, o neretai tarp jų statomas ir lygybės ženklas... Kažkodėl, matyt tai XVIII-XIX a. muškietos raidos pasekmės – arkebūzos įsivaizduojamos kaip itin masyvus ir milžiniškas ginklas, kurį neretai reikėjo remti ant kokios atramos... Bet... viskas visai ne taip... Greičiau jau atvirkščiai...

Kulevrinos, rankinės kulevrinos ir bombardelės, o šiek tiek vėliau atsiradusios arkebūzos, atsirado dar tada, kai parakas buvo tiršto tepalo – beveik „plastelino“ pavidale (žr. čia). Būtent todėl kulevrinos buvo užtaisomos per pirmagalį, o tai mažino potencialų jos galingumą (smulkiau čia), o rankinės kulevrinos ir bombardelės buvo gana trumpavamzdės ir dažnai plačių žiočių. Šiek tiek pagerėjus parako kokybei, atsirado ir arkebūzos, kurios lyginant su rankinėm kulevrinom buvo gerokai taiklesnės, toliau šaudančios, bet ilgiau užtaisomos ir jų gamyba buvo šiek tiek sudėtingesnė.

Taigi, arkebūza. Pradžioje tai buvo templinis ginklas – uždaro tipo arbaletas (pranc. arquebuse: arque + buse) šaudantis švininiais rutuliukais, bet greit vietoj timpos buvo pradėtas naudoti parakas ir dagtis. Svėrė nuo 2,8 iki 3 (3,5, retai 4) kg (!), vamzdžio ilgis apie 90 cm, o bendras tik 120 cm. Beja, graižtva arkebūzai pradėta daryti XVI amžiuje! Tiksliau, tai graižtvos prototipas - įrentimai, kurie išsukdavo sviedinuką – iki 6-8 spiralių. Tik tiek, kad kare jie mažai buvo naudojami – daugiausiai paukščių medžioklėje. Tarp Europos didikų Būtent šitie šautuvėliai, ant kurių dagtį pakeitė užsukama spyna, išsilaikė net iki XVIII a. Daugiausiai Vokietijoje.

Tačiau Europa nestovėjo vietoje – vystėsi sunkioji pramonė ir nuo XV a. antros pusės europietiškose karinėse pajėgose plačiai imta naudoti kirasinio tipo šarvus. Tad kuo toliau, tuo labiau, rankinės kulevrinos ir bombardelės nebeatnešdavo laukiamo rezultato. Šiek tiek toliau ir taikliau šaudančios arkebūzos tiesioginiu pataikymu jau nuo 35-50 metrų praktiškai kirasos nebepramušdavo. Tačiau panašiai tuo pat metu atsirado grūdėtas parakas, kuris ne tik leido sumažinti kalibrą, bet kylant jo kokybei – ir padidinti jo taiklumą. Kulevrinas imta lieti, nes vamzdžių virinimas iš juostų ir pirmagalio spynos konstrukcija nebeatlaikydavo, rankinių atsisakyta visai, o arkebūzų kalibras sumažėja iki 14-18 mm ir atsiranda pavadinimas – muškieta – pranc. Mousquet – moskitas ar uodas – būtent dėl mažos, bet mirtinai pavojingos, kulkos. Štai tada muškietomis ir pradedama vadinti ilgavamzdžius, mažakalibrius šautuvus...

Pradžioje muškietos vamzdis,  XVI a., buvo iki 1,5 m (!) ir svėrė nuo 7 iki 10 kg. Štai šiam ginklui ir prireikė atramų (sunkesnės modifikacijos jau buvo naudojamas tik tvirtovėse ant stacionarių lafetų ar laikiklių). Štai šios gražuolės ispanų rankose 1525 m. Pavijos mūšyje užbaigė riterių erą Vakarų Europoje. Ši data paprastai ir laikoma muškietų eros pradžia ir riterystės (turint galvoje sunkiai šarvuotus kilmingųjų šauktinių raitelius) pabaiga...

Kodėl eros? O todėl, kad labai greitai įsitvirtino visų šalių armijose ir sunkiąją ginkluotę ėmė versti niekalu. Tad greičiau nei per kiek daugiau nei šimtą metų, sunkiosios ginkluotės beveik nebeliko... Kartu buvo modifikuota iš muškieta. Olandai, kariaudami savotišką „partizaninį“ karą prieš ispanus (labai įdomi atsitraukimų ir barikadų sistemos taktika...) ėmė kelti reikalavimą, kad muškieta būtų tokio ilgio ir svorio, jog būtų galima iššauti be atramos. Tad 1599 m. olandai jau naudojo sumažintas muškietas, kurios svėrė tik apie 6-6,5 kg., bet jos vis dar buvo nepatogios šaudant be stovo. Muškietos, iš ties tinkamos šaudyti be atramos, atsirado Vokietijoje 1630 m. Zulio mieste (vok. Suhl). Vamzdis sutrumpėjo iki 102 cm, bendras ilgis iki 140 cm ir svoris sumažėjo iki 4-4,5 kg.

Pirmieji šias pėstininkų mažesniąsias muškietas masiškai ėmė naudoti Prancūzai XVII a. pabaiga ir XVIII a. pradžioje: 5 kg., 19-20 kal. su titnaginiu skiltuvu. Praktiškai dagtinių spynų nebeliko, o pridėtas durtuvas (pradžioje jis buvo kišamas į vamzdį) galutinai leido atsisakyti ietininkų (pikinierių). Tik nepagalvokit, kad sunkiųjų muškietų buvo atsisakyta – tikrai ne. Jos taip ir liko kai kuriuose daliniuose ir kariname jūrų laivyne.

Būtent tada, atsirado antroji painiavos banga, kai, kai kurios šalys, atsisakė pavadinimo „muškieta“ ir ėmė šiuos ginklus vadinti „šautuvais“: pavyzdžiui lenkijoje - „fuzja“, o rusijoje „fuzeja“ (pranc. fusil). Konservatyviausi buvo anglai ir JAV. Jiems visi ginklai, net graižtviniai, kurie užtaisomi per vamzdžio laibgalį, taip ir liko muškietomis pridedant žodį „rifle“ – „rifled musket”. Tik atsiradus masiniame naudojime užtaisymui per spyną – lieka žodis „raifle“... Toks lietuviškas universalus žodis „šautuvas“ – analogo neturi (jeigu sekti anglų ar rusų pavyzdžiu, tai turėtų būti koks nors „graižtvukas“, graižtvas ir t.t. ;) ).

Bet grįžkime prie ištakų. Prie to įdomaus taško, kur dar buvo naudojamas lankas, arbaletas, arkebūza ir jau muškieta – tai yra XV-XVI amžių sankirtą ir kaip etaloną paimkime metalinę riterio kirasą ir normalų šalmą, kad ir geros kokybės „šapelį“ (vokišką ketlehatą (Kettle Hat) ar ispanišką kabasetą (cabasset)):

1. Arkebūza, kaip minėjome, tiesioginiu pataikymu galėjo pramušti kirasą 35-50 m., sviedinys lėkė apie 70 m., pradinis sviedinio greitis nuo 200 iki 300 m/s.

2. Muškieta – pramušdavo kirasą iki 200 metrų, tačiau taiklumas iki 50 metrų, o pradinis kulkos greitis 400-500 m/s. Taigi, kaip individualus ginklas pradžioje netiko, bet, kaip masinis pigus ir efektyvus ginklas - puikiausiai: pavyzdžiui, šauti į artėjančią raitelių laviną ar pikinierių falangą... Naudojant muškietas suderintomis salvėms, ji buvo tokia efektinga, kad net jos lėtas pertaisymas nieko nereiškė – pavyzdžiui per 8 valandų mūšį galėjo iššauti tik kokius 7 – 9 kartus (net naudojant popierinį „šovinį-užtaisą“ (pvz.: Kisingeno mūšis 1636 m.)... Beje, muškietos kulka savo smogiamąją galią išlaikydavo iki 600 metrų – šarvuočio gal ir neužmušdavo, bet iš rikiuotės išvesdavo. Tačiau specialiai tokiais atstumais, aišku, nešaudydavo. Bendrai priimta taisyklė - šaudydavo ne didesniu atstumu, kaip 50-75 metrai – rečiau – 100 m... Ir tik sutartinėmis salvėmis, dažniausiai naudojant karakolio taktiką (sraigės taktika – šaudymas eilėmis)...

3. Lankas. Vienas lankininkas per minutę galėjo paleisti iki 5 strėlių. Manoma, kad statistika panašiai tokia, kad iš 20 paleistų, geromis, beveik idealiomis sąlygomis, į taikinį būdavo pataikoma 16, o muškieta, tokiomis pačiomis sąlygomis - 12 kartų. Tačiau... net amžininkų buvo laikoma, kad geras rezultatas, jei iš 100 paleistų strėlių 90-100 metrų distancijoje, bent trys pasiekdavo norimą rezultatą – pramušdavo geros kokybės plokštelinius šarvus. Problema tame, kad palygint dėl mažo strėlės greičio, reikėjo šaudyti atitinkamu kampu, o ir strėlės antgalis turėjo pataikyti tiesiogiai, o ne kampu, nes dažniausiai ji paprasčiausiai nuslysdavo, o rikošetu atšokusia strėle ką nors sužeisti beveik neįmanoma. Tuo tarpu muškietos kulkai tokiu atstumu, pataikymo kampas buvo nereikšmingas, o skyduose ir šarvuose nestrigdavo...

4. Arbaletas. Sunkusis arbaletas kažkiek galėjo konkuruoti su muškieta, tačiau jis buvo užtaisomas taip pat gana lėtai ir, nors turėjo didesnę nei lankas pramušimo galią, bet jo strėlė vis tiek nusileisdavo muškietos kulkai.

Be to, (30) 50-100 atstumu, lankui ir arbaletui reikėjo taikymo kampo, tad jų išsibarstymas buvo ganėtinai didelis, taikinys tapdavo realiai dar mažesnis... kai muškieta galėjo šaudyti tiesioginiu taikymu - "kakton".

Aišku, individualiose lankininkų varžybose, kur buvo aiškūs atstumai, tam tikslui paruošti lankai ir atitinkamai parinktos strėlės – lankininkai galėjo rodyti šaudymo stebuklus – nepaneigsi. Tačiau karo lauke, mūšyje, kur naudojamos strėlės iš bendrų gurguolės atsargų... o jei dar oras vėjuotas... visai kitas reikalas. Be to, muškietininkas mūšio lauke gerokai mažiau pavargdavo nei lankininkas ar arbaletininkas ir galėjo būti mažiau treniruotas (šaudymas lanku – tai vis tik menas, kuriam įsisavinti reikia ganėtina daug, jei ne dar daugiau, laiko). Tad, jei reikėdavo atstatyti netikėtai sunaikintą lankinkų ar arbaletininkų būrį – naujokais jį papildyti buvo kebloka... Kartais net sunkiai įmanoma... O muškieta sudarė sąlygas ganėtinai dideliam šaulių, kuriuos buvo galima papildyti per trumpą laiką, kiekiui...

 

P.S. Beje, neblogas straipsnis apiemuškietas (stengiausi ten jau aprašytų faktų neplėtoti)

 

 

Petarda

 

Matyt šį straipsnelį reikėtų rašyti prieš kokias Kalėdas ar Naujuosius metus J Nes šiuolaikiniam žmogui išgirdus žodį „petarda“ – jis reiškia tik vieną iš fejerverkų/pirotechnikos – rūšių, o ir lietuviškajame internete apie petardas rašoma, tik kaip apie šventinius atributus. Bet šventes lydinčiu „žaisliuku“ Europoje petarda tapo toli gražu ne iš karto. Iš tiesų, tai nuo XVI a. iki pat XIX a. petardomis vadino įtaisus, kurie leisdavo kryptingai ir reikiamu laiku panaudoti sprogstamąją bangą išsprogdinant įvairius įtvirtinimus. Tuo tarpu šventinės petardos naudojamos tik nuo XVIII a. Ir jei kieno fantazija pakankamai laki, tai tokia tema veikiau būtų liūdna, nei šventinė...

Tikriausiai teko girdėti posakį „išminuotojas klysta tik vieną kartą“? Šis barzdotas posakis – viena iš Šekspyras Hamleto eilučių variacijų: „hoist by one's own petar“ – užlipęs ant savo bombos arba literatūriškai - papuolęs į savo paspęstus spąstus. Šis posakis, Šekspyro dėka, aišku šiandieną įgavęs visai kitą prasmę, bet tuo metu, kai jis gyveno – petarda dar buvo pavojingas uždelsto veikimo sprogmuo, kurią pastatęs sprogdintojas greit galėjo išlėkti į orą... Na, bet apie viską iš eilės...

Petarda - prancūziškos kilmės žodis nuo pétard, pétarade – triukšmas, skandalas, o atskirais atvejais - pavojus. Tai uždelsto ir kryptingo veikimo sprogmenų protėvis atsiradęs XVI amžiuje ir karinėms reikmėms buvo naudojamos iki pat XIX a. vidurio, kol neatsirado moderniškesnių, saugesnių ir parankiau naudojamų sprogmenų. Beje, petardos meistrai – pionieriai – inžinieriai atsakingi už šiuos sprogmenis buvo vadinami „petardieriais“ – „Petardier“.

Kai kur literatūroje teko sutikti tokį išsireiškimą, kad petarda tai mina. Deja, ne. Petarda nebuvo „mina“. Mina, tai buvo dengta tranšėja ar tunelis iki priešų įtvirtinimo, kur sunešdavo paraką ir šiuos įtvirtinimus bandydavo išsprogdinti. Kai kada tokiu būdu pavykdavo išversti sienas ar nuversti net gynybinius bokštus. Pats žodis mina – tai nuo angliško - kasyklos  -„mine“. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio ši minos prasmė buvo tik tokia ir ne kitokia, o tai ką dabar vadiname „mina“ - buvo vadinama fugasu... Bet ne apie tai. Tai jau visai kita istorija.

Kada buvo pirmą kartą panaudotos petardos – sunku pasakyti: pasak vienų šaltinių - jos žinomos nuo 1574 metų ir atsirado Prancūzijoje... pasak kitų - 1584 metais Kelne ir Bonoje pralaužiant miesto vartus, o dar kitų - 1598 m. karo su Turkija metu pralaužiant Rabo (Raab- Austrija) tvirtovės vartus su kaizerio imperatoriškosios artilerijos vado inžinierius Johano von Pernšteinas (Johann von Pernstein ) sugalvotu varpo formos įtaisu. Šie prietaisai taip ir buvo vadinami – Pernšeino petardomis (Pernsteinsche Petarde). Karo su Turkija metu tarp petardistų buvo itin dideli nuostoliai, nes jiems dažnai reikėjo veikti priešakinėse pozicijose apšaudomiems priešų, dažnai naktį, tamsoje ar prieblandoje ir itin nepatogiomis sąlygomis. Dėl to jie žūdavo ne tik nuo kulkų, bet ir savų sprogmenų nes tokiom sąlygom viską atlikti tinkamai buvo kebloka. Nuo tada tai buvo laikoma viena iš pavojingiausių profesijų. Beje, pats Johanas prie Rabo ir žuvo, tačiau ne nuo petardos, o nuo turkų kulkos...

 

             Apie pačios petardos konstrukciją nerašysiu, ji puikiai matoma iliustracijose. Jų formų ir konstrukcijų buvo įvairių. Naudojamos buvo palisadų griovimui, balkių „perkirtimui“, nestorų sienų sprogdinimui, vartų išlaužimui ir t.t... Žodžiu visur, kur reikėjo greit ir efektingai ką nors sugriauti. Skyrėsi ir jų detonavimo įtaisai – vienus reikėjo betarpiškai padegti, kiti buvo sprogdinami naudojant virvę ir titnaginę šautuvo spyną ir t.t. , o taip pat ir jų dydis variavo nuo litrinio puodelio iki 12-20 litrų "kibiro" ir buvo užtaisomos nuo 0,5 kg. parako iki 100 kg ir net daugiau.

Na, ką. Belieka pasakyti, tik kad kaip ir ant visų „parakinių“ daiktelių, vėl krinta kinų šešėlis. Kaip? Ogi labai paprastai – Kinijoje dabartinio pirotechninio gaminio protėvis, kuriam dėl jo keliamo triukšmo taip pat prilipo žodis „petarda“, atsirado apie 800-900 metus. Jas konstravo iš bambuko ir parako, o vėliau naudojo popierių. Kaip nebūtų juokinga, tačiau čia ir vėl, kaip „pilypas iš kanapių“ šmėsteli Markas Polo, kuris būktai pirmasis į Europą ir užvežė šias signalines „petardas“ (apie paraką čia). Tačiau pramoginiams tikslams Europoje paraką ėmė naudoti tik XVIII a. – iš pradžių Italijoje, o po to Vokietijoje – jie ir buvo pagrindiniai fejerverkų gamintojai Europoje. Šis amžių ir yra pramoginės pirotechnikos pradžios amžius V.Europoje. Štai tada toji karinė peterda – palaipsniui nunyko, o „šventinė“ triukšmingoji – gyvuoja po šiai dienai...