Tai ko nėra lietuviškose paieškose...: Daugiašūvis vienvamzdis šautuvas... pistoletas... pabūklas

Espinolis... daugiašūvis vienvamzdis šautuvas (pistoletas/pabūklas)

Įsivaizduokite šautuvą, pavyzdžiui muškietą, kuri gali iššauti šešis šūvius. Įdomus daiktas ar ne? Galvoje iš kart kyla revolverio būgnelis ir kažkokia ypatinga konstrukcija... Bet ne, revolveris iš ties tai nedaug, bet vėlesnis tvarinys. Pradžioje atsirado muškietos, kurios galėjo šaudyti net iki 6 šūvių paeiliui, o jos paslaptis buvo spynoje... tiksliau spynose... Bet apie viską iš eilės.

Ankstesnėse temose jau buvau rašęs apie ribaudekinas (pabūklus „vargonus“), kurie iš kart arba paeiliui galėdavo iššauti kelis sviedinius.

Praktiškai tai buvo daugiašaudžio parakinio ginklo protėvis, bet prabėgo vos 100 ar kiek daugiau metų, kai jos pasirodė mūšio lauke ir jau pėstininkai galėjo ginkluotis daugiašūvėmis muškietomis. Vienvamzdėmis! Šis ginklas buvo pakankamai brangus, bet kai kurių šalių kariuomenėse jo naudoti nevengė. Literatūroje jis neturi kažkokio tai ypatingo pavadinimo, nors kai kada jį vadina „Espinoliais“ (espinolis – Espignol). Tačiau šis terminas ne visada atspindi esmę - dažnai juo vadinami iš vis daugiašūviai ginklai arba tokie pabūklai, kuriuos lengviau apibūdinti kaip kulkosvaidžio protėvį, kaip kad švedų ginklininko Andreso Šumacherio konstrukcijos pabūklą (pristatytas 1800 m. Andreas Anthon Frederik Schumacher)

Šio pabūklo esmė buvo tame, kad į vieną vamzdį kišdavosi nuo 10 iki 20 šovinių, tai yra, kiekviena kulka su savo parako užtaisu. Stuktelėjus plaktuku per kapsulę – prasidėdavo šūvių serija. Pirmoji kulka išlėkdavo, o specialiu kanalu ugnis nueidavo iki antrosios ir t.t. Tai buvo nesustabdomo proceso, tiksliau nesustabdomų šūvių, serija. Trys tokie „vamzdžiai“ ant vieno lafeto galėjo duoti iki 180 šūvių per minutę. Nors danai šį įrenginį laikė savo „superginklu“, tačiau mūšio lauke jis jiems nesuteikė jokio pranašumo... Bet apie tai kiek vėliau...

Tai tiek būtų apie pavadinimą, o pats daugiašūvis vienvamzdis šautuvas buvo sukurtas XVI a. viduryje.

Taigi, jau dabar sunku pasakyti, kas pirmas sugalvojo tokią konstrukciją, tačiau XVI a. viduryje atsirado muškietos su keliomis prisukamomis titnaginėmis spynomis (apie prisukamas spynas planuoju straipsnelį kiek vėliau). Kiekvienai spynai buvo po vieną užtaisą. Užtaisus perskyrė vaškuotos, storos odos kamštis. Šūviai buvo kontroliuojami. Beje, čia nekalbu apie revolverio tipo pistoletus ir šautuvus - tai jau atskira tema.

Kaip atrodė tokio ginklo skersinis pjūvis – paveikslėlį pridedu.

Čia su traukiama spyna

1810 m. JAV

Jei muškietose būdavo iki 12-likos užtaisų (realiai kiek bandžiau ieškoti, tai kokio monstro net pieštam pavidale neteko matyti), tai pistoletuose 2-3 (rečiau – 4). Beje, kai kada darydavo, kad pistoleto vamzdis persisuktų, tai yra – vienas šūvis iš vienos spynos, persuki vamzdį – iš kitos. Kitos modifikacijos – viena spyna su persukamu vamzdžiu, kuriame yra užtaisas – bet jau greitošauda kentėdavo – reikėdavo vėl prisukti spyną, užberti ant lentynėlės parako... tuo pačiu reikia pažymėti, kad buvo ir tokių konstrukcijų, kur buvo viena spyna, o judėjo pats vamzdis. Šūvis – vamzdis per vieną užtaisą pasislenka... ir t.t... Tik vienur pats šaulys turėdavo truktelti vamzdį, o kitur (žinomi vokiški modeliai) – jis dantračių pagalba pajudėdavo pats. Taip pat buvo sugalvota išsišakojusi spyna su dvigubu nuleistuko nuspaudimu.

Na, o lengvuosiuose pabūkluose galėjo būti iki 30 užtaisų... tik čia jau buvo naudojama dagtis einanti nuo pirmo iki paskutinio užtaiso, kuri padegdavo užtaisą. Bet čia jau buvo problemos – jei nors vienas užtaisas nesuveikdavo... Vienam vamzdžiui pertaisyti reikėjo ne mažiau 10 minučių (realiai ir daugiau).

Šios konstrukcijos naudojimo pabaigą galima drąsiai laikyti 1864 metus. Kaip jau minėjau danai naudojo Šumacherio konstrukcijos „kulkosvaidį“ – espinolį nuo 1848 m. Jų buvo trys pagrindinės modifikacijos: pritaikytos muškietos kulkai, diviziniai (jei galima taip išsireikšti) pritaikyti su 30 gr. kulkai ir „sunkieji“, kuriuose buvo naudojama 93-95 gr. kulka. Kiekvienam užtaisui buvo naudojamas atskiras cilindras, kurie tarpusavyje susijungdavo sriegių pagalba. Maksimumas - 30 tokių cilindrų-užtaisų.

Kirke Batteri 1864 med to stk. espignol

Iš pirmo žvilgsnio, na ir bandymų metu, lygtai tai turėjo turėti didelį pranašumą. Greitošauda neįtikėtina. Iš šio ginklo buvo tikimasi neįtikėtinų rezultatų. Konstrukcija buvo slepiama, bet... Bet Prūsų-Danų karas padėjo tašką ant šių pabūklų naudojimo. Pabūklai realiomis lauko sąlygomis danus nuvylė – cilindrų užtaisymas ir sujungimas reikalavo neįtikėtino kruopštumo – vos ne laboratorinių sąlygų... Žodžiu, danai cilindrus suruošė iš anksto ir paruošė 19 tokių pabūklų bateriją, o Also salos įtvirtinimuose pastatė dar 36 šios konstrukcijos pabūklus.