Prancūzijos fechtavimo akademija... „Paryzierius“...

Prancūzijos fechtavimo akademija... „Paryzierius“...

Karolis IX

L’Ecole d’escrime Français – Prancūzijos fechtavimo akademija – tai praktiškai ir yra dabartinio sportinio fechtavimo pradininkas arba tiesioginis protėvis. Šis pavadinimas atsirado XVI a. viduryje ir su dabartinės sąvoka „akademija“ neturintis nieko bendro. Jis tuo metu buvo suprantamas kaip mokykla: bendrinio pobūdžio žodis. Na, o jau valstybinį „patepimą“ ir Akademijos statusą gavo 1567 metais, tai yra, kai Karolis IX (Charles IX arba Charles-Maximilien (1550-1574 m., karūnuotas 1561 m.)  įkūrė „Académie des Maistres en faits d’armes de l’Académie du Roy“, kurią matyt būtų galima išversti taip: „Karinių (kovinių) kovų meistrų akademija (mokykla)“.

Daugelio tyrinėtojų manymu, pagrindas ir kovos stilius buvo perimtas iš itališkųjų mokyklų. 

Pirmasis Karolio IX įsteigtos akademijos mokslinis veikalas apie kovas pasirodė  1573 m., kurį surašė Henrikas de Sen-Didje (Henry de Sainct-Didier) ir vadinosi „Traicté contenant les secrets du premier livre sur l’espée seule“.

Henrikas de Sen-Didje (Henry de Sainct-Didier)

Šios knygos pavadinimą, matyt, reiktų versti taip: „Veikalas apie visas (?) rapyros, visų ginklų protėvio, paslaptis“. Šis veikalas aprašo kovas rapyromis ir turi nemažai sąsajų su taip vadinamu Bolonijos stiliumi (Italijos meistrų stilius siekiantis XV a. – apie jį kituose peržvalgose).

Ilgai netrukus pasirodo dar keli šios Akademijos veikalai, kuriuos kūrė tokios rapyros legendos kaip: Fransua Dansi „Discours des armes et methode pour bien tirer de l'espée et poignard” (c.1610) and “L'Espee de combat” (1623), André Desbordes “Discours de la théorie et de la pratique de l'excellence des armes” (1610) ir taip toliau. Esmė tame, kad daugelis meistrų aiškiai nurodė, jog jų mokyklų ir stilių šaknys yra Bolonijoje, tai yra itališkame kovų stiliuje.

Iš esmės kovos rapyromis pasuka sportinio fechtavimo pusėn apie XVII amžiaus antroje pusėje, kai pasirodo krūva visokių elgesio taisyklių, draudimų ir standartų. Netgi atsirado taisyklių klasifikatoriai. Sistematizacija prasidėjo nuo gana įdomios kilmės italų meistro, kuris buvo Anglijos karaliaus pavaldinys (dabar pavadintume Britanijos piliečiu) ir dėstė prancūzų fechtavimo akademijoje. Jis 1763 metais Paryžiuje išleido veikalą „L’Ecole des armes“, kuris ir uždavė naująją fechtavimo kryptį.

Taigi, o Napoleono ekspansijos dėka šis stilius su visomis tomis taisyklėmis ir mokymo metodikomis plačiai paplito visoje Europoje.

Čia, matyt, būtinai reikėtų paminėti taip vadinamą „Paryzierių“ (Pariser) – dabartinės sportinio fechtavimo rapyros (kai kur vadinama špaga) protėvį. Tai buvo trumpa rapyra arba kalavijas estokas be užgaląstų ašmenų – praktiškai smaigas su metaline lėkštele, kuri saugojo kovotojo ranką.

Paryzierius

Be jokių abejonių, buvo ir paradinių ir net užgaląstų variantų, kuriuos kilmingieji (kiti teisės neturėjo nešioti rapyros) puikuodamiesi nešiodavo ir ne mažiau efektingai esant reikalui gindavosi (dažnai vadinama small rapier)...

Galutinai iš kovinio į sportinį šis fechtavimo stilius transformavosi tik XX amžiuje. Beje, XIX-XX amžiaus pradžioje karininkų nuotraukose matomi randai ant veido, tai daugiausiai palikti būtent šio dar galutinai į sportinį fechtavimą nepavirtusio sporto pėdsakai. Pavyzdžiui, kaip šioje Otto Skorženio nuotraukoje:

SS Hauptsturmfuhrer Otto Skorzeny

Tai trumpai tiek... toliau foto iš fechtavimo treniruočių ir studentiškų fechtavimo varžybų...

Rekonstruktoriai: