Santjago Ordinas... Šv.Jokūbo kalavijuočių ordinas...

Prieš rašydamas šį tekstą, labai suabejojau ar kam nors bus įdomu apie ordiną, kuris egzistavo ir egzistuoja saulėtoje Ispanijoje... Bet pagalvojau, kad vis-tik - verta. Bent jau trumpai. Vien todėl, kad šis Ordinas suvaidino nemenką vaidmenį rekonkistoje, kuri vyko net 700 metų ir sustabdė musulmonų veržimasi į Europą, kaip Lietuva (ir Lenkija, be abejo) sustabdė Aukso Ordos pakalikų ir augintinių brovimąsi... Lygiai taip pat dabar turi atlaikyti itin, net pernelyg, liberalių pažiūrų spaudimą...

Taigi, Santjago Ordinas (Orden de Santiago arba Orden Militar de Santiago). Jeigu istorijos kryžkelėse jis būtų susidūręs su Lietuva, tai, matyt, būtų žinomas kaip pavyzdžiui „Jokūbo kalavijuočių ordinas“... Na, bet dabar tradicijos vardus ir pavadinimus, išskyrus bažnytinius, versti arba taikyti analogijas nėra, tad tekste ir palieku „Santjago ordinas“.

Šiai dienai Santjago ordinas  tapęs garbės ordinu. Panašiai kaip „Aukso vilnos“ ar „Žydrojo kaspino“. Tik kiek mažiau žinomas. Tiesą pasakius, iš vis stebuklas, kad per Ispanijos istorijos verpetus šis, vienas seniausių, o kai kurių manymu – pats seniausias ordinas – išliko.

Fernanas Magelanas

Matyt tik todėl, kad Ispanijoje jis visais laikais buvo itin gerbiamas... Nors, beje, Santjago ordino kryžius žinomas bet kuriam lietuvaičiui, kuris nors kiek domisi ar domėjosi geografiniais atradimais, nes ir pats Fernanas Magelanas jam priklausė, o ant jo visų penkių laivų flotilių burių buvo išpieštas Santjago kryžius – stilizuotas raudonas kalavijas (espada), kurio kryžma ir rankena virtusi į leliją (Kortesas taip pat buvo šio ordino brolis)...

Na, bet apie viską iš pradžių.

Kada tiksliai Ordinas užgimė – tiesą pasakius, sunkoka pasakyti, nes yra kelios datos, kuriomis galima laisvai žongliruoti. Pagal visiškai pasakiškas legendas, tai jis įsikūrė net apie 887 metus po mistinio Klavichos mūšio su maurais (musulmonais) prie Riochos, kuriame dalyvavo apaštalas Jokūbas. Po jo su Kordobos emiratu buvo sudaryta kompromisinė sutartis „Voto de Santiago“, pagal kurią buvo leista keliauti piligrimams į Santiago de Compostela (šis piligrimų kelias išlikęs po šiolei)... Pagal kitas apie 1157-tuosius... Yra nuomonė, kad 1169-tais Ispanijos pietuose, kad apsaugotų piligrimus (kaip beje ir Tamplierių ordinas) keliaujančius nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams į Santjago de Kompastelą Galicijoje. Bet realiai, matyt, Ordino pradžia ir šlovė prasidėjo nuo 1170-tųjų. Tai yra, nežiūrint jau susiformavusių ištakų ir tradicijų, kurios iš esmės visiškai kopijavo Tamplierių ordiną (pradedant apsiaustais ir skiriamaisiais ženklais), kai Leono karalius Ferdinandas II subūrė 13 riterių (vardų gal neminėsiu), kurių vadas Pedro Fernández de Fuentencalada  turėjo karališko kraujo: tėvas Navaros karalius, o motina Barselonos grafienė (kontesa). Užduotis buvo nuo musulmonų ginti Kasereso miestą (Cáceres). Panašu, kad su užduotimi šie riteriai puikiausiai susitvarkė ir nebenorėdami išsiskirti priėmė brolijos įžadus ginti ir saugoti Santjago piligrimus ir tuo pačiu Kompoastelos arkivyskupą ir jo žemes, ir iš „Freires de Cáceres”, virto į “Freires de Santiago”.

Ordino įkūrimo iškilmėse dalyvavo pats Kompastelos vyskupas, suteikė teisę nešti Santjago vėliavą, o jau 1175-taisiais, jo statutą patvirtino ir Popiežius.

Žodžiu, ordinas prie tokios paramos, turėdamas gana galingus globėjus, greit ėmė plisti. Iš Leono į Kastiliją, Aragoną... Portugaliją... Žodžiu po visą Pirėnų pusiasalį. Bet tik nereikia visko nurašyti religiniam fanatizmui. Ne, skirtingai nuo tuo metu gyvavusių kitų ordinų, Santjago ordinas perėmė ne griežtą benediktinų statutą, o nuosaikesnį augustinų. Na, o Popiežius Santjago riterius atleido nuo celebato... Taigi... Būti tokio karališko ordino riteriu, automatiškai tapo garbingu ir patraukliu dalyku. Tik niuansas buvo nedidelis – po riterio mirties turtas atitekdavo ne našlei ar jo palikuonims, o ordinui (bet miklesnio proto žmonėms, tai nebuvo kažkokia kliūtis). Kita vertus – pagrindinė sąlyga, buvo ta, kad ordinas prisiima pilną žuvusio riterio šeimos išlaikymą! Šeimą pradėdavo globoti ordinas. Iš esmės tapdavo ordino vasalais, o pagal to meto realijas, tai buvo netgi labai neblogas variantas.

Derveaux 1648 m.

Be abejo – koks ordinas be religinės potekstės XII-XIII a.? Tad į jo gretas buvo įleisti ir vienuoliai ne riteriai, kurie daugiau užsiėmė hospitajeriška, nei karine veikla (bet apie sandarą kiek vėliau). Įdomu tai, kad vienuoliai taip pat turėjo teisę tapti riteriais! Tik tokiu atveju jie netekdavo šventiko regalijų/vardo.

Taigi, nusistovėjus struktūroms, visuose Jokūbo piligrimų keliuose atsirado ir vis plito piligrimų prieglaudos, kurias globojo Ordinas. Ordino kariai ir riteriai sudarydavo piligrimų būrių ir būrelių konvojus ir juos lydėdavo. Keliai tapo saugesni.

Na, o 1281 metais ordinas dar labiau sustiprėjo – į jį įsiliejo Ispanijos Šventosios Marijos ordinas, dar žinomas “Žvaigždės ordinu”, kuris buvo įkurdintas siekiant užtikrinti jūrų kelių saugumą.

Sustiprėjęs Ordinas save laikė nepriklausomu arba tik Popiežiui priklausomu ordinu ir dažnai savavališkai vykdė rekonkistą arba įsiveldavo į lokalius karinius konfliktus pasienyje su emiratais. Jam buvo nusičiaudėt ant civiliokų sudarytų taikos ar paliaubų sutarčių. Tiesa, viena iš Ordino prievolių buvo ta, kad jis privalėjo iš musulmonų išpirkinėti belaisvius krikščionius.

Žodžiu, dėl ganėtinai įdomios struktūros, konfliktų, palikimų ir globėjų dovanų, jis spėriai augo ir greitai jo misijos arba pasiuntinybės atsidarė visose Europos šalyse ir didesnėje dalyje karalysčių (tame tarpe ir Lenkijos karalystėje) bei Šventojoje žemėje. Po truputį jis virto ne tik kariniu ordinu, bet ir tapo politinės arenos žaidėju. Tik jų gyvenimą šiek tiek apkartino tai, kad nuo jų atsiskyrė Portugalijos „filialas“ (bylinėjosi nuo 1287 m. iki 1317 m.). Juos atskirti galima pagal tai, kad Portugalijos Sanjago ordino kryžius apačioje baigiasi ne kalavijo smaigaliu, o tokia pačia užraityta lelija. 

Na, o kadangi ordino valdos išsiplėtojo per visą Pirėnų pusiasalį, neišvengiamai susikirto su karaliaus interesais. Tad, siekiant išvengti nereikalingos trinties, 1254 metais Leono karalius gavo kapitulos balso teisę, o nuo 1275 metų, ordino magistru buvo „išrenkamas“ tik karaliaus pasiūlytas kandidatas. Vienu momentu buvo prieita iki absurdo – kapitula turėjo išrinkti septynmetį karaliaus bastardą (1342 m.). Šis karaliaus poelgis, kaip nekeista sukėlė kai kurių ordino narių ir ypač kitų ordinų nepasitenkinimą - karalių ėmė gėdinti ir t.t... Karalius maištininkams ėmė braukti galvas kaltindamas sąmokslu prieš karūną... Taip, skirtingai nuo Santjago ordino, kitų ordinų įtaka gerokai susilpnėjo... Tačiau Santjago ordinas, norom-nenorom, tapo karališkojo dvaro intrigų dalyviu, kur ne vienas puikus karys magistras, nesugebėdamas jose laviruoti, neteko savo galvos.

Matyt neverta minėti tų kovų kuriose dalyvavo Ordinas, nes jos paprasčiausiai nesuskaičiuojamos. Karaliui Bolduinui, kai jau buvo beviltiška padėtis, jis vienintelis dar siuntė karinę pagalbą, tuo išgarsėdamas, bet ta pagalba buvo jau bergždžia... Na, o rekonkista vertė palaikyti „tonusą“. Jei XIV a. Ordinas į mūšio lauką galėjo išvesti apie 230 brolių riterių, tai jau XVI a. jau visi, beveik 100 komandorų (ordino žemių vyresnieji, nors ordinui priklausė ir kitoks kilnojamas-nekilnojamas turtas, kaip pavyzdžiui, net universitetai), galėjo duoti apie 400 riterių ir apie 1000 vėliavų: tai virš 10000 ginkluotų karių.

Taigi. Ordino centrinė būsinė buvo Montelbano pilyje, Aragonoje, o centras Uklės (Monasterio de Uclés) vienuolyne (XVI a. visiškai perstatytas).

Aukščiausias valdžios organas buvo Kapitula: 13 išrinktųjų (vadovaujantieji ir išrinktieji riteriai).

Ordinui vadovavo:

- Magistras, dar vadinamas didiuoju Meistru arba Mestro;

- Didysis maršalas, kurio žinioje buvo kariniai ir disciplinariniai ordino reikalai;

- Didysis (arba Majoras) prioras, kurio žinioje buvo vienuoliai ne riteriai, o šventikai;

- Vyriausias intendantas arba “Obrero”, kurio žinioje buvo ūkio reikalai (tiekimas, statybos, apgyvendinamas, kareivinės, ginkluotė ir t.t.);

- Ordino vėliavnešys.

Branduolį sudarė broliai riteriai. Tik reikia pažymėti, kad jie buvo skirtingi. Tie kurie sudarė ordino karines pajėgas ir taip vadinamoji ordino milicija, kurie savo nuožiūra kovojo už krikščionybę/katalikybę, savo nuožiūra nešė Dievo žodį ir t.t., bet turėjo prisijungti prie ordino magistrui pašaukus. Beje, nėra žinių, kad Santjago ordino riteriai, kaip kitų ordinų riteriai nešiotų apsiaustą (baltą) su raudonu Santjago kryžiumi. Nežiūrint mene ir paveiksluose išplėtoto stereotipo, tai veikiau buvo retenybė – Dauguma Santjago riterių, ant skydo Jokūbo kryžių/kalaviją vaizdavo su savo ar šeimos herbu ir simboliais (kaip ir nusižengė taisyklėms, bet į tai žiūrėta pro pirštus).

Toliau, gal ant vieno laiptelio, kapelionai. Tai šventikai. Pavaldūs didžiajam priorui. Netekdavo kapeliono vardo ir pareigų, jei tapdavo riteriu.

Na ir didžioji karių masė, ordino kariauna – seržantai. Jų nereikėtų painioti su tais riterį lydinčiais ginklanešiais ir kariais, kuriuos jis turėdavo atsivesti. Praktiškai tai buvo kandidatai į ordino riterius. Kai kurie iš jų galėjo būti ir kažkokio riterio ginklanešiu arba jei versti tiesiai iš ispanų, tai skydnešiu.

Toliau jau kiekviena žemė, kariniu požiūriu nesiskyrė nuo kitų to metų žemių – priklausomai nuo jų dydžio jos turėjo išstatyti reikiamą karių skaičių. Vidinės struktūros taip pat neverta aprašinėti (bent jau čia, nes kažin ar kam ji įdomi).

Na ir kas galėjo tapti ordino riteriu? Čia jau vėl gana liberalios išlygos. Teoriškai tai tik kilmingieji, kurie galėjo įrodyti savo senelių kilmę... Faktiškai užteko, kad tėvas turėtų teisę save vadinti „idalgu“... Tiesa. Prisijungus Žvaigždės ordiną, tapo aktualus galerų irkluotojų klausimas, todėl kandidatas privalėdavo pusmetį (kai kur minimi trys metai) atitarnauti galerose! Tačiau tai vis tik buvo retenybė – dauguma naudodavosi išsipirkimo teise...

Na ir dar – Santjago ordino riteriu (caballero) negalėjo tapti ne krikščionys, ne katalikai, žydai (turima galvoje nekrikštus), pagonys, eretikai, kalėję už veiksmus prieš katalikų tikėjimą ar veiksmus, kurie žemino katalikų tikėjimą... toliau dar įdomiau: advokatai arba kurio tėvas buvo advokatas, notaras arba kurio tėvas buvo notaras, prekybininkas arba tas, kurio tėvas buvo prekybininkas... Tiesa, vėliau, kai kurie, tie absurdiški reikalavimai, buvo išbraukti arba į juos nekreipiamas deramas dėmesys...

Na ir norėtųsi grįžti prie Ordino likimo. Kaip jau minėjau, dėka karališkosios intrigų veiklos ir aktyvaus kišimosi į jo reikalaus, 1485 m., Popiežius savo bule perdavė savo įgaliojimus Leono karaliui. Atsižvelgiant į tai, kad ordinas buvo nenusakomai turtingas, nuo to momento karūnos statomi reikalavimai ordinui tapo vos pakeliami – nurodymai būdavo prieštaringi, prieštaraujantys vienas kitam, per kuriuos tekdavo užleisti dalį pajamų ir karūnai (vien tik pats magistras turėdavo apie 60-70000 florinų pajamų). Žodžiu, ordinas galutinai tapo karūnos intrigų dalyvių ir dvaro neatskiriama dalimi.

Perėmus Ispanijos karalystės sostą Karoliui V-tajam, jis 1523 m. išprašė iš Popiežiaus teisę magistrą skirti pačiam. Tad formalus kapitulos 13-likos forumas praktiškai nebeteko prasmės. Na, o 1582 metais Santhago ordinas buvo galutinai reorganizuotas į pasaulietinį garbės ordiną. Iš esmės jis tapo dinastiniu ordinu. Beje, vienuoliai ne riteriai nebuvo išvaikyti. Jie ir toliau liko šio ordino broliais. Tokiu būdu, per Ispanų revoliuciją jau 1931 m., įskaitant karališkosios šeimos narius, jame buvo apie 30(?) riterių ir 35 vienuoliai/kandidatai. Pergyveno revoliuciją ir pilietinį karą. Dabartinis Ispanijos karalius, taip pat yra šio ordino kavalierius-riteris...

Na ir truputį apie ordino simbolius – ypač apie Santjago kryžių. Pradžioje tai nebuvo kažkuo ypatingas kryžius. Nuo Tamplierių juodas ant balto, iš esmės skyrėsi tik tuo, kad buvo raudonas ant balto. Tačiau jam tapus Šv. Jokūbo ordinu, imtas vaizduoti Šv. Jokūbo kalavijas smaigaliu žemyn. Pradžioje tai buvo taip pat paprasto kalavijo atvaizdas. Tačiau, ypač po Žvaigždės ordino prijungimo, riteriai pamėgo jo kryžmos galus vaizduoti kaip lelijas. Tačiau tai ne paprastas pagražinimas. Jis turi sakralinę prasme. Besiskleidžianti lelija simbolizavo „M“ raidę – Marijos raidę. Taip norėta užsitikrinti ir Šventosios Mergelės globą.

Dijego Velaskesas (Diego Velázquez, 1599-1660). Pilypo IV rūmų dailininkas. Pagal legendą Santjago ordiną, įšventinus į Santjago riterius, ant švarko nutapė pats karalius

Neužilgo, o gal tuo pačiu metu, kai raudonas kalavijas tapo Santjago ordino simboliu, po kryžma dažnai ima vaizduoti piligrimų simbolį kriauklę (piešdavo žaliai. Šis simbolis buvo visoje Europoje žinomas kaip bendrinis piligrimų simbolis). Po 1520 metų simboliai susikeičia vietomis – ženkluose, pakabučiuose ir medalionuose raudonas lelijos kalavijas piešiamas žalioje kriauklėje.

Ordino magistro dono Marynas Vaskeso de Areso antkapis, kuris žuvo 1486 Granadą. Šiam ordino magistrui buvo 25 metai

Francisco Pizarro y González

Tiesa, baltas apsiaustas jau XV a. beliko tik magistrui arba kaip šventinis aprėdas, o kitų ordino brolių apranga tapo kasdieniška – skiriamasis ženklas tebuvo tik raudonas lelijos kryžius krūtinės srityje. Na, dar galima užtikti užuominų, kad kai kada, užtekdavo tik raudono raiščio-šalio ant kairės rankos ar raudonos perpetinės juostos, bet čia jau be gal ir kažkieno fantazija...

P.S...

Santjagas arba Jokūbas Pirėnuose visą laiką buvo suvokiamas kaip šventasis globojantis katalikus nuo negandų, kaip teisiųjų globėjas, kaip kovotojas prieš neteisybę ir Ispanijos išlaisvintojas, kuris išvarė maurus ir išvadavo nuo jų Iberiją. Dažniausiai vaizduojamas kaip raitelis su baltu apsiaustu, kalaviju rankoje ir piligrimų kriaukle ant šalmo ar kepurės, kuris mindo ir trypia kitatikius (musulmonus, maurus). Tačiau įsibujojus liberalių pažiūrų žmogėnams, jo atvaizdus pradėjo numušinėti ar nuiminėti nuo sienų ar vartų, ar kitų viešų vietų, būgtai tai žeidžia kitatikius... Pagrin

dinė statula katedroje slepiama ir uždangstoma gėlėmis... Taip...

bet čia tik šiaip... išvados pačių...

Hernan Cortes

Šv. Jakobo piligrimų kelias. Kai kurias jo atkarpas ypač mėgsta ne tiek piligrimai, kiek vaikščioti mėgstantys turistai

 

Švento Luko kovotojų brolija... Klopfechteriai... Klopffechter...

Švento Luko kovotojų brolija... Klopfechteriai... Klopffechter...

 

 

Na, šiuo straipsneliu kol kas ir norėtųsi baigti apie kovotojų brolijas. Galbūt vėliau prie šios temos sugrįšiu, kartu su Prancūzijos kovotojų akademija (reiktų rašyti „fechtavimas“, bet žodžio „fechtavimas“, kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, vengiu, kadangi jis nuo XIX a. įgavo visai kitą prasme, o tuo laiku žodį „fecht“ reiktų versti būtent kaip kovą)... bet tai jau gerokai vėliau.

Taigi. Švento Luko brolija... sutrumpintai dažnai vadinama „Lukasbrüder“ Ši brolija taip pat atsiskyrė nuo Švento Marko kovotojų brolijos. Pirmosios užuominos siekia XV a. pradžia 1414-1418 m. aprašant Konstanco XVI suvažiavimą (Vok. mistas Konstanz), kurį sušaukė Imperatorius Sigizmundas (per šį religinį suvažiavimą buvo išspręsta visa eilė religinių nesutarimų ir  myriop pasmerktas Janas Husas, išspręsta popiežių schizma)  ir apie XVI a. antrą pusę jau apie juos nieko nebesigirdi. Tačiau manoma, kad jie tiesiog tapo artistais... Klopechteriais (Klopffechter), tai yra, savotiškais gladiatoriais, kurie už pinigus kaudavosi viešai, rengdavo parodomuosius spektaklius ir buvo mėgiami dažname aukštuomenės dvare.

Švento Luko kovotojų brolija vokiškose ir aplinkinėse žemėse buvo ganėtinai žinoma, tačiau jų kolegų ir amžininkų niekinami. Kitaip tariant, laikomi plebėjais ir mušeikomis. Už pinigus turgaus aikštėse jie rengdavo viešus kovos pasirodymus, tačiau neretai pasitaikydavo, kad jų parodomoji kova virsdavo paprasčiausiu badymusi ir muštynėmis, tad su kovos menu neturėjo nieko bendro.  Kiek tai galėjo būti surežisuota? Sunku pasakyti, bet, aišku, ne be to.

Būtent šitoji brolija labiausiai buvo susitepusi „užsakomosiomis“ dvikovomis. Aišku „užsakymų“ nevengdavo ir Šv.Marko ir Šv.Vito brolijos, tačiau lygis, įkainiai ir veiklos sferos buvo visai kitokios.

Žodžiu, tikrais ašmenų meistrais, šios brolijos nariai laikomi nebuvo ir jokių privilegijų neturėjo. Tai greičiau buvo realūs kandidatai į kartuves, nei realūs kovotojai. Jie netgi neturėjo pastovios būstinės ir dažnai susimetę į savotiškas gaujas klajodavo tarp miestų rengdami spektaklius ir pasirodymus. Kita vertus, turtuoliai ir kilmingieji juos kviesdavosi vaidinimams ir šventiniams pasirodymams.

Kaip jau minėjau, apie Švento Luko kovotojų broliją minėjimai baigiasi XVI a. viduryje, tačiau tuo pat metu atsiranda taip vadinamieji Klopfechteriai su visomis tos pačios Šv. Luko brolijos tradicijomis ir papročiais. Po Vokietiją ir Austriją, bei artimesnes kaimynes Imperijos šalis klajojantys Klopfechteriai buvo žinomi iki pat XVII a. pabaigos. Tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų, Šv.Luko brolijos, šie itin mėgo dalyvauti priziniuose turnyruose ir dvikovose, tad jų kovos lygis taip pat buvo gerokai aukštesnis, nei paprastų gatvės artistų rengiančių parodomąsias kovas turgaus aikštėse (nesusiklaidinkit – Klopfechteriai taip pat rengdavo tokius pasirodymus ir be užsakomųjų dvikovų, tai buvo jų pagrindinis pajamų šaltinis). Kitaip tariant laikotarpyje nuo XVI a. iki XVII a. žodis „Klopfechteris“ tampa kovotoju, kuris kaunasi viešai už pinigus sinonimu. Be abejo, su šiokiu tokiu negatyviu atspalviu. Angliškai kartais verčiami kaip „Klaunai kovotojai“ (“clown fighter”).

          Kartais net dabartinėje kalboje šis žodis gali būti panaudotas, apibūdinant nedorėlį artistą mušeiką (jei kalba apie žmogų) arba tiesiog viešą pramoginį parodomųjų kovų pasirodymą arba net patys rekonstruktoriai gali būti pavadinti „klopfechteriais“, tačiau jau jie šio žodžio nebesibaido... ir net kartais didžiuojasi...

 

 

FEME arba VEME teismai

Truputį nustebau. Pasirodo lietuviškame internete nėra info apie FEME arba VEME teismus. Apie visokius maltiečius, tamplierius, masonus, anabernus, asasinus, iliuminatus ir net „žalius“ žmogeliukus iš kosmoso, kiek tik nori ir kokiomis nori spalvomis, o apie FEME teismus, kurie darė įtaką Hansai, o tuo pačiu ir visam Pabaltijui – nė žodžio. Jau nekalbant apie jų tradicijas ir misticizmą, kuris tapo ne vieno rašytojo ar režisieriaus sukurto siužeto pamatu ar net įkvepėju. Jo pėdsakų galima rasti ne vieno ordino, organizacijos ar net klubo statutuose, papročiuose ar tradicijose.

Kai kurių tyrėjų manymu, pavyzdžiui vien tik dėl FEME verdiktų, ne vienas vokiečių talentingas meistras bėgo į rytus (Abiejų tautų sąjungą ir toliau), bet ir į Naująją žemę (Amerikas), kai kurie net kėlė versijas, kad Šiaurės karas buvo inspiruotas šios organizacijos narių iš dalies vien todėl, kad abu Ordinai su savo archaišku paveldu jau ėmė trukdyti progresui (bet faktų aišku nėra)... o tokia organizacija kaip kukuksklanas, tai niekas kitas, kaip tiesioginis jų tradicijų paveldėtojas (tai vėlgi tik prielaida)...

O gal tos info nemokėjau surasti, bet kaip ten bebūtų... šiek tiek info apie šią mistinę organizaciją, vien jau tam, kad šiek tiek numušti tą romantizuojamą biurgerių, amatininkų, miestiečių, kilmingųjų ir kitų laisvųjų žmonių viduramžišką ir net vėlesniųjų laikų gyvenimą.

„FEME“ arba dar „VEMA“, „Fehme“, „Fäme“ - pavadinimo kilmė nėra aiški, bet apie šiuos teismus metraščiai jau pradeda rašyti XIII amžiuje. Juos dažnai lydi šie išsireiškimai „occultum judicium“, „secretum judicium“, „clandestinum judicium“.

Pasak gana visai pagrįstos legendos, Karlo Didžiojo laikais, vienas iš Kelno (Köln) archivyskupų įkūrė „Laisvąjį teismą“ (Freigerichte), kurio sudėtyje buvo imperatoriaus atstovas, nuo septynių iki šimto apylinkės laisvųjų žmonių ir raštvedys, kuris vedė protokolą ir į „kraujo knygą“ (Blutbuch) įrašydavo nuosprendžius. Pirmininkavo Freigrafas arba Freirichteris, kuris sėdėdavo už stalo, o priešais jį gulėjo virvė ir kardas (arba kalavijas).

Šie teismai iš Vestfalijos greit išplito po visą Vokietiją ir dar kai kurias V.Europos šalis, nes juos itin rėmė daugelis laisvųjų gyventojų, kadangi jie buvo laikomi tik imperatoriaus balsu ir jų nuosprendžiams turėjo paklusti net patys kilmingiausieji, o dėl vėliau įvardintos bausmių vykdymo sistemos, išvengti nuosprendžio, nebuvo beveik jokių šansų.

Praėjus kokiam šimtui ar daugiau metų, šalia šių „Laisvųjų teismų“ pardedami minėti Femegericht arba Femgericht, arba paprasčiausiai FEME, t.y., FEME teismai. Kartais, iš dokumentų painiavos, netgi labai sunku atskirti koks teismas iš tiesų vyko. Iš viso to dokumentacijos chaoso eina išskirti šiuos bruožus – jei kaltinamasis atvykdavo, jis buvo teisiamas Laisvojo teismo, o jei neatvykdavo dėl bet kokių priežasčių – teisdavo FEME. Tai yra, teismas vyko slaptai, verdiktas – slaptai ir bausmė - slaptai. Slaptumo buvo laikomasi tam, kad kaltinamasis nespėtų pasislėpti ar imtis kokių apsisaugojimo priemonių. Bausmės vykdytojas arba vykdytojai buvo renkami iš teisėjų, t.y. iš tų pačių laisvųjų žmonių arba netgi kaltinamojo draugų ar gerų pažystamų. FEME turėjo tik du nuosprendžius – ištrėmimas arba bausmė – dažniausiai mirties (pageidautina pakariant). Tačiau, jei asmuo atvykdavo atvirai, jis galėjo atsivesti liudytojus ir netgi apskųsti nuosprendį Slaptajam vyriausiajam tribunolui, kuris buvo įsikūręs Dortmunde. Kaltinamaisiais negalėjo būti moterys, vaikai, žydai (nekrikštai), kitatikiai, aukščiausieji didikai ir aukščiausieji dvasininkai.

Štai čia po truputį ši organizacija pradeda įgavinėti misticizmo bruožų. Ji pradeda kelti siaubą gyventojams. Neretai kaltinamasis net nežinodavo, kad yra teisiamas, o bausmės išvengti tampa neįmanoma, nes bausmės vykdytojas gali būti bet kuris laisvasis gyventojas, kuris priklauso FEME. Nuosprendžiai senaties termino neturėjo.

Kunigaikščiai/hercogai itin siekė patys arba, kad kas nors iš jų patikėtinių, taptų FEME patikėtiniais (wissende) arba bent vykdytojais. Manau priežastys esant tokiai sistemai, visai suprantamos.

Manoma, kad XV a. Vokietijoje veikė apie 100000 vykdytojų, bet jei šie skaičiai ir nėra teisingi, vis vien jie rodo gan nemažą sistemos mąstą.

Vykdytojai aišku duodavo priesaiką, kuri skambėjo kažkaip taip: „Prisiekiu ištikimybę slaptajam teismui. Prisiekiu saugoti jo paslaptis nuo pačio savęs, vandens, mėnulio, saulės, medžių lapų ir viso kas gyva. Prisiekiu pritarti nuosprendžiui ir visaip kaip prisidėti prie jo vykdymo. Prižadu, kad nei kančios, nei pinigai, nei tėvai ir visai niekas, kas sukurta Dievo, nepavers manęs priesaikos laužytoju“.

Šie FEME teismai turėjo tris slaptumo arba pasitikėjimo lygius: Stulherren – pagrindiniai teisėjai (?), Echevins – posėdžiautojai ir Frahnboten – pasiuntiniai.

Beje, pagal oficialiąją versiją jie dažniausiai nagrinėjo bylas susijusias su žmogžudyste, vagyste, šventvagyste ir prievartavimai (prievarta).

Kaltinamasis turėjo atvykti per 6 savaites ir 3 dienas. Jei kaltinamasis atvykdavo paskirtu laiku ir nebuvo FEME narys, tai teismas buvo atviras. Kvietimai buvo įteikiami atvirai, tačiau, jeigu buvo manoma, kad kaltinamasis/įtariamasis gali pakenkti pasiuntiniui, tai kvietimas buvo prikalamas naktį prie durų iš lauko pusės.

Kitas teismo proceso detales gal praleisiu. Iš esmės jos gan tradicinės, tačiau bausmės vykdymas jau įdomesnis. Nuosprendžio vykdytojai gaudavo patikėjimo raštą ir jam turėjo padėti bet kuris kitas, kad ir visai nepažystamas ar kitoje šalyje gyvenantis vykdytojas ar FEME narys, nepriklausomai nuo to už ką asmuo buvo nubaustas. Egzistavo visa slaptažodžių ir slaptų ženklų ir kitų atpažinimo priemonių sistema, kuri labai palengvino bendradarbiavimą.

Kadangi FEME persekiojo ir šventvagius, tai yra, eretikus, bažnyčia su Popiežiais priešakyje šią organizaciją globojo arba bent jau palankiai vertino.

XV a. FEME pasiekė savo galios piką. Tačiau jau tada pradėjo pasitaikyti atveju, kai išlysdavo ir papirkinėjimo atvejai. Nežiūrint viso to, FEME savivaliavimas ir korimas, kartais ir vieša egzekucija, be teisėto valdžios teismo ar pritarimo, tiek išaugo ir pasipylė tokia skundų lavina, kad patys valdovai ir net popiežius ėmėsi „biznio“ – prekiavo privilegijomis būti atleistiems nuo FEME teismo. Buvo atveju, kad nuo FEME buvo atleidžiami ir ištisi miestai. Tačiau vietiniai kunigaikščiai visai neskubėjo uždrausti ar sunaikinti FEME. Jie juos stengėsi pažaboti savo poreikiams. Aišku, kad tada FEME pradėjo išsigimti. Net anekdotas ar tai priežodis buvo: FEME pirma karia, o po to tardo/apklausia.

XVI a. apie FEME jau beveik nebesigirdi, kai kur buvo skelbiama apie FEME panaikinimą, bet oficialiai panaikinti tik 1811 m. Prancūzų valdžios.

Paskutinis vyriausiasis žinomas FEME tribunolo pirmininkas Zacharijus Liobekas (Freigraf Zacharias Löbbecke) būdamas 98 m. mirė 1848 m. Dortmunde. Toliau apie FEME veiklą lieka tik spėlioti, nes kokių tai aiškių jos veiklos įrodymų nebelieka, tačiau nežiūrint FEME nunykimo ar panaikinimo, virtinė keistų žmogžudysčių pakariant ar žmogžudysčių turinčių buvusius FEME bruožus tęsiasi. Dvidešimto amžiaus 3 dešimtmetyje spauda net turėjo šiems įvykiams terminą „Fememord“, o 1926 m. Reichstago komisija net sukūrė jo apibrėžimą – kokios nors organizacijos nario ar buvusio jos nario žmogžudystė už šios organizacijos išdavystę.

____

Na, tai tiek, jei trumpai :) ;)