Rodomi pranešimai su žymėmis kolonistai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis kolonistai. Rodyti visus pranešimus

2023/06/12

"Batavia" išėjo į Bataviją...

 



Daugumas tikriausiai žino tą romantiškąją „Bounti“ laivo istoriją? Tą, kur išplaukė duonmedžių, bet maištininkai perėmė laivą be kraujo, bjaurų kapitoną išsodintas į „šliūpą“, o įgula iš Taičio patraukė į negyvenamą salą, kur susipešė dėl moterų? Yra ir knyga, ir kinas.

Bet yra ir visai kita istorija. Visiškai priešinga. Apie laivą „Batavia“ (Batavia). Ši istorija, skirtingai nuo paminėtos, labiau primena siaubo pasaką, nors tai visai ne pasaka, o tikra jūrinio siaubo istorija. Na ir, kartu, apie pirmuosius europiečius apsigyvenusius Australijoje be teisės išvykti...

Istorija ilga, bet pasistengsiu išdėstyti kiek įmanoma glausčiau.

Taigi, Nyderlandų Rytų Indijos kompanija savo reikmėms 1628 m. baigė statyti „Batavia“ prekybinį-karinį laivą „flytą“ (Fluyt - dabar laikoma, kad šio tipo prekybiniai-kariniai laivai tame laikmetyje buvo vieni geriausių ir novatoriškiausių, o šis ir dar labiau „paturbintas“ kaip pavyzdžiui, pločio ir ilgio santykis 4.4:1, kai kiti būdavo ~3,9:1 – tai yra siauresnis, apkalas ir kamšalai naujoviški ir pan.). Ir dar tais pačiais metais Batavija išėjo į Bataviją. Ne, tai ne kalambūras – Batavija tai dabartinė Džakarta, Indonezija - nuo 1619 m. ten buvo olandų kolonija (beje, labai įdomus įstatymas dėl moterų – jų trūko, tad vyrai imdavo vietines į žmonas, bet šios neturėjo teisės vykti į Olandiją).



Trys stiebai, su bušpritu (priekinis ant nosies pasviręs), tonažas ~620, ilgis 45,3 m., plotis 10,19 m., didžiausias burių plotis – 3100 m2, ginkluotė – apie 32 įvairaus kalibro pabūklai. Greitis maks. 5 mazgai (apie 9,3km/h). Tai kiekgi galėjo tęstis kelionė (nuo Tekselio irki Džakartos)? Ogi apie 7-8 mėnesius. Galite įsivaizduoti ~340 žmonių (keleiviai, kareiviai ir įgula) tokiame laivelyje? Sunkoka, be abejo, net žinant, kad buvo ir tarpinių sustojimų. Beje, juo plaukė ir viena tokia gražuolė Lukrecija Dans (Lucretia Jans), dėl kurios Nyderlandų Rytų Indijos kompanija įvedė moterų kvotas laivuose...

Kaip ir įprasta tiems laikams, išplaukė net septynių laivų flotilė, tačiau dar Šiaurės jūroje audra ją išsklaidė ir „Batavia“ tęsė kelionę viena...

Na ir apie krovinį – dvylika sidabrinių monetų pilnos skrynios (250000 guldenų – skrynioje 8000 monetų) ir du Rubenso paveikslai skirti pardavimui, bei brangakmenių už 60000 guldenų. Beje, 8000 monetų pavyko rasti per archeologinius kasinėjimus (pradėti 1973 m.), o 10 skrynių išsitraukė dar anksčiau patys olandai, jau po vėliau seksiančių įvykių Vietoje balasto – įvairios statybinės medžiagos (įprastinė praktika) ir t.t. Taigi, be proto turtingas laivas. Tad nenuostabu, jog atsirado veikėjas arba veikėjai, kurie sugalvojo klasta pasiavinti turtus. Patyliukais įkalbinėjo įgulą, juos „kusino“ ir t.t. Ir kaip nekeista, tai buvo laivo kapitonas Arijanas Jakobsas (Ariaen Jacobsz) ir bankrutavęs ir nuo valdžios bėgantis Jeronimas Kornelisas (Jeronimus Cornelisz). Na, o ekspedicijai ir laivui vadovavo pirklys Franciskas Pelsaertas (Francisco Pelsaert), kuris be kita ko, dar Olandijoje buvo susipykęs su laivo kapitonu.

Nemalonumai ir įtampa su įgula prasidėjo apiplaukus Pietų Afriką. Pavyzdžiui, kažkas išprievartavo minėtą Lukreciją, bet kas – kapitonui nepavyko išsiaiškinti, nes Lukrecija negalėjo skriaudikų atpažinti. Manoma, kad tai buvo bandymas sukiršinti įgulą su kapitonais ir laivo vadu, kad pasinaudojus šiuo kivirču būtų galima sukelti maištą ir pasisavinti laivą, bet intrigėlė nepavyko.


Spėjama, kad škiperis Jakobsas tyčia užplukdė laivą ant rifų ir seklumų šalia Vakarinės Australijos krantų (Valabio salynas, Wallabi Group, Houtman Abrolhos). Truputį turėčiau paaiškinti dėl to „tyčia užplukdė“ – nors tyrimas nustatė, kad tyčia, bet yra vienas „bet“ – apiplaukus Afriką (Gerosios Vilties iškyšulį), atsidūrus atvirame pietų pusrutulio vandenyne, tuo metu buvo didelė problema nustatyti ilgumą (jei iš vis buvo įmanoma) ir vietą kai jau reikia keisti kursą į šiaurę, tad nebuvo nieko nuostabaus, jei laivas staiga atsiduria šalia seklumų ir salų netoli Australijos. Iš esmės, tuometiniai kapitonai šioje atkarpoje daugiau vadovavosi intuicija ir be abejo laivo maršo matavimais, nei koordinatėmis. Na ir kokia nauda iš lobio, jei jo negali persivežti kur nori?


Taigi, kaip buvo, kaip nebuvo, bet „Batavia“ sudužo ir iš 341 įgulos ir keleivių (kai kur 322) 300 pavyko išsigelbėti – išsilaipinti į Bekono salą (Beacon), kur Kornelisas buvo paliktas kaip vyriausias vadas (laivas apgadintas dar laikėsi – pavyko iškrauti atsargas), o Pelsaertas ir Jakobsas su keletu įgulos narių ir kareivių išvyko ieškoti vandens į žemyną (saloje vandens nebuvo) su išlikusia valtimi (jalas – 9 m. ilgio), bet jo nerado ir patraukė ieškoti pagalbos į Bataviją. Su tokiu jalu, tai buvo visai įmanoma misija ir ji pavyko – tarp salų kelionėje jie praleido apie 33-35 dienas, o atvykus į Bataviją Jakobsas ir vairininkas Jan Evertsz buvo suimti – vairininkas iškart pakartas už laivo praradimą, o kapitonas suimtas už aplaidumą... Generalgubernatorius Pelsaertą išsiuntė atgal su įsakymu gelbėti žmones ir kiek įmanoma – krovinį. Na, kelionė atgal truko nemažiau – apie 30 dienų...


Ir štai, per tuos du mėnesius...

Kaip minėta, Kornelisas, nors ir pirklys civiliokas, bet turintis kažkokias tai pareigas ir akcijas Rytų Indijos kompanijoje, liko vadovauti sudužėliams ir štai tada ir prasidėjo siaubų pasakaitės. Kornelisas tiesą sakant – matyt buvo neadekvatus vyrukas. Kaip vėliau tyrimas parodė, jis planavo užgrobti gelbėjimo laivą ir su visais lobiais susirasti kokią tai vietelę, kur galėtų įkurti savo karalystę. Na taip, nei daugiau, nei mažiau. Tik prieš tai reikėjo atsikratyti konkurentais – vienu iš kareivių lyderių Vybu Haisu (Wiebbe Hayes), kuris netgi organizavo vandens surinkimą tam panaudodamas burę - ir aplink jį besibūriuojančiais vyrais (kariais). Jis įkalba Haisą paieškoti vandens gretimose salose.

Ir štai, Haisas su 20 karių nedidele valtele nuplukdomas į gretimą salą praktiškai be atsargų ir liepa ieškoti vandens, o kai suras, duoti dūmų signalą. Taigi, manydamas, kad kareiviai jokio vandens neras, juos palieka myriop ir jau grįžęs į Bekono salą ima tvarkytis taip kaip išmanė – kareivių nebeliko: vieni išplaukė su kapitonu, o kitus jis „ištrėmė“.

Be abejo, turėjo jis ir pakalikų, ir prasidėjo išsigelbėjusių žmonių teroras. Planas paprastas – išnaikinti kuo daugiau išsigelbėjusių žmonių, kad kuo ilgiau užtektų atsargų. Pradžioje bandė imituoti visokias bausmes dėl išgalvotų nusikaltimų, o vėliau jau „įėjo į skonį“ ir įvairiais būdais išžudė apie 110 vyrų, moterų ir vaikų – pagrinde Rytų Indijos kompanijai lojalių žmonių jau per pirmas dvi savaites. Tiesa, tą minėtą gražuolę pavertė savo sekso verge, o būrelį dailesnių merginų-moteriškaičių atidavė savo šalininkams...


Bet Kornelisas prasišovė – kareiviai kitoje saloje (už ~8-9 km) iš tiesų rado vandens, leido dūmus, bet pas juos niekas neatvyko. Beje, sala buvo kiek turtingesnė, tad netgi maisto prasimanė. Tik kiek vėliau, kai Bekono saloje prasidėjo masinės žmogžudystės, keletui keleivių pavyko pasprukti su kažkokiu tai plausteliu  ir jie jiems pranešė apie vykdomus nusikaltimus. Tai tada jie ir suprato klastą, suprato, kad Kornelisas sužinojęs, jog jie gyvi, nepaliks jų ramybėje, ypač kai iš dūmų žinojo, kad pas juos yra vandens, kai jam pačiam jo jau pradėjo trūkti. Iš visokiausių nuolaužų ir jūrų šiukšlių pabandė pasidaryti šiokius tokius ginklus, netgi iš kalkakmenio susikrovė nedidelį fortuką.



Ir leitenantas Vybas neapsiriko – Kornelisas iš tikrųjų puolė. Tai jam buvo gyvybiškai svarbu, nes kariai ardė jo planus – galėjo perspėti gelbėjimo laivą...



Per kitus du mėnesius Kornelisas bandė fortuką šturmuoti net tris kartus, bet kiekvieną kartą nesėkmingai – mat jiems reikėjo kilti į akmeningą kalvą, o kariai ant jų svaidė tam tikslui paruoštus akmenis, gynėsi improvizuotomis kuokomis prikalinėtomis vinimis ir ietimis. Na, o per trečią šturmą žuvo trys ištikimiausi Korneliso šalininkai ir į nelaisvę pateko pats Kornelisas...

O per paskutinį – ketvirtą šturmą - kaip toje pasakoje - pasirodė gelbėtojų burė... ir prasidėjo lenktynės... Kas pirmas? Jei maištininkai – gelbėjimo laivas bus užgrobtas – jei pirmas Haisas – maištininkams „kajuk“... Istorija nutyli, bet matomai Haisas būdamas ant aukštumos, kurios nedengė dūmai (iš apačios į juos šaudė iš dviejų muškietų) pirmas pamatė burę ir greičiau sureagavo, ir taip visus likusius išgelbėjo nuo žiauraus likimo...


Žodžiu, Haisui pavyko perspėti Pelsaertą... ir maištas žlugo be tolimesnės kovos ir pasipriešinimo. Lyderio nebebuvo, o likę maištininkai beveik iš karto dėl visko prisipažino. Pelsartas Haisą pakėlė į seržantus ir davė dvigubą atlygininimą, kurį vėliau Batavoje gubernatorius dar padvigubino ir dar laipsniu pakėlė – Haisas tapo nacionaliniu didvyriu, na, o kiti...



Žodžiu, į mažąjį gelbėjimosi laivą ne tai nebūtų visi tilpę, ne tai niekas nenorėjo vežtis kalinių, tad Palsaertas surengė teismą vietoje: pačius aršiausius maištininkus pakorė gretimoje saloje. Tiesa, prieš pakarinat Kornelisui ir keliems žiauriausiems tipeliams dar nukirto rankas. Dviem mažiau prasiklatusiems leido išvykti į Australijos žemyną ir taip jie tapo pirmaisiais europiečiais apsigyvenusiais Australijoje, bet apie jų likimą niekas nieko nežino. Dar porelė nuplakti ir pertraukti per kylį arba nuvaryti per lentą, o antrasis Korneliso vadas buvo sulaužytas ant rato...


Tiesa, taip iki galo ir nepavyko įrodyti, kad Jakobsas buvo prisidėjęs prie maišto, bet jo niekas nepaleido, o tyrimo komisija nusprendė, jog Palsaertas pilnai neišnaudojo jam suteiktų įgaliojimų, tad jis irgi atsakingas už tai kas nutiko – buvo areštuotas ir konfiskuotas jo turtas. Nors metų bėgyje jis ir taip mirė.

Žodžiu, iš 300 išsigelbėjusių po laivo žūties, Batavijos uostą pasiekė tik 122 žmonės...


Beje, didžiąją dalį lobio pavyko išgelbėti. Neteko tik tų minėtų dviejų skrynių...


Na, o laivas „Batavia“ – ištraukus ir ištyrinėjus laivo nuolaužas (1973 m. – ištraukta apie 3,5-4% originalaus laivo korpuso (išstatyta Shipwreck Galleries in Fremantle, Western Australia), patrankos ir dar krūva smulkmenų (tame tarpe net 4 astroliabijos) 1985-1995 m. buvo pastatyta tiksli „Batavia“ laivo kopija naudojant tas pačias medžiagas ir anų laikų metodus. Dabar tai Lelystado muziejinis laivas.

Na, o tose salose pasistengė ir archeologai – ir matomai dar ne viską rado...

Na ir aišku, prirašyta ir pristatyta (filmų)...









 

2021/11/24

Truputėlis geografijos - Bermudų atradimas be jokios mistikos.

 


Apie visiems, ko gero, gerai žinomus Bermudus...

Ir visiškai ne apie aplink Bermudų trikampį besisukančią mistiką.

 


Kadaise „Dausose mūsų dar palauks“ trečio tomo komentaruose rašiau apie XVI a. ispanų jūreivių maršrutus tarp Europos ir Centrinės Amerikos, bet, ten tebuvo tik trumpučiai komentarai.

Truputėlį įžangos. Kolumbui Europai atradus Ameriką, kelionės labai priklausė nuo vėjų krypties, o tuo pačiu ir sezono. Iš esmės, Kolumbo laikais, pirmyn ir atgal buvo galima keliauti tik du kartus per metus (pirmyn ir atgal). Šis kelias gana ilgai buvo vadinamas „La Carrera de Indias“. Minėtoje knygoje, jau mini tie laikai, kai šis maršrutas gerokai pasikeitė ir ispanų flotilės jau grįždavo šiauriniu keliu.

 
 „La Carrera de Indias“

Truputį, jei pasiseks, pabandysiu paaiškinti: taigi, jei ispanai ir portugalai į Lotynų Ameriką plaukdavo Šiaurės pasatų srovės ir vėjų nešini, tai grįždavo šiauriniu keliu. Jų iš esmės buvo du: iki „Golfo srovės“ atradimo (1513 m. dono Chuano Ponse de Leono (Juan Ponce de León; 1460 —1521) flotilės), pro Kubą, Puerto Riko: ten  vyraudavo kelios rytų, rytų-pietų vėjų zonos, o vėliau juos pasičiupdavo Azorų srovė. Antras kelias atsirado jau po Bermudų atradimo ir trečiasis – po Golfo srovės atradimo. Tuomet ne reta flotilė, ypač, kol buvo taika su Anglija, rinkdavosi keliauti Golfo srove į šiaurę, šiaurės rytus ir kiek aukščiau jau vyraudavo stabilesni rytų vėjai ir vėlgi, jau pusiaukelėje į Europą, pasičiupdavo pietų vėjus ir taikydavo į Azorų srovę...

 
 Juan Ponce de León

Taigis, šių kelionių metu ir buvo atrasti Bermudai. Tiesa, pradžioje, jų atradėjas Juan Bermúdez (Chuanas Bermiudesas) juos buvo pavadinęs „Garza“...

 
Matomai asociatyvus kapitono Chuano portretas

Juan‘ą Bermúdez‘ą (jei leisite, toliau tiesiog kapitonas Chuanas) jau būtų verta paminėti tik dėl to, kad jis net 22 kartus kirto Atlantą – ir tai absoliutus XVI a. pradžios ir net vėlesnių laikų rekordas.

 
 Alonso de Ojeda

Bet apie viską nuo pradžių. Kada kapitonas Chuanas gimė – nėra žinoma, bet žinoma, kad jo gimtinė Huelva – pajūrio miestas su patogia laivybai įlanka jau už Gibraltaro, kiek šiauriau Kadiso (beveik Kadiso įlankos pakrantės viduryje). Tad nenuostabu, jog jo gyvenimas buvo surištas su jūromis ir vandenynais (mirė 1670 m. Kuboje). Pirma kartą į Ameriką jis išplaukė dar su Kolumbu, per antrąją jo ekspediciją (1493–1496). Tuomet jis buvo karavelės „Pinta“ įgulos narys. Antrą kartą į Ameriką skalaujančius vandenis pateko su trečiąja Kolumbo ekspedicija (1498–1500) ir grįžęs, kaip pilnai subrendęs ir navigaciją išmanantis jūreivis, savo lėšomis ėmėsi ieškoti tinkamo laivo, kuris galėtų įveikti Atlantą. Tai buvo karavelė „Garza“ (tar. Kaip „Garsa“ – pažodžiui – Garnys). Su šia karavele jis ėmėsi transatlantinių kelionių ir į abi puses gabendamas krovinius (drabužiai, įrankiai, įnagiai, gyvuliai ir t.t.), žmones ir paštą. Viename iš savo kelionių jis netgi plukdė liūdnai pagarsėjusį Alonso de Ojeda, kuris kelis kartus bandė įsikurti kontinente, bet dėl vietinių pasipriešinimo (nenuostabu – gana brutalus ir trumparegis konkistadoras) visos tos jo ekspedicijos žlugo, o jis pats buvo teisiamas ir galą gavo kaip visiškas bedalius skurdžius (1515 m.). Užtat jo dėka pradėjo kilti Francisko Pisaro „žvaigždė“. Bet ne apie tai. 

Pintos replika

Svarbiausia kapitono Chuano kelionė ir nuopelnas buvo tas, kad jis tuometinei Ispanijai (primenu – Ispanijos valstybės, kaip tokios dar nebuvo Kastiljos ir Leono valdovai dar tik po savo sparnu vienijo visas tas dabartines žemes, nors bendratimi jau didesnę dalį Pirėnų su išimtimi – Portugalija – jau galima vadinti Ispanija) atvėrė naują ir patogesnį – ir nežiūrint atstumo – kai kada greitesnį kelią atgal į Europą. Tai yra – šiaurinį kelią. Žodžiu, 1505 m. (kažkodėl kai kur „wikėse“ rašo, jog 1503 m.), grįždamas iš Amerikos, jis pasuko ne tradiciniu keliu, o nuplaukė link Floridos (galimai dėl vėjų ir dar Golfo srovės, kuri dar kaip tokia nebuvo įvardinta), ten pagavo palankius šiaurinius vėjus, kurių dėka ir atsidūrė salyne, kurie dabar vadinami Bermudais (karavelės garbei juos pavadino „Garsos salynu“) ir iš ten, jau su palanku vėju – link Azorų salyno – praktiškai jau į namus. Pačios Golfo srovės atradimas, ir šiek tiek kitas kelias, kaip minėta, jau oficialiai pripažintas 1518 m. 

 


Na, ir dar įdomi detalė – jis taip niekada ir nebuvo išsilaipinęs nė vienoje iš Bermudo salų... O pats salynas į Bermudus pervadintas jau 1511 m. - paprasčiausiai sudarant žemėlapius taip įrašė keliautojas Peter Martyr d'Anghiera „la Bermuda“ (galimai atradėjo garbei), kuris ten pasistengė įkurti būsimiems keliautojams savotišką provizijos bazę – paleido į salas keliolika kiaulių, kad jos ten daugintųsi ir esant reikalui prie salų sustojus, būtų galima pasipildyti maisto atsargas. Kiek tai buvo iššaukta būtinybės (visai įmanoma), o kiek filantropiškų paskatų – jau istorija nutyli... 

 
Peter Martyr d'Anghiera žemėlapis/jūrlapis

 

Na, štai taip Bermudai atsidūrė keliautojų kryžkelėje, tačiau ispanai taip jų ir nepasigviešė – ganėtinai skurdžiai salynas atrodė. Pirmieji kolonistai atsirado tik 1609 m., kai šalia krantų sudužo kolonistus vežęs anglų lavas. Šie, išsigelbėję, beje Bermudus buvo pavadinę Somerso salomis ir ėmėsi ūkininkavimo. Be jokio politinio ar kitokio  pasipriešinimo – 1648 m. atiteko Anglijai.

 


 

2020/06/26

Stambiakalibris pistoletas "hovdahas"



Ar žinote, kas tai yra "howdah"? Jei kas skaitėt „Flešmano užrašų“ I tomą, tai ten trumpai apie jį buvo. Tai savotiška platforma ant dramblio nugaros, kur sėdi radžos, maharadžos, keliautojai, medžiotojai ir visokie kitokie aštrių pojūčių mėgėjai, avantiūristai ir šiaip nebiedni žmogiukai...


Rašydamas apie hovdahą nejučia prisiminiau karalienę Elžbietą... Tad jos čia foto hovdahe ir įdedu. Dabartinė senučiukė jaunystėje buvo visai pasiutusi merga, ar ne?


Tačiau aš ne apie karalienę, o apie pistoletą. Tiksliau - pistoletus - visą liniją "hovdahais" (howdah pistole) vadinamus pistoletus.

„Hovdahas“ - tai bendrinis pavadinimas. Žodžiu, štai toji dramblių ir, kai kur, kupranugarių platforma - davė pavadinimą net visai specifinės paskirties ir rūšies pistoletų. Tai, iš esmės - medžiotojų pistoletai. Kodėl hovdahai? Todėl, kad stambių gruobuonių medžiotojams džiunglėse ir pievose, prireikė galingo trumpavamzdžio pistoleto. Daugiau gynybai, nuo įniršusių žvėrių, nei puolimui...

Patikėkit, tais laikais pavojus buvo pakankamai didelis ir realus, tad labai greitai atsirado išpopuliarėjo ir hovdahas. Iš esmės - pagal kalibrą - tai jau beveik ir štuceris. Atsirado XVIII a. pabaigoje ir naudotas iki pat XX a. pirmos pusės.

Jis nešiojamas kaip atsarginis ginklas ir medžiotojai dažniausiai pageidaudavo, kad jų naudojamų šautuvų ir hovdaho kalibrai sutaptų.

Perkussions Howdah net .64 cal (16,3 mm)

Populiariausi buvo dvivamzdžiai .50 (13 mm) ir .577. Vamzdis varijuodavo apie 6 colius (15,24 cm). Kariškiai pamėgo keturvamzdžius "Lancaster" (trumpai užsiminta "Flešmanas smūgio sūkuryje") - tai šis perėjo nuo "Zulu karo" iki „Pirmojo pasaulinio“... Žodžiu, toks kolonijinis atributas. Vėliau jį išstūmė patogesni ginklai, ypač  stambiakalibriai revolveriai, bet šiaip, pagalvojus - namų apsaugai ir šiandien tokio lygiavamzdžio neatsisakyčiau...

.577 kulka XIX a. antra pusė

"Batavia" išėjo į Bataviją...