Rodomi pranešimai su žymėmis legendos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis legendos. Rodyti visus pranešimus

2022/12/12

Mėlynbarzdžio legendos kilmė

 

 


Beje, tikriausiai daugiau ar mažiau žinote legendą apie baroną „Mėlynbarzdį“? O ji, kad ir netiesiogiai – susijusi su Žanad‘Ark, be kita ko.

Tikriausiai daug kam  tik ši pasakų pasakėlė apie maniaką, serijinį prabėgusių amžių žudiką ir tiek... Bet, o įdomiausiai, kad jo prototipas realiai egzistavo. Tik jis, skirtingai nuo Pjero aprašytojo herojaus - buvo gražuolis (pagal tuos laikus) ir nelaimingas iki ausų įsimylėjęs Žaną d‘Ark vyrukas, artimas karaliaus Karolio VII draugas ir net bičiulis; ir vienintelis, kuris surinkęs savanorių kariuomenę bandė išvaduoti Žaną iš nelaisvės... Vienas iš tų, kuriam turime būti dėkingi, kad Žanos d‘Ark vardas išliko...

O kaip jis tapo „mėlynbarzdžiu“, jei jau jis buvo riteris su nepriekaištinga reputacija?..

Ir realybė, kaip visuomet labai paprasta ir nedėkinga, ir, kaip dažnai klasikai sako: „karalių atmintis trumpa“, o „bažnyčios (ilgaskvernių) rankos ilgos“...

Bet trumpai ir iš eilės: Anžu žemėse (grafystėje), būgtai 1405 m. (tiksli data nežinoma) gimė toks būsimas baronas - Baron de Retz arba Gilles de Rais, arba de Monporansi (Gilles de Montmorency-Laval), būsimas Bretanės grafas ir Prancūzijos maršalas (marescallus Franciae - karinis titulas, vėliau laipsnis, nuo 1182 m.)...

...kad būtų paprasčiau, tai toliau - tiesiog „Baronas“ arba „baronas de Re“...

Žodžiu, jam pasisekė gimti labai turtinguose namuose, o kad turtai neišsitaškytų, šeimynėlė nusprendė jį ištekinti apvesdinti. Anksti mirus tėvams, vos jam sukakus 12 metų, globėjas dėdė intrigavo pradėjo intriguoti dėl jo vedybų ir jam sukako 16 metų buvo apvesdintas su pusiau giminaite – kuzena Kotryna de Tuar Britaniete (Catherine de Thouars of Brittany). Įdomu tai, kad pradžioje bažnyčia su tokia santuoka nesutiko, tad intrigantai inscenizuotas jaunosios pagrobimą, atvežė į Šantose pilį (château de Champtocé - pagrindinis giminės lizdas)... ir ten jaunuosius „apženyjo“... Bet...

...bet vyko Šimtametis karas ir jaunasis baronas savo „lizdelyje“ tik vaidenosi kaip... kaip kokia pamėklė: tai tarnyba, tai karas, tai karaliaus rūmai, svita... Jis būdamas tik 25 ar 26 metų jau tapo maršalu. Ir, ne, tai nenuostabu – ne dėl padlaižiavimo: vyrukas turėjo puikiausią išsilavinimą – karybos „granitą“ kirto nuo jaunųjų dienų; laisvai skaitė ir rašė, mokėjo keletą kalbų ir, tame tarpe – lotynų (tuo metu oficiali kanceliarinė Prancūzijos kalba)...

Apie 1429 metus likimas jį suvedė su Žana d‘Ark ir, matomai, jis ją beviltiškai įsimylėjo. Karūnuojant Karolį VII, kartu su Žana jį lydėjo garbingiausiose didikų gretose. Ir, beje, - iki tos dienos, jie abudu, vieninteliai (!), gauna teisę prie savų herbų prisisegti Auksinę Karališkąją Leliją mėlyname fone (karališkasis simbolis, apie jį rasite mano tinklaraštyje(„bloge“)... 


 

Jei trumpai ir glaustai - jis – kovų už Orleaną (1428-1429 m.), Jargeau (1429 m.) ir Patajaus (1429 m.) mūšių veteranas, neįskaitant visokiausių smulkių susirėmimų... Buvo paėmęs į nelaisvę  net kelis tuo metu garsius anglų karvedžius ir t.t., ir pan...

Ir štai... Žana d‘Ark patenka į nelaisvę... 


 ...jaunasis maršalas maldauja karaliaus padėti, bet jis jo prašymus ignoruoja - iš esmės tai karalius išduoda Žaną, ir Barono manymu, kartu ir jį patį. Tada Baronas savo lėšomis surenka kariauną ir pabando išlaisvinti d'Ark, bet nesugeba prasimušti iki Ruano, o pačią Žaną tuo tarpu sudegina...

Šių įvykių metu jam buvo apie 27 metus (tiksli gim. data nežinoma) ir maršalas, kuris iš esmės pats tikriausias tiesmukiškas saldofonas, neištvėręs intrigų ir išdavystės atsistatydina. Net sunku įsivaizduoti, kaip jam tai pavyksta, bet tuo metu frankų didikų savivalė buvo itin didelė – galimai net paprasčiausiai nusispjovė ir ištaręs „au revoir“ pasibalnojo žirgą namo)... Grįžęs užsidaro savo žemėse, pagrinde Šantosės pilyje...

Štai čia ir prasideda „Mėlynbarzdžio“ istorija...

Jis rašo poemas skirtas Žanai d‘Ark, kurios pasiekė ir mūsų laikus, memuarus ir kitokius veikalus (lygtais neišliko)... Viskas, kaip ir gerai, bet, kartu, jis užsiima ir alchemija (chemijos, kaip mokslo dar nebuvo), filosofija, astrologija, ir dar, būgtai, visokiais kitokiais panašiais dalykais. Tame tarpe užsiėmė net režisūra - spektaklių statymu, kurių vienas garsiausių – „Le Mistère du Siège d'Orléans“ (Kovų už Orleaną mistika)... Bet toks gyvenimas reikalavo išlaidų - vien minėtam spektakliui, kuris įvyko 1435 m. - jis pasiūdino virš 600 kostiumų! Tiems laikams - tai pasakiškai nepagrįstos išlaidos... Tad nenuostabu, kad jis pradėjo pardavinėti žemes, kol jos nesusitraukė iki dviejų pilaičių... Galų gale, į šią beprotybę įsikišo net karalius ir savo įsakymu uždraudė jam pardavinėti nekilnojamą turtą - žemes ir pilis... Ir tai, jį, matomai, galutinai įvaro į neviltį. Sunku pasakyti kur tiesa, o kur melas, bet, būgtais, jis, apimtas nevilties atsiskaityti su kreditoriais, ėmėsi „juodosios“ magijos ir okultizmo...


 

Be abejo, pagal šiuos laikus tai kai kuriuos tų ilgaskvernių liudijimus (istorija jų vardus ir pavardes išsaugojo) pilnai galima nurašyti į kaip visiškai nesąmoningas, bet aniems laikams tai buvo pernelyg rimta. Jų teigimu, tam, kad iškviesti turtų „demoną Baroną“ (taip-taip – yra toks) – jis turėjo aukoti kūdikius... Jam, aišku, nepavyko, tačiau alchemikas rankų nenuleido, o paaukotus vaikus pjaustė gabalais ir slėpė statinėse arba degino po gabaliuką židinyje (pilies židinyje tais laikais ir jautuką galima iškepti)... Visi liudijimai yra išlikę (priskaičiuota apie 100 aukų). Tiesa, yra ir netgi pačio barono de Re prisipažinimo protokolai... Tiesą pasakius, tų žiaurybių net nesinori minėti – labai jau panašu į kokį tai siaubo filmą, pavyzdžiui kaip „Pjūklas“ – nors ir tas dar kamputyje kukliai rūko...



 

Konfliktas su bažnyčia išaugo iki to, kad turėjo įsikišti ir pasaulietiniai teismai: baronas de Re 1440 m. susibarė su Saint-Étienne-de-Mer-Morte bažnyčios šventiku, kurį pagrobęs nuplakė.

Galų gale, pasaulietinis teismas taip pat paantrino bažnytiniam teismui, nors jie abudu būgtais veikė nepriklausomai. Abejuose šiuose teismuose jis apkaltintas žudynėmis, sadomija ir erezija...


 

Nuomonių yra visokių, bet šis baronas savo elgesiu iš ties buvo įsiėdęs ir karališkajai, ir bažnytinei valdžiai... Bet, kad tai būtų „keršto auka“ iš pavydo ir t.t. – menkai tikėtina – jis tuo metu (jam buvo apie 36 m.) jau buvo nuskurdęs, prasiskolinęs ir kvanktelėjęs vyrukas – kas jam ten ko galėjo pavydėti?.. Didesnių padaužų už jį buvo... Įdomu tai, kad 1992 m. buvo surinkta nauja komisija Liuksemburgo rūmuose, kuri pakartotinai išnagrinėjo kaltinimus šiam baronui. Komisija konstatavo, jog kaltinimai išgalvoti, nes XV a. nėra liudijimų, jog nors viena auka buvo rasta... Bet... bet nė vienas komisijos narys nebuvo istorikas arba bent jau viduramžių istorijos specialistas...

 


Ir, kaip ten bebūtų, bet XV a. viduryje skandalas buvo didis...

 


Štai taip baronas de Re tapo liaudies pasakų ir „siaubiakų“ herojumi... Vėliau - „Mėlynbarzdžiu“... Versijų buvo net ne keletas, o Pjeras Šarlis vieną iš tų versijų ir užrašė...


 

Tiesa... baronas buvo pakartas 1440 m. Nante, o apylinkėse, pagal liudijimus, baigė prapuldinėti vaikai ir liovėsi keistos žmogžudystės... Tiesa, radau poroj vietų, jog jis buvo kankintas, o po to sudegintas... Bet oficialiai – prisipažino pats ir buvo tik pakartas... 


 

Aha... ir jis tapęs dabar juodosios magijos simboliu, taip sakant...

Kažin ar pavyks jį kam nors kada nors „reabilituoti“...


 

2021/11/24

Truputėlis geografijos - Bermudų atradimas be jokios mistikos.

 


Apie visiems, ko gero, gerai žinomus Bermudus...

Ir visiškai ne apie aplink Bermudų trikampį besisukančią mistiką.

 


Kadaise „Dausose mūsų dar palauks“ trečio tomo komentaruose rašiau apie XVI a. ispanų jūreivių maršrutus tarp Europos ir Centrinės Amerikos, bet, ten tebuvo tik trumpučiai komentarai.

Truputėlį įžangos. Kolumbui Europai atradus Ameriką, kelionės labai priklausė nuo vėjų krypties, o tuo pačiu ir sezono. Iš esmės, Kolumbo laikais, pirmyn ir atgal buvo galima keliauti tik du kartus per metus (pirmyn ir atgal). Šis kelias gana ilgai buvo vadinamas „La Carrera de Indias“. Minėtoje knygoje, jau mini tie laikai, kai šis maršrutas gerokai pasikeitė ir ispanų flotilės jau grįždavo šiauriniu keliu.

 
 „La Carrera de Indias“

Truputį, jei pasiseks, pabandysiu paaiškinti: taigi, jei ispanai ir portugalai į Lotynų Ameriką plaukdavo Šiaurės pasatų srovės ir vėjų nešini, tai grįždavo šiauriniu keliu. Jų iš esmės buvo du: iki „Golfo srovės“ atradimo (1513 m. dono Chuano Ponse de Leono (Juan Ponce de León; 1460 —1521) flotilės), pro Kubą, Puerto Riko: ten  vyraudavo kelios rytų, rytų-pietų vėjų zonos, o vėliau juos pasičiupdavo Azorų srovė. Antras kelias atsirado jau po Bermudų atradimo ir trečiasis – po Golfo srovės atradimo. Tuomet ne reta flotilė, ypač, kol buvo taika su Anglija, rinkdavosi keliauti Golfo srove į šiaurę, šiaurės rytus ir kiek aukščiau jau vyraudavo stabilesni rytų vėjai ir vėlgi, jau pusiaukelėje į Europą, pasičiupdavo pietų vėjus ir taikydavo į Azorų srovę...

 
 Juan Ponce de León

Taigis, šių kelionių metu ir buvo atrasti Bermudai. Tiesa, pradžioje, jų atradėjas Juan Bermúdez (Chuanas Bermiudesas) juos buvo pavadinęs „Garza“...

 
Matomai asociatyvus kapitono Chuano portretas

Juan‘ą Bermúdez‘ą (jei leisite, toliau tiesiog kapitonas Chuanas) jau būtų verta paminėti tik dėl to, kad jis net 22 kartus kirto Atlantą – ir tai absoliutus XVI a. pradžios ir net vėlesnių laikų rekordas.

 
 Alonso de Ojeda

Bet apie viską nuo pradžių. Kada kapitonas Chuanas gimė – nėra žinoma, bet žinoma, kad jo gimtinė Huelva – pajūrio miestas su patogia laivybai įlanka jau už Gibraltaro, kiek šiauriau Kadiso (beveik Kadiso įlankos pakrantės viduryje). Tad nenuostabu, jog jo gyvenimas buvo surištas su jūromis ir vandenynais (mirė 1670 m. Kuboje). Pirma kartą į Ameriką jis išplaukė dar su Kolumbu, per antrąją jo ekspediciją (1493–1496). Tuomet jis buvo karavelės „Pinta“ įgulos narys. Antrą kartą į Ameriką skalaujančius vandenis pateko su trečiąja Kolumbo ekspedicija (1498–1500) ir grįžęs, kaip pilnai subrendęs ir navigaciją išmanantis jūreivis, savo lėšomis ėmėsi ieškoti tinkamo laivo, kuris galėtų įveikti Atlantą. Tai buvo karavelė „Garza“ (tar. Kaip „Garsa“ – pažodžiui – Garnys). Su šia karavele jis ėmėsi transatlantinių kelionių ir į abi puses gabendamas krovinius (drabužiai, įrankiai, įnagiai, gyvuliai ir t.t.), žmones ir paštą. Viename iš savo kelionių jis netgi plukdė liūdnai pagarsėjusį Alonso de Ojeda, kuris kelis kartus bandė įsikurti kontinente, bet dėl vietinių pasipriešinimo (nenuostabu – gana brutalus ir trumparegis konkistadoras) visos tos jo ekspedicijos žlugo, o jis pats buvo teisiamas ir galą gavo kaip visiškas bedalius skurdžius (1515 m.). Užtat jo dėka pradėjo kilti Francisko Pisaro „žvaigždė“. Bet ne apie tai. 

Pintos replika

Svarbiausia kapitono Chuano kelionė ir nuopelnas buvo tas, kad jis tuometinei Ispanijai (primenu – Ispanijos valstybės, kaip tokios dar nebuvo Kastiljos ir Leono valdovai dar tik po savo sparnu vienijo visas tas dabartines žemes, nors bendratimi jau didesnę dalį Pirėnų su išimtimi – Portugalija – jau galima vadinti Ispanija) atvėrė naują ir patogesnį – ir nežiūrint atstumo – kai kada greitesnį kelią atgal į Europą. Tai yra – šiaurinį kelią. Žodžiu, 1505 m. (kažkodėl kai kur „wikėse“ rašo, jog 1503 m.), grįždamas iš Amerikos, jis pasuko ne tradiciniu keliu, o nuplaukė link Floridos (galimai dėl vėjų ir dar Golfo srovės, kuri dar kaip tokia nebuvo įvardinta), ten pagavo palankius šiaurinius vėjus, kurių dėka ir atsidūrė salyne, kurie dabar vadinami Bermudais (karavelės garbei juos pavadino „Garsos salynu“) ir iš ten, jau su palanku vėju – link Azorų salyno – praktiškai jau į namus. Pačios Golfo srovės atradimas, ir šiek tiek kitas kelias, kaip minėta, jau oficialiai pripažintas 1518 m. 

 


Na, ir dar įdomi detalė – jis taip niekada ir nebuvo išsilaipinęs nė vienoje iš Bermudo salų... O pats salynas į Bermudus pervadintas jau 1511 m. - paprasčiausiai sudarant žemėlapius taip įrašė keliautojas Peter Martyr d'Anghiera „la Bermuda“ (galimai atradėjo garbei), kuris ten pasistengė įkurti būsimiems keliautojams savotišką provizijos bazę – paleido į salas keliolika kiaulių, kad jos ten daugintųsi ir esant reikalui prie salų sustojus, būtų galima pasipildyti maisto atsargas. Kiek tai buvo iššaukta būtinybės (visai įmanoma), o kiek filantropiškų paskatų – jau istorija nutyli... 

 
Peter Martyr d'Anghiera žemėlapis/jūrlapis

 

Na, štai taip Bermudai atsidūrė keliautojų kryžkelėje, tačiau ispanai taip jų ir nepasigviešė – ganėtinai skurdžiai salynas atrodė. Pirmieji kolonistai atsirado tik 1609 m., kai šalia krantų sudužo kolonistus vežęs anglų lavas. Šie, išsigelbėję, beje Bermudus buvo pavadinę Somerso salomis ir ėmėsi ūkininkavimo. Be jokio politinio ar kitokio  pasipriešinimo – 1648 m. atiteko Anglijai.

 


 

"Batavia" išėjo į Bataviją...