Henrikas VIII. Turnyrų gerbėjas. Padauža riteris.

 

Apie Grinvičo šarvus jau buvau rašęs, kaip ir apie Henriko VIII (1491-1547) vėzdą. Bet apie jį patį, kaip ir ne. Nors, kaip apie valdovą ir dabar net nepradėsiu: kam smalsu, kaip jis perlaužė Anglijos istoriją, kaip geležine ranka išvedė Angliją iš duobės, į kurią ji buvo prasmegusi po Šimtamečio ir pilietinio Rožių karų, kaip Angliją išvedė į Europos likimą siūbuojančių valstybių gretas – prirašyta į valias. Tik rekomenduočiau, visgi, remtis vakarietiškais šaltiniais.

Kitaip tariant, man daug įdomesnė buvo jo ginkluotė, kurios vystymuisi jis davė ne mažesnį spyrį, kaip ir Maksimilijonas I (1459-1519) - Šventosios Romos imperijos imperatorius. Jaunystėje jis buvo riteris iki kaulų smegenų: labiausiai už viską, mėgo turnyrus (moterys ir medžioklė, be abejo – kažkur netoliese – net bažnytinę reformaciją įvykdė dėl moters) ir karybą. Tiesa, skirtingai nuo Maksimilijono, iki standartizacijos nenutipeno, bet ir taip jam rūpesčių pakako. Tad, kad jau užsiminiau apie Maksimilijoną, Henriko kontekste, tai ir pradėsiu nuo jų abiejų.

Tikriausiai žinote ar matėte šalmą, armetą, su kalnų ožio ragais ir akiniais? Šis šalmas net pavirtęs tam tikra internetine legenda... Taigi. Tai Maksimilijono dovana Henrikui. Padovanojo jis tą šalmą 1514 metais. Ne, ne vien šalmą, bet su maksimilijono tipo šarvais. Tai buvo Insbruke pagaminti vieno garsiausių to meto meistrų Konrado Seusenhoferio (Konrad Seusenhofer, ?-1517) šarvai. Patys šarvai neišliko – manoma, kad jie buvo sunaikinti gerokai vėliau vykusio pilietinio karo metu.  O pilnai išliko tik šalmas. Tačiau jis absoliučiai ne praktiškas. Tai tik vienas iš pirmųjų bandymų idealiai ar maksimaliai apsaugoti galvą. Bet taip: nei mūšio lauke, nei turnyruose, nei paraduose – jo nebuvo įmanoma naudoti. Ir jo nenaudojo. Tai daugiau meistro gebėjimų paroda, simbolis ar puošmena. Netgi dar daugiau – jis toks kvailai atrodantis, kad ilgai manyta, jog jis priklausė Henriko juokdariui Viliui Somersui (Will Somers, ?-1560). Dar ir dabar galima surasti šios legendos pėdsakų. Ilgai spėliota, ką jis turėjo reikšti: iš pakankamai žinomo intriganto Maksimilijono rankų gauta tokia dovana, juk turėjo kažką simbolizuoti? Tik nereikia apsigaut. Ypač dėl ragų. Nežiūrint to, kad ožys tais laikais buvo šėtono simbolis, kalnų ožys galėjo simbolizuoti ir visai ką kitą: ragai tuo metu simbolizavo visai ne „raguotą“ vyrą ar kokį kipšą (nors Henriką drąsiai galima vadinti padauža), kaip galima būtų tiesmukiškai pagalvoti, o galingą (gal net veikiau, kartu ir gašlų) vyrą užsispyrėlį, kuris savo priešus, kurie drįso pastoti jam kelią – svaido į dešinę ir į kairę...

Ir taip: ant jo kabo akiniai. Anksčiau į tai žiūrėta kaip į keistenybę ar egzotiką, tačiau dabar, beveik vieningai ir visai rimtai manoma, kad kažkada tuose rėmeliuose buvo linzės. Henrikas, pasak amžininkų liudijimų ir sprendžiant iš išlikusios jo akinių kolekcijos ar rinkinio, buvo trumparegis. Taigi, matyt, jau tuo laiku buvo akiniai ne tik skaitymui. Bet ne apie tai...

Iš esmės, manoma, kad Henrikui taip patiko Maksimilijono dovana (arba labai užgavo jo karališkąsias ambicijas), kad jis, Grinviče dirbusiems Nyderlandų ir vokiečių meistrams (branduolį sudarė Flamadijos meistrai: veikė nuo 1511 m.), davė nurodymą sumeistrauti idealius šarvus. Grinvičo meistrai valdovui jau buvo įrodę savo meistriškumą – 1509 metais nukaldinę jo ir Kotrynos Aragonietės (Ispanijos karalienės Izabelės (ir Ferdinando – oficialiai Ispanijos pirmo balso valdovas buvo Izabelė) duktė) vestuvėms skirtus raitelio šarvus. Tai buvo maksimilijoniški šarvai su paauksavimais ir pasidabravimais, iškilmingi ir prabangūs. Ant krūtinšarvio išgraviruotas šventas Jurgis, o ant nugaros - šventoji Barbora... Išraižyti Tiudorų rožėmis ir Aragono granatomis (vaisių turiu galvoje - Aragono valdovų simbolis).

To pačio meistro Maksimilijonui I
nukaldinti raguoti šarvai (Viena; iš viso buvo 3 tokie šalmai)

Taigi. Idealūs šarvai. Meistrams pavyko. Jie baigti 1520 metais. Tai buvo idealūs pėsčiųjų turnyrui skirti šarvai. Absoliučiai visos kūno vietos apsaugotos. Jokio ženklaus plyšio ar tarpo. Ir, tuo pačiu, nevaržė judesių. Ir jokio papuošimo! Visiškas atitrūkimas nuo laikmečio, ta prasme. Bet tų papuošimų ir nereikėjo. Tai buvo iš ties nepakartojamas ekskliuzyvas. O jei kas ir pakartojo, tai tas tvarinys neišliko. Šarvų aukštis 187,9 cm., o svoris – 42,64 kg. Manoma, kad šie šarvai buvo nukaldinti idealiai pagal Henriko figūrą, kuri, pasak amžininkų, buvo ideali. Ta prasme, jis buvo aukštas ir kresnas, ir atletiško sudėjimo. Talija tik 32 colių (64 per apimtį). Jeigu kas matė Šekspyro pjesę, kur Henrikas per petį svaido apgraužtus kauliukus ir šis gestas tapo jo vizitine kortele, tai tuo galite nelabai tikėti – iš ties, jis buvo labai išrankus valgiui ir „ėdimu“ nepasižymėjo. Ir platėt pradėjo tik po to, kai jį 1536 m. sužeidė per turnyrą (buvo ištikusi koma, po kurios ženkliai pasikeitė jo psichika). Nors sužeidė koją, bet žaizda, iki galo, iki mirties - jau neužgijo. Apie turnyrinius polėkius jam teko pamiršti. Žodžiu, iki mirties praplatėjo iki 52 colių: ant arklio (žirgo) šis smarkuolis jau pats nebeužsiropšdavo.

Ir tai dar ne viskas. Būtent Henriko, šio smarkuolio dėka ar jo pageidavimu, atsirado komplektuojamieji šarvai. Galbūt jis buvo net šios idėjos autorius. Pabandysiu paaiškinti: komplektuojamieji šarvai, tai iš esmės vieni šarvai, tačiau pagal reikalą, buvo galima parinkti reikiamą komplektaciją. Susikomplektuoti pagal skirtingus reikalavimus ar poreikius: karo laukui, turnyrui, išeigai, medžioklei, paradui, iškilmėms ir t.t., ir pan. Tokie šarvai buvo pagaminti 1540-taisiais ir buvo galima sukomplektuoti net 6 variantus. Deja, išliko tik labai įdomios konstrukcijos krūtinšarviai, po kuria dėdavosi specialios trijų dalių metalinės plokštės. Jos ne tiks sustiprino apsaugą, bet ir padėjo proporcingai paskirstyti viršutinių šarvų svorį, kai mosikuojama kalaviju ar skydu... Daugiau tokios konstrukcijos niekur nėra.

Garnitūrinių šarvų kirasa - kaip tik matomas varžtas,
kuriuo tvirtinosi iš vidaus tos papildomos plokštės

Na, štai. Reikėtų vėl paminėti ir garsųjį jo šaunamąjį vėzdą. Ko gero, jis taip niekad ir nebuvo panaudotas, bet turi savo legendą. Ir visokios „šecherizados“ su savo viziriais ir šachais-padišachais, tegu eina tyliai parūkyt už kampo. Žodžiu, Henrikas labai mėgo vakarais inkognito pasivaikščioti po miestą. Londoną, ne Londoną, bet mėgo. Kad būtų ramiau vaikščioti, saugumo labui, su savimi pasiimdavo tą spygliuotą vėzdą. Kaip ten buvo ar nebuvo, tačiau Londono apsauga jį palaikė plėšiku, suėmė ir įmetė į miesto daboklę. Kita versija teigia, kad į Tauerį – visai gali būti. Galite įsivaizduoti tų laikų miesto daboklę?! Ir į despotiją linkusį karalių joje?..

Kol išsiaiškino kas yra kas, valdovas ten prasėdėjo visą naktį ir gerą gabalą ryto. Žodžiu, Londono sargybos viršininkas, matyt, pražilo, užsisakė mišias ir nusipirko vietą kapinėse... Kaip jis kojas vilko pas karalių, kai šis jį pas save pasikvietė, galime tik įsivaizduoti. Tačiau Henrikas tik paplojo jam per petį, pagyrė, kad puikiai vykdo savo pareigą: gerai saugo Londoną; prigrasino, kad ir toliau taip elgtųsi ir apdovanojo. Kuo apdovanojo – neteko matyti. Žinant, kad senatvėje valdovo charakteris paūmėjo ir jis pats tapo ligotu paranojiku, tai buvo gan keistokas gestas. Pavyzdžiui, Solsberio grafienė Margarita

de la Polė (Margaret de la Pole, Countess of Salisbury, 1473-1541) – 67 metų moteris (1541 m.), net nelabai suprantama, kuo kaltinama, buvo pamerkta nukirsdinimui. Kaip aukštojo, kilmingojo luomo atstovė,  kontesė, ji privalėjo pati pakilti ant ešafoto ir padėti galvą ant kaladės. Bet moteriškė nesusitvardė ir pabandė ne tai bėgti, ne tai blaškytis (pasak, kai kurių šaltinių - teikdama, kad yra nekalta, paprasčiausiai atsisakė dėti galvą ant kaladės) . Budelio sėbrai ją paguldė, rankas prikalė prie kaladės ir tik tada nukirsdino. Tiesa, liudijama, kad budelis (lyg ir su karaliaus pritarimu) jai paslapčiom perlaužė sprandą (žaibiška mirtis) ir tik po to prasidėjo prikalimo ir nukirsdinimo egzekucija (kuri, lygtais, nelabai pavyko, nes būgtai buvo sukapoti ir pečiai)... Žodžiu, anoji legenda, jei ir tikra, tai byloja apie įvykius dar iki tol, kai sumarazmėjęs karalius buvo stotingas riteris visame savo jaunatviškų polėkių gražume...

"Walking stick morning star mace" - Užsitaisydavo iš anksto. Belikdavo tik atitraukti sklendę ir priliesti dagčiu

  Toli gražu ne viskas, tad, manau, prie Henrio dar grįšiu... Jo kolekcijoje yra ir keletas įdomių kalavijų ir durklų... ir su savo legendom...

 

 

 

 

 

Velso princas Henrikas ir unikali operacija... (ir dar šis bei tas)

 (įžanginė nuotrauka paimta iš: https://m.facebook.com/ruhesfarkasok/ )

Pradėsiu nuo klausimo: kuo žinomas ar išgarsėjęs Henrikas V, Anglijos karalius ir Velso princas, pretendentas į frankų sostą? Ko gero, labiausiai tuo, kad jis sumušė prancūzų riterius per Aginkurto mūšį (1415 m.). Beje, pasak legendų, kaip tik šio mūšio metu, anglų lankininkai, svaidydami nešvankybes, frankus erzino viduriniuoju pirštu. Nuo tada Europoje ir išpopuliarėjo taip vadinamas „fuck“ gestas (kai rodomas vidurinysis-ilgasis pirštas), kaip paniekos ir įžeidimo gestas (nors tai tik legenda, galbūt išpopuliarinta V.Šekspyro: šio piršto rodymo tradicijos siekia senovės Graikiją ir Romą)... Na, kuo gi dar? Pasaulyje dar žinomas, kaip 100-mečio karo atnaujintojas ir tesėjas (1396 metais buvo sudaryta Frankų karūnai palanki taika. Pats karas su didesnėm ar mažesnėm pertraukom truko nuo 1337 m. iki 1453 m.). Čia gal reiktų pasakyti, kad jis, tiesiog, pretendavo į paveldėjimą, o tikroji ir mistiškoji priežastis - Tamplierių ordino sunaikinimas ir Didžiojo magistro prakeikimas (Ordinas gyvavo 1119—1312 m.), per kurį frankų dinastija supleišėjo... Ir atsirado politinė niša Lankasteriams. Bet palikim tai mistikams ir grįžkim prie Henriko...

Taigi, dar iš įdomybių, tai ta, kad jo gimimo data ne visai aiški. Ji pririšta prie 1386-09-16 tik dėl astrologinės prognozės, kurią jis užsakė prieš Aginkurto mūšį. Tačiau frankai astrologą apkaltino šnipinėjimu ir prognozių klastojimu, ir, būgtai, jį vėliau sudegino (tiksliai neaišku). Žodžiu, kuri data teisinga, vienareikšmiško atsakymo nėra -  ji plaukioja tarp rugpjūčio ir rugsėjo. Bet su metais, kaip ir viskas tvarkoje.

Na, kas dar? Nekreipiant dėmesio į visokias jo karines ir politines sėkmes, kurios aktualios anglams, airiams, velsams ar gal net visiems britams, ar Viljamo Šekspyro išmones apie jo paleistuvystes, kurios neturi jokio tvirto pagrindo, jis buvo vieno iš žymesniųjų chirurginių instrumentų atsiradimo priežastimi... Na taip.  Ir vis per tą jaunatvišką maksimalizmą ir patirties stoką bei norą lysti peklon pirma senių... Štai kaip tik apie tai ir ši tema.

Tačiau prie pagrindinės temos vis tiek neskubu, nes pradžioje, tiems kas mažiau ar visai nesusidūręs su templiniais ginklais, norėtųsi trumpai pasakyti keletą žodžių apie kovui/karui viduramžių Anglijoje naudojamas strėles. 

Nuotrauka iš aukščiau nurodyto resurso

Taigi, trys pagrindinės (modifikacijų, be abejo, būta įvairių... nuo kaulinių iki... ir savais pavadinimais):

- „barbed“ – tipo strėlės antgalis. Tarsi brūklys. Jis su nedideliais dantukais ar net dvišakas. Dažnai naudojami padegamosioms strėlėms – pigūs ir paprasti, gal net „brokuoti“ antgaliai; 

- „bodkin“ – koviniai ir smailūs. Kaip yla. Arba kaltas metalui. Žodžiu, dažniausiai kūginės, nors galėjo būti ir lauro lapo formos ar dar kažkiek kitokios modifikacijos. Šarvamušės. Neretai antgalis būdavo uždedamas tik prieš pat mūšį ir standžiai netvirtinamas, kaip, beje ir visi kiti koviniai antgaliai. Pavyzdžiui, kad nenukristų nuo koto, įkišamas tik pleištas. Kitaip tariant, tai populiariausias mūšio lauko antgalis. Strėlės su tokiu antgaliu, kaip, kad rodo herojiškuose filmuose, iš šarvo, jei įstrigo, ar kūno - neištrauksi. Traukiant ištrauksi tik kotą - be antgalio. Tad, jei ji jau pramušė šarvą ir pasiekė kūną, nors ir ne mirtinai, karys iš rikiuotės iškrenta. Galbūt dar net ne sunkiai sužeistam kariui, jau kovoti su tokia dovanėle sunkoka. Žodžiu, antgalio galima atsikratyti tik nusiėmus šarvus, jei juose įstrigo, o jeigu jau tokia strėlė įsminga į kūną, tai ją galima tik išstumti priekin. Kitaip antgalis liks kūne. Tad, gerai, jeigu ji raumenyje, o ne kaule. Jau jeigu pasiekdavo kaulą, reikėdavo išpjauti. Todėl, iš pažiūros daili ir visai neraguota strėlė, galutiniame rezultate, padarydavo žymias žaizdas... Ir, neretai, su fataline baigtimi (visokiausi užkrėtimai);

- „broadhead“ – tipiniai medžioklei skirti raguoti antgaliai. Šie antgaliai labai gerai pažįstami net tiems kas sėdi prie kompiuterių ir braižo visokius grafikėlius ir schemas. Nežiūrint to, kad jas dėl kadro efektyvumo labai išpopuliarino kinuose ir animaciniuose filmukuose, iš tiesų, kare ne taip jau dažnai jos naudojamos. Jos plačios ir sunkios. Ir brangios. O brangumas - diktuoja savas sąlygas. Pavyzdžiui, aklai leidžiamiems strėlių debesims - jos nenaudojamos. O medžioklėje naudojamas modifikacijas, prie strėlės koto tvirtindavo nejudamai (pavyzdžiui, vinuku, viela). Tai daryta dėl kelių priežasčių, apie kurias gal neverta plėtotis, nes tai jau medžioklės specifika, o ne šios temos. Nors... Nors reikia pasakyti, kad jų analogus mėgo plėšikai. Dėl labai paprastos priežasties: pačiuptas plėšikas galėjo aiškinti, kad tik esąs medžioklis, na gal brakonierius... Ir, pavyzdžiui, atsisveikindavo tik su ranka, o ne su gyvybe ant kankinimų rato kokio nors miesto aikštėje... Tik plėšikų mėgstami analogai buvo pigesni ir ragai labiau priglausti (ne jokia ne taisyklė). Tačiau ir šie antgaliai tvirtinami stacionariai. Nepilnai įtvirtintos strėlės antgalis, tai jau ne medžioklio, o kario... arba akivaizdžiai plėšiko požymis... Mūšio lauke buvo naudojami daugiau su priplotais „ragais“ ir, kaip taisyklė, mažose distancijose. Jų stabdomoji galia, o tuo pačiu padaroma žala - didesnė. 

Be abejo, medžioklei buvo naudojami ir kitokie antgaliai priklausomai nuo žvėries, kurį medžiodavo. Bet šiai temai, pakanka tik aukščiau minėtų trijų tipų, o esmė ta, kad kovinių strėlių antgaliai, skirtingai nuo medžioklinių, nebuvo pilnai įtvirtinami.



Paminklas Šroisberio žymintis mūšio vietą

Henrikas IV

Taigi. Velso princas, Anglijos sosto paveldėtojas, Henrikas Lankasteris, sulaukęs vos 16-likos, išeina į pirmąjį savo karą. Ne vienas, aišku, o su tėvu Henriku IV (1367-1413 m.). Jie iškeliavo mušti ir spardyti nepaklusnaus maištininko Henriko Persio (1364-1403) pravarde „Pentinas“ arba "Karštas Pentinas" - Hotspur (nuo raitelio pentinų, o ne peilio penties. Tai galėjo reikšti ir puikų jojiką ir karštą charakterį, bet biografai, pravardės kilmę vis tik priskiria karštam būdui) ir jo baronų. Reikia pasakyti, kad maištininkų vadeiva maištą sukėlė dėl to, kad jo giminei už pagalbą Lankasteriams sėdant į sostą, nebuvo deramai atsilyginta pažadėtomis žemėmis (nei daugiau, nei mažiau, o Kemberlendo grafystė), o išmokėta tik kažkokia „nepadori“ piniginė kompensacija. Žodžiu, „šventas“ žygis prieš soste sėdintį „žodžio ir priesaikos laužytoją“.

Po šiokių tokių pasikeliavimų ir šalininkų susirinkimo, maištininkai ir teisėtas karalius susitiko prie Šroisberio (Shrewsbury) 1403 m. liepos 21 d. Pats mūšis tai niekuo labai neypatingas, nei taktine, nei strategine ar net politine prasme. Pasauliui būtų ant jo (mūšio) „nusispjaut“, tačiau jis išgarsėjo ne savo eiga, o kai kuo kitkuo. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Žodžiu, tai buvo tipiškas viduramžių Anglijos mūšis. Sustojo dvi apylygės kariaunos po, panašiai - 14000 karių ir ėmė žarstytis strėlėmis. Iki to momento kai priešininkai susiėjo į artimą kovą, didesnė dalis karių jau buvo išėjusi iš rikiuotės (žuvusiųjų taip pat skaičiuojamas apylygis skaičius – po 3-4000 iš kiekvienos pusės). Štai čia ir prasideda pats įdomumas. Jaunasis Henrikas, sosto įpėdinis, nežinia kokių galų, gal norėdamas pasipuikuoti, gal geriau pamatyti aplinką, padarė vieną didžiausių nedovanotinų raitelio klaidų, o kaip žinia, aukštaūgis raitelis (princas buvo apie 188 cm ūgio), lankininkui, šaudančiam iš angliško lanko – puikus taikinys. Taigi, vaikėzas tik atvožė šalmo antveidį ir čia pat, kiek žemiau kairės akies, iškart gavo „dovanų“ strėlę. Visa laimė  (nors to meto medicininu požiūriu „negyvėlis“),  kad strėlė nepasiekė stuburo. Antgalis nuo jo buvo per porą centimetrų. Na, kaip manote kokia vaikinuko reakcija? Nežinau ką pagalvojote, bet tai buvo ne patyręs karys, veteranas su nesuskaičiuojamų kovų ir žaizdų sąrašu, o tik vaikinukas: jis instinktyviai svėrė strėlės kotą ir truktelėjo atgal. Strėlę ištraukė, griuvo nuo žirgo, o taip vadinamo „bodkino“ tipo antgalis liko galvoje... viskas. Amen... Turint galvoje, kad Persis paėmė persvarą ir atakavo karaliaus jau dešiniam flange praktiškai sumuštas pajėgas, jo dienelės turėjo būti ir visai suskaičiuotos.

Henrio Persio (Hotspuro) žūtis, 1910 m. graviūra

Bet arba karaliaus maldininkai gerai mokėjo melstis, arba Likimas nusprendė kitaip: nors krito karaliaus vėliava kartu su vėliavnešiu - tačiau kairysis sparnas, kuriam agresyviai vadovavo ir buvo sužeistas jaunasis Henris – nesudrebėjo. Jis išstovėjo, o tuo pačiu suteikė pagalbą princui. Tuo tarpu akoje žuvo pats Persis – gavo strėlę tiesiai galvon iš labai artimo atstumo (ji jam pramušė iš šalmą ir kaukolę). Galutiniame rezultate, netekę savo vado, maištinikai pakriko. Karaliaus kariauna juos sumušė ir išvaikė. Maištas baigėsi, o maištininkų laukė „juodos“ dienos...

Po mūšio, sosto įpėdinis vis dar buvo gyvas. Karalius pasirūpino, kad jis į Kenilvorto pilį (Kenilworth Castle) būtų nugabentas itin švelniai ir atidžiai. Sužeistu princu pradėjo rūpintis iš Londono iškviesti gydytojai. Na, kaip gydytojai... Jei tarnavo karaliaus dvare, tai matyt neblogi, tačiau audiniuose užstrigusios strėlės antgalio jiems nepavyko ištraukti. Jie pabandė, žinoma, bet jiems nepavyko. Žaizda pradėjo net ir pūliuoti. Karalius, be abejo, įniršo, o „medikusiai“ ėmė teisintis, kad jie nieko negali padaryti, nes neegzistuoja toks instrumentas, kuris galėtų užkabinti glitų antgalį ir jį ištraukti. Kai kalba pakrypo apie instrumentus, buvo prisimintas gana garsus to meto chirurgas ir metalo, o, tiksliau, chirurginių instrumentų meistras - Džonas Bradmoras (John Bradmore, ?-1412), kuris vėliau parašys savo garsųjį chirurgijos traktatą “Phillomena” (jame ir aprašoma operacija atlikta jaunajam princui Henriu).

 Įdomu tai, kad tuo metu maestro Džonas buvo įkalintas ir, ko gero, jam grėsė mirties bausmė. Jį kaltino tuo, kad naudodamasis savo įgūdžiais ir talentais, jis padirbinėjo pinigus. Keista, bet, matyt, dėl šios biografinės detalės, nemažai plaukioja legendų, jog jis buvo ne tai auksakalys, ne tai juvelyras, ne tai sukčius... Nors, kažkuria prasme, chirurginių instrumentų kūrėjas turėjo pažinoti ir auksakalystę ir juvelyriką arba turėti gerus įgūdžius dirbant su metalais.

Žodžiu, nenukrypstant nuo temos, belaisvį chirurgą atgabena pas princą. Jam tiesiai ir aiškiai pasakoma, kad arba jis mirsi tuoj pat po princo mirties, arba taps laisvas ir turtingas, jei išgelbės nelaimėlį.
Ką gi Džonas rado? Ogi, kad žaizda ima pūliuoti ir trauktis. Pasiekti antgalio - beveik neįmanoma. Tada jis po kažkokių tai pamąstymų, jo paslaugom pristatytiems medikams įsako padaryti žaizdos ilgio (5-6 coliai) tam tikrus plonyčius gerai džiovinto ir nužievėto šeivamedžio „šiaudus“ ir išmirkyti juos rožiniame meduje (I made small probes from the pith of an elder... infused with rose honey - kas tas rožinis medus? Tai, matomai, vienas iš tuo metu naudojamų antiseptikų pagamintas medaus ir rožių žiedlapių bei brendžio pagrindu: priklausomai nuo receptūros, galėjo ir numaldyti skausmą). Jis tuos „šiaudus“ suleido per visą žaizdos ilgį... Vėliau dar pridėjo storesnių „šiaudų“ ir žaizdą praplėtė tiek, kiek jam reikėjo.

Tuo tarpu, kol buvo ruošiami „šiaudiniai“ įtvarai, jis sukonstravo gana įdomų instrumentą. Tai buvo, tarsi atvirkštines reples arba, gal teisingiau – atvirkštiniai, mažesnio diametro nei antgalio ertmė -gnybtai. Jų esmė buvo ta, kad įleidus sutvirtintus ir suglaustus virbus į antgalį – sukant/spaudžiant centrinį virbą, žiediniai virbai plėstųsi ir įsikabintų į vidines strėlės antgalio sieneles. Na, paveikslėlyje matote, kaip jis atrodė. Tiesa, viduramžių galvų operacijose buvo naudoti ir gnybtai, ir pincetai, ir grąžtai, ir panašūs instrumentai, bet tokio, kuris galėtų plėstis, o ne spaustis – nebuvo.

Taigi. Visa operacija, pradedant šiaudais – atlikta per dieną. Vėliau jis žaizdą dezinfekavo vyno spiritu (alkoholiu). Kokias kančias turėjo operacijos metu ištverti Henrikas – neaišku. Duomenų, kad jam buvo duotas opiumas, kokių durnaropių ar grybukų antpilas arba paprasčiausiai  prigirdytas iki sąmonės netekimo - nėra. Bet visa tai buvo įmanoma...

Taigi, princas, pagal tą laikmetį - beveik stebuklas, bet išgyveno ir pragyveno garbingą bei šlovingą gyvenimą iki pat 1422 m. Tiesa, daugiau į jokio mūšio sūkurį nebelindo, nors, pasak amžininkų, karių tarpe buvo labai gerbiamas. Gal būtų nugyvenęs dar ilgą gyvenimą, bet mirė nuo dezinterijos. Bent jau taip priimta manyti... Na ir dar patikslinimas: Henrikas V visuose portretuose rodomas tik iš kairės jo pačio rankos pusės. Tai kaip ir suprantama, jeigu subjaurotos veido pusės jis nenorėjo demonstruoti. Tad strėlė, ko gero, jam smigo į dešinį jo skruostą, o ne į kairį. Kairė pusė buvo pagal chirurgo, o ne sužeistojo kairę ranką. Tai būtų visai logiška, nes tokia taisyklė viduramžiais galiojo visur. Geriausias pavyzdys - heraldika. Beje, o visose ekranizacijose, kiek jų yra, Henrikas V - rodomas iš vis be jokio rando.

Karaliaus Henriko V "tabard'as" herbinis apsiaustas dedamas ant šarvų arba viršutinių rūbų... kitur verčiama kaip livrėja, tabarde, kaip "waffenrock". Tuos pačius garsiuosius muškietininkus (tie, kurie prieš kardinolą) taip pat priimta vaizduoti su rūmų tabardais, nors juos daugiau užsidėdavo  tarnybos ar iškilmių metu...

Kita vertus, jei tai būtų „broadhead“ tipo antgalis, kad ir su labai priplotais ragais, kažin ar būtų pavykę išgelbėti princą. Tačiau, jei šalmo antveidis nebūtų pakeltas, tai sužeidimas būtų mažesnis, o iš atstumo, kokiu buvo paleista šarvamušė strėlė, tokia raguoto tipo strėlė (jei jos buvo naudojamos mūšyje, tai dažniausiai artimesnėse distancijose, kad padarytų kuo didesnę žalą – didesnė stabdomoji galia), kažin ar iš vis būtų pramušusi šalmo antveidį (kaip matote schemoje - susišaudymas - 300 jardų arba žingsnių - netoli angliško lanko, masiniame mūšio panaudojime, ribos. Kodėl? Tai jau gana plati ir kita tema, bet būtų kažkas panašaus jei lygintume sportinį šaudymą karabinu su jo naudojimu karo lauko sąlygomis). Ir būtų princas atsipirkęs gero dydžio mėlyne...

Maestro Džonas? Pragyveno dar dešimt metų pagarboje ir visai ne kaip vargšas. Tapo žinomiausiu to laikmečio chirurgu ir chirurginių instrumentų meistru, parašė traktatą, jo palikuonys ilgam ir tvirtai įsitaisė rūmuose kaip tėvo amato paveldėtojai... Žodžiu, karalius tesėjo savo žodį.

Na, o jums teko susitrenkti nedengtą galvą į staktą ar stalą, ar šiaip kokią briauną? Teko? Tada puikiai galite įsivaizduoti, kas laukia filmuose rodomų viduramžių raitelių, kurie vėjyje besidraikančiais plaukais į mūšį šuoliuoja be šalmo, garsiai visus „budina“ ir grasinančiai mosikuoja kalaviju... Tai beveik nonsensas. Deja, bet taip. Tai tik režisieriaus fantazijos skurdumas. Mūšio lauke raiteliai (riteriai) buvo atpažįstami iš vėliavų, iš pliumažų, ženklų, šalmų formų, šarvų, žirgų, tarnų ir herbų, o ne iš veido... Bet apie tai baigiamojoje „Riterių IV dalyje“, tik kiek vėliau...

...nors ne, gal režisieriai tik skolinosi vaizdavimo techniką iš renesanso dailininkų, kurie, norėdami įtikti savo patronams, juos paveiksluose vaizdavo atvirais veidais... Kad visi pažintų ir juos (vaizduojamus ponus) šlovintų... Negi šlovinsi kažkokį šalmą su margom povo plunksnom?.. Arba romantizmo vėjų gairinamų XIX-XX a. tapytojų... graverių...  Ai, nors ką aš apie meną suprantu...

Alfonso Pikolomini šalmas... Morionas



Francesco I de Medici

Štai šis šalmas (apie jį kiek vėliau) priklausė Alfonsui Pikolominui, Montemarciano kunigaikščiui. Įdomus ir šalmas, ir veikėjas. Pilnas vardas  - Alfonso Piccolomini, duca di Montemarciano (1550-1591). Jo gyvenimas iš ties vertas kokio romanisto plunksnos, jei tokio romano ir nėra. Nors... Nors jei kas domėjosi Medičių dinastija, jo pavardę turėjo sutikti. Arba nebūtinai jo, nes jis turėjo pravardę: Maremos Karalius... O šią pravardę gavo būdamas plėšiku (banditu). Kaip tik tie laikai, kai didikai draskė visą pusiasalį, o pats pusiasalis skurdo, o plėšikavimai tapo vos ne kasdienybe. Eilei XVI a. popiežių su tuo tvarkytis sekėsi itin sunkiai...





Savo plėšikišką karjerą, kurią skatino politinės intrigos, pradėjo Popiežiaus žemėse (lot.: Patrimonium Sancti Petri – tuo metu ganėtinai didelė grafystė ar kunigaikštystė, kuri priklausė Vatikanui).

Plėšikavo gana sėkmingai, trikdė prekybą, perimdavo diplomatinius susirašinėjimus, plėšė popiežius šalininkų žemes, netgi Venecijos žemes, vienuolynus, grobė žmones... Jo rezidencija praktiškai buvo paversta į plėšikų irštvą. Vienu metu jo būrys sudarė net iki 300 (kai kur 700) vyrų. Taktika buvo 

Ferdinando I de' Medici

paprasta – nebūdingas tiems laikams judrumas. Šis skrajojantis plėšikų būrys ne tik terorizavo aplinkines dabartinės Italijos žemes, bet dėl nesugaunamumo jį ėmė gaubti kažkokia tai romantinė paslaptinga aureolė. Žodžiu – išgarsėjo. Na ir ištisai sėdėjo skolose, kurias bandydavo dengti grobio pinigais. Galų gale, popiežius Grigalius XIII jį ekskomunikavo, tai yra pašalino iš bažnytinės bendruomenės konfiskavo jo valdas, atėmė visas teises ir privilegijas. Tačiau jis buvo Pranciškaus, Toskanos kunigaikščio iš Medičių giminės (Francesco I de Medici, 1541-1587) globotinis (iš esmės jis jo labui ir plėšikavo – vykdė užsakymus) ir šis pasirūpino, kad Alfonsą 1583 m. išsiųstų į Prancūziją, kur jis turėjo tarnauti Katalikiškajai lygai.

Grigalius XIII

Na, o toliau visai įdomu – baigęs tarnybą Prancūzijoje po 7-8 metų ir grįžo į Italiją su tokių pačių banditų samdinių būriu ir įsitaisė Pistojos kalnuose (plokštikalnėje), kur susidėjo su Medičių bei Popiežiaus priešais. Iš naujo ėmėsi senojo ir jam gerai žinomo amato.  Tik šį kartą jis labiau panašėjo į kažkokį tai partizaną ar „svieto lygintoją“. Įgavo šiokią tokią pagarbą tarp vietinių kaimiečių ir varguolių. Labiausiai nuo jo kliuvo naujajam Toskanos kunigaikščiui Ferdinandui (Ferdinando I de' Medici, 1549-1609). Pasinaudojęs 1590 matų nederliumi, pabandė sukelti valstiečių maištą ar tai sukilimą, kurį visai noriai palaikė Prezidijoje sėdinti Ispanijos įgula (isp.: Estado de los Reales Presidios, kaip ir kažkokia kvazi valstybėlė dabartinėje Italijoje (1557-1801), kuri 1557 по 1707 m. priklausė Ispanijos Neapolio vicekaraliams).

Krėtė aibes ir savivaliavo iki pat 1591 metų. Jo kariauna, ar, tiksliau - gaujos, nesugebėjo nei sukurti kažkokio tikslo, nei plano, o jei tokie ir atsirasdavo, tai apsiribodavo tik antpuoliais. Na ir, galų gale, šis kilmingas veikėjas priėjo liepto galą – popiežiaus milicija ir kariuomenė jį prigavo, o papirkti gi saviškiai jį ir išdavė. Įviliojo į spąstus prie Forli miesto, kur jį sučiupo ir jau po poros mėnesių - 1591 metais, Florencijoje – pakorė...

 

Charles IX (1550-1574) morion, Louvre

 



Itališkas kabasetas

Na ir pats šalmas, kuris pateiktas pačiame viršuje - tai paradinis išeiginis eksponatas. Su tokiais į kovą nestodavo. Nebent stovėti ant kalniuko ir išdidžiai komentuoti mūšio eigą. Ar tikrai jis priklausė Alfonsui - nėra žinoma, bet, kad Palomnini giminei - tai kaip aišku. Tai liudija ir auksinė plokštelė su Palominių herbu.

Pats šalmas tai taip vadinamas "morionas" nuo ispaniško žodžio morrión.
Manoma, kad jis išsivystė iš itališkojo "kabaseto" (Cabasset) arba šapelio (metalinė skrybėlė). Anglijoje dar buvo žinomas ietininko puodo vardu (pikeman's pot).

Beje, nors jis dažnai ir vadinamas konkistadorų šalmu, pirmosios bangos konkistadorai jo dar neturėjo ir

Ispaniškas kabasetas

nenešiojo. Tad jau atleiskit visiems piešėjams, kurie per neišmanymą ir nusistovėjusias tradicijas kokį Kortesą ar Pisarą piešia su morionu...
Taigi, jis atsirado gerokai vėliau - tik po pusšimčio metų... Ir, beje, pirmieji morionai išėjo Anglijoje, valdant Edvardui VI (1537-1553). Dėl palygintinai mažų gamybos kaštų, labai greitai tapo populiariu Vakarų ir pietų Europoje. Na, o dėl pompastiškai atrodančios skiauterės, kuri turėjo svarbia funkcinę reikšmę  - buvo tvirtinama sustiprinti suvirinimo siūlei - jis greit pritapo prie tuometinės mados ir juos ėmė naudoti įvairios alebardininkų leibgvardijos (šiai dienai, pavyzdžiui Vatikano, Prancūzijos garbės sargyba ir t.t...).
Dėl savo konstrukcijos ypatumų, jį ypač palankiai vertino daugelio šalių muškietininkai ir ietininkai. Ypač šauliams jis puikiai pakeitė skrybėles. Tai pakankamai atviras, pakankamai ergonomiškas ir lengvas, nevaržantis judesių šalmas, kuris be visa ko neblogai atlaiko raitelio kalavijo smūgį arba net netiesioginį kulkos pataikymą... Puikiai saugojo kaklą, veidą ir ausis

Vėlesni variantai turėjo ir antveidžius ir skruostų apsaugas ir net sprando apsaugas. Na, o paskutiniai naudojimai kovose, tai Teksasas XIX a., kur juos dėvėjo komančių vadas Geležinis Švarkas (Iron Jacket, Pohebits-quasho 1790-1858), na ir, žinoma - Maoriai... 
Beje, XIX a. pradžioje taip vadinamą cilindrinę aukštą pėstininkų kelurę chacó (čako) arba kitaip kiverį, taip pat kartais literatūroje vadino morionu.

Gerai matoma gamybos technika...

Grinvičo šarvai... Greenwich Armour

Grinvičo šarvai... Greenwich Armour

 

Praeitoje temoje apie proginius,išeiginius, kostiuminius šarvus, užsiminiau apie Grinvičo šarvus. Tiksliau – apie šarvakalį meistrą Jakobą Halderį (Jacob Halder; 15??–1608) iš Augsburgo. Šio meistro darbai buvo itin garsūs ir iki šios dienos išliko kaip pavyzdiniai grožio, prabangos ir saugos pavyzdžiai. Jo išlikę eskizai paskelbti nacionaline vertybe ir yra įtraukti į taip vadinamąjį Grinvičo albumą, kuris saugomas Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone (The Victoria and Albert Museum in London). Meistras savo kūrybos piką pasiekė tarp 1576 - 1067 metų. Sprendžiant iš paliktų eskizų kiekio, Jakobas turėjo nemažai planų ir, ko gero, būtų pagaminęs dar daugiau dirbinių, bet karalienė Elžbieta su savo politika įvarė Angliją į visą virtinę nesibaigiančių karų ciklų ir iš meistro buvo pareikalauta daugiau gaminti pigesnių ir mažiau prabangių šarvų.

Na ir apie pačias Grinvičo dirbtuves, kurios vadinosi „The Royal „Almain“ Armouries“ – „Karališkasis vokiečių arsenalas“. Šios dirbtuvės, kurias įkūrė Henrikas VIII 1511 metais, taip keistai buvo vadinamos (Almain - pranc.: vokiečiai) todėl, kad įkūrimo pradžioje šios dirbtuvės buvo skirtos būtent vokiško pavyzdžio šarvų gamybai – iš esmės maksimilijo/maksimilijoniškiems šarvams gaminti. Į šias dirbtuves buvo kviečiami dirbti būtent vokiečių ir, rečiau, italų meistrai. Pirmas anglas, kuris tapo šių dirbtuvių vadovu buvo Viljamas Pikeringas – tik 1607 metais.

Tačiau, nežiūrint visų Henriko VIII užmančių, vokiečių meistrai improvizavo, o kadangi tiek pameistriais, tiek darbininkai buvo ir anglai, ir vokiečiai, ir italai – įgavo savąjį, praktiškai „angliškąjį“, stilių. Iš esmės, Grinvičo mokykla pasižymėjo itin kruopščiu ir smulkmenišku, net nematomoms detalėms, darbu bei dizainu, aukšta kokybe ir prie viso to, neprarastu funkcionalumu (o tai svarbiausia) ir vykusiu detalių išdėstymu. Tokiu būdu, šarvai įgavo ganėtinai savotiškas formas, kurias prabėgus keliems šimtams metų, nespecialistui kartais pastebėti sunku, tačiau amžininkai Grinvičo šarvus nuo kitų mokyklų gana laisvai atskirdavo. 

Na, o pačių šarvų schema, tai tarsi visų stilių mišinys:

* kirasa ir pečių apsauga – itališko stiliaus;

* šalmas – burgundiškas (praktiškai iki 1605-1615);

* klubų, šlaunų apsauga – vokiškas stilius, kuriame jaučiamas Niurnbergo ir Augsburgo meistrų darbas. Beje, specialistai Niurbrego meistrų ir Augsburgo meistrų mokyklas skiria ir laiko atskirais stiliais.

Na ir žemiau šiek tiek Jakobo eskizų ir pačių gaminių...