Alfonso Pikolomini šalmas... Morionas



Francesco I de Medici

Štai šis šalmas (apie jį kiek vėliau) priklausė Alfonsui Pikolominui, Montemarciano kunigaikščiui. Įdomus ir šalmas, ir veikėjas. Pilnas vardas  - Alfonso Piccolomini, duca di Montemarciano (1550-1591). Jo gyvenimas iš ties vertas kokio romanisto plunksnos, jei tokio romano ir nėra. Nors... Nors jei kas domėjosi Medičių dinastija, jo pavardę turėjo sutikti. Arba nebūtinai jo, nes jis turėjo pravardę: Maremos Karalius... O šią pravardę gavo būdamas plėšiku (banditu). Kaip tik tie laikai, kai didikai draskė visą pusiasalį, o pats pusiasalis skurdo, o plėšikavimai tapo vos ne kasdienybe. Eilei XVI a. popiežių su tuo tvarkytis sekėsi itin sunkiai...





Savo plėšikišką karjerą, kurią skatino politinės intrigos, pradėjo Popiežiaus žemėse (lot.: Patrimonium Sancti Petri – tuo metu ganėtinai didelė grafystė ar kunigaikštystė, kuri priklausė Vatikanui).

Plėšikavo gana sėkmingai, trikdė prekybą, perimdavo diplomatinius susirašinėjimus, plėšė popiežius šalininkų žemes, netgi Venecijos žemes, vienuolynus, grobė žmones... Jo rezidencija praktiškai buvo paversta į plėšikų irštvą. Vienu metu jo būrys sudarė net iki 300 (kai kur 700) vyrų. Taktika buvo 

Ferdinando I de' Medici

paprasta – nebūdingas tiems laikams judrumas. Šis skrajojantis plėšikų būrys ne tik terorizavo aplinkines dabartinės Italijos žemes, bet dėl nesugaunamumo jį ėmė gaubti kažkokia tai romantinė paslaptinga aureolė. Žodžiu – išgarsėjo. Na ir ištisai sėdėjo skolose, kurias bandydavo dengti grobio pinigais. Galų gale, popiežius Grigalius XIII jį ekskomunikavo, tai yra pašalino iš bažnytinės bendruomenės konfiskavo jo valdas, atėmė visas teises ir privilegijas. Tačiau jis buvo Pranciškaus, Toskanos kunigaikščio iš Medičių giminės (Francesco I de Medici, 1541-1587) globotinis (iš esmės jis jo labui ir plėšikavo – vykdė užsakymus) ir šis pasirūpino, kad Alfonsą 1583 m. išsiųstų į Prancūziją, kur jis turėjo tarnauti Katalikiškajai lygai.

Grigalius XIII

Na, o toliau visai įdomu – baigęs tarnybą Prancūzijoje po 7-8 metų ir grįžo į Italiją su tokių pačių banditų samdinių būriu ir įsitaisė Pistojos kalnuose (plokštikalnėje), kur susidėjo su Medičių bei Popiežiaus priešais. Iš naujo ėmėsi senojo ir jam gerai žinomo amato.  Tik šį kartą jis labiau panašėjo į kažkokį tai partizaną ar „svieto lygintoją“. Įgavo šiokią tokią pagarbą tarp vietinių kaimiečių ir varguolių. Labiausiai nuo jo kliuvo naujajam Toskanos kunigaikščiui Ferdinandui (Ferdinando I de' Medici, 1549-1609). Pasinaudojęs 1590 matų nederliumi, pabandė sukelti valstiečių maištą ar tai sukilimą, kurį visai noriai palaikė Prezidijoje sėdinti Ispanijos įgula (isp.: Estado de los Reales Presidios, kaip ir kažkokia kvazi valstybėlė dabartinėje Italijoje (1557-1801), kuri 1557 по 1707 m. priklausė Ispanijos Neapolio vicekaraliams).

Krėtė aibes ir savivaliavo iki pat 1591 metų. Jo kariauna, ar, tiksliau - gaujos, nesugebėjo nei sukurti kažkokio tikslo, nei plano, o jei tokie ir atsirasdavo, tai apsiribodavo tik antpuoliais. Na ir, galų gale, šis kilmingas veikėjas priėjo liepto galą – popiežiaus milicija ir kariuomenė jį prigavo, o papirkti gi saviškiai jį ir išdavė. Įviliojo į spąstus prie Forli miesto, kur jį sučiupo ir jau po poros mėnesių - 1591 metais, Florencijoje – pakorė...

 

Charles IX (1550-1574) morion, Louvre

 



Itališkas kabasetas

Na ir pats šalmas, kuris pateiktas pačiame viršuje - tai paradinis išeiginis eksponatas. Su tokiais į kovą nestodavo. Nebent stovėti ant kalniuko ir išdidžiai komentuoti mūšio eigą. Ar tikrai jis priklausė Alfonsui - nėra žinoma, bet, kad Palomnini giminei - tai kaip aišku. Tai liudija ir auksinė plokštelė su Palominių herbu.

Pats šalmas tai taip vadinamas "morionas" nuo ispaniško žodžio morrión.
Manoma, kad jis išsivystė iš itališkojo "kabaseto" (Cabasset) arba šapelio (metalinė skrybėlė). Anglijoje dar buvo žinomas ietininko puodo vardu (pikeman's pot).

Beje, nors jis dažnai ir vadinamas konkistadorų šalmu, pirmosios bangos konkistadorai jo dar neturėjo ir

Ispaniškas kabasetas

nenešiojo. Tad jau atleiskit visiems piešėjams, kurie per neišmanymą ir nusistovėjusias tradicijas kokį Kortesą ar Pisarą piešia su morionu...
Taigi, jis atsirado gerokai vėliau - tik po pusšimčio metų... Ir, beje, pirmieji morionai išėjo Anglijoje, valdant Edvardui VI (1537-1553). Dėl palygintinai mažų gamybos kaštų, labai greitai tapo populiariu Vakarų ir pietų Europoje. Na, o dėl pompastiškai atrodančios skiauterės, kuri turėjo svarbia funkcinę reikšmę  - buvo tvirtinama sustiprinti suvirinimo siūlei - jis greit pritapo prie tuometinės mados ir juos ėmė naudoti įvairios alebardininkų leibgvardijos (šiai dienai, pavyzdžiui Vatikano, Prancūzijos garbės sargyba ir t.t...).
Dėl savo konstrukcijos ypatumų, jį ypač palankiai vertino daugelio šalių muškietininkai ir ietininkai. Ypač šauliams jis puikiai pakeitė skrybėles. Tai pakankamai atviras, pakankamai ergonomiškas ir lengvas, nevaržantis judesių šalmas, kuris be visa ko neblogai atlaiko raitelio kalavijo smūgį arba net netiesioginį kulkos pataikymą... Puikiai saugojo kaklą, veidą ir ausis

Vėlesni variantai turėjo ir antveidžius ir skruostų apsaugas ir net sprando apsaugas. Na, o paskutiniai naudojimai kovose, tai Teksasas XIX a., kur juos dėvėjo komančių vadas Geležinis Švarkas (Iron Jacket, Pohebits-quasho 1790-1858), na ir, žinoma - Maoriai... 
Beje, XIX a. pradžioje taip vadinamą cilindrinę aukštą pėstininkų kelurę chacó (čako) arba kitaip kiverį, taip pat kartais literatūroje vadino morionu.

Gerai matoma gamybos technika...