"Kolbenturnier" arba "Vėzdų turnyras"

 

Šiek tiek apie jų turnyrus...

Štai, pavyzdžiui, ką įsivaizduojate išgirdę žodį „turnyras“ (jei kalba apie viduramžius)?

Alia „Aivenhą“?

Taigi...

 

Grabstein Georg I herbas, kuriame pavaizduoti vėzdai

Bet vėlyvaisiais viduramžiais dar buvo ir ganėtinai įdomi ir spalvinga riterių turnyrų atmaina, tokia kaip „kolbenturnier“... Net nežinau, kaip taisyklingai išversti. Matomai kaip „kuokų turnyras“ ar „lazdų turnyras“, ar „vėzdų turnyras“. Reikalas tame, kad senovinis „kolben“, „kolbe“, „kolbo“, „kulba“ - reiškė medinę kuoką-vėzdą. Na, kaip angliškas „club“ (ne klubas/būrelis/susibūrimas pagal interesus, o lazda-kuoka-vėzdas). Tai daugiau parodomosios-pramoginės kautynės su mediniais ginklas. Ir iškart užbėgu už akių – tai nebuvo prasčiokiškos kautynės lazdomis (nieko panašaus į brolio Tuko ir Robino pasimosikavimą lazdoms).

 

Taigi, kas tai per turnyras? Iš esmės, tai visa pompastika ir organizavimas labai panašus, kaip ir mums visiems žinomai „įprastas“ turnyras, o esminis skirtumas, kad buvo kaunamasi dėl garbės ir prizo, mirčių ar sužalojimų tikimybė itin menka (bet buvo), o pralošusysis dažniausiai savo žirgo ir šarvų bei ginklų neprarasdavo, išpirkos nebuvo. Tiesa, tik tuo atveju, jei prieš turnyrą nebūdavo aptarta kitaip.

Na ir apie patį turnyrą. Kada tiksliai tokie turnyrai atsirado nežinia - manoma, kad vėlyvaisiais viduramžiais nuo panašiai XIV a. pabaigos (raitelių „Tjost“ turnyrai nuo XII a.). Prasidėjo nuo to, kad du raiteliai turėjo numušti šalmo „helmcerį“ (Helmkleinod ar Helmzier, Cimir, Zimier arba Clainot) – tai yra tą aukštą papuošalą (pavyzdį pridedu). Šie „helmceriai“ atsirado XIII a. Manoma, kad pirmoji jų paskirtis tai atpažinimo ženklas mūšyje – visų pirma ne kaip papuošalas, o kaip būtinybė (čia tik filmuose riteriai ir vadai lakstė be šalmų ar su atvirais antveidžiais). Ir pradžioje jie nebuvo pompastiški ar aukšti. Tokie jie pasidarė jau tik XIV a. (ir neužilgo migravo į herbus – tapo heraldikos dalimi). Bet ne apie tai. 

 

 Šiame paveikslėlyje gerai matomi tie bukieji turnyriniai kalavijai ir pririštas medinis vėzdas

Savaime suprantama, kad amžiai bėgo, skirtingos šalys ir t.t., tradicijos ir mados keitėsi, o kur dar visokie regioniniai subtilumai, tad pergale buvo laikomi ir išmušimai iš balno, pataikymai į skydą ir šalmą, ir pan. Šio tipo raitelių su ietimis turnyrai-žaidynės turi ir savo pavadinimą (anglišką) - „džastingas“ (Jousting). Taigi - raitelių, ginkluotų bukomis ietimis, turnyrais. Beje, raiteliai kaudavosi ir kalavijais, tik per „kolbenturnyrą“ naudojami kitokie kalavijai – su buku smaigaliu ir neužgąlasti ar mediniai. Jeigu pradžioje „jousting“ turnyruose buvo naudojami koviniai ginklai ir neretai baigdavosi tragiškai, tai jau nuo 1292 m. – Anglijoje atsirado taisyklė draudžianti turnyre kautis aštriais ginklais ir nebeleidžiama nukritusio raitelio atakuoti – jam turėjo būti suteikta galimybė priešininkui atsikelti (džentelmeniškumo ištakos?). Už pažeidimus turnyro dalyvis galėjo prarasti žirgą, šarvus ir ginklus, ir net netekti laisvės iki trijų metų. Bėgant amžiams buvo pradėti taikyti ir įvairūs kiti ribojimai, keitėsi taisyklės. Pirmapradė mintis galutinai išnyko XV a., pasikeitė, ir nuo Maksimilijono I atsiranda įvairių taisyklių ir reglamentų rinkiniai, su įvairiausiomis variacijomis ir net skirtinga ginkluote ir vėliau jau raiteliai (riteriai) dažniausiai kaudavosi rinkdami taškus (tai nėra absoliuti taisyklė). Populiariausiame variante kova vyko iki trijų taškų: smūgis į šalmą ar skydą uždirbdavo vieną tašką, priešininko išmetimas iš balno – du taškaus. Varžovo mirtis – trys taškai. Beje, kaip nekeista, Prancūzijoje šio tipo turnyrai buvo uždrausti nuo 1559 m. (po karaliaus Henriko II žūties turnyre), o Anglijoje paskutinis įvyko 1625 m.

 

Iš 1560 m. nežinomo autoriaus knygos "Jousting"  turnyras

Bet grįžkime prie „kolbenturnyrų“, kurie ypač buvo mėgiami Šv. Romos Imperijoje.

 

Nors „Kolbenturnyras“ pagal savo organizaciją ir buvo labai panašus į taip vadinamą „buhurto“ (sen.pr. „buhurd“ – skausmas; senoji turnyro forma), kur kaunamasi tikrais koviniais ginklais, jis iš esmės skyrėsi tuo, kad nebuvo naudojami koviniai ginklai – nebuvo jokio tikslo žaloti ar užmušti priešininką. Taigi, „kolbturnyras“, kaip ir „bhurto“ turnyrai, nesibaigė vien tik raitelių kovomis – buvo organizuojamos ir masinės pėstininkų peštynės – po 200-300 peštukų (riterių/kilmingųjų). Tik jau štai šie kovotojai nesikaudavo koviniais ginklais. Jie tam tikslui naudojo kuokas! Vėzdus. Medinius vėzdus be jokių ten spyglių. Turnyrinis toks vėzdas buvo maždaug apie 80 cm. ilgio, kaip ir kalavijas turėjo rankos apsaugą – diskelius iš abiejų rankenos galų ir virvę – virvutę – kuria šis vėzdas buvo pririšamas prie šarvų. Deja, muziejuose yra išlikę labai prastos būklės arba neišlikę visai. Iš esmės apie juos galime spręsti iš aprašymų ir paveikslėlių. Tiesa, dar pasitaiko 19 a. padirbinių. 

 

Na ir apie šarvus. „Kolbenturnyro“ dalyviai dažniausiai naudodavo šalmus (bascineto variantą), kurie užtikrindavo labai platų matymo lauką su tinkliniu (grotuotu) nenuimamu antveidžiu (na, tarkim – kažką panašaus į fechtavimo kaukės prototipą) – heraldikoje žinomi kaip „Bügel“ ar „Spangenhelm“. Štai ant to špiliuko, kurį matote paveikslėlyje, ir buvo tvirtinamas „helmceris“ – aukštas šalmo papuošalas.

  

Ir beje, vėlgi nepamirškime pagrindinės taisyklės – nukirsti reikėjo ne priešininką, o tą ant šalmo uždėtą puošmeną! Špilių! Na, labai įdomus turėjo būti reginys. Deja, populiarus vokiečių žemėse, o kitur jei ir buvo, nelabai paplito... Bent jau kažkokių ryškių nuorodų į tai nėra.

 Taigi, šie įspūdingi šalmai migravo į heraldiką (kita vertus, daugumas labai autoritetingų balsų tai neigia šių šalmų  sąryšį su heraldika).

Šarvai. Mušeikos dėvėdavo kiek kitokius nei kovinius šarvus. Dažniausiai viršutinę dalį. O pradžioje jie iš vis buvo odiniai! Tiesa, nusėti metalinėmis plokštelėmis. Galima sakyti jog netgi brigantinos pirmtakais – vok. vadinamais „Lendner“. Tik nuo 1440 m. pradėti naudoti jau kirasos tipo vientisos plokštės šarvai. Beje, jie buvo skylėti! Tiesa, išlikusių variantų nedaug ir tipiniu laikomas Herne Archeologijos muziejuje saugomas variantas. Tad, o kaip galima spręsti iš paveikslėlių, jų įvairovė matyt buvo gana plati ir dažnu atveju mažai skyrėsi nuo kovinių.

 

Tiesa, „kolbenturnyrai“ matyt buvo paskutinieji, kuriuose galėjo dalyvauti taip vadinami neaukštakilmiai, o vidutiniokiškos kilmės kilmingieji (bajoriška smulkmė) ir netgi biurgeriai. Pradžioje laimėtojai, kaip ir „bhurto“ turnyruose galėjo užsitarnauti ir „riterio“ vardą.

 

Geriausiai aprašytas ir geriausiai žinomas „kolben“ turnyras - arba tiksliau – devynių turnyrų virtinė - įvyko 1479-1487 m. Jį organizavo keturios vokiečių žemės – Frankenlandas (Frankonija), Švabija, Reino žemės (vidurinis ir žemutinis) bei Bavarija. Dėl turnyrų taisyklių derinimo jis geriausiai ir aprašytas. Praleidžiant visokius smulkius nukrypimus, šie devyni Keturių Žemių turnyrai vyko viena ir ta pačia tvarka:

 

Pirmoji diena - "Šalmų Paradas"

Pirmąją dieną arba priešturnyrinę dieną vyko taip vadinamas „Helmschau“ – „Šalmų Paradas“. Tai tradicinė daugumos turnyrų dalis. Teisėjams būdavo pristatomi dalyviai, jų herbai ir ginklai, būdavo pripažįstama jų teisė dalyvauti turnyre. Po šio pristatymo būdavo sudaromi „divizionai“ – kovotojų grupės. Tik šį kartą grupės buvo sudaromos antrąją dieną. Įdomi detalė: pavyzdžiui trečiajame Keturių Žemių turnyre leista dalyvauti 441 „šalmui“, o 90 „šalmų“ atmesti. Atmetimų priežastys įvairios: pretendentas į dalyvius ne pakankamos kilmės, niekas iš protėvių anksčiau nedalyvavo turnyruose, ginkluotė netinkama arba paprasčiausiai kuri nors teisėjams talkinanti dama (taip – daugumoje turnyrų, ypač šioje dalyje be damų niekaip) pasakydavo/liudydavo, jog tas ar anas dalyvis šiurkštus storžievis – kitaip tariant – pretendentas nėra „nepriekaištingos reputacijos“.

Antrąją dieną, kaip minėta, dalyviai buvo suskirstomi į dvi grupes ir prasidėdavo kova: kova vyko turgaus aikštėje, tam specialiai atitvertoje vietoje. Beje „kolben“ turnyro aikštė visada buvo atitveriama. Po šios kovos kartais vykdavo dar ir individualios dvikovos bukais ginklais.

Na ir vakarinė dalis – įteikiamas „Keturių Žemių“ nugalėtojo prizas, puota ir šokiai. Įdomi detalė: puotos dalyviai turėjo turėti palydovę, nes kitaip grėsė bauda...

šis "Keturių Žemių"  "kolben" turnyras matyt buvo dar ir paskutinis, kurį pramogai organizavo žemių administracijos, visi vėlesni turnyrai arba buvo organizuoti jau tituluotų asmenų, arba tai buvo tiesiog "Jousting" su įvairiausiomis variacijomis...

 

Iš 2014 m. rekonstrukcinių žaidynių "Stolze Ritter hoch zu Ross"

Na, jei trumpai, tai tiek.

 

Henrikas VIII. Turnyrų gerbėjas. Padauža riteris.

 

Apie Grinvičo šarvus jau buvau rašęs, kaip ir apie Henriko VIII (1491-1547) vėzdą. Bet apie jį patį, kaip ir ne. Nors, kaip apie valdovą ir dabar net nepradėsiu: kam smalsu, kaip jis perlaužė Anglijos istoriją, kaip geležine ranka išvedė Angliją iš duobės, į kurią ji buvo prasmegusi po Šimtamečio ir pilietinio Rožių karų, kaip Angliją išvedė į Europos likimą siūbuojančių valstybių gretas – prirašyta į valias. Tik rekomenduočiau, visgi, remtis vakarietiškais šaltiniais.

Kitaip tariant, man daug įdomesnė buvo jo ginkluotė, kurios vystymuisi jis davė ne mažesnį spyrį, kaip ir Maksimilijonas I (1459-1519) - Šventosios Romos imperijos imperatorius. Jaunystėje jis buvo riteris iki kaulų smegenų: labiausiai už viską, mėgo turnyrus (moterys ir medžioklė, be abejo – kažkur netoliese – net bažnytinę reformaciją įvykdė dėl moters) ir karybą. Tiesa, skirtingai nuo Maksimilijono, iki standartizacijos nenutipeno, bet ir taip jam rūpesčių pakako. Tad, kad jau užsiminiau apie Maksimilijoną, Henriko kontekste, tai ir pradėsiu nuo jų abiejų.

Tikriausiai žinote ar matėte šalmą, armetą, su kalnų ožio ragais ir akiniais? Šis šalmas net pavirtęs tam tikra internetine legenda... Taigi. Tai Maksimilijono dovana Henrikui. Padovanojo jis tą šalmą 1514 metais. Ne, ne vien šalmą, bet su maksimilijono tipo šarvais. Tai buvo Insbruke pagaminti vieno garsiausių to meto meistrų Konrado Seusenhoferio (Konrad Seusenhofer, ?-1517) šarvai. Patys šarvai neišliko – manoma, kad jie buvo sunaikinti gerokai vėliau vykusio pilietinio karo metu.  O pilnai išliko tik šalmas. Tačiau jis absoliučiai ne praktiškas. Tai tik vienas iš pirmųjų bandymų idealiai ar maksimaliai apsaugoti galvą. Bet taip: nei mūšio lauke, nei turnyruose, nei paraduose – jo nebuvo įmanoma naudoti. Ir jo nenaudojo. Tai daugiau meistro gebėjimų paroda, simbolis ar puošmena. Netgi dar daugiau – jis toks kvailai atrodantis, kad ilgai manyta, jog jis priklausė Henriko juokdariui Viliui Somersui (Will Somers, ?-1560). Dar ir dabar galima surasti šios legendos pėdsakų. Ilgai spėliota, ką jis turėjo reikšti: iš pakankamai žinomo intriganto Maksimilijono rankų gauta tokia dovana, juk turėjo kažką simbolizuoti? Tik nereikia apsigaut. Ypač dėl ragų. Nežiūrint to, kad ožys tais laikais buvo šėtono simbolis, kalnų ožys galėjo simbolizuoti ir visai ką kitą: ragai tuo metu simbolizavo visai ne „raguotą“ vyrą ar kokį kipšą (nors Henriką drąsiai galima vadinti padauža), kaip galima būtų tiesmukiškai pagalvoti, o galingą (gal net veikiau, kartu ir gašlų) vyrą užsispyrėlį, kuris savo priešus, kurie drįso pastoti jam kelią – svaido į dešinę ir į kairę...

Ir taip: ant jo kabo akiniai. Anksčiau į tai žiūrėta kaip į keistenybę ar egzotiką, tačiau dabar, beveik vieningai ir visai rimtai manoma, kad kažkada tuose rėmeliuose buvo linzės. Henrikas, pasak amžininkų liudijimų ir sprendžiant iš išlikusios jo akinių kolekcijos ar rinkinio, buvo trumparegis. Taigi, matyt, jau tuo laiku buvo akiniai ne tik skaitymui. Bet ne apie tai...

Iš esmės, manoma, kad Henrikui taip patiko Maksimilijono dovana (arba labai užgavo jo karališkąsias ambicijas), kad jis, Grinviče dirbusiems Nyderlandų ir vokiečių meistrams (branduolį sudarė Flamadijos meistrai: veikė nuo 1511 m.), davė nurodymą sumeistrauti idealius šarvus. Grinvičo meistrai valdovui jau buvo įrodę savo meistriškumą – 1509 metais nukaldinę jo ir Kotrynos Aragonietės (Ispanijos karalienės Izabelės (ir Ferdinando – oficialiai Ispanijos pirmo balso valdovas buvo Izabelė) duktė) vestuvėms skirtus raitelio šarvus. Tai buvo maksimilijoniški šarvai su paauksavimais ir pasidabravimais, iškilmingi ir prabangūs. Ant krūtinšarvio išgraviruotas šventas Jurgis, o ant nugaros - šventoji Barbora... Išraižyti Tiudorų rožėmis ir Aragono granatomis (vaisių turiu galvoje - Aragono valdovų simbolis).

To pačio meistro Maksimilijonui I
nukaldinti raguoti šarvai (Viena; iš viso buvo 3 tokie šalmai)

Taigi. Idealūs šarvai. Meistrams pavyko. Jie baigti 1520 metais. Tai buvo idealūs pėsčiųjų turnyrui skirti šarvai. Absoliučiai visos kūno vietos apsaugotos. Jokio ženklaus plyšio ar tarpo. Ir, tuo pačiu, nevaržė judesių. Ir jokio papuošimo! Visiškas atitrūkimas nuo laikmečio, ta prasme. Bet tų papuošimų ir nereikėjo. Tai buvo iš ties nepakartojamas ekskliuzyvas. O jei kas ir pakartojo, tai tas tvarinys neišliko. Šarvų aukštis 187,9 cm., o svoris – 42,64 kg. Manoma, kad šie šarvai buvo nukaldinti idealiai pagal Henriko figūrą, kuri, pasak amžininkų, buvo ideali. Ta prasme, jis buvo aukštas ir kresnas, ir atletiško sudėjimo. Talija tik 32 colių (64 per apimtį). Jeigu kas matė Šekspyro pjesę, kur Henrikas per petį svaido apgraužtus kauliukus ir šis gestas tapo jo vizitine kortele, tai tuo galite nelabai tikėti – iš ties, jis buvo labai išrankus valgiui ir „ėdimu“ nepasižymėjo. Ir platėt pradėjo tik po to, kai jį 1536 m. sužeidė per turnyrą (buvo ištikusi koma, po kurios ženkliai pasikeitė jo psichika). Nors sužeidė koją, bet žaizda, iki galo, iki mirties - jau neužgijo. Apie turnyrinius polėkius jam teko pamiršti. Žodžiu, iki mirties praplatėjo iki 52 colių: ant arklio (žirgo) šis smarkuolis jau pats nebeužsiropšdavo.

Ir tai dar ne viskas. Būtent Henriko, šio smarkuolio dėka ar jo pageidavimu, atsirado komplektuojamieji šarvai. Galbūt jis buvo net šios idėjos autorius. Pabandysiu paaiškinti: komplektuojamieji šarvai, tai iš esmės vieni šarvai, tačiau pagal reikalą, buvo galima parinkti reikiamą komplektaciją. Susikomplektuoti pagal skirtingus reikalavimus ar poreikius: karo laukui, turnyrui, išeigai, medžioklei, paradui, iškilmėms ir t.t., ir pan. Tokie šarvai buvo pagaminti 1540-taisiais ir buvo galima sukomplektuoti net 6 variantus. Deja, išliko tik labai įdomios konstrukcijos krūtinšarviai, po kuria dėdavosi specialios trijų dalių metalinės plokštės. Jos ne tiks sustiprino apsaugą, bet ir padėjo proporcingai paskirstyti viršutinių šarvų svorį, kai mosikuojama kalaviju ar skydu... Daugiau tokios konstrukcijos niekur nėra.

Garnitūrinių šarvų kirasa - kaip tik matomas varžtas,
kuriuo tvirtinosi iš vidaus tos papildomos plokštės

Na, štai. Reikėtų vėl paminėti ir garsųjį jo šaunamąjį vėzdą. Ko gero, jis taip niekad ir nebuvo panaudotas, bet turi savo legendą. Ir visokios „šecherizados“ su savo viziriais ir šachais-padišachais, tegu eina tyliai parūkyt už kampo. Žodžiu, Henrikas labai mėgo vakarais inkognito pasivaikščioti po miestą. Londoną, ne Londoną, bet mėgo. Kad būtų ramiau vaikščioti, saugumo labui, su savimi pasiimdavo tą spygliuotą vėzdą. Kaip ten buvo ar nebuvo, tačiau Londono apsauga jį palaikė plėšiku, suėmė ir įmetė į miesto daboklę. Kita versija teigia, kad į Tauerį – visai gali būti. Galite įsivaizduoti tų laikų miesto daboklę?! Ir į despotiją linkusį karalių joje?..

Kol išsiaiškino kas yra kas, valdovas ten prasėdėjo visą naktį ir gerą gabalą ryto. Žodžiu, Londono sargybos viršininkas, matyt, pražilo, užsisakė mišias ir nusipirko vietą kapinėse... Kaip jis kojas vilko pas karalių, kai šis jį pas save pasikvietė, galime tik įsivaizduoti. Tačiau Henrikas tik paplojo jam per petį, pagyrė, kad puikiai vykdo savo pareigą: gerai saugo Londoną; prigrasino, kad ir toliau taip elgtųsi ir apdovanojo. Kuo apdovanojo – neteko matyti. Žinant, kad senatvėje valdovo charakteris paūmėjo ir jis pats tapo ligotu paranojiku, tai buvo gan keistokas gestas. Pavyzdžiui, Solsberio grafienė Margarita

de la Polė (Margaret de la Pole, Countess of Salisbury, 1473-1541) – 67 metų moteris (1541 m.), net nelabai suprantama, kuo kaltinama, buvo pamerkta nukirsdinimui. Kaip aukštojo, kilmingojo luomo atstovė,  kontesė, ji privalėjo pati pakilti ant ešafoto ir padėti galvą ant kaladės. Bet moteriškė nesusitvardė ir pabandė ne tai bėgti, ne tai blaškytis (pasak, kai kurių šaltinių - teikdama, kad yra nekalta, paprasčiausiai atsisakė dėti galvą ant kaladės) . Budelio sėbrai ją paguldė, rankas prikalė prie kaladės ir tik tada nukirsdino. Tiesa, liudijama, kad budelis (lyg ir su karaliaus pritarimu) jai paslapčiom perlaužė sprandą (žaibiška mirtis) ir tik po to prasidėjo prikalimo ir nukirsdinimo egzekucija (kuri, lygtais, nelabai pavyko, nes būgtai buvo sukapoti ir pečiai)... Žodžiu, anoji legenda, jei ir tikra, tai byloja apie įvykius dar iki tol, kai sumarazmėjęs karalius buvo stotingas riteris visame savo jaunatviškų polėkių gražume...

"Walking stick morning star mace" - Užsitaisydavo iš anksto. Belikdavo tik atitraukti sklendę ir priliesti dagčiu

  Toli gražu ne viskas, tad, manau, prie Henrio dar grįšiu... Jo kolekcijoje yra ir keletas įdomių kalavijų ir durklų... ir su savo legendom...

 

 

 

 

 

Velso princas Henrikas ir unikali operacija... (ir dar šis bei tas)

 (įžanginė nuotrauka paimta iš: https://m.facebook.com/ruhesfarkasok/ )

Pradėsiu nuo klausimo: kuo žinomas ar išgarsėjęs Henrikas V, Anglijos karalius ir Velso princas, pretendentas į frankų sostą? Ko gero, labiausiai tuo, kad jis sumušė prancūzų riterius per Aginkurto mūšį (1415 m.). Beje, pasak legendų, kaip tik šio mūšio metu, anglų lankininkai, svaidydami nešvankybes, frankus erzino viduriniuoju pirštu. Nuo tada Europoje ir išpopuliarėjo taip vadinamas „fuck“ gestas (kai rodomas vidurinysis-ilgasis pirštas), kaip paniekos ir įžeidimo gestas (nors tai tik legenda, galbūt išpopuliarinta V.Šekspyro: šio piršto rodymo tradicijos siekia senovės Graikiją ir Romą)... Na, kuo gi dar? Pasaulyje dar žinomas, kaip 100-mečio karo atnaujintojas ir tesėjas (1396 metais buvo sudaryta Frankų karūnai palanki taika. Pats karas su didesnėm ar mažesnėm pertraukom truko nuo 1337 m. iki 1453 m.). Čia gal reiktų pasakyti, kad jis, tiesiog, pretendavo į paveldėjimą, o tikroji ir mistiškoji priežastis - Tamplierių ordino sunaikinimas ir Didžiojo magistro prakeikimas (Ordinas gyvavo 1119—1312 m.), per kurį frankų dinastija supleišėjo... Ir atsirado politinė niša Lankasteriams. Bet palikim tai mistikams ir grįžkim prie Henriko...

Taigi, dar iš įdomybių, tai ta, kad jo gimimo data ne visai aiški. Ji pririšta prie 1386-09-16 tik dėl astrologinės prognozės, kurią jis užsakė prieš Aginkurto mūšį. Tačiau frankai astrologą apkaltino šnipinėjimu ir prognozių klastojimu, ir, būgtai, jį vėliau sudegino (tiksliai neaišku). Žodžiu, kuri data teisinga, vienareikšmiško atsakymo nėra -  ji plaukioja tarp rugpjūčio ir rugsėjo. Bet su metais, kaip ir viskas tvarkoje.

Na, kas dar? Nekreipiant dėmesio į visokias jo karines ir politines sėkmes, kurios aktualios anglams, airiams, velsams ar gal net visiems britams, ar Viljamo Šekspyro išmones apie jo paleistuvystes, kurios neturi jokio tvirto pagrindo, jis buvo vieno iš žymesniųjų chirurginių instrumentų atsiradimo priežastimi... Na taip.  Ir vis per tą jaunatvišką maksimalizmą ir patirties stoką bei norą lysti peklon pirma senių... Štai kaip tik apie tai ir ši tema.

Tačiau prie pagrindinės temos vis tiek neskubu, nes pradžioje, tiems kas mažiau ar visai nesusidūręs su templiniais ginklais, norėtųsi trumpai pasakyti keletą žodžių apie kovui/karui viduramžių Anglijoje naudojamas strėles. 

Nuotrauka iš aukščiau nurodyto resurso

Taigi, trys pagrindinės (modifikacijų, be abejo, būta įvairių... nuo kaulinių iki... ir savais pavadinimais):

- „barbed“ – tipo strėlės antgalis. Tarsi brūklys. Jis su nedideliais dantukais ar net dvišakas. Dažnai naudojami padegamosioms strėlėms – pigūs ir paprasti, gal net „brokuoti“ antgaliai; 

- „bodkin“ – koviniai ir smailūs. Kaip yla. Arba kaltas metalui. Žodžiu, dažniausiai kūginės, nors galėjo būti ir lauro lapo formos ar dar kažkiek kitokios modifikacijos. Šarvamušės. Neretai antgalis būdavo uždedamas tik prieš pat mūšį ir standžiai netvirtinamas, kaip, beje ir visi kiti koviniai antgaliai. Pavyzdžiui, kad nenukristų nuo koto, įkišamas tik pleištas. Kitaip tariant, tai populiariausias mūšio lauko antgalis. Strėlės su tokiu antgaliu, kaip, kad rodo herojiškuose filmuose, iš šarvo, jei įstrigo, ar kūno - neištrauksi. Traukiant ištrauksi tik kotą - be antgalio. Tad, jei ji jau pramušė šarvą ir pasiekė kūną, nors ir ne mirtinai, karys iš rikiuotės iškrenta. Galbūt dar net ne sunkiai sužeistam kariui, jau kovoti su tokia dovanėle sunkoka. Žodžiu, antgalio galima atsikratyti tik nusiėmus šarvus, jei juose įstrigo, o jeigu jau tokia strėlė įsminga į kūną, tai ją galima tik išstumti priekin. Kitaip antgalis liks kūne. Tad, gerai, jeigu ji raumenyje, o ne kaule. Jau jeigu pasiekdavo kaulą, reikėdavo išpjauti. Todėl, iš pažiūros daili ir visai neraguota strėlė, galutiniame rezultate, padarydavo žymias žaizdas... Ir, neretai, su fataline baigtimi (visokiausi užkrėtimai);

- „broadhead“ – tipiniai medžioklei skirti raguoti antgaliai. Šie antgaliai labai gerai pažįstami net tiems kas sėdi prie kompiuterių ir braižo visokius grafikėlius ir schemas. Nežiūrint to, kad jas dėl kadro efektyvumo labai išpopuliarino kinuose ir animaciniuose filmukuose, iš tiesų, kare ne taip jau dažnai jos naudojamos. Jos plačios ir sunkios. Ir brangios. O brangumas - diktuoja savas sąlygas. Pavyzdžiui, aklai leidžiamiems strėlių debesims - jos nenaudojamos. O medžioklėje naudojamas modifikacijas, prie strėlės koto tvirtindavo nejudamai (pavyzdžiui, vinuku, viela). Tai daryta dėl kelių priežasčių, apie kurias gal neverta plėtotis, nes tai jau medžioklės specifika, o ne šios temos. Nors... Nors reikia pasakyti, kad jų analogus mėgo plėšikai. Dėl labai paprastos priežasties: pačiuptas plėšikas galėjo aiškinti, kad tik esąs medžioklis, na gal brakonierius... Ir, pavyzdžiui, atsisveikindavo tik su ranka, o ne su gyvybe ant kankinimų rato kokio nors miesto aikštėje... Tik plėšikų mėgstami analogai buvo pigesni ir ragai labiau priglausti (ne jokia ne taisyklė). Tačiau ir šie antgaliai tvirtinami stacionariai. Nepilnai įtvirtintos strėlės antgalis, tai jau ne medžioklio, o kario... arba akivaizdžiai plėšiko požymis... Mūšio lauke buvo naudojami daugiau su priplotais „ragais“ ir, kaip taisyklė, mažose distancijose. Jų stabdomoji galia, o tuo pačiu padaroma žala - didesnė. 

Be abejo, medžioklei buvo naudojami ir kitokie antgaliai priklausomai nuo žvėries, kurį medžiodavo. Bet šiai temai, pakanka tik aukščiau minėtų trijų tipų, o esmė ta, kad kovinių strėlių antgaliai, skirtingai nuo medžioklinių, nebuvo pilnai įtvirtinami.



Paminklas Šroisberio žymintis mūšio vietą

Henrikas IV

Taigi. Velso princas, Anglijos sosto paveldėtojas, Henrikas Lankasteris, sulaukęs vos 16-likos, išeina į pirmąjį savo karą. Ne vienas, aišku, o su tėvu Henriku IV (1367-1413 m.). Jie iškeliavo mušti ir spardyti nepaklusnaus maištininko Henriko Persio (1364-1403) pravarde „Pentinas“ arba "Karštas Pentinas" - Hotspur (nuo raitelio pentinų, o ne peilio penties. Tai galėjo reikšti ir puikų jojiką ir karštą charakterį, bet biografai, pravardės kilmę vis tik priskiria karštam būdui) ir jo baronų. Reikia pasakyti, kad maištininkų vadeiva maištą sukėlė dėl to, kad jo giminei už pagalbą Lankasteriams sėdant į sostą, nebuvo deramai atsilyginta pažadėtomis žemėmis (nei daugiau, nei mažiau, o Kemberlendo grafystė), o išmokėta tik kažkokia „nepadori“ piniginė kompensacija. Žodžiu, „šventas“ žygis prieš soste sėdintį „žodžio ir priesaikos laužytoją“.

Po šiokių tokių pasikeliavimų ir šalininkų susirinkimo, maištininkai ir teisėtas karalius susitiko prie Šroisberio (Shrewsbury) 1403 m. liepos 21 d. Pats mūšis tai niekuo labai neypatingas, nei taktine, nei strategine ar net politine prasme. Pasauliui būtų ant jo (mūšio) „nusispjaut“, tačiau jis išgarsėjo ne savo eiga, o kai kuo kitkuo. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Žodžiu, tai buvo tipiškas viduramžių Anglijos mūšis. Sustojo dvi apylygės kariaunos po, panašiai - 14000 karių ir ėmė žarstytis strėlėmis. Iki to momento kai priešininkai susiėjo į artimą kovą, didesnė dalis karių jau buvo išėjusi iš rikiuotės (žuvusiųjų taip pat skaičiuojamas apylygis skaičius – po 3-4000 iš kiekvienos pusės). Štai čia ir prasideda pats įdomumas. Jaunasis Henrikas, sosto įpėdinis, nežinia kokių galų, gal norėdamas pasipuikuoti, gal geriau pamatyti aplinką, padarė vieną didžiausių nedovanotinų raitelio klaidų, o kaip žinia, aukštaūgis raitelis (princas buvo apie 188 cm ūgio), lankininkui, šaudančiam iš angliško lanko – puikus taikinys. Taigi, vaikėzas tik atvožė šalmo antveidį ir čia pat, kiek žemiau kairės akies, iškart gavo „dovanų“ strėlę. Visa laimė  (nors to meto medicininu požiūriu „negyvėlis“),  kad strėlė nepasiekė stuburo. Antgalis nuo jo buvo per porą centimetrų. Na, kaip manote kokia vaikinuko reakcija? Nežinau ką pagalvojote, bet tai buvo ne patyręs karys, veteranas su nesuskaičiuojamų kovų ir žaizdų sąrašu, o tik vaikinukas: jis instinktyviai svėrė strėlės kotą ir truktelėjo atgal. Strėlę ištraukė, griuvo nuo žirgo, o taip vadinamo „bodkino“ tipo antgalis liko galvoje... viskas. Amen... Turint galvoje, kad Persis paėmė persvarą ir atakavo karaliaus jau dešiniam flange praktiškai sumuštas pajėgas, jo dienelės turėjo būti ir visai suskaičiuotos.

Henrio Persio (Hotspuro) žūtis, 1910 m. graviūra

Bet arba karaliaus maldininkai gerai mokėjo melstis, arba Likimas nusprendė kitaip: nors krito karaliaus vėliava kartu su vėliavnešiu - tačiau kairysis sparnas, kuriam agresyviai vadovavo ir buvo sužeistas jaunasis Henris – nesudrebėjo. Jis išstovėjo, o tuo pačiu suteikė pagalbą princui. Tuo tarpu akoje žuvo pats Persis – gavo strėlę tiesiai galvon iš labai artimo atstumo (ji jam pramušė iš šalmą ir kaukolę). Galutiniame rezultate, netekę savo vado, maištinikai pakriko. Karaliaus kariauna juos sumušė ir išvaikė. Maištas baigėsi, o maištininkų laukė „juodos“ dienos...

Po mūšio, sosto įpėdinis vis dar buvo gyvas. Karalius pasirūpino, kad jis į Kenilvorto pilį (Kenilworth Castle) būtų nugabentas itin švelniai ir atidžiai. Sužeistu princu pradėjo rūpintis iš Londono iškviesti gydytojai. Na, kaip gydytojai... Jei tarnavo karaliaus dvare, tai matyt neblogi, tačiau audiniuose užstrigusios strėlės antgalio jiems nepavyko ištraukti. Jie pabandė, žinoma, bet jiems nepavyko. Žaizda pradėjo net ir pūliuoti. Karalius, be abejo, įniršo, o „medikusiai“ ėmė teisintis, kad jie nieko negali padaryti, nes neegzistuoja toks instrumentas, kuris galėtų užkabinti glitų antgalį ir jį ištraukti. Kai kalba pakrypo apie instrumentus, buvo prisimintas gana garsus to meto chirurgas ir metalo, o, tiksliau, chirurginių instrumentų meistras - Džonas Bradmoras (John Bradmore, ?-1412), kuris vėliau parašys savo garsųjį chirurgijos traktatą “Phillomena” (jame ir aprašoma operacija atlikta jaunajam princui Henriu).

 Įdomu tai, kad tuo metu maestro Džonas buvo įkalintas ir, ko gero, jam grėsė mirties bausmė. Jį kaltino tuo, kad naudodamasis savo įgūdžiais ir talentais, jis padirbinėjo pinigus. Keista, bet, matyt, dėl šios biografinės detalės, nemažai plaukioja legendų, jog jis buvo ne tai auksakalys, ne tai juvelyras, ne tai sukčius... Nors, kažkuria prasme, chirurginių instrumentų kūrėjas turėjo pažinoti ir auksakalystę ir juvelyriką arba turėti gerus įgūdžius dirbant su metalais.

Žodžiu, nenukrypstant nuo temos, belaisvį chirurgą atgabena pas princą. Jam tiesiai ir aiškiai pasakoma, kad arba jis mirsi tuoj pat po princo mirties, arba taps laisvas ir turtingas, jei išgelbės nelaimėlį.
Ką gi Džonas rado? Ogi, kad žaizda ima pūliuoti ir trauktis. Pasiekti antgalio - beveik neįmanoma. Tada jis po kažkokių tai pamąstymų, jo paslaugom pristatytiems medikams įsako padaryti žaizdos ilgio (5-6 coliai) tam tikrus plonyčius gerai džiovinto ir nužievėto šeivamedžio „šiaudus“ ir išmirkyti juos rožiniame meduje (I made small probes from the pith of an elder... infused with rose honey - kas tas rožinis medus? Tai, matomai, vienas iš tuo metu naudojamų antiseptikų pagamintas medaus ir rožių žiedlapių bei brendžio pagrindu: priklausomai nuo receptūros, galėjo ir numaldyti skausmą). Jis tuos „šiaudus“ suleido per visą žaizdos ilgį... Vėliau dar pridėjo storesnių „šiaudų“ ir žaizdą praplėtė tiek, kiek jam reikėjo.

Tuo tarpu, kol buvo ruošiami „šiaudiniai“ įtvarai, jis sukonstravo gana įdomų instrumentą. Tai buvo, tarsi atvirkštines reples arba, gal teisingiau – atvirkštiniai, mažesnio diametro nei antgalio ertmė -gnybtai. Jų esmė buvo ta, kad įleidus sutvirtintus ir suglaustus virbus į antgalį – sukant/spaudžiant centrinį virbą, žiediniai virbai plėstųsi ir įsikabintų į vidines strėlės antgalio sieneles. Na, paveikslėlyje matote, kaip jis atrodė. Tiesa, viduramžių galvų operacijose buvo naudoti ir gnybtai, ir pincetai, ir grąžtai, ir panašūs instrumentai, bet tokio, kuris galėtų plėstis, o ne spaustis – nebuvo.

Taigi. Visa operacija, pradedant šiaudais – atlikta per dieną. Vėliau jis žaizdą dezinfekavo vyno spiritu (alkoholiu). Kokias kančias turėjo operacijos metu ištverti Henrikas – neaišku. Duomenų, kad jam buvo duotas opiumas, kokių durnaropių ar grybukų antpilas arba paprasčiausiai  prigirdytas iki sąmonės netekimo - nėra. Bet visa tai buvo įmanoma...

Taigi, princas, pagal tą laikmetį - beveik stebuklas, bet išgyveno ir pragyveno garbingą bei šlovingą gyvenimą iki pat 1422 m. Tiesa, daugiau į jokio mūšio sūkurį nebelindo, nors, pasak amžininkų, karių tarpe buvo labai gerbiamas. Gal būtų nugyvenęs dar ilgą gyvenimą, bet mirė nuo dezinterijos. Bent jau taip priimta manyti... Na ir dar patikslinimas: Henrikas V visuose portretuose rodomas tik iš kairės jo pačio rankos pusės. Tai kaip ir suprantama, jeigu subjaurotos veido pusės jis nenorėjo demonstruoti. Tad strėlė, ko gero, jam smigo į dešinį jo skruostą, o ne į kairį. Kairė pusė buvo pagal chirurgo, o ne sužeistojo kairę ranką. Tai būtų visai logiška, nes tokia taisyklė viduramžiais galiojo visur. Geriausias pavyzdys - heraldika. Beje, o visose ekranizacijose, kiek jų yra, Henrikas V - rodomas iš vis be jokio rando.

Karaliaus Henriko V "tabard'as" herbinis apsiaustas dedamas ant šarvų arba viršutinių rūbų... kitur verčiama kaip livrėja, tabarde, kaip "waffenrock". Tuos pačius garsiuosius muškietininkus (tie, kurie prieš kardinolą) taip pat priimta vaizduoti su rūmų tabardais, nors juos daugiau užsidėdavo  tarnybos ar iškilmių metu...

Kita vertus, jei tai būtų „broadhead“ tipo antgalis, kad ir su labai priplotais ragais, kažin ar būtų pavykę išgelbėti princą. Tačiau, jei šalmo antveidis nebūtų pakeltas, tai sužeidimas būtų mažesnis, o iš atstumo, kokiu buvo paleista šarvamušė strėlė, tokia raguoto tipo strėlė (jei jos buvo naudojamos mūšyje, tai dažniausiai artimesnėse distancijose, kad padarytų kuo didesnę žalą – didesnė stabdomoji galia), kažin ar iš vis būtų pramušusi šalmo antveidį (kaip matote schemoje - susišaudymas - 300 jardų arba žingsnių - netoli angliško lanko, masiniame mūšio panaudojime, ribos. Kodėl? Tai jau gana plati ir kita tema, bet būtų kažkas panašaus jei lygintume sportinį šaudymą karabinu su jo naudojimu karo lauko sąlygomis). Ir būtų princas atsipirkęs gero dydžio mėlyne...

Maestro Džonas? Pragyveno dar dešimt metų pagarboje ir visai ne kaip vargšas. Tapo žinomiausiu to laikmečio chirurgu ir chirurginių instrumentų meistru, parašė traktatą, jo palikuonys ilgam ir tvirtai įsitaisė rūmuose kaip tėvo amato paveldėtojai... Žodžiu, karalius tesėjo savo žodį.

Na, o jums teko susitrenkti nedengtą galvą į staktą ar stalą, ar šiaip kokią briauną? Teko? Tada puikiai galite įsivaizduoti, kas laukia filmuose rodomų viduramžių raitelių, kurie vėjyje besidraikančiais plaukais į mūšį šuoliuoja be šalmo, garsiai visus „budina“ ir grasinančiai mosikuoja kalaviju... Tai beveik nonsensas. Deja, bet taip. Tai tik režisieriaus fantazijos skurdumas. Mūšio lauke raiteliai (riteriai) buvo atpažįstami iš vėliavų, iš pliumažų, ženklų, šalmų formų, šarvų, žirgų, tarnų ir herbų, o ne iš veido... Bet apie tai baigiamojoje „Riterių IV dalyje“, tik kiek vėliau...

...nors ne, gal režisieriai tik skolinosi vaizdavimo techniką iš renesanso dailininkų, kurie, norėdami įtikti savo patronams, juos paveiksluose vaizdavo atvirais veidais... Kad visi pažintų ir juos (vaizduojamus ponus) šlovintų... Negi šlovinsi kažkokį šalmą su margom povo plunksnom?.. Arba romantizmo vėjų gairinamų XIX-XX a. tapytojų... graverių...  Ai, nors ką aš apie meną suprantu...