"Kolbenturnier" arba "Vėzdų turnyras"

 

Šiek tiek apie jų turnyrus...

Štai, pavyzdžiui, ką įsivaizduojate išgirdę žodį „turnyras“ (jei kalba apie viduramžius)?

Alia „Aivenhą“?

Taigi...

 

Grabstein Georg I herbas, kuriame pavaizduoti vėzdai

Bet vėlyvaisiais viduramžiais dar buvo ir ganėtinai įdomi ir spalvinga riterių turnyrų atmaina, tokia kaip „kolbenturnier“... Net nežinau, kaip taisyklingai išversti. Matomai kaip „kuokų turnyras“ ar „lazdų turnyras“, ar „vėzdų turnyras“. Reikalas tame, kad senovinis „kolben“, „kolbe“, „kolbo“, „kulba“ - reiškė medinę kuoką-vėzdą. Na, kaip angliškas „club“ (ne klubas/būrelis/susibūrimas pagal interesus, o lazda-kuoka-vėzdas). Tai daugiau parodomosios-pramoginės kautynės su mediniais ginklas. Ir iškart užbėgu už akių – tai nebuvo prasčiokiškos kautynės lazdomis (nieko panašaus į brolio Tuko ir Robino pasimosikavimą lazdoms).

 

Taigi, kas tai per turnyras? Iš esmės, tai visa pompastika ir organizavimas labai panašus, kaip ir mums visiems žinomai „įprastas“ turnyras, o esminis skirtumas, kad buvo kaunamasi dėl garbės ir prizo, mirčių ar sužalojimų tikimybė itin menka (bet buvo), o pralošusysis dažniausiai savo žirgo ir šarvų bei ginklų neprarasdavo, išpirkos nebuvo. Tiesa, tik tuo atveju, jei prieš turnyrą nebūdavo aptarta kitaip.

Na ir apie patį turnyrą. Kada tiksliai tokie turnyrai atsirado nežinia - manoma, kad vėlyvaisiais viduramžiais nuo panašiai XIV a. pabaigos (raitelių „Tjost“ turnyrai nuo XII a.). Prasidėjo nuo to, kad du raiteliai turėjo numušti šalmo „helmcerį“ (Helmkleinod ar Helmzier, Cimir, Zimier arba Clainot) – tai yra tą aukštą papuošalą (pavyzdį pridedu). Šie „helmceriai“ atsirado XIII a. Manoma, kad pirmoji jų paskirtis tai atpažinimo ženklas mūšyje – visų pirma ne kaip papuošalas, o kaip būtinybė (čia tik filmuose riteriai ir vadai lakstė be šalmų ar su atvirais antveidžiais). Ir pradžioje jie nebuvo pompastiški ar aukšti. Tokie jie pasidarė jau tik XIV a. (ir neužilgo migravo į herbus – tapo heraldikos dalimi). Bet ne apie tai. 

 

 Šiame paveikslėlyje gerai matomi tie bukieji turnyriniai kalavijai ir pririštas medinis vėzdas

Savaime suprantama, kad amžiai bėgo, skirtingos šalys ir t.t., tradicijos ir mados keitėsi, o kur dar visokie regioniniai subtilumai, tad pergale buvo laikomi ir išmušimai iš balno, pataikymai į skydą ir šalmą, ir pan. Šio tipo raitelių su ietimis turnyrai-žaidynės turi ir savo pavadinimą (anglišką) - „džastingas“ (Jousting). Taigi - raitelių, ginkluotų bukomis ietimis, turnyrais. Beje, raiteliai kaudavosi ir kalavijais, tik per „kolbenturnyrą“ naudojami kitokie kalavijai – su buku smaigaliu ir neužgąlasti ar mediniai. Jeigu pradžioje „jousting“ turnyruose buvo naudojami koviniai ginklai ir neretai baigdavosi tragiškai, tai jau nuo 1292 m. – Anglijoje atsirado taisyklė draudžianti turnyre kautis aštriais ginklais ir nebeleidžiama nukritusio raitelio atakuoti – jam turėjo būti suteikta galimybė priešininkui atsikelti (džentelmeniškumo ištakos?). Už pažeidimus turnyro dalyvis galėjo prarasti žirgą, šarvus ir ginklus, ir net netekti laisvės iki trijų metų. Bėgant amžiams buvo pradėti taikyti ir įvairūs kiti ribojimai, keitėsi taisyklės. Pirmapradė mintis galutinai išnyko XV a., pasikeitė, ir nuo Maksimilijono I atsiranda įvairių taisyklių ir reglamentų rinkiniai, su įvairiausiomis variacijomis ir net skirtinga ginkluote ir vėliau jau raiteliai (riteriai) dažniausiai kaudavosi rinkdami taškus (tai nėra absoliuti taisyklė). Populiariausiame variante kova vyko iki trijų taškų: smūgis į šalmą ar skydą uždirbdavo vieną tašką, priešininko išmetimas iš balno – du taškaus. Varžovo mirtis – trys taškai. Beje, kaip nekeista, Prancūzijoje šio tipo turnyrai buvo uždrausti nuo 1559 m. (po karaliaus Henriko II žūties turnyre), o Anglijoje paskutinis įvyko 1625 m.

 

Iš 1560 m. nežinomo autoriaus knygos "Jousting"  turnyras

Bet grįžkime prie „kolbenturnyrų“, kurie ypač buvo mėgiami Šv. Romos Imperijoje.

 

Nors „Kolbenturnyras“ pagal savo organizaciją ir buvo labai panašus į taip vadinamą „buhurto“ (sen.pr. „buhurd“ – skausmas; senoji turnyro forma), kur kaunamasi tikrais koviniais ginklais, jis iš esmės skyrėsi tuo, kad nebuvo naudojami koviniai ginklai – nebuvo jokio tikslo žaloti ar užmušti priešininką. Taigi, „kolbturnyras“, kaip ir „bhurto“ turnyrai, nesibaigė vien tik raitelių kovomis – buvo organizuojamos ir masinės pėstininkų peštynės – po 200-300 peštukų (riterių/kilmingųjų). Tik jau štai šie kovotojai nesikaudavo koviniais ginklais. Jie tam tikslui naudojo kuokas! Vėzdus. Medinius vėzdus be jokių ten spyglių. Turnyrinis toks vėzdas buvo maždaug apie 80 cm. ilgio, kaip ir kalavijas turėjo rankos apsaugą – diskelius iš abiejų rankenos galų ir virvę – virvutę – kuria šis vėzdas buvo pririšamas prie šarvų. Deja, muziejuose yra išlikę labai prastos būklės arba neišlikę visai. Iš esmės apie juos galime spręsti iš aprašymų ir paveikslėlių. Tiesa, dar pasitaiko 19 a. padirbinių. 

 

Na ir apie šarvus. „Kolbenturnyro“ dalyviai dažniausiai naudodavo šalmus (bascineto variantą), kurie užtikrindavo labai platų matymo lauką su tinkliniu (grotuotu) nenuimamu antveidžiu (na, tarkim – kažką panašaus į fechtavimo kaukės prototipą) – heraldikoje žinomi kaip „Bügel“ ar „Spangenhelm“. Štai ant to špiliuko, kurį matote paveikslėlyje, ir buvo tvirtinamas „helmceris“ – aukštas šalmo papuošalas.

  

Ir beje, vėlgi nepamirškime pagrindinės taisyklės – nukirsti reikėjo ne priešininką, o tą ant šalmo uždėtą puošmeną! Špilių! Na, labai įdomus turėjo būti reginys. Deja, populiarus vokiečių žemėse, o kitur jei ir buvo, nelabai paplito... Bent jau kažkokių ryškių nuorodų į tai nėra.

 Taigi, šie įspūdingi šalmai migravo į heraldiką (kita vertus, daugumas labai autoritetingų balsų tai neigia šių šalmų  sąryšį su heraldika).

Šarvai. Mušeikos dėvėdavo kiek kitokius nei kovinius šarvus. Dažniausiai viršutinę dalį. O pradžioje jie iš vis buvo odiniai! Tiesa, nusėti metalinėmis plokštelėmis. Galima sakyti jog netgi brigantinos pirmtakais – vok. vadinamais „Lendner“. Tik nuo 1440 m. pradėti naudoti jau kirasos tipo vientisos plokštės šarvai. Beje, jie buvo skylėti! Tiesa, išlikusių variantų nedaug ir tipiniu laikomas Herne Archeologijos muziejuje saugomas variantas. Tad, o kaip galima spręsti iš paveikslėlių, jų įvairovė matyt buvo gana plati ir dažnu atveju mažai skyrėsi nuo kovinių.

 

Tiesa, „kolbenturnyrai“ matyt buvo paskutinieji, kuriuose galėjo dalyvauti taip vadinami neaukštakilmiai, o vidutiniokiškos kilmės kilmingieji (bajoriška smulkmė) ir netgi biurgeriai. Pradžioje laimėtojai, kaip ir „bhurto“ turnyruose galėjo užsitarnauti ir „riterio“ vardą.

 

Geriausiai aprašytas ir geriausiai žinomas „kolben“ turnyras - arba tiksliau – devynių turnyrų virtinė - įvyko 1479-1487 m. Jį organizavo keturios vokiečių žemės – Frankenlandas (Frankonija), Švabija, Reino žemės (vidurinis ir žemutinis) bei Bavarija. Dėl turnyrų taisyklių derinimo jis geriausiai ir aprašytas. Praleidžiant visokius smulkius nukrypimus, šie devyni Keturių Žemių turnyrai vyko viena ir ta pačia tvarka:

 

Pirmoji diena - "Šalmų Paradas"

Pirmąją dieną arba priešturnyrinę dieną vyko taip vadinamas „Helmschau“ – „Šalmų Paradas“. Tai tradicinė daugumos turnyrų dalis. Teisėjams būdavo pristatomi dalyviai, jų herbai ir ginklai, būdavo pripažįstama jų teisė dalyvauti turnyre. Po šio pristatymo būdavo sudaromi „divizionai“ – kovotojų grupės. Tik šį kartą grupės buvo sudaromos antrąją dieną. Įdomi detalė: pavyzdžiui trečiajame Keturių Žemių turnyre leista dalyvauti 441 „šalmui“, o 90 „šalmų“ atmesti. Atmetimų priežastys įvairios: pretendentas į dalyvius ne pakankamos kilmės, niekas iš protėvių anksčiau nedalyvavo turnyruose, ginkluotė netinkama arba paprasčiausiai kuri nors teisėjams talkinanti dama (taip – daugumoje turnyrų, ypač šioje dalyje be damų niekaip) pasakydavo/liudydavo, jog tas ar anas dalyvis šiurkštus storžievis – kitaip tariant – pretendentas nėra „nepriekaištingos reputacijos“.

Antrąją dieną, kaip minėta, dalyviai buvo suskirstomi į dvi grupes ir prasidėdavo kova: kova vyko turgaus aikštėje, tam specialiai atitvertoje vietoje. Beje „kolben“ turnyro aikštė visada buvo atitveriama. Po šios kovos kartais vykdavo dar ir individualios dvikovos bukais ginklais.

Na ir vakarinė dalis – įteikiamas „Keturių Žemių“ nugalėtojo prizas, puota ir šokiai. Įdomi detalė: puotos dalyviai turėjo turėti palydovę, nes kitaip grėsė bauda...

šis "Keturių Žemių"  "kolben" turnyras matyt buvo dar ir paskutinis, kurį pramogai organizavo žemių administracijos, visi vėlesni turnyrai arba buvo organizuoti jau tituluotų asmenų, arba tai buvo tiesiog "Jousting" su įvairiausiomis variacijomis...

 

Iš 2014 m. rekonstrukcinių žaidynių "Stolze Ritter hoch zu Ross"

Na, jei trumpai, tai tiek.