Petarda

 

Matyt šį straipsnelį reikėtų rašyti prieš kokias Kalėdas ar Naujuosius metus J Nes šiuolaikiniam žmogui išgirdus žodį „petarda“ – jis reiškia tik vieną iš fejerverkų/pirotechnikos – rūšių, o ir lietuviškajame internete apie petardas rašoma, tik kaip apie šventinius atributus. Bet šventes lydinčiu „žaisliuku“ Europoje petarda tapo toli gražu ne iš karto. Iš tiesų, tai nuo XVI a. iki pat XIX a. petardomis vadino įtaisus, kurie leisdavo kryptingai ir reikiamu laiku panaudoti sprogstamąją bangą išsprogdinant įvairius įtvirtinimus. Tuo tarpu šventinės petardos naudojamos tik nuo XVIII a. Ir jei kieno fantazija pakankamai laki, tai tokia tema veikiau būtų liūdna, nei šventinė...

Tikriausiai teko girdėti posakį „išminuotojas klysta tik vieną kartą“? Šis barzdotas posakis – viena iš Šekspyras Hamleto eilučių variacijų: „hoist by one's own petar“ – užlipęs ant savo bombos arba literatūriškai - papuolęs į savo paspęstus spąstus. Šis posakis, Šekspyro dėka, aišku šiandieną įgavęs visai kitą prasmę, bet tuo metu, kai jis gyveno – petarda dar buvo pavojingas uždelsto veikimo sprogmuo, kurią pastatęs sprogdintojas greit galėjo išlėkti į orą... Na, bet apie viską iš eilės...

Petarda - prancūziškos kilmės žodis nuo pétard, pétarade – triukšmas, skandalas, o atskirais atvejais - pavojus. Tai uždelsto ir kryptingo veikimo sprogmenų protėvis atsiradęs XVI amžiuje ir karinėms reikmėms buvo naudojamos iki pat XIX a. vidurio, kol neatsirado moderniškesnių, saugesnių ir parankiau naudojamų sprogmenų. Beje, petardos meistrai – pionieriai – inžinieriai atsakingi už šiuos sprogmenis buvo vadinami „petardieriais“ – „Petardier“.

Kai kur literatūroje teko sutikti tokį išsireiškimą, kad petarda tai mina. Deja, ne. Petarda nebuvo „mina“. Mina, tai buvo dengta tranšėja ar tunelis iki priešų įtvirtinimo, kur sunešdavo paraką ir šiuos įtvirtinimus bandydavo išsprogdinti. Kai kada tokiu būdu pavykdavo išversti sienas ar nuversti net gynybinius bokštus. Pats žodis mina – tai nuo angliško - kasyklos  -„mine“. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio ši minos prasmė buvo tik tokia ir ne kitokia, o tai ką dabar vadiname „mina“ - buvo vadinama fugasu... Bet ne apie tai. Tai jau visai kita istorija.

Kada buvo pirmą kartą panaudotos petardos – sunku pasakyti: pasak vienų šaltinių - jos žinomos nuo 1574 metų ir atsirado Prancūzijoje... pasak kitų - 1584 metais Kelne ir Bonoje pralaužiant miesto vartus, o dar kitų - 1598 m. karo su Turkija metu pralaužiant Rabo (Raab- Austrija) tvirtovės vartus su kaizerio imperatoriškosios artilerijos vado inžinierius Johano von Pernšteinas (Johann von Pernstein ) sugalvotu varpo formos įtaisu. Šie prietaisai taip ir buvo vadinami – Pernšeino petardomis (Pernsteinsche Petarde). Karo su Turkija metu tarp petardistų buvo itin dideli nuostoliai, nes jiems dažnai reikėjo veikti priešakinėse pozicijose apšaudomiems priešų, dažnai naktį, tamsoje ar prieblandoje ir itin nepatogiomis sąlygomis. Dėl to jie žūdavo ne tik nuo kulkų, bet ir savų sprogmenų nes tokiom sąlygom viską atlikti tinkamai buvo kebloka. Nuo tada tai buvo laikoma viena iš pavojingiausių profesijų. Beje, pats Johanas prie Rabo ir žuvo, tačiau ne nuo petardos, o nuo turkų kulkos...

 

             Apie pačios petardos konstrukciją nerašysiu, ji puikiai matoma iliustracijose. Jų formų ir konstrukcijų buvo įvairių. Naudojamos buvo palisadų griovimui, balkių „perkirtimui“, nestorų sienų sprogdinimui, vartų išlaužimui ir t.t... Žodžiu visur, kur reikėjo greit ir efektingai ką nors sugriauti. Skyrėsi ir jų detonavimo įtaisai – vienus reikėjo betarpiškai padegti, kiti buvo sprogdinami naudojant virvę ir titnaginę šautuvo spyną ir t.t. , o taip pat ir jų dydis variavo nuo litrinio puodelio iki 12-20 litrų "kibiro" ir buvo užtaisomos nuo 0,5 kg. parako iki 100 kg ir net daugiau.

Na, ką. Belieka pasakyti, tik kad kaip ir ant visų „parakinių“ daiktelių, vėl krinta kinų šešėlis. Kaip? Ogi labai paprastai – Kinijoje dabartinio pirotechninio gaminio protėvis, kuriam dėl jo keliamo triukšmo taip pat prilipo žodis „petarda“, atsirado apie 800-900 metus. Jas konstravo iš bambuko ir parako, o vėliau naudojo popierių. Kaip nebūtų juokinga, tačiau čia ir vėl, kaip „pilypas iš kanapių“ šmėsteli Markas Polo, kuris būktai pirmasis į Europą ir užvežė šias signalines „petardas“ (apie paraką čia). Tačiau pramoginiams tikslams Europoje paraką ėmė naudoti tik XVIII a. – iš pradžių Italijoje, o po to Vokietijoje – jie ir buvo pagrindiniai fejerverkų gamintojai Europoje. Šis amžių ir yra pramoginės pirotechnikos pradžios amžius V.Europoje. Štai tada toji karinė peterda – palaipsniui nunyko, o „šventinė“ triukšmingoji – gyvuoja po šiai dienai...