Kalavijas – durtuvas. Estokas...

                Vikipedijoje šiek tiek apie estoką yra, bet informacija kiek papainiota.

Taigi. Estokas – nuo prancūziško žodžio „estoc“, kuris reiškė „stumti“, „besti“, o vėliau ir net špagos sinonimu... angliškai – tukas – „tuck“, vokiškai – šarvamušis - „Panzerbrecher“ arba „Panzerstecher“, na, o Abijų Tautų sparnuotieji husarai jį vadino končiaru – „koncerz“. Tuo pačiu pavadinimu jis nuėjo ir į rusų kalbą „кончар“. Tad lietuviškai matyt tai būtų durtuvas arba šarvamušis smaigas ar tiesiog šarvamušis...

Šio kalavijo-durtuvo istorija prasideda nuo 14 amžiaus ir baigiasi 17-liktu. Jo išvaizda per tuos tris su puse šimtmečio be jokios abejonės keitėsi:  jei pradžioje tai buvo pusantrinis beašmenis kalavijas, kurio paskirtis tik durti, kurio geležtis be rankenos kai kada vargiai siekdavo 90 cm, tai vėliau jis išaugo iki 1,32 metro ir svėrė apie 2 kg. Beje, tie išlikę ilgiausieji estokai, tai husarų lenkiškoji atmaina – končiarai. Vienas iš išlikusių egzempliorių apie 1,5 metro, o sunkiausias išlikęs estokas sveria apie 6 kg.

Estoko geležtis dažniausiai trikampės, kvadratinės, rombo ar, rečiau,  šešiakampės formos. Geležtys buvo (yra) itin stangrios.

Pati išvaizda taip pat keitėsi. Gardos buvo gaminamos atitinkamai tos epochos ir regiono madoms. Jei estokas buvo makštyse, tai pagal gardą sunkiai galėjai atskirti nuo įprastinio kalavijo. Be abejo, buvo ir paradinių estokų. Beje, visai rimtai laikoma, kad estokas buvo špagos pirmtakas, tai yra špaga išsivystė būtent iš estoko... Taigi, pagrindinis ir išskirtinis bruožas ne jos forma, ilgis ar svoris, kurie priklausomai nuo epochos ir joje vyraujančių madų buvo kintamas dalykas, o tai, kad geležtis neturėjo ašmenų. Tai yra šis kalavijas-durtuvas-smaigas nebuvo galandamas. Kai kur galima sutikti teiginių, jog končiaras tai visiškai savarankiškas ginklas, bet tai tik teiginiais ir belieka. Paprasčiausiai  kokia kalba rašome, tokį pavadinimą ir taikome arba tokį pavadinimą, kuriuo norime pažymėti priklausomybę būtent regionui, šaliai ar gamintojui. Pavyzdžiui, to pačio končiaro bendrinis pavadinimas būtų estokas, bet jei norėtume pabrėžti būtent Sp. Husarų prie balno segamą estoką, be didesnių aiškinimų rašytume končiaras, o jei anglų riterio – tukas... ir taip toliau...

Taip pat dažnai galima sutikti teiginį, kad jis, estokas,  būdavo dvirankis. Tačiau pažiūrėjus į pačią rankeną, ne vienas suglumsta – vietos užtenka vos vienam delnui. Na, kartais galėtum uždėti pusantro. Iš karto kyla asociacijos apie gana mažučiukus protėvius. Neskubėkit su vertinimu. Reiktų atkreipti dėmesį į rankenos pabaigą – labai dažnai ji baigiasi gana masyviu bumbulu ar patogiu paėmimu – tarsi stūmuoklio rankena. Specifika ta, kad  estokas tai visų pirma raitelio ginklas ir buvo nešiojamas prie balno, rečiau juos nešiojo makštyse prie šono pėstieji kariai. Daugiau medžiotojai – bet apie tai kiek žemiau.  Klasikiniu atveju, estoką raitelis laikė viena ranka prie krūtinės, kaip trumpąją ietį, o pėstysis (kas, kad raitelio ginklas – situacijų tai būna visokių) viena ranka sugniauždavo rankeną ir kita – „bumbulą“, tam, kad antrąja galėtų smūgiui suteikti daugiau jėgos. Būtent todėl jis ir vadinamas dvirankiu, o ne dėl rankenos ilgio.

Na, kitaip tariant – tai ieties pakaitalas – štai tokia „trumpa ietukė“ - yla. Labai praversdavo antrosios raitelių atakos metu, kai nebūdavo laiko persiginkluoti, nes gana dažnai dalis raitelių savo ietis prarasdavo jau pirmosios“ bangos“ metu.

Nukrypsiu, bet kai kur šypseną kelia teiginys, kad „sulūžus“ iečiai buvo naudojamas estokas. Ietis ne visada lūždavo. Toli gražu tai nebuvo šiaudas, kuris trakšteldavo su kiekvienu dūriu. Daug dažniau, ypač persekiojant bėgantį ar panikos apimtą priešą, ietis užstrigdavo kūne, šarvuose ir t.t., ir nebebūdavo laiko jos išsitraukti... tiesiog palikdavo styroti. Laimėjusieji dažnai jas susirinkdavo...

Beje, estokų raitelis prieš  pėsčiąjį karį taip pat nenaudodavo, o jei naudodavo, tai ne itin dažnai. Užgaląstas kalavijas, palašas ar kardas tam buvo kur kas palankesnis. Taigi, estokas pagal savo paskirtį buvo naudojamas ten, kur priešininkas buvo pakankamai gerai šarvuotas ir manomai ašmenimis norimo tikslo nepasieksi. Ko gero tai ir lėmė, kad V.Europoje jis buvo gerokai populiaresnis, nei R.Europoje, o vengrų ir abiejų tautų husarai juos gana ilgai naudojo kaip pereinamoji grandis tarp rytų ir vakarų, nes teko kautis prieš skirtingus šarvų stilius ir tipus dėvinčius karius. Na, aišku, pradedant nykti sunkiajai šarvuotei – nunyko ir estokas, kuris ir buvo skirtas jai pramušti.

Būtų nepilnas estoko aprašymas, jei neparašyčiau, kad estokai buvo naudojami ir medžioklėje. Juos dažnai naudojo elnių, šernų ir lokių/meškų medžioklėje. Vėlgi dažniausiai sėdomis balne. Kaip nebūtų keista, nors saugiau buvo šiuos žvėris medžioti ietimi, bet estoko naudojimas medžioklėje, tai buvo medžioklio meistriškumo įrodymas – „pompa“, kuri didikų tarpe buvo gana populiari. Juo labiau, kad kaip taisyklė, šie medžiokliai be apsauginių jėgerių, kurie su savo ietimis/ragotinėmis visada buvo pasiruošę ateiti į pagalbą, nemedžiodavo. Dažnai tam tikslui tarnaudavo ir mastifai, kurie buvo užsiundomi ant jau estoku sužaloto, bet dar pakankamai gajaus žvėries. Taigi, medžioklei skirtas estokas apie 1500 metus įgavo šiek tiek kitokią formą, kuri buvo labiau panaši į vienarankę medžioklinę ietį su patogia rankena.

Dažnai jos smaigalys turėdavo lauro lapo formą. Kai kur eksponuojant šiuos medžioklinius estokus, nebūna specialaus užrašo, jog tai medžioklei skirtas estokas. Šis estokas ypač išpopuliarėjo po Vokietijos imperatoriaus Maksimilijono I (g. 1459m., m. 1519m.) šernų medžioklės triumfo žygio, kur visa jo raitoji palyda laikė ne medžioklines ietis, bet pakeltus geležtimi į viršų estokus...