Raguoti šalmai...

 

(brondzos amžius apie 1000 iki K.g.)

Iš kur kilo legendos apie vikingų raguotuosius šalmus, kai visi rasti raguoti šalmai ar karių statulėlės su raguotais šalmais Europoje rastos tik iš Galų (Keltų) laikų, tai yra iš periodų iki Kristaus gimimo, o viduramžiais mada tvirtinti ragus prie šalmų sugrįžta tik XIV a. ~1260 metus?

Pasirodo viskas labai paprasta. Vikingų ekspansijos metu, likusioje V.Europoje jau buvo seniai įsitvirtinusi krikščionybė ir visa kas bloga – tai nuo velnio. O velnias buvo paišomas raguotu. Taip, žmonės ar vienuoliai, kurie perrašydavo knygas, nė karto nematę vikingo, įsivaizdavo jį kaip raguotąjį šėtoną. Keista, tik kad uodegų nepripaišydavo... Nors iš ten pat kilęs mitas ir apie jų nevalyvumą... Kitaip tariant šie du mitai, neturintys jokio pagrindo, kilę iš paprasčiausių burnojimų ;)

  Na, bet ko gero ši pasakėlė apie šėtoniškąją vikingų prigimtį vis tik nebūtų atlaikiusi amžių išbandymų, jei ne XIX a. švedų dailininkas Johanas Augustas Malmstriomeris (Johan August Malmström) iliustruodamas poeto Esajaus Tegnerio (Esaias Tegnér) poemą ”Fritjofės saga” (Frithiofs Saga) nebūtų pripaišęs ragų šios sagos herojams. Knyga buvo išleista keliomis Europos kalbomis ir šios iliustracijos, o kartu ir mitas paplito po pasaulį. Na o įvaizdį užtvirtino, kai dizaineris Karlas Dopleris (Karl Doppler) šias iliustracijas panaudojo kostiumams Vagnerio operoje „Nibelungų žiedas“.

 (Galų šalmas rastas Vaterlo)