Inkai... Atahualpos išpirka...

                Užvakar buvo įdomi proga ;)

              Tiksliau metinės. Konkistadoras Pranciškus Pisaras (Francisco Pizarro y González; Panamos ir Peru užkariavimo dalyvis; g. 1471-03-16, m. 1541-06-26), tiksliau – konkistadorų kontroliuojamas teismas, pasmerkė myriop Atahualpa (Ataw Wallpa) – paskutinį būktai nepriklausomą Inkų imperatorių, kuris buvo pasmaugtas 1533 m. rugpjūčio 29 d. Na kaip imperatorių – formaliai tai jis buvo tik regiono valdytojas, kuris sukilo prieš imperatorių. Bet tai jau tik detalės – ispanai visu tuo pasinaudojo plėsdami savo imperiją. Taigi, tam, kad išsipirkti iš nelaisvės, Atahualpa Pisarui prižadėjo auksu pripildyti kambarį iki lubų, o kai Pisaras iš nuostabos neteko amo, šiam inkui atsirodė jog jis per mažai pasiūlė ir pažadėjo antrą kambarį pilną sidabro. Kai Pisaras atsigavo iš nuostabos ir pajuokavo, jog gretimas kambariukas gerokai mažesnis už belaisvio kamerą, nevykėlis imperatorius nesuglumo ir pažadėjo, jog sidabro užteks dviem kambariams. Kodėl jis buvo toks dosnus? Dvi priežastys - auksas ir sidabras nebuvo labai inkų vertinamas, tačiau oficialiai laikoma, kad Atahualpa ne mirties bijojo, o bijojo būti sudegintas, kaip kad jį pasmerkė teismas. Inkai tikėjo, jog sudeginus kūną, vėlė pomirtinio pasaulio nepasieks. Tad tuo pačiu jis sulaužė ir antrąjį Inkų įstatymą, kad Kuske esantis auksas ir sidabras negali būti išneštas iš šio miesto.

Žodžiu, Inkai rinko auksą ir sidabrą 34 dienas, tačiau Pisaras numanė, jog po Atahualpo išlaisvinimo ispanai aukso neišneš ir greičiausiai visi žus. iškėlė sąlygą, jog jo nedegins, o tik pasmaugs, jei indėnas priims krikštą... To pasekoje už jį niekas nekeršytų... Savo pažadą įvykdė...

Tai buvo vienas didžiausių konkistos trofėjų. Mažiausiais vertinimais tai buvo 6 tonos aukso ir apie 12 tonų sidabro. Iš viso pagal įvairius šaltinius, įskaitant ir papildomus Kuske įgytus trofėjus, konkistadorai dalijosi apie 20 tonų brang. Metalų. Išskaičiavus „Quinto real“ karališkąjį mokestį – penktadalį, kuris realiai sudarė 8 proc., pagal Alfonsą Klauerį (Alfonso Klauer), tuometinė karališkoji dalis sudarė 542 milijonus 2000-tųjų metų JAV dolerių, o Pranciškui Pisarui atiteko apie 12 mln. 2000-tųjų metų JAV dolerių. Visa kita buvo išdalinta tarp bendražygių, įskaitant ir eilinius karius (berods išlikęs netgi šio trofėjo dalybų sąrašas).

Pabaigai galima pasakyti, kad išpirka buvo net 14 kartų didesnė nei karališkosios iždo įplaukos iš tuometinės Ispanijos kontroliuojamos Afrikos

„Quinto real“ karaliui nuvežė pats Pisaro brolis Ernando Pisaro (Hernando Pizzaro).

Kitiems konkistadorams šis auksas sėkmės neatnešė – daugelis žuvo arba tapo plėšikų aukomis. Na ir pačiai Lotynų Amerikai šis auksas nieko gero nedavė – tai buvo masalas ne tik naujai avantiūristų bangai, bet ir sukėlė kitų Europos šalių valdovų godumą ir pavydą... Na ir neužilgo gimė legenda apie „El Doradą“... Ir galų gale, kaip žinome, tas Inkų auksas, ir pačiai Ispanijai nieko gero nedavė... Ne be reikalo šis Atahualpos auksas vadinamas ne tik „Inkų auksu“ arba „Atahuapos išpirka“, bet kartu ir „prakeiktuoju Inkų auksu“ ar tiesiog „Inkų prakeikimu“...

 (pagal legendą prie šio akmens ir buvo prikaustytas Atahualpa)

Beje, tas auksas, kurį gavo Pisaro, tai buvo tik mažoji dalelė visų Inkų turtų. Kaip teigė karys ir šventikas Pedro Leonė (Pedro de Cieza de León), išvežtas auksas tai buvo tik mažoji dalelė visų turtų, kuriuos galėjo gauti ispanai, jei nebūtų parodę savo žiaurumų Kuskoje. Po šių įvykių, nežiūrint to, kad kitas Inkų imperatorius jau buvo visiškai marionetinis,  inkų auksas dingo. Jo ieškoma jau daug šimtmečių...

 ( Muiskos (Muisca) kultūros paveldas. Šis auksinis plaustas su Inkais neturi nieko bendro, tačiau dažnai Muiskos auksas naudojamas "El Dorado" iliustracijoms)