Vokiečių konkistadorai... Hansas Štadenas

 

 

Taip, taip... čia jokios klaidos nėra – vokiečių konkistadorai...

Tačiau, pradžiai, perspėju jog vėliau bus tokios iliustracijos, kad žmonės tapę žaliavalgiais arba žmonės įsivaizduojantys, kad mėsa auga šaldytuvuose, ar, kurie kelia/ė rankas už „pimpčkiukų“ pervadinimą į „pakalikus“- geriau toliau negadintų akių ir nervų...

Čia aš visai rimtai ;)

 

Keletą dienų anksčiau buvo blogostraipsnelis apie Inkų auksą arba Atahualpos išpirką. Po jo FB sienoje įvyko nedidelė diskusija, kurioje buvo paminėtos ir LDK vasalo - Kuršo kunigaikštystės kolonijos Afrikoje ir Karibų jūroje. Kuršo kunigaikštystė į kolonijinę istoriją įėjo kaip pati mažiausia kolonijinė valstybė istorijoje. Beje - gana sėkminga, tik kažkodėl dažniausiai akcentuojama tik pirmoji, nenusisekusi ekspedicija (galiu daryti prielaidas, kodėl, bet įgarsinti kol kas nesinori). Jei ne Šiaurės karas (Švedų Tvanas 1655-1660 m.), nežinia dar kaip viskas būtų išsirutulioję (Nors Tobagas buvo grąžintas Kuršui 1660 m, bet Kuršo kolonistai buvo priversti palikti Tobago - 1690 galutinai paliko (oficialiai Tobago gubernatoriaus pareigybė/titulas egzistavo iki 1795 m.) ... Tačiau čia tik preliudija: žemiau esantį tekstą, nes šia tema plėsti nėra būtina, nes savo laiku apie Kuršo kolonijas buvo ne vienas straipsni ir gal dar bus.

O pradėjau būtent nuo Kuršo, kadangi tuose straipsniuose ir apybraižose dažniausiai Kuršo kolonijų ištakų ieškoma dar Gotardo Ketlerio kelionėse po Europą. Būgtai jis ten užsikrėtęs šia idėja, kurią vėliau realizavo jo atžalos. Galbūt tai ir  tiesa... Bet drįstu sakyti – nepilna tiesa. Kažkodėl dažnai užmirštame, kad Lietuva ir Kuršas, negyveno aklinoje dėžutėje. Jos dalyvavo V.Europos politikoje, aktyviai prekiavo su vokiečiais, flamandais, olandais ir t.t. Pavyzdžiui net ir to pačio Jakobo Ketlerio krikštatėvis buvo Anglijos karalius Jokūbas I... Visa tai reiškia, kad siekis įgyti kolonijų pagal tų laikų realijas buvo natūrali tokios jūrinės ir prekybinės valstybės kaip Kuršas raida. Tad kolonijinės jūrinės ir prekybinės valstybės, kokia iš tiesų buvo Kurlandija, ištakų reikėtų ieškoti gerokai giliau – vokiečių konkistadoruose, kurie kartu su pirmąja ispanų ir portugalų konkistadorų "banga" „pasivaikščiojo“ po dabartinę Lotynų Ameriką. Beje, ir skirtingai nuo kitų užkariautojų ir tyrinėtojų, paliko nemažai rašytinių ataskaitų ir veikalų, kurie ir po šiai dienai neprarado savo vertės.

Taigi... žymiausi vokiečių konkistadorai:

- Nikolausas Federmanas (Nikolaus Federmann (1505 – 1542). Habsburgai su Ispanija susitarė dėl naujųjų žemių įsisavinimo ir buvo įkurti miestai: Naujasis Niurnbergas dabartinis Marakaibo (Maracaibo) ir Naujasis Ausburgas - dabartinis Koro (Santa Ana de Coro). Jis pirmasis parašė apie "el Dorado" paieškas  geografiniu požiūriu vertingą veikalą. Jis buvo išvardintų miestų įkūrėjas ir savavališkų paieškų iniciatorius, Klein Venedig provincijos valdytojas, Habsburgų patikėtinis: konkistadoras Niklausas Federmanas - gimęs Ulme. Praktiškai dabartinė Venesuela ir Kolumbija, tai buvusių vokiečių konkistos pasekmė. Nikolausas, skirtingai nuo kitų tuometinių konkistadorų, su indėnai žiauriai nesielgė. Tačiau ir turtų neatrado. Mirė skurde – skolininkų duobėje, Vokietijoje.

- Jurgis Špejeris (Georgy von Speyer), gimęs kaip Georg Hohermuth, ispanų vadinamas Jorge de la Espira (1500 -1540) – Nikolauso Federmano ekspedicijos ieškant el Dorado, leitenantas.

(Špejeris dešinėje, Hutenas centre)

- Pilypas von Hutenas (Philip von Hutten (1510-1579) – humanisto riterio Ulricho von Guteno pusbrolis (rašoma, kad kuzenas, o tai nebūtinai kraujo pusbrolis). Jurgio von Špejerio bendražygis, kuriam žuvus, tęsė ekspediciją Eldorado paieškose ir dalyvavo kitose ekspedicijos.

- Ambrozijus Eingeris (Ambrosius Ehinger; g. iki 1500 – 1533) - Klein Venedig gubernatorius/valdytojas. Eldorado ir šiaip turtų ieškotojas. Su vietiniais elgėsi itin žiauriai. Net po jo mirties indėnų tarpe gana ilgai sklido blogos reputacijos legendos.

Ulrichas Šmidlas (Ulrich Schmidl;1510-1579) – ladsknechtas. Dalyvavo Pedro de Mendozos ir kitose ekspedicijose. Išliko jo dienoraščiai. Mirė Vokietijoje.

Hansas Štadenas (Hans Staden; 1525 – 1579) - vokiečių landsknechtas ir ko gero žinomiausias vokiečių konkistadoras.

 Taigi štai. Tai tik žinomiausi vokiečių konkistadorai. Įdomu ar ne?
Pavyzdžiui, Ulrichas Šmidlas - puikiai išsilavinęs ir iš turtingos šeimos kilęs vokietis, kuris savo noru ir visai ne dėl būtinumo tapęs landsknechtu,  išgarsėjo savo dienoraščiais, kuriuose aprašė netgi florą ir fauną... Savo pavyzdžiu iliustruoja,  jog landsknechtai veikė ne tik vidurio Europoje, bet ir pirmosiose jų kolonijose... Tiesą sakant, tokie žmonės kaip Ulrichas, sėkmingai griauna įsivaizdavimą, jog landsknechtai veikė tik Europoje... Iš tiesų, landsknechtai - samdėsi visur, kur tik vyko peštynės... net ir Naujajame Pasaulyje... (kažkodėl kai kalbama apie renesansinę Vokietiją, Lietuvą, Lenkiją ar kitas vidurio Europos Šalis, vaizdas būna toks, lyg jos visos gyveno ne toje pačioje Europoje, o kažkokioje uždaroje ir tankiai sienelėmis atskirtoje arbatinėje dėžutėje... Na bet tiek to...)

Ypač išgarsėjo Nikolausas ir Hansas. Nikolausas su savo „Indianische Historia. Ein schöne kurtzweilige Historia Niclaus Federmanns des Jüngern von Ulm erster raise“ ir Hansas Štadenas su „Warhaftige Historia und beschreibung eyner Landtschafft der Wilden Nacketen, Grimmigen Menschfresser-Leuthen in der Newenwelt America gelegen”.

Tačiau iš visų šių išvardintų ir labiausiai išgarsėjusių vokiečių konkistadorų, tikraisiais „sėkmės džentelmenais“ galima pavadinti tik Hansą ir Ulrichą, kurie nežuvo klajonėse ir Eldorado paieškų ekspedicijose, varge ar skurde, o netgit su šiokiu tokiu grobiu grįžo į gimtinę, kurioje juos taip pat lydėjo nemenka sėkmė ir jie sulaukė gana garbaus amžiaus...

Nesvarbu kaip juos rikiuoti, rūšiuoti ar analizuoti – visi jie - kiekvienas atskirai - verti atskiro aprašymo. Visų jų gyvenimo istorijos gana paslaptingai įmantrios ir net romantizuotos, tačiau Hansas „perspjovė“ visus: jį galima laikyti tikru ir gana retai tokios profesijos žmogui pasitaikančiu Fortūnos numylėtiniu...

Hanso Štadeno knygą „Tikra istorija ir laukinių šalių, nuogų, rūsčių žmonių-žmogėdrų Naujojo Pasaulio Amerikos“, išleistą 1557 m., savo laiku buvo galima prilyginti sprogimui. Ji dar esant jam gyvam, buvo išversta į keletą kalbų ir vėliu priskaičiuojama jog turėjo ne mažiau kaip 76 leidimus. Netgi šiais laikais - ji buvo kelis kartus perleista, o 1970 m. pagal jo siužetą pasirodė kinas „Como Era Gostoso o meu Francês“ (Koks skanus buvo mano prancūzas), o 1999 pagal ją pastatas kinas „Hans Staden — Lá Vem Nossa Comida Pulando“ (Hansas Štadenas – žiūrėkit, pas mus atšuoliuoja valgis). Kai kurie epizodai, tikrai ne silpnų nervų žiūrovams...

Taigi, Štadenas vienoje lentynoje su Marku Polu, Fransua Rablė, Servantesu... ir netgi Šekspyru – ne kaip keliautojas, bet kaip pasaulietinis viduramžių rašytojas, kurio kūriniai dar gajūs ir šiandieną. Įdomu dar tai, kad vien todėl, jog jomemuaruose aprašytas kanibalų gyvenimas, į kurių nelaisvę buvo papuolęs - jo veikalą kartais aršiai bandoma kritikuoti... Vien todėl, matyt, niekada jo nepastatys į tą vieną lentyną su paminėtais klasikais, o bandys visada užkišti kuo toliau nuo akių.... Laikai nebe tie... Tačiau vis tik dauguma istorikų, antropologų ir kitų mokslininkų mano, jog aprašyta istorija turi tvirtą pagrindą, t.y., toji h"umanistų" kritika iš ties yra nieko verta – detalės, aprašymai, peizažai, papročiai ir aibė kitokių knygos bei Hanso biografijos smulkmenų akivaizdžiai rodo jog šis žmogus iš ties galėjo būti ir buvo laukinių žmogėdrų nelaisvėje.

Tai kas gi tas Hansas Štadenas?

Jis buvo landsknechtas, keliautojas, jūreivis ir rašytojas.

Manoma, kad Hansas gimė Homburge (vok. Homberg, sensis pav. Homburg) apie 1525 metus vidutiniokų biurgerių šeimoje. Pagal tuos laikus gavo pakankamai neblogą pasaulietinį išsilavinimą. Nuotykių troškimas jį 1547 m. atvedė į laivą, kuris išvyko į Braziliją. Išvyko jis iš Bremeno per Olandiją su laivu, kuris plaukė į Portugaliją atvežti druskos. Taip jis pasiekė San Tuvalą (Sanct Tuval) ir Lisaboną. Į laivą buvo priimtas artileristu – kanonieriumi. Kartu su juo buvo pasamdyti dar trys vokiečiai. Šioje kelionėje vietiniai kolonistai ekspedicijos laivų kapitonų paprašo pagalbos palaužti vietinių indėnų pasipriešinimą. Tokiu būdu Hansas sėkmingai sudalyvauja indėnų pasipriešinimo malšinime ir  į Europą grįžo jau 1548 m. spalio 8 d. Tačiau ilgai neužtruko ir nuvykęs į Seviliją, parsisamdo savanoriu į ekspediciją, kuri turėjo vykti Rio de la Plata (įlanka tarp Paragvajaus ir Argentinos, šios įlankos pietvakariuose Buenos Aires). Sevilijoje turėjo prasibastyti iki pat 1549 kovo, nes tik tuomet

ekspedicija buvo baigta formuoti. Tačiau ši ekspedicija nepasisekė – netoli upės tris ekspedicinius laivus pagavo audra ir du iš jų sudužo. Išlikusi komanda bandė vieną iš jų suremontuoti ir kaip nors pasiekti Asunsjoną (isp. Asunción). Tuo tarpu Hansas plaukė trečiuoju. Jo laivą nunešė prie Sao-Vicente salos. (Saint Vincent), kuri netoli dabartinio San Paulo).

Su keletu išgyvenusių bendražygių jis nusigauna iki kontinento. Taigi, jis dabartinėje Brazilijoje atsiduria 1552 metais. Ten kurį laiką išsigelbėjusieji bando išgyventi versdamiesi medžiokle ir susirasti Tupinikinų indėnus, kurie buvo portugalų sąjungininkai, bet praėjus kelioms savaitėms juos užpuola Tupinambos genties indėnai. Belaisvius nuvaro į savo kaimą, kuris matomai buvo kažkur dabartinės Ubatubos apylinkėse... Štai tada ir prasideda tikrosios tragedijos... dalis belaisvių jau per artimiausią šventę buvo suvalgyti... o gal geriau pasakyti suėsti? Hansui pasisekė – iki tos šventės jis sugebėjo įgyti žmogėdrų vado Cunhambebe pasitikėjimą. Kažkokiu stebuklingu būdu jis išprognozavo tupininkinų genties puolimą, kuris įvyko numatytu laiku. Vėliau Hansas dar išgydo šio karaliuko šeimą ir patį karaliuką. Kaip jis juos ir nuo ko gydė – neaišku, rašo, kad maldomis ir tikėjimu į Dievą. Po šio įvykio indėnai jį pradėjo vadinti Scheraeire, kuris pažodžiui reiškė – „Sūnau, neleisk man numirti“.

Portugalai sužinoję apie baltuosius belaisvius ne kartą bandė Hansą išpirkti, bet užsispyrę indėnai jo neperdavė. Tuo metu jis turėjo genties derybininko ir šamano statusą. Pavargęs nuo visų tų žmogėdrų ir ilgėdamasis tėvynės, Hansas, žinodamas kas jo laukia nesėkmės atveju - vis tik pasiryžo bėgti.

Progos teko laukti gana ilgai. Visas jo išgyvenimas toje gentyje buvo panašus į tą, kurį gal būt matėte japonų filme apie samurajų, kuris varinėjo intrigas tarp dviejų šeimų arba į tą, kuri vaidino Briusas Vilisas „Paskutinis iš gyvųjų“ (Last Man Standing). Jis matyt pirmasis pritaikė išgyvenimo nedraugiškoje aplinkoje principą, kai lošiama ant dviejų ar keletos nedraugiškų grupuočių emocijų. Kitaip tariant – tapo  vaikščiojančiu peilio ašmenimis tarpininku. Čia jam pravertė ir jo kadaise įgytos žinios ir patirtis, ir ypač kitų kalbų mokėjimas bei guvus ir imlus protas. Jis bandė manipuliuoti tupinambos gentimi, kaip jų sąjungininkas prancūzas, bet tuomet koją pakišo prancūzų pirklys, kuris išsigynė nuo jo  nurodydamas, kad tokio asmens nepažįsta ir nenori pažinti. Teko jam apsimetinėti ir vokiečiu, kuris gali atnešti sėkmingą Tupinambos ir Vokietijos sąjungą, ir misionieriumi, ir net pranašu... Na ir t.t. ir pan... Žodžiu, lošė ant emocijų, nesutarimų ir priešginiavimų tiek genties viduje, tiek išorėje. Net nenustebčiau, kad ir tiedu minėti kino kūriniai bus perėmę pačią mintį iš Hanso memuarų.

 Hansui teko atlaikyti ne vieną ne vieną išbandymą, provokaciją ar patyčias. Pavyzdžiui, kartą jį pavaišino dideliu dubeniu skanaus viralo, kurio dugne atrado nedideles kaukoles – vaikų kaukoles. Tuo tarpu indėnai sekė jo reakciją - jei ji jų būtų nepatenkinusi, Hansa pats būtų tapęs maistu.  

Jam ištrūkti pavyko 1554 m., kai netoliese buvo prancūzų laivas ir į pakrantę išlipo prancūzų pirkliai. Šiuo laivu jis 1555 m. vasario 22 d. ir pasiekė Normandiją ir tais pačiais metais grįžo į Vokietiją.

 Ten, Marburge (Marburg) neaišku ar sutinka seną pažystamą, ar giminaitį, ar šiaip nekvailą žmogų, kuriam jo pasakojimai atsirodė perspektyvūs – gydytoją daktarą Johaną Dryanderį (Dr. Johann Dryander). Šis finansuoja jau anksčiau minėtų jo memuarų parašymą ir leidimą. Taigi, 1577 metais išleidžiama Hanso Štadeno “Tikroji istorija…” Šioje knygoje gana vaizdžiai prašyti ir indėnų-žmogėdrų papročiai, gyvenimo smulkmenos bei gamta. Knyga buvo gausiai iliustruota graviūromis ir piešiniais. Ji žaibo greitumu (turint galvoje tų laikų tempus) išplito po visą Vakarų Europą ir buvo išversta net į kelias kalbas.

Štadenas manoma, kad išgyveno iki 1579 m. ir mirė Volhangene (Wolfhagen) arba Korbache (Korbach).

 

Deja, kuo jis užsiiminėjo po knygos rašymo metu ar po jos išleidimo - duomenų nėra...

Gerai internete paieškojus, vokiečių ir anglų kalbose ši knyga tikrai yra. Kaip yra ir Nikolauso Federmano. Labai lengvai ir įdomiai surašytos. „Pagauna“ net šiandieną...