Skydas kalkanas

 

Jeigu kam nors teko žaisti „Total War“  "modą" (papildinį) „Ugnimi ir kalaviju“, tikriausiai pamena visai neblogai, bet mūsų akiai kiek neįprastai išpaišytą lengvosios kavalerijos LDK raitelį: su pilna žiedmarškine, šalmu, ietimi ir skydu. Stereotipiškai mąstant - truputį lyg ir atsilikusio nuo laikmečio... Tačiau tai ne fantastika. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytiniame pasienyje tokie ar panašūs raiteliai iš ties tarnavo (apie tai dar kiek žemiau). Pati jų ginkluotė nieko tokio ypatingo ar kokio nors „nou-hau“ neturėjo, bet kalbant apie pačią Lietuvą, atrodo keistokai, nes šie kariai labiau panašesni į kokius turkus ar persus, o ne į LDK raitelius. Tokį panašumą davė ne tik lenktas kardas/kalavijas (pvz.: kilyčius, vėliau karabela) ar šalmas „misiurka“, ar “šišakas“, o labiausia, matyt – skydas. Apvalus giliai įgaubtas skydas. Tik pats įdomumas tame, kad kinuose dažnai jie rodomi kaip metaliniai, o realybėje, daugumoje – tai jie virveliniai ar žagariniai, jei teisingiau – iš medinių virbų (Trakų muziejuje yra (buvo) pintas iš žilvičio virbų ir žievės, bet naudojamas ir arklio plaukas/karčiai)... Kalkanas, žodžiu - skydas kalkanas...

Trakų muz.

Pavadinimas „kalkanas“ – turkiškos kilmės, kuris ir verčiamas kaip „skydas“, bet pasaulyje po šiuo žodžiu dažniausiai ir slypi būtent šis pintas skydo tipas (bet nebūtinai - kartais ir bet koks apvalus). Savo laikmečiui tai buvo gana pigus, bet neretai puošnus skydas...

Kokie privalumai? Palyginus su mediniais ir metaliniais – lengvas. Pakankamai gerai sulaikydavo iš toliau atskridusias strėles, lengvesnių ginklų smūgius. Naudojo raiteliai ir pėstininkai. Dydžių buvo įvairiausių – nuo kumštinio iki pilnaverčio 60-80 centimetrų. Didesni jau buvo nebepatogūs: dėl pynimo specifikos jie ne plokšti, o giliai įgaubti – net primena tas didžiąsias vietnamiečių skrybėles. Visada turėjo didesnį ar mažesnį umboną (umbą), dažnai turėdavo papildomus metalinius virbus ir (ar) apkaustus. Neretai buvo puošnūs ir šiaip puošiami, o kai kurie priminė meno kūrinį ar persišką kilimą. Vidinė skydo dalis dažnai išmušama stora oda.

Manau patys suprantate, jog LDK, Lenkija, Vengrija ar kitos Centrinės Europos šalys dėl savo specifinės padėties, turėjo ganėtinai mišrią ginkluotę – kai kas perimta iš rytų, kai kas iš vakarų. Samdiniai ar perbėgėliai, vėlgi atsinešdavo savų specifinių naujovių. Tad toks ganėtinai rytietiškas skydas buvo naudojamas LDK iki pat XVIII a. Daugiausia juos naudojo totoriai ir rytiniai kazokai. Tiek raiteliai, tiek pėstininkai (daugiausiai raiteliai). Tačiau labiausiai prigijo ir ilgiausiai buvo naudojami (tapę vos ne vizitine kortele) Osmanų imperijoje (Turkijoje), Persijoje ir Vidurinėje Azijoje, kažkiek Korėjoje ir Kinijoje.

Žodžiu, vakaruose jie nerado savo vietos, o rytuose išbuvo iki pat XIX a. pabaigos. Kai kur transformavosi į odinius, kai kur tiek daug apkalinėjami metalu, kad praktiškai pavirto į metalinius.

Kaip nešiojama? Panašiai kaip kumštinis skydas – rankenos/kilpos suėmimui ir diržas nešiojimui už nugaros.

Apie atsiradimo pradžią labai sunku kalbėti, nes pinti skydai naudojami nuo seniausių laikų, o štai tokia virbo sukimo ir perrišimo technologija kildinama iš mongolų – būgtai jie jį ir išplatino, ir išpopuliarino. Ką gi, visai darbinė versija.

Totoriaus apr.

LDK piatygorcas

Turkų

Na, o LDK šie skydai buvo žinomi gana anksti, tačiau neatskiriama lengvosios kavalerijos rytiniame pasienyje dalimi tapo po 1560-tųjų. Dažniausiai tai buvo išeiviai iš kaukazo piatygorcai, kurie maskovijos, o vėliau rusų vadinti čerkesais. Po Liublino Unijos daliai Ukrainos atitekus Lenkijai, dalis jų pradėjo tarnauti Lenkijos karalystei: lenkiškai - "petyhorcy". Lietuvos kunigaikštystėje jie atsirado 1560-taisiais. Juos atsivedė Dmitrijus Vyšnevickis „Baida“, o jų istorija, kartu ir šio skydo naudojimo istorija baigiasi 1776 metais... bet tai jau kita istorija.

 Gamyba: