Maksimilijono... Maksimilijoniški šarvai...

Maksimilijono... Maksimilijoniški šarvai...

 

 

Grįžtu prie šarvų, taip sakant...

Maksimilijono šarvai arba gal tiksliau būtų Maksimilijoniški šarvai. Maksimilijoniški, būtent todėl, kad kalbama ne apie šarvus, kuriuos dėvėjo pats Šventosios Romos Imperatorius ir ne apie tai, kad jis juos išrado, o apie šarvų rūšį/tipą, kuriam priskiriamas šis pavadinimas. Kai kur teigiama, kad Šventosios Romos Imperatorius juos išrado, bet tai netiesa, jis jų neišrado, pavadinimas tiek pat sėkmingai gali būti siejamas su potekste, jog tai maksimalios apsaugos šarvai (kovos lauke, matomai pranašesnių ir nebebuvo – toliau, tik specializuoti turnyriniai). Nors ta prasme, kad šie šarvai sietini su pačiu imperatoriumi - taip pat teisingas teiginys. Žodžiu, abu teiginiai teisingi, nes šie šarvai iš ties padidintos apsaugos, nors ne sunkesni už kitus kovinės paskirties šio tipo šarvus, ir būtent Imperatorius Maksimilijonas šių šarvų tipą parinko savo imperatoriškiesiems riteriams kaip maksimaliai apsaugančius jo artimuosius bendražygius – asmens sargybinius. Lygiai taip pat, kaip šis imperatorius prisidėjo ir prie artilerijos pabūklų vieningo kalibro standartų. Ne, jis nebuvo genialus matematikas, tačiau būtent jis, asmeniškai, dalyvavo, taip sakant, jo reikmes atitinkančių standartų parinkimui ir tai buvo geras postūmis inžinieriniai raidai (iš pasiūlytų 25 tipų, parinko tik 5)... Bet tai jau kita tema... Žodžiu, Maksimilijonas Pirmasis, naujosios kartos riteris (jo dėka riterystės sąvoka pagaliau gerokai atitrūko nuo to karaliau Artūro romantinio stereotipo – jis net privertė savo riterius kautis pėsčiomis mūšio, o ne turnyro metu...)  – šone tikrai nestovėjo. Netgi dar daugiau, būtent jam priskiriama kilio formos kirasa – krūtinės apsauga: kaip legendos sako – jis pastebėjo, kad nesant tiesioginiam pataikymui, arkebūzos sviedinys dažnai nuslysta paviršiumi... Kiek tai tiesos (turiu galvoje Maksimilijono prisidėjimą)  - sunku pasakyti.

Taigi, maksimilijoniški šarvai... Lietuviškame internete, ko gero, galime rasti tik Vytauto Didžiojo Karo muziejaus eksponatų aprašymuose. Kitur jie kažkodėl vadinami paradiniais šarvais. Tačiau tai nebuvo paradiniai šarvai. Paradinių šarvų paskirtis buvo kitokia, netgi metalo storis skyrėsi ir papuošimai ir t.t....

Kuo ypatingi šie šarvai? Pirmiausiai, tai reikia pasakyti, kad jie atsirado Pietų Vokietijoje ir Šiaurės Italijoje, šiek tiek panašiai ant XVI a. atėjimo ribos ir praktiškai buvo gaminami ir kovos laukuose naudojami iki 1530 metų. Dėl gamybos brangumo ir dėl riterystės statuso ir sąvokos pasikeitimo – juos pakeitė kiek kitokios, paprastesnės konstrukcijos modeliai.



Milanietiškų šarvų pvz.

Gotiškų šarvų pvz.

Taigi – tai šarvai, kurie buvo atsirado gotiškų (tame tarpe kastenbrusto) ir milanietiškų šarvų įtakoje. Kai kada netgi painiojami milanietiški šarvai ir maksimilijoniški, nors iš esmės jie gerokai skyrėsi. Maksimilijoniški šarvai užtikrino didesnę apsaugą, turėjo daugiau detalių, o  dėka rifliavimo buvo tvirtesni. Visų pirma reikia pažymėti, kad būtent vėduoklės formos rifliamimas ir yra jų ypatingasis ir skiriamasis bruožas, nors pats rifliavimas jau buvo sutinkamas kastenbrustuose ir gotiškuose šarvuose, tik jų skaičius buvo mažesnis ir daugiau buvo dekoratyvinis. Tuo tarpu maksimilijoniškuose šarvų pilname komplekte, net šalmas – rifliuotas. Antras esminis skirtumas – dideli antpečiai. Dėka šių antpečių, atkrito poreikis naudoti pažastų apsaugas – lėkštutes (rondoliai – rondelle), kurios labai charakteringos milanietiškiems šarvams, tačiau kai kada pasitaiko ir maksimilijoniškuose, nors ir nebuvo būtinos. Kitas išskirtinis bruožas, tai apvadai – jie maksimilijoniškuose šarvuose visuomet būdavo užsukami/susukami į išorę ir tai priduodavo papildomo tvirtumo, kai tuo tarpu milanietiškuose ar kito tipo šarvuose – paprasčiausiai būdavo paliekamas kantelis arba šarvo siūles paprasčiausiai užmaskuodavo raižiniais ir puošmenomis. Na ir krūtinės šarvas – jis buvo kilio formos. Gerokai iškilesnis nei kai kuriuose gotiškuose (milanietiškuose jo nebuvo).

Kojų apsaugos – jos iki kelių buvo pilnai uždaros ir būtent maksimilijoniškuose šarvuose pradedami naudoti ne aštrianosiai kurpių pavidalo sabatonai, o stačiakampiai, rifliuoti šarvuoti batai, praminti „meškos letena“, nors, kai ši mada praėjo, juos imta vadinti paniekinačiai – „žąsies letena“.

Dėmesio verta ir kaklo apsauga. Goržetas. Jis praktiškai buvo standartinis, bet dažniausiai sutinkamas goržetas iš atskirų lankų, o tai šarvų nešiotojui suteikdavo pakankamai laisvumo sukiojant galvą. 

Na ir pats šalmas. Jis buvo uždaras, armeto tipo, tačiau  – dėka rifliavimo jis sueidavo į kilio formos skiauterę. Antveidis - dažnai buvo standartinis arba pėstininkų dvikovų šarvų tipo (apie juos kitą kartą). Tipišku laikomas rifliuotas, tarsi armonikos dumplės, antveidis. Tačiau reikia pažymėti tai, kad būtent su maksimilijoniškais šarvais į madą atėjo „beždžioniški“ antveidžiai – tai yra, antveidžiai kaukės. Pasitaikė ir grotuotų antveidžių. Vėlgi, iki tol jos nebuvo naudojamos. Beje, jei italai ar prancūzai mėgo antveidžius „vartelius“, tai vokiečiai pirmenybę teikė pakeliamiems antveidžiams.

Na ir atskirai reiktų pažymėti pirštines. Pradžioje jos nors ir buvo pakankamai lanksčios, tačiau labai storo metalo ir netgi galėjo atlaikyti skutantį, netiesioginį, kirtį, tačiau išpopuliarėjus šaunamajam ginklui, kai tokių šarvų turėtojui tapo prieinami ir pistoletai su užsukama spyna (apie tai parašyti dar planuose, bet trumpai buvo minimi čia), pirštinių metalas suplonėjo, tapo daugiau narelių, lankstesnių detalių, atpalaidavo riešą ir ranką ir tuo ryškiai išsiskyrė nuo milaniškųjų šarvuotų pirštinių.

Šiuo metu sunku pasakyti, kodėl apie 1530 metus jau beveik nebesutinkami maksimilijoniški šarvai. Vienas iš populiariausių teiginių, kad jie buvo per daug brangūs ir technologiškai sudėtingi, tačiau juk progresas judėjo į priekį. Ko gero teisybė kažkur per vidurį – klasikinė riterystė jau buvo praeitis, o juos keičiančiai kartai ir mūšio lauke sunkiajai kavalerijai – jie iš ties buvo per brangu. Paskutinieji, turtingieji, riterystės šalininkai pradėjo naudoti itin tuo metu tapusius prestižinius „kostiuminius“ šarvus... bet jie – tai kita tema...

P.S. Beje, pačio Imperatoriaus mėgstamiausi šarvai buvo gotiško tipo, o ne rifliuoti maksimilijoniški...

Rubensas. 1518 m.