Kolišemaras... kostiuminė rapyra

Pav. 1775 m. kolišemaras

(Į blogą perkelta nuo FB „sienos“)

Prabėgo savaitgalis audrinęs vaizduotę su karaliai ir karalienėmis... ir, matyt - princesėmis? (tekstas rašytas Mindaugo karūnavimo savaitgalio 2019-07-06) ir nenorom prisimeni maksimalistinį priežodį: „jei vogti tai milijoną, jei mylėti tai princesę“... Bet mylėti princesę kartais pavojingiau, nei vogti milijoną... Va, vienas toks veikėjas Pilypukas (pagal anuos laikus – tai beveik, kaip ir iš kanapių...)pabandė, tai ir dingo be žinios. Išėjo vakarop į slaptą pasimatymą su gražuole princese Sofija Dorotėja (tai realus vardas, jei ką: Sophie Dorothea Herzogin von Braunschweig und Lüneburg: 1666-1726 m.) ir slibino nereikėjo, ir jo mėgstamas kolišemaras jam nepadėjo... Tai dar ir dabar reptiloidų sąmokslą kažkas įžiūri... O veikėjas buvo kaip reikiant visas iš savęs grafas, karininkas, gėrikas, dueliantas ir gražuolis širdžių ėdikas - matyt Hanoveryje nebuvo suknelės, pro kurią jis galėjo abejingai praeiti... Sėklintojas, žodžiu... Va, ir šitam „kilniam“ vyrui Pilypukui (Philipp Christoph von Königsmarck; 1655 – 1694) pripaišomas kilnaus ginklo išradimas. Nė daugiau - nė mažiau… Ir vadinamas tas ginklas pagal iškraipytą jo pavardę – „kolišemaru“ (gerai, kad ne košmaru - pr.: colichemarde) Na, o iš ties, tai išrado-neišrado - klausimas į kurį atsakymą kažin ar rasim, bet, kad jis jį išpopuliarino – tai nepaneigiamas faktas.

Taigi, kas tas kolišemaras? Tai kalavijas – tarpinė tokia grandis tarp rapyros ir kostiuminio arba kavalieriaus kalavijo. Taip sakant, kad kilmingas viešnamių liūtas galėtų atsiginti nuo kokio nors saldofono ginkluoto dar „senovine“ rapyra… Esmė tame, kad pirmasis ketvirtis dažniausiai buvo platesnis už likusius tris ketvirčius iki smaigalio. Jis negalandamas, dažnai trikampinis ar papildomai sustiprinimais, papildomomis „jėgos juostomis“, žodžiu, skirtas atlaikyti kirčiui, nes su rapyra dar ir buvo kertama, o likusi dalis jau kaip ir priklauso: dūrimui ar dailiam ir elegantiškam kirčiui…

Griežtos, kaip dabar suprantamas – standartinės - formos neturėjo: pagal meistro ir užsakovo išmonę – ¼ ar kiek daugiau itin plati, likusi labai smaila. Balansas – dūriui. Iš esmės – kostiuminis duelianto kalavijas, kuris XIX a. iš vis tapo papraščiausiai siauru „smaigu su bliūdeliu“ (Épée). Itin madingu  buvo nepilnus penkiasdešimt metų, skaičiuojant nuo 1680-tųjų. Vėliau, iki pat XVIII a. Vidurio taip pan buvo naudojamas, bet jau plačioji dalis vis labiau siaurėdavo, nes kertamieji smūgiai dvikovose vis labiau nyko, kol jos galutinai nepakeitė kostiuminiai/kavalieriški kalavijai…. Ir t.t…

Aha, ir kino filmai, paveikslai, menas… Iš ties, tai ne karo lauko ginklas (nebent kokiam kilniam maršalui, kuris stovi ant kalvelės, visas iš savęs išsipustęs ir apsuptas bodyguardinės svitos, stebi pro žiūroną, kaip kareivėliai deda savo galvas…), o išeiginis. Karininkas be abejo jį galėjo segėti prie uniformos kokiam „baliuje“, per iškilmes, parade…

Na ir Jūsų dėmesiui - vienas iš nedaugelio kartu su makštimis išlikusių košemarų (gerai išlikusios odinės makštys - nedažnas atvejis) . Šiaip nieko ypatingo. Plienas, auksas, sidabras, oda… ~1700-tieji...

Kitas egzempliorius – XVIII pirma pusė - paprastesnis – apie 102,48 (coliais 40 ir ¼) bendras ilgis ir 84,65 (30 ir ¼) cm….

Na ir šiaip, dar keli gražuoliai:

O paskutinis - tai replika...