Pav. 1775 m. kolišemaras
(Į blogą perkelta nuo FB „sienos“)
Prabėgo savaitgalis
audrinęs vaizduotę su karaliai ir karalienėmis... ir, matyt - princesėmis? (tekstas rašytas Mindaugo karūnavimo savaitgalio
2019-07-06) ir nenorom prisimeni maksimalistinį priežodį: „jei vogti tai milijoną, jei
mylėti tai princesę“... Bet mylėti princesę kartais pavojingiau, nei vogti
milijoną... Va, vienas toks veikėjas Pilypukas (pagal anuos laikus – tai
beveik, kaip ir iš kanapių...)pabandė, tai ir dingo be žinios. Išėjo vakarop į
slaptą pasimatymą su gražuole princese Sofija Dorotėja (tai realus vardas, jei ką: Sophie Dorothea Herzogin von Braunschweig und Lüneburg: 1666-1726 m.) ir slibino nereikėjo, ir
jo mėgstamas kolišemaras jam nepadėjo... Tai dar ir dabar reptiloidų sąmokslą
kažkas įžiūri... O veikėjas buvo kaip reikiant visas iš savęs grafas,
karininkas, gėrikas, dueliantas ir gražuolis širdžių ėdikas - matyt Hanoveryje
nebuvo suknelės, pro kurią jis galėjo abejingai praeiti... Sėklintojas,
žodžiu... Va, ir šitam „kilniam“ vyrui Pilypukui (Philipp
Christoph von Königsmarck; 1655 – 1694) pripaišomas kilnaus
ginklo išradimas. Nė daugiau - nė mažiau… Ir vadinamas tas ginklas pagal
iškraipytą jo pavardę – „kolišemaru“ (gerai,
kad ne košmaru - pr.: colichemarde) Na, o iš ties, tai išrado-neišrado
- klausimas į kurį atsakymą kažin ar rasim, bet, kad jis jį išpopuliarino – tai
nepaneigiamas faktas.
Taigi, kas tas kolišemaras? Tai kalavijas – tarpinė tokia
grandis tarp rapyros ir kostiuminio arba kavalieriaus kalavijo. Taip sakant,
kad kilmingas viešnamių liūtas galėtų atsiginti nuo kokio nors saldofono
ginkluoto dar „senovine“ rapyra… Esmė tame, kad pirmasis ketvirtis dažniausiai
buvo platesnis už likusius tris ketvirčius iki smaigalio. Jis negalandamas,
dažnai trikampinis ar papildomai sustiprinimais, papildomomis „jėgos
juostomis“, žodžiu, skirtas atlaikyti kirčiui, nes su rapyra dar ir buvo
kertama, o likusi dalis jau kaip ir priklauso: dūrimui ar dailiam ir
elegantiškam kirčiui…
Griežtos, kaip dabar suprantamas – standartinės - formos
neturėjo: pagal meistro ir užsakovo išmonę – ¼ ar kiek daugiau itin plati,
likusi labai smaila. Balansas – dūriui. Iš esmės – kostiuminis duelianto
kalavijas, kuris XIX a. iš vis tapo papraščiausiai siauru „smaigu su bliūdeliu“
(Épée). Itin madingu buvo nepilnus
penkiasdešimt metų, skaičiuojant nuo 1680-tųjų. Vėliau, iki pat XVIII a. Vidurio
taip pan buvo naudojamas, bet jau plačioji dalis vis labiau siaurėdavo, nes
kertamieji smūgiai dvikovose vis labiau nyko, kol jos galutinai nepakeitė kostiuminiai/kavalieriški
kalavijai…. Ir t.t…
Aha, ir kino filmai, paveikslai, menas… Iš ties, tai ne
karo lauko ginklas (nebent kokiam kilniam
maršalui, kuris stovi ant kalvelės, visas iš savęs išsipustęs ir apsuptas
bodyguardinės svitos, stebi pro žiūroną, kaip kareivėliai deda savo galvas…), o išeiginis. Karininkas
be abejo jį galėjo segėti prie uniformos kokiam „baliuje“, per iškilmes, parade…
Na ir Jūsų dėmesiui - vienas iš nedaugelio kartu su
makštimis išlikusių košemarų (gerai išlikusios odinės makštys - nedažnas
atvejis) . Šiaip nieko ypatingo. Plienas, auksas, sidabras, oda… ~1700-tieji...
Kitas egzempliorius – XVIII pirma pusė - paprastesnis –
apie 102,48 (coliais 40 ir ¼) bendras ilgis ir 84,65 (30 ir ¼) cm….
Na ir šiaip, dar keli gražuoliai:
O paskutinis - tai replika...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą