"Batavia" išėjo į Bataviją...

 

Daugumas tikriausiai žino tą romantiškąją „Bounti“ laivo istoriją? Tą, kur išplaukė duonmedžių, bet maištininkai perėmė laivą be kraujo, bjaurų kapitoną išsodintas į „šliūpą“, o įgula iš Taičio patraukė į negyvenamą salą, kur susipešė dėl moterų? Yra ir knyga, ir kinas.

Bet yra ir visai kita istorija. Visiškai priešinga. Apie laivą „Batavia“ (Batavia). Ši istorija, skirtingai nuo paminėtos, labiau primena siaubo pasaką, nors tai visai ne pasaka, o tikra jūrinio siaubo istorija. Na ir, kartu, apie pirmuosius europiečius apsigyvenusius Australijoje be teisės išvykti...

Istorija ilga, bet pasistengsiu išdėstyti kiek įmanoma glausčiau.

Taigi, Nyderlandų Rytų Indijos kompanija savo reikmėms 1628 m. baigė statyti „Batavia“ prekybinį-karinį laivą „flytą“ (Fluyt - dabar laikoma, kad šio tipo prekybiniai-kariniai laivai tame laikmetyje buvo vieni geriausių ir novatoriškiausių, o šis ir dar labiau „paturbintas“ kaip pavyzdžiui, pločio ir ilgio santykis 4.4:1, kai kiti būdavo ~3,9:1 – tai yra siauresnis, apkalas ir kamšalai naujoviški ir pan.). Ir dar tais pačiais metais Batavija išėjo į Bataviją. Ne, tai ne kalambūras – Batavija tai dabartinė Džakarta, Indonezija - nuo 1619 m. ten buvo olandų kolonija (beje, labai įdomus įstatymas dėl moterų – jų trūko, tad vyrai imdavo vietines į žmonas, bet šios neturėjo teisės vykti į Olandiją).

Trys stiebai, su bušpritu (priekinis ant nosies pasviręs), tonažas ~620, ilgis 45,3 m., plotis 10,19 m., didžiausias burių plotis – 3100 m2, ginkluotė – apie 32 įvairaus kalibro pabūklai. Greitis maks. 5 mazgai (apie 9,3km/h). Tai kiekgi galėjo tęstis kelionė (nuo Tekselio irki Džakartos)? Ogi apie 7-8 mėnesius. Galite įsivaizduoti ~340 žmonių (keleiviai, kareiviai ir įgula) tokiame laivelyje? Sunkoka, be abejo, net žinant, kad buvo ir tarpinių sustojimų. Beje, juo plaukė ir viena tokia gražuolė Lukrecija Dans (Lucretia Jans), dėl kurios Nyderlandų Rytų Indijos kompanija įvedė moterų kvotas laivuose...

Kaip ir įprasta tiems laikams, išplaukė net septynių laivų flotilė, tačiau dar Šiaurės jūroje audra ją išsklaidė ir „Batavia“ tęsė kelionę viena...

Na ir apie krovinį – dvylika sidabrinių monetų pilnos skrynios (250000 guldenų – skrynioje 8000 monetų) ir du Rubenso paveikslai skirti pardavimui, bei brangakmenių už 60000 guldenų. Beje, 8000 monetų pavyko rasti per archeologinius kasinėjimus (pradėti 1973 m.), o 10 skrynių išsitraukė dar anksčiau patys olandai, jau po vėliau seksiančių įvykių Vietoje balasto – įvairios statybinės medžiagos (įprastinė praktika) ir t.t. Taigi, be proto turtingas laivas. Tad nenuostabu, jog atsirado veikėjas arba veikėjai, kurie sugalvojo klasta pasiavinti turtus. Patyliukais įkalbinėjo įgulą, juos „kusino“ ir t.t. Ir kaip nekeista, tai buvo laivo kapitonas Arijanas Jakobsas (Ariaen Jacobsz) ir bankrutavęs ir nuo valdžios bėgantis Jeronimas Kornelisas (Jeronimus Cornelisz). Na, o ekspedicijai ir laivui vadovavo pirklys Franciskas Pelsaertas (Francisco Pelsaert), kuris be kita ko, dar Olandijoje buvo susipykęs su laivo kapitonu.

Nemalonumai ir įtampa su įgula prasidėjo apiplaukus Pietų Afriką. Pavyzdžiui, kažkas išprievartavo minėtą Lukreciją, bet kas – kapitonui nepavyko išsiaiškinti, nes Lukrecija negalėjo skriaudikų atpažinti. Manoma, kad tai buvo bandymas sukiršinti įgulą su kapitonais ir laivo vadu, kad pasinaudojus šiuo kivirču būtų galima sukelti maištą ir pasisavinti laivą, bet intrigėlė nepavyko.

Spėjama, kad škiperis Jakobsas tyčia užplukdė laivą ant rifų ir seklumų šalia Vakarinės Australijos krantų (Valabio salynas, Wallabi Group, Houtman Abrolhos). Truputį turėčiau paaiškinti dėl to „tyčia užplukdė“ – nors tyrimas nustatė, kad tyčia, bet yra vienas „bet“ – apiplaukus Afriką (Gerosios Vilties iškyšulį), atsidūrus atvirame pietų pusrutulio vandenyne, tuo metu buvo didelė problema nustatyti ilgumą (jei iš vis buvo įmanoma) ir vietą kai jau reikia keisti kursą į šiaurę, tad nebuvo nieko nuostabaus, jei laivas staiga atsiduria šalia seklumų ir salų netoli Australijos. Iš esmės, tuometiniai kapitonai šioje atkarpoje daugiau vadovavosi intuicija ir be abejo laivo maršo matavimais, nei koordinatėmis. Na ir kokia nauda iš lobio, jei jo negali persivežti kur nori?

Taigi, kaip buvo, kaip nebuvo, bet „Batavia“ sudužo ir iš 341 įgulos ir keleivių (kai kur 322) 300 pavyko išsigelbėti – išsilaipinti į Bekono salą (Beacon), kur Kornelisas buvo paliktas kaip vyriausias vadas (laivas apgadintas dar laikėsi – pavyko iškrauti atsargas), o Pelsaertas ir Jakobsas su keletu įgulos narių ir kareivių išvyko ieškoti vandens į žemyną (saloje vandens nebuvo) su išlikusia valtimi (jalas – 9 m. ilgio), bet jo nerado ir patraukė ieškoti pagalbos į Bataviją. Su tokiu jalu, tai buvo visai įmanoma misija ir ji pavyko – tarp salų kelionėje jie praleido apie 33-35 dienas, o atvykus į Bataviją Jakobsas ir vairininkas Jan Evertsz buvo suimti – vairininkas iškart pakartas už laivo praradimą, o kapitonas suimtas už aplaidumą... Generalgubernatorius Pelsaertą išsiuntė atgal su įsakymu gelbėti žmones ir kiek įmanoma – krovinį. Na, kelionė atgal truko nemažiau – apie 30 dienų...

Ir štai, per tuos du mėnesius...

Kaip minėta, Kornelisas, nors ir pirklys civiliokas, bet turintis kažkokias tai pareigas ir akcijas Rytų Indijos kompanijoje, liko vadovauti sudužėliams ir štai tada ir prasidėjo siaubų pasakaitės. Kornelisas tiesą sakant – matyt buvo neadekvatus vyrukas. Kaip vėliau tyrimas parodė, jis planavo užgrobti gelbėjimo laivą ir su visais lobiais susirasti kokią tai vietelę, kur galėtų įkurti savo karalystę. Na taip, nei daugiau, nei mažiau. Tik prieš tai reikėjo atsikratyti konkurentais – vienu iš kareivių lyderių Vybu Haisu (Wiebbe Hayes), kuris netgi organizavo vandens surinkimą tam panaudodamas burę - ir aplink jį besibūriuojančiais vyrais (kariais). Jis įkalba Haisą paieškoti vandens gretimose salose.

Ir štai, Haisas su 20 karių nedidele valtele nuplukdomas į gretimą salą praktiškai be atsargų ir liepa ieškoti vandens, o kai suras, duoti dūmų signalą. Taigi, manydamas, kad kareiviai jokio vandens neras, juos palieka myriop ir jau grįžęs į Bekono salą ima tvarkytis taip kaip išmanė – kareivių nebeliko: vieni išplaukė su kapitonu, o kitus jis „ištrėmė“.

Be abejo, turėjo jis ir pakalikų, ir prasidėjo išsigelbėjusių žmonių teroras. Planas paprastas – išnaikinti kuo daugiau išsigelbėjusių žmonių, kad kuo ilgiau užtektų atsargų. Pradžioje bandė imituoti visokias bausmes dėl išgalvotų nusikaltimų, o vėliau jau „įėjo į skonį“ ir įvairiais būdais išžudė apie 110 vyrų, moterų ir vaikų – pagrinde Rytų Indijos kompanijai lojalių žmonių jau per pirmas dvi savaites. Tiesa, tą minėtą gražuolę pavertė savo sekso verge, o būrelį dailesnių merginų-moteriškaičių atidavė savo šalininkams...

Bet Kornelisas prasišovė – kareiviai kitoje saloje (už ~8-9 km) iš tiesų rado vandens, leido dūmus, bet pas juos niekas neatvyko. Beje, sala buvo kiek turtingesnė, tad netgi maisto prasimanė. Tik kiek vėliau, kai Bekono saloje prasidėjo masinės žmogžudystės, keletui keleivių pavyko pasprukti su kažkokiu tai plausteliu  ir jie jiems pranešė apie vykdomus nusikaltimus. Tai tada jie ir suprato klastą, suprato, kad Kornelisas sužinojęs, jog jie gyvi, nepaliks jų ramybėje, ypač kai iš dūmų žinojo, kad pas juos yra vandens, kai jam pačiam jo jau pradėjo trūkti. Iš visokiausių nuolaužų ir jūrų šiukšlių pabandė pasidaryti šiokius tokius ginklus, netgi iš kalkakmenio susikrovė nedidelį fortuką.

Ir leitenantas Vybas neapsiriko – Kornelisas iš tikrųjų puolė. Tai jam buvo gyvybiškai svarbu, nes kariai ardė jo planus – galėjo perspėti gelbėjimo laivą...

Per kitus du mėnesius Kornelisas bandė fortuką šturmuoti net tris kartus, bet kiekvieną kartą nesėkmingai – mat jiems reikėjo kilti į akmeningą kalvą, o kariai ant jų svaidė tam tikslui paruoštus akmenis, gynėsi improvizuotomis kuokomis prikalinėtomis vinimis ir ietimis. Na, o per trečią šturmą žuvo trys ištikimiausi Korneliso šalininkai ir į nelaisvę pateko pats Kornelisas...

O per paskutinį – ketvirtą šturmą - kaip toje pasakoje - pasirodė gelbėtojų burė... ir prasidėjo lenktynės... Kas pirmas? Jei maištininkai – gelbėjimo laivas bus užgrobtas – jei pirmas Haisas – maištininkams „kajuk“... Istorija nutyli, bet matomai Haisas būdamas ant aukštumos, kurios nedengė dūmai (iš apačios į juos šaudė iš dviejų muškietų) pirmas pamatė burę ir greičiau sureagavo, ir taip visus likusius išgelbėjo nuo žiauraus likimo...

Žodžiu, Haisui pavyko perspėti Pelsaertą... ir maištas žlugo be tolimesnės kovos ir pasipriešinimo. Lyderio nebebuvo, o likę maištininkai beveik iš karto dėl visko prisipažino. Pelsartas Haisą pakėlė į seržantus ir davė dvigubą atlygininimą, kurį vėliau Batavoje gubernatorius dar padvigubino ir dar laipsniu pakėlė – Haisas tapo nacionaliniu didvyriu, na, o kiti...

Žodžiu, į mažąjį gelbėjimosi laivą ne tai nebūtų visi tilpę, ne tai niekas nenorėjo vežtis kalinių, tad Palsaertas surengė teismą vietoje: pačius aršiausius maištininkus pakorė gretimoje saloje. Tiesa, prieš pakarinat Kornelisui ir keliems žiauriausiems tipeliams dar nukirto rankas. Dviem mažiau prasiklatusiems leido išvykti į Australijos žemyną ir taip jie tapo pirmaisiais europiečiais apsigyvenusiais Australijoje, bet apie jų likimą niekas nieko nežino. Dar porelė nuplakti ir pertraukti per kylį arba nuvaryti per lentą, o antrasis Korneliso vadas buvo sulaužytas ant rato...

Tiesa, taip iki galo ir nepavyko įrodyti, kad Jakobsas buvo prisidėjęs prie maišto, bet jo niekas nepaleido, o tyrimo komisija nusprendė, jog Palsaertas pilnai neišnaudojo jam suteiktų įgaliojimų, tad jis irgi atsakingas už tai kas nutiko – buvo areštuotas ir konfiskuotas jo turtas. Nors metų bėgyje jis ir taip mirė.

Žodžiu, iš 300 išsigelbėjusių po laivo žūties, Batavijos uostą pasiekė tik 122 žmonės...

Beje, didžiąją dalį lobio pavyko išgelbėti. Neteko tik tų minėtų dviejų skrynių...

Na, o laivas „Batavia“ – ištraukus ir ištyrinėjus laivo nuolaužas (1973 m. – ištraukta apie 3,5-4% originalaus laivo korpuso (išstatyta Shipwreck Galleries in Fremantle, Western Australia), patrankos ir dar krūva smulkmenų (tame tarpe net 4 astroliabijos) 1985-1995 m. buvo pastatyta tiksli „Batavia“ laivo kopija naudojant tas pačias medžiagas ir anų laikų metodus. Dabar tai Lelystado muziejinis laivas.

Na, o tose salose pasistengė ir archeologai – ir matomai dar ne viską rado...

Na ir aišku, prirašyta ir pristatyta (filmų)...

 

Mėlynbarzdžio legendos kilmė

 

 

Beje, tikriausiai daugiau ar mažiau žinote legendą apie baroną „Mėlynbarzdį“? O ji, kad ir netiesiogiai – susijusi su Žanad‘Ark, be kita ko.

Tikriausiai daug kam  tik ši pasakų pasakėlė apie maniaką, serijinį prabėgusių amžių žudiką ir tiek... Bet, o įdomiausiai, kad jo prototipas realiai egzistavo. Tik jis, skirtingai nuo Pjero aprašytojo herojaus - buvo gražuolis (pagal tuos laikus) ir nelaimingas iki ausų įsimylėjęs Žaną d‘Ark vyrukas, artimas karaliaus Karolio VII draugas ir net bičiulis; ir vienintelis, kuris surinkęs savanorių kariuomenę bandė išvaduoti Žaną iš nelaisvės... Vienas iš tų, kuriam turime būti dėkingi, kad Žanos d‘Ark vardas išliko...

O kaip jis tapo „mėlynbarzdžiu“, jei jau jis buvo riteris su nepriekaištinga reputacija?..

Ir realybė, kaip visuomet labai paprasta ir nedėkinga, ir, kaip dažnai klasikai sako: „karalių atmintis trumpa“, o „bažnyčios (ilgaskvernių) rankos ilgos“...

Bet trumpai ir iš eilės: Anžu žemėse (grafystėje), būgtai 1405 m. (tiksli data nežinoma) gimė toks būsimas baronas - Baron de Retz arba Gilles de Rais, arba de Monporansi (Gilles de Montmorency-Laval), būsimas Bretanės grafas ir Prancūzijos maršalas (marescallus Franciae - karinis titulas, vėliau laipsnis, nuo 1182 m.)...

...kad būtų paprasčiau, tai toliau - tiesiog „Baronas“ arba „baronas de Re“...

Žodžiu, jam pasisekė gimti labai turtinguose namuose, o kad turtai neišsitaškytų, šeimynėlė nusprendė jį ištekinti apvesdinti. Anksti mirus tėvams, vos jam sukakus 12 metų, globėjas dėdė intrigavo pradėjo intriguoti dėl jo vedybų ir jam sukako 16 metų buvo apvesdintas su pusiau giminaite – kuzena Kotryna de Tuar Britaniete (Catherine de Thouars of Brittany). Įdomu tai, kad pradžioje bažnyčia su tokia santuoka nesutiko, tad intrigantai inscenizuotas jaunosios pagrobimą, atvežė į Šantose pilį (château de Champtocé - pagrindinis giminės lizdas)... ir ten jaunuosius „apženyjo“... Bet...

...bet vyko Šimtametis karas ir jaunasis baronas savo „lizdelyje“ tik vaidenosi kaip... kaip kokia pamėklė: tai tarnyba, tai karas, tai karaliaus rūmai, svita... Jis būdamas tik 25 ar 26 metų jau tapo maršalu. Ir, ne, tai nenuostabu – ne dėl padlaižiavimo: vyrukas turėjo puikiausią išsilavinimą – karybos „granitą“ kirto nuo jaunųjų dienų; laisvai skaitė ir rašė, mokėjo keletą kalbų ir, tame tarpe – lotynų (tuo metu oficiali kanceliarinė Prancūzijos kalba)...

Apie 1429 metus likimas jį suvedė su Žana d‘Ark ir, matomai, jis ją beviltiškai įsimylėjo. Karūnuojant Karolį VII, kartu su Žana jį lydėjo garbingiausiose didikų gretose. Ir, beje, - iki tos dienos, jie abudu, vieninteliai (!), gauna teisę prie savų herbų prisisegti Auksinę Karališkąją Leliją mėlyname fone (karališkasis simbolis, apie jį rasite mano tinklaraštyje(„bloge“)... 

 

Jei trumpai ir glaustai - jis – kovų už Orleaną (1428-1429 m.), Jargeau (1429 m.) ir Patajaus (1429 m.) mūšių veteranas, neįskaitant visokiausių smulkių susirėmimų... Buvo paėmęs į nelaisvę  net kelis tuo metu garsius anglų karvedžius ir t.t., ir pan...

Ir štai... Žana d‘Ark patenka į nelaisvę... 

 ...jaunasis maršalas maldauja karaliaus padėti, bet jis jo prašymus ignoruoja - iš esmės tai karalius išduoda Žaną, ir Barono manymu, kartu ir jį patį. Tada Baronas savo lėšomis surenka kariauną ir pabando išlaisvinti d'Ark, bet nesugeba prasimušti iki Ruano, o pačią Žaną tuo tarpu sudegina...

Šių įvykių metu jam buvo apie 27 metus (tiksli gim. data nežinoma) ir maršalas, kuris iš esmės pats tikriausias tiesmukiškas saldofonas, neištvėręs intrigų ir išdavystės atsistatydina. Net sunku įsivaizduoti, kaip jam tai pavyksta, bet tuo metu frankų didikų savivalė buvo itin didelė – galimai net paprasčiausiai nusispjovė ir ištaręs „au revoir“ pasibalnojo žirgą namo)... Grįžęs užsidaro savo žemėse, pagrinde Šantosės pilyje...

Štai čia ir prasideda „Mėlynbarzdžio“ istorija...

Jis rašo poemas skirtas Žanai d‘Ark, kurios pasiekė ir mūsų laikus, memuarus ir kitokius veikalus (lygtais neišliko)... Viskas, kaip ir gerai, bet, kartu, jis užsiima ir alchemija (chemijos, kaip mokslo dar nebuvo), filosofija, astrologija, ir dar, būgtai, visokiais kitokiais panašiais dalykais. Tame tarpe užsiėmė net režisūra - spektaklių statymu, kurių vienas garsiausių – „Le Mistère du Siège d'Orléans“ (Kovų už Orleaną mistika)... Bet toks gyvenimas reikalavo išlaidų - vien minėtam spektakliui, kuris įvyko 1435 m. - jis pasiūdino virš 600 kostiumų! Tiems laikams - tai pasakiškai nepagrįstos išlaidos... Tad nenuostabu, kad jis pradėjo pardavinėti žemes, kol jos nesusitraukė iki dviejų pilaičių... Galų gale, į šią beprotybę įsikišo net karalius ir savo įsakymu uždraudė jam pardavinėti nekilnojamą turtą - žemes ir pilis... Ir tai, jį, matomai, galutinai įvaro į neviltį. Sunku pasakyti kur tiesa, o kur melas, bet, būgtais, jis, apimtas nevilties atsiskaityti su kreditoriais, ėmėsi „juodosios“ magijos ir okultizmo...

 

Be abejo, pagal šiuos laikus tai kai kuriuos tų ilgaskvernių liudijimus (istorija jų vardus ir pavardes išsaugojo) pilnai galima nurašyti į kaip visiškai nesąmoningas, bet aniems laikams tai buvo pernelyg rimta. Jų teigimu, tam, kad iškviesti turtų „demoną Baroną“ (taip-taip – yra toks) – jis turėjo aukoti kūdikius... Jam, aišku, nepavyko, tačiau alchemikas rankų nenuleido, o paaukotus vaikus pjaustė gabalais ir slėpė statinėse arba degino po gabaliuką židinyje (pilies židinyje tais laikais ir jautuką galima iškepti)... Visi liudijimai yra išlikę (priskaičiuota apie 100 aukų). Tiesa, yra ir netgi pačio barono de Re prisipažinimo protokolai... Tiesą pasakius, tų žiaurybių net nesinori minėti – labai jau panašu į kokį tai siaubo filmą, pavyzdžiui kaip „Pjūklas“ – nors ir tas dar kamputyje kukliai rūko...

 

Konfliktas su bažnyčia išaugo iki to, kad turėjo įsikišti ir pasaulietiniai teismai: baronas de Re 1440 m. susibarė su Saint-Étienne-de-Mer-Morte bažnyčios šventiku, kurį pagrobęs nuplakė.

Galų gale, pasaulietinis teismas taip pat paantrino bažnytiniam teismui, nors jie abudu būgtais veikė nepriklausomai. Abejuose šiuose teismuose jis apkaltintas žudynėmis, sadomija ir erezija...

 

Nuomonių yra visokių, bet šis baronas savo elgesiu iš ties buvo įsiėdęs ir karališkajai, ir bažnytinei valdžiai... Bet, kad tai būtų „keršto auka“ iš pavydo ir t.t. – menkai tikėtina – jis tuo metu (jam buvo apie 36 m.) jau buvo nuskurdęs, prasiskolinęs ir kvanktelėjęs vyrukas – kas jam ten ko galėjo pavydėti?.. Didesnių padaužų už jį buvo... Įdomu tai, kad 1992 m. buvo surinkta nauja komisija Liuksemburgo rūmuose, kuri pakartotinai išnagrinėjo kaltinimus šiam baronui. Komisija konstatavo, jog kaltinimai išgalvoti, nes XV a. nėra liudijimų, jog nors viena auka buvo rasta... Bet... bet nė vienas komisijos narys nebuvo istorikas arba bent jau viduramžių istorijos specialistas...

 

Ir, kaip ten bebūtų, bet XV a. viduryje skandalas buvo didis...

 

Štai taip baronas de Re tapo liaudies pasakų ir „siaubiakų“ herojumi... Vėliau - „Mėlynbarzdžiu“... Versijų buvo net ne keletas, o Pjeras Šarlis vieną iš tų versijų ir užrašė...

 

Tiesa... baronas buvo pakartas 1440 m. Nante, o apylinkėse, pagal liudijimus, baigė prapuldinėti vaikai ir liovėsi keistos žmogžudystės... Tiesa, radau poroj vietų, jog jis buvo kankintas, o po to sudegintas... Bet oficialiai – prisipažino pats ir buvo tik pakartas... 

 

Aha... ir jis tapęs dabar juodosios magijos simboliu, taip sakant...

Kažin ar pavyks jį kam nors kada nors „reabilituoti“...

 

"Kolbenturnier" arba "Vėzdų turnyras"

 

Šiek tiek apie jų turnyrus...

Štai, pavyzdžiui, ką įsivaizduojate išgirdę žodį „turnyras“ (jei kalba apie viduramžius)?

Alia „Aivenhą“?

Taigi...

 

Grabstein Georg I herbas, kuriame pavaizduoti vėzdai

Bet vėlyvaisiais viduramžiais dar buvo ir ganėtinai įdomi ir spalvinga riterių turnyrų atmaina, tokia kaip „kolbenturnier“... Net nežinau, kaip taisyklingai išversti. Matomai kaip „kuokų turnyras“ ar „lazdų turnyras“, ar „vėzdų turnyras“. Reikalas tame, kad senovinis „kolben“, „kolbe“, „kolbo“, „kulba“ - reiškė medinę kuoką-vėzdą. Na, kaip angliškas „club“ (ne klubas/būrelis/susibūrimas pagal interesus, o lazda-kuoka-vėzdas). Tai daugiau parodomosios-pramoginės kautynės su mediniais ginklas. Ir iškart užbėgu už akių – tai nebuvo prasčiokiškos kautynės lazdomis (nieko panašaus į brolio Tuko ir Robino pasimosikavimą lazdoms).

 

Taigi, kas tai per turnyras? Iš esmės, tai visa pompastika ir organizavimas labai panašus, kaip ir mums visiems žinomai „įprastas“ turnyras, o esminis skirtumas, kad buvo kaunamasi dėl garbės ir prizo, mirčių ar sužalojimų tikimybė itin menka (bet buvo), o pralošusysis dažniausiai savo žirgo ir šarvų bei ginklų neprarasdavo, išpirkos nebuvo. Tiesa, tik tuo atveju, jei prieš turnyrą nebūdavo aptarta kitaip.

Na ir apie patį turnyrą. Kada tiksliai tokie turnyrai atsirado nežinia - manoma, kad vėlyvaisiais viduramžiais nuo panašiai XIV a. pabaigos (raitelių „Tjost“ turnyrai nuo XII a.). Prasidėjo nuo to, kad du raiteliai turėjo numušti šalmo „helmcerį“ (Helmkleinod ar Helmzier, Cimir, Zimier arba Clainot) – tai yra tą aukštą papuošalą (pavyzdį pridedu). Šie „helmceriai“ atsirado XIII a. Manoma, kad pirmoji jų paskirtis tai atpažinimo ženklas mūšyje – visų pirma ne kaip papuošalas, o kaip būtinybė (čia tik filmuose riteriai ir vadai lakstė be šalmų ar su atvirais antveidžiais). Ir pradžioje jie nebuvo pompastiški ar aukšti. Tokie jie pasidarė jau tik XIV a. (ir neužilgo migravo į herbus – tapo heraldikos dalimi). Bet ne apie tai. 

 

 Šiame paveikslėlyje gerai matomi tie bukieji turnyriniai kalavijai ir pririštas medinis vėzdas

Savaime suprantama, kad amžiai bėgo, skirtingos šalys ir t.t., tradicijos ir mados keitėsi, o kur dar visokie regioniniai subtilumai, tad pergale buvo laikomi ir išmušimai iš balno, pataikymai į skydą ir šalmą, ir pan. Šio tipo raitelių su ietimis turnyrai-žaidynės turi ir savo pavadinimą (anglišką) - „džastingas“ (Jousting). Taigi - raitelių, ginkluotų bukomis ietimis, turnyrais. Beje, raiteliai kaudavosi ir kalavijais, tik per „kolbenturnyrą“ naudojami kitokie kalavijai – su buku smaigaliu ir neužgąlasti ar mediniai. Jeigu pradžioje „jousting“ turnyruose buvo naudojami koviniai ginklai ir neretai baigdavosi tragiškai, tai jau nuo 1292 m. – Anglijoje atsirado taisyklė draudžianti turnyre kautis aštriais ginklais ir nebeleidžiama nukritusio raitelio atakuoti – jam turėjo būti suteikta galimybė priešininkui atsikelti (džentelmeniškumo ištakos?). Už pažeidimus turnyro dalyvis galėjo prarasti žirgą, šarvus ir ginklus, ir net netekti laisvės iki trijų metų. Bėgant amžiams buvo pradėti taikyti ir įvairūs kiti ribojimai, keitėsi taisyklės. Pirmapradė mintis galutinai išnyko XV a., pasikeitė, ir nuo Maksimilijono I atsiranda įvairių taisyklių ir reglamentų rinkiniai, su įvairiausiomis variacijomis ir net skirtinga ginkluote ir vėliau jau raiteliai (riteriai) dažniausiai kaudavosi rinkdami taškus (tai nėra absoliuti taisyklė). Populiariausiame variante kova vyko iki trijų taškų: smūgis į šalmą ar skydą uždirbdavo vieną tašką, priešininko išmetimas iš balno – du taškaus. Varžovo mirtis – trys taškai. Beje, kaip nekeista, Prancūzijoje šio tipo turnyrai buvo uždrausti nuo 1559 m. (po karaliaus Henriko II žūties turnyre), o Anglijoje paskutinis įvyko 1625 m.

 

Iš 1560 m. nežinomo autoriaus knygos "Jousting"  turnyras

Bet grįžkime prie „kolbenturnyrų“, kurie ypač buvo mėgiami Šv. Romos Imperijoje.

 

Nors „Kolbenturnyras“ pagal savo organizaciją ir buvo labai panašus į taip vadinamą „buhurto“ (sen.pr. „buhurd“ – skausmas; senoji turnyro forma), kur kaunamasi tikrais koviniais ginklais, jis iš esmės skyrėsi tuo, kad nebuvo naudojami koviniai ginklai – nebuvo jokio tikslo žaloti ar užmušti priešininką. Taigi, „kolbturnyras“, kaip ir „bhurto“ turnyrai, nesibaigė vien tik raitelių kovomis – buvo organizuojamos ir masinės pėstininkų peštynės – po 200-300 peštukų (riterių/kilmingųjų). Tik jau štai šie kovotojai nesikaudavo koviniais ginklais. Jie tam tikslui naudojo kuokas! Vėzdus. Medinius vėzdus be jokių ten spyglių. Turnyrinis toks vėzdas buvo maždaug apie 80 cm. ilgio, kaip ir kalavijas turėjo rankos apsaugą – diskelius iš abiejų rankenos galų ir virvę – virvutę – kuria šis vėzdas buvo pririšamas prie šarvų. Deja, muziejuose yra išlikę labai prastos būklės arba neišlikę visai. Iš esmės apie juos galime spręsti iš aprašymų ir paveikslėlių. Tiesa, dar pasitaiko 19 a. padirbinių. 

 

Na ir apie šarvus. „Kolbenturnyro“ dalyviai dažniausiai naudodavo šalmus (bascineto variantą), kurie užtikrindavo labai platų matymo lauką su tinkliniu (grotuotu) nenuimamu antveidžiu (na, tarkim – kažką panašaus į fechtavimo kaukės prototipą) – heraldikoje žinomi kaip „Bügel“ ar „Spangenhelm“. Štai ant to špiliuko, kurį matote paveikslėlyje, ir buvo tvirtinamas „helmceris“ – aukštas šalmo papuošalas.

  

Ir beje, vėlgi nepamirškime pagrindinės taisyklės – nukirsti reikėjo ne priešininką, o tą ant šalmo uždėtą puošmeną! Špilių! Na, labai įdomus turėjo būti reginys. Deja, populiarus vokiečių žemėse, o kitur jei ir buvo, nelabai paplito... Bent jau kažkokių ryškių nuorodų į tai nėra.

 Taigi, šie įspūdingi šalmai migravo į heraldiką (kita vertus, daugumas labai autoritetingų balsų tai neigia šių šalmų  sąryšį su heraldika).

Šarvai. Mušeikos dėvėdavo kiek kitokius nei kovinius šarvus. Dažniausiai viršutinę dalį. O pradžioje jie iš vis buvo odiniai! Tiesa, nusėti metalinėmis plokštelėmis. Galima sakyti jog netgi brigantinos pirmtakais – vok. vadinamais „Lendner“. Tik nuo 1440 m. pradėti naudoti jau kirasos tipo vientisos plokštės šarvai. Beje, jie buvo skylėti! Tiesa, išlikusių variantų nedaug ir tipiniu laikomas Herne Archeologijos muziejuje saugomas variantas. Tad, o kaip galima spręsti iš paveikslėlių, jų įvairovė matyt buvo gana plati ir dažnu atveju mažai skyrėsi nuo kovinių.

 

Tiesa, „kolbenturnyrai“ matyt buvo paskutinieji, kuriuose galėjo dalyvauti taip vadinami neaukštakilmiai, o vidutiniokiškos kilmės kilmingieji (bajoriška smulkmė) ir netgi biurgeriai. Pradžioje laimėtojai, kaip ir „bhurto“ turnyruose galėjo užsitarnauti ir „riterio“ vardą.

 

Geriausiai aprašytas ir geriausiai žinomas „kolben“ turnyras - arba tiksliau – devynių turnyrų virtinė - įvyko 1479-1487 m. Jį organizavo keturios vokiečių žemės – Frankenlandas (Frankonija), Švabija, Reino žemės (vidurinis ir žemutinis) bei Bavarija. Dėl turnyrų taisyklių derinimo jis geriausiai ir aprašytas. Praleidžiant visokius smulkius nukrypimus, šie devyni Keturių Žemių turnyrai vyko viena ir ta pačia tvarka:

 

Pirmoji diena - "Šalmų Paradas"

Pirmąją dieną arba priešturnyrinę dieną vyko taip vadinamas „Helmschau“ – „Šalmų Paradas“. Tai tradicinė daugumos turnyrų dalis. Teisėjams būdavo pristatomi dalyviai, jų herbai ir ginklai, būdavo pripažįstama jų teisė dalyvauti turnyre. Po šio pristatymo būdavo sudaromi „divizionai“ – kovotojų grupės. Tik šį kartą grupės buvo sudaromos antrąją dieną. Įdomi detalė: pavyzdžiui trečiajame Keturių Žemių turnyre leista dalyvauti 441 „šalmui“, o 90 „šalmų“ atmesti. Atmetimų priežastys įvairios: pretendentas į dalyvius ne pakankamos kilmės, niekas iš protėvių anksčiau nedalyvavo turnyruose, ginkluotė netinkama arba paprasčiausiai kuri nors teisėjams talkinanti dama (taip – daugumoje turnyrų, ypač šioje dalyje be damų niekaip) pasakydavo/liudydavo, jog tas ar anas dalyvis šiurkštus storžievis – kitaip tariant – pretendentas nėra „nepriekaištingos reputacijos“.

Antrąją dieną, kaip minėta, dalyviai buvo suskirstomi į dvi grupes ir prasidėdavo kova: kova vyko turgaus aikštėje, tam specialiai atitvertoje vietoje. Beje „kolben“ turnyro aikštė visada buvo atitveriama. Po šios kovos kartais vykdavo dar ir individualios dvikovos bukais ginklais.

Na ir vakarinė dalis – įteikiamas „Keturių Žemių“ nugalėtojo prizas, puota ir šokiai. Įdomi detalė: puotos dalyviai turėjo turėti palydovę, nes kitaip grėsė bauda...

šis "Keturių Žemių"  "kolben" turnyras matyt buvo dar ir paskutinis, kurį pramogai organizavo žemių administracijos, visi vėlesni turnyrai arba buvo organizuoti jau tituluotų asmenų, arba tai buvo tiesiog "Jousting" su įvairiausiomis variacijomis...

 

Iš 2014 m. rekonstrukcinių žaidynių "Stolze Ritter hoch zu Ross"

Na, jei trumpai, tai tiek.