Pastaba: įkelta nuo mano FB sienos, rubrikos #Pasipliurpimaspriekavos
Geriant kavą, prakalbom apie "Vytį". Tiksliau: „o realybėje tai turėtų būti kumelė ar eržilas?" O po to kalba ir visai nubėgo ir nuriedėjo apie karui naudojamus arklius (šiuo atveju sąmoningai nepanaudojau žodžio "žirgas").
Manau, jog jeigu šiandien pradėčiau rašyti riterių ciklą, jį pradėčiau kiek kitaip.
Ir gerbiami šiuolaikinių žirgų, žirgelių, arklių ir t.t. mylėtojai, gerbėjai, savininkai ir pan., neskubėkit rūstintis dėl tolimesnio teksto...
Pasistengsiu neišsiplėsti.
Domenico Maria Canuti, "Alexander and Bucephalus"
Pirmiausia, tai, kad herbinio Vyčio žirgas turi būti
vaizduojamas kaip eržilas - tai vienareikšmiška. Ši herbinė tradicija, kaip ir
didžiųjų karvedžių tapymas ant žirgų, įtakota dar Aleksandro Didžiojo
Makedoniečio ir jo garsiojo Bucefalo. Bet, alia tačiau, kaip mėgsta sakyti
vienas iš mano FB draugų, Aleksandras kovos metu ant Bucefalo retai sėdėdavo.
Bent jau Bucefalo jėgų žydėjimo metu - tik tada, kai akivaizdžiai jam
asmeniškai nereikėjo kištis į kovos veiksmus. O štai, kai jau reikėjo kištis į
kovos veiksmus, tai jau tekdavo persėsi ant kumelės. Kodėl? Ogi labai paprasta
- ir tai diktavo daug faktorių - netgi tų laikų raitelių ekipiruotės specifika
(nebuvo dar nei balnakilpių, nei pentinų). Jojimas iš tiesų tai buvo menas, o
kovose reikėjo ne nartaus žirgo, o paklusnaus ir valdomo arklio... kumelės...
Jeigu kalbėti apie Eurazijos rytus, tai visi tie klajokliai ar pusiau klajokliai, vienareikšmiškai sėdėdavo ant kumelių. Ypač lankininkai. Eržilas tam netinka. Na, taip jau gamta sutvėrė, kad geras eržilas pats į kovą veržiasi. Dabar jau aišku tokių arklių bandų mūsuose nebūna, bet rytų arkliaganiai iš ties jums pasakys, kad jeigu nori sutramdyti bandą, sugrąžinti į ją nuklydusius, galima naudoti ir eržilą. Jis pats tada viską atlieka už raitelį - ir per krūmynus praeina, ir per upelius perbrenda ir raitelio reikalas daugiau jam netrukdyti, kai, tuo tarpu kumelė - aikštingesnė - ją jau reikia valdyti: ji jau pagalvos imti kliūti ar neimti ir t.t...
Bet tai apie rytus. Vakaruose kiek kitaip. Kovos taktika kitokia. Kovos arkliai kiek kitaip išnaudojami. Va, galima užmesti akį į Bajo gobeleną su Hastingso mūšiu. Eržilai ten kuo puikiausiai matomi...
O štai nuo šios vietos, jau gerokai įdomiau...
Senais senais gūdžiais laikais, kai dar frankai Vakarų Europą tik į nagą ėmė, kovos lauke dominavo pėstininkai. Ir taip atsitiko, kad mūšio lauke prie Puatje 732 m. spalio 10 d. iš esmės susikovė labai skirtingos karinės pajėgos: frankai su savo pėstininkais ir arabai, kurie plačiai naudojo raitelius.
Štai šis mūšis iš esmės ir davė startą riterijai. Ne, raiteliai buvo ir anksčiau, bet ne taip masiškai naudojami. Žodžiu, Karolis nebūtų Karoliu Didžiuoju, jei nebūtų padaręs išvadų (mūšiui vadovavo jo mažordomas) - jis įvertino raitelių naudą mūšio lauke ir žemes pradėjo dalinti savo vasalams su sąlyga, kad šie užsiims arklininkyste ir šaukimo metu bus raiti. Ir - vualia(!), taip sakant - jau IX a pabaigoje frankai galėjo surinkti iki 30-40 tūkstančių raitelių.... Netgi dar daugiau - turtingiausieji Karolio vasalai pradėjo varžytis dėl arklių-žirgų auginimo, prasidėjo naujų veislių atsiradimo pradžia...
Ir karo arklių ūgis, dydis ir plotis... Archeologinius tyrimus, germanų, o tuo pačiu ir
frankų senieji arklai buvo ganėtinai mažiukai - nuo 120 cm iki 145 cm
(matuojama iki gogos (kryžmos). Nors ir "sunkieji" romėnų arkliai, kokius
juos nepaišytų tapytojai - buvo tik iki 155 cm... Tai viena iš priežasčių, kad šiuolaikiniam žmogui, jau pratusiam prie augesnių veislių, senoviniai piešiniai, kur riteris didelis, o arkliukas mažiukas, dažnai atrodo neproporcingai hiperbolizuoti...
Tai štai, per Puatje mūšį frankams kaip grobis atiteko nemažai pietietiškų-rytietiškų veislių, esant gerai karaliaus globai, ir prasidėjo "varžytinės" - kas užaugins didesnį tvirtesnį, smagesnį - ištvermingesnį... Prie visos tos evoliucijos vėliau prisidėjo ir Pirėnų veisėjai, ir dar net kryžiaus žygiai, kurių metu į Vakarų Europą buvo užvežtos naujos veislės...
Beje, dabartinio balno turėjimui taip pat turime būti dėkingi frankams - tai jų išradimas. Jie juos pradėjo gaminti iš medžio ir traukti oda, o tai raiteliui ir jo arkliui davė naujas galimybes. Galų gale, vien dėl jo kelionės tapo komfortiškesnės tiek pačiam arkliui, tiek raiteliui. Ir štai, panašiu laiku avarai į Europą atneša ir balnakilpes. O tai jau visai kitas lygis - balnas+balnakilpė. Atsirado laisvė manevrui ne tik judėjime bet ir ginklų panaudojime. Nuo šaunamojo iki kertamojo. O kas abejojate, pabandykite pamosikuoti judėdami be balno ir balnakilpių kirviu ar kalaviju...
Senovės Vakarų Romos raitelio balnas
Na, va - taip užgimsta riterinė Vakarietiška kavalerija... Riteriai - smogiamoji jėga. Ir kovos žirgas su savo įnoriais - puikiausiai jau tam tiko...
Bet ne visi raiteliai - riteriai. O tikras kovos žirgas - siaubingai brangus...
Tad visi tenkinosi tuo ką turėjo... Vakarų Europoje
nuo Karolio laikų atsirado labai daug skirtingos paskirties arklių tipų - nuo
kovos žirgo destrierio iki ramaus palfrėjaus. Komentaruose kažkada apie tai
rašiau ne tik "Dausose mūsų dar palauks" cikle... (tad apie jų tipus nesiplėsiu)
Žodžiu - reikėjo ištvermingo, eiklaus
ir valdomo karui ruošto arklio (žirgo), tad ir pagrinde tai buvo kumelės ir
kastratai. Ramesni eržilai irgi tiko... Egzistuoja legenda, jog mūšio lauke nenaudojami žirgai, o naudojami buvo tik kastratai ir kumelės dėl to, kad priešui atitekęs eržilas gali tapti veislės pradžia ar kažkaip panašiai... Tai visiška naujųjų laikų nesąmonė. Absoliuti.
Beje, kiek teko skaityti, tai buvo vienas Napoleono husarų pulkas naudojo išimtinai tik eržilus. Pasipūtėliška arogancija tokia: kokie mes drąsūs, miklūs ir nuostabūs virtuozai raiteliai... Bet tai veikiau išimtis, nei taisyklė, kuri parodo, kad save gerbiantis karvedys parado metu sėdės tik ant eržilo ir tapomas bus tik raitom ant jo... ir ne kitaip.
O kaip archeologija? O ką ji, ji nuo seniausių laikų
patvirtina, kad kovos lauke buvo naudojami visokie. Beveik per pusę. Tačiau skeletas
lieka skeletu, bet kiek tarp jų eržilų, kumelių ar kastratų - jau nepasakys -
reikia dokumentacijos. Kuri, kuo toliau į amžių glūdumas - tuo bjauresnė...Arba visai jokia. vien tik bravūriškos legendos...
Žodžiu, jei piešiate riterį (vytį) - pieškite jį ant
žirgo, o jei mongolų raitelį - ant kumelės... ir neapsiriksite. Bet jei piešite
raitelį su lanku ir strėlėm, tai pagalvokit tris kartus - kažin ar tai bus
eržilas - veikiau kumelė, na gal dar gal kastratas. Ir tai visai ne koks pašiepimas.
Praėjusiais amžiais žmonės, net daugiau, nei šiame laikmetyje mokėjo atskirti
kokiam tikslui ko reikia... Ypač tai kas lietė arklininkystę...
Na, bet ale tačiau....Visais laikais vyko ginčas kas geriau tinka kovai: eržilas, kumelė ar kastratas... Net 19 a. ir dvikovose po tokių ginčų šaudėsi...
Aaaaaa.... tiesa, destrieriai... - taip pat neretai buvo
kastratai.... Netgi dažniausiai didesnė dauguma... Jie dar turėjo išlaikę ir eržilo veržlumą ir jau klausė raitelio kaip kumelė (ir nepaklusniai negadino rikiuotės užuodę rujojančią kumelę)...
A.... na dar ir kai kas - dauguma žirgų šarvų skirti žirgams iki 150 cm... Taip, kad nenuvertinkite mūsų žemaituko (dabartinis 133-141 cm) iki ... Nuo vakarietiškų destrierių ir rauncių savo gabaritais, ištverme ir t.t... jis niekuo neišsiskyrė... visame tame fone buvo kuo puikiausias kovos arklys (jei apmokytas).
Žemaitukas (atsiprašau, nežinau kieno foto, bet autorių mielai įdėčiau)
Na, o gigantiškumas čia jau arčiau renesanso... kuris irgi vėliau nuslopsta... Gigantiški kovos žirgai nepasiteisino... Taip, kad rekonstrukcijos su efektingais ir didžiuliais kokiais andalūzais (157-168 cm.) ar fryzais (155-175 cm), tai daugiau duoklė stereotipui, vaizdiniam patosui, turistams ir efektams, nei realybė...
Na, va... kažkaip taip... ir kava jau išgerta...
.................
P.S. Kadangi sis skaitymas pirmiausia buvo publikuotas FB, tai jame buvo nemažai komentarų, o vienas iš jų - labai vertas dėmesio komentaras. Tiesiog įdedu be papildomų komentarų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą