Kapitonas Etajus. Nina. Kolumbas.

 

Apie jūras... Šiaurės pasatus ar Vandenynų upes... sroves..

Tiems, kas jau perskaitė „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas“ ir „Santjago Alemanas“ , jei nepraleidinėjo mažųjų paaiškinimų, nepasakysiu kažko naujo, nors skaitovas bent jau galės pasimėgauti nuotraukomis, kurių nebuvo nei romano juodraščiuose, nei galutinėje versijoje.

Tad, kaip jau supratote - truputį apie didžiuosius atradimus, ir Naująjį Pasaulį...

Kolumbą?..

Ne-ne, ne apie Kolumbą, o apie Kapitoną Etajų... 

Apie naujuosius laikus – XX a. vidurį.

Žodžiu, gyveno toksai nenuorama ispanų istorikas-rekonstruktorius ir jūreivis Karlosas Eitajo iš Navaros (Carlos Etayo Elizondo, 1921-2006, žinomas dar kaip „Capitán Etayo“). Jis, dar gūdžiaisiai pasaulį drebinusiais 1941 m,  Kadise baigė Karinių jūrų laivyno akademiją (?) tradiciškai su leitenanto (jūr. „grado de teniente“) laipsniu. Buvo įgulos vadas patruliniame laive ir t.t... Žodžiu, normaliai draugavo su jūra, bet 1957 m. išėjo į atsargą ir paliko karinį jūrų laivyną. Pasak biografų, tai padaryti jį paskatino žinia iš Dominikos Respublikos, jog ji užsimojusi finansuoti Kolumbo flotilės laivų replikų statymą ir žygio per Atlantą pakartojimą. Bet, kaip ten bebūtų, jis su bendraminčiais ir būsimais bendražygiais karštai ėmėsi šios rekonstrukcijos... Pasistūmėjo visai neblogai, tačiau Dominikoje kažkas tokio įvyko, jog jie tą projektą užšaldė... Paaiškėjo, jog finansavimo nebus.

Bet gniūžtė jau buvo numesta... Užsispyrę entuziastai dirbo toliau...

 Nevarginsiu detalėmis susijusiomis ir su finansavimu, ir su laivų statyklom, ir net su jau nuleisto laivo bandymais ... Nebent tik tiek, jog karavelę jie pastatė pagal įvairiuose archyvuose sugraibštytus Kolumbo karavelės „Ninos“ (Kolumbas ją pervadino iš „Santa Clara“) brėžinius. Bet jų buvo per maža, tačiau Portugalijoje dar buvo išlikę tokio tipo laivų pavyzdžių. Nes iš esmės XV a. pabaigos karavelės, tokios, kaip „Nina“, tai tik gerokai peraugusi didelė-milžiniška Viduržemio jūros žvejų valtis su mišriu takelažu. Dažniausiai jos buvo su lotyniškomis burėmis, tačiau Kolumbas, plaukiant vandenynu, takelažą perdirbo ir pastatė stačiakampes bures, nes nuo Tenerifės vyravo pastovus pasatas (prie Portugalijos ir Ispanijos krantų jos buvo su lotyniškom burėm). Štai šis vaizdelis ir tapo kanoniniu. Taigi, kapitonas Etajus pasistatė beveik tikslią „Ninos“ kopiją - „Nina-2“ (apie tonažus ir konstrukcijas, tai labai plati ir kita tema). Rašau „beveik“, kadangi antroji „Nina“ buvo kiek mažesnė už savo pirmtakę (vėliau, 1965 m. didesnę, bet apie ją kiek žemiau).

Na ir, pažymėtina, jog skirtingai nuo šiems laikams visokių saugumų reikalavimų dėl kurių replikos dažniausiai neatitinka savo pirmtakų, nes negautų jokių leidimų keliauti jūromis, navigacijai Etajo komanda naudojo tik Kolumbo epochos prietaisus! Net smėlio laikrodį ir astroliabiją, kurią pasiskolino iš muziejaus ir rengėsi tais pačiais rūbais, ir naudojo tą patį maistą. Taip, tais laikais, ačiū Dievui (ar Dievams?) dar nebuvo visų tų drakoniškų saugumo reikalavimų tiek jūroje, tiek ore. Tad, žygis, iš esmės, iš ties buvo beprotiškai drastiškas ir iš esmės atitiko „kolumbietiškas“ sąlygas (atkreipkite į tai dėmesį).

Ekspedicija įvyko 1962 metais: prasidėjo rugsėjo 19 ir baigėsi gruodžio 24 d. ir „Nina“-2 pasiekė San Salvadoro salą...

Dėl tokių laivų valdymo patirties stokos ir laivo gedimų, ši kelionė archajiškomis priemonėmis užtruko net 75 dienas (!), kai Kolumbo ekspedicija per Atlantą į Naująjį Pasaulį – tik 33 dienas! Tai yra net gerokai dvigubai daugiau. Bet ištvėrė. Kelionės metu vaisiai drėgname ore labai greitai pradėjo gesti, o miltuose ir grūduose neužilgo atsirado kirminai (kaip ir liudija visokiausi anų laikų užrašai – išbarškinti iš sausuolio kirminą – buvo norma). Tad, jau įpusėjus ekspedicijai, visi dalyviai badavo ir pasiekę tikslą buvo prie išsekimo ribos. Negana to, į patį uostą juos turėjo nubuksiruoti (ar reikėjo nuirkluoti – taip - mažesnėse karavelėse buvo galima statyti irklus), nes turimomis priemonėmis, nuburiuoti įgulai vis tik nepavyko.

Ir, nežiūrint to – ekspedicija buvo sėkminga. Ekspedicijos nariai pripažino, jog šis laivas iš ties buvo sunkiai valdomas ir jiems labai trūko Kolumbo epochos jūreivių įgūdžių...

Taigi, Kapitonas Etajus buvo apdovanotas 1kl. Karinių jūrų pajėgų kryžiui ir tapo Izabelės Katalikės Ordino kavalieriumi (la Cruz del Mérito Naval de 1.ª Clase y el título de comendador de la Orden de Isabel la Católica)...

Tai buvo ne paskutinė Kapitono Etajaus rekonstrukcija... Buvo dar kelios sėkmingos, bet nesusijusios su Kolumbu. Na, o dėl Kolumbo, tai... Būdamas 71-nerių (1992 m.), narsusis rekonstruktorius sugebėjo pastatyti ir „Nina III“. Ji pastatyta Kolumbo 500 metų pažymėjimui, bet šį kartą jis buvo ne itin patenkintas nei laivu, nei plaukiojimu, nei ekspedicija. Pasak jo, laivas buvo gerokai geresnis, puikesnis ir nuostabesnis, bet Kapitonui jis nepatiko - jis į jį žiūrėjo su ironija –skeptiškai. Jis šios kelionės net nelaikė  žygiu ar ekspedicija, jis net nemanė, jog tai kažkas ypatingo, nors žiniasklaida pūtė fanfarus. Ir visa tai dėl labai paprastos priežasties -  naujoji „Nina“ jau buvo „prifarširuota“ naujamadiška įranga, navigaciniais prietaisais, saugumo priemonėmis ir visokiais kitokiais patogumais; turėjo net variklį ir, be visa ko – jai net trūko stabilumo – tai jau nebuvo laivas, kuris pakartojo Kolumbo laikmečio žygį. Tai tebuvo pramoginis 500-šimtmečio paminėjimo pasiplaukiojimas - taip sakant – „uždėti varnelę“...

P.S. Na ir pabaigai dar nedidelė įdomybė. Nors kapitono Etajaus žygis (ir kiti žygiai) ir užčiaupė visokio plauko skeptikus, žinant tų laikų Ispanijos politinę padėtį, žygio garsas nenuriedėjo plačiai per pasaulį. Tarkim, taip, kaip, kad prokumunistinio (socialistinio) Turo Hejerdalo ekspedicijos. Neįskaitant Ispanijos, daugiausiai apie jį rašė prancūzų ir lotyniškosios Karibų valstybės, tuo tarpu kokioje JAV, UK ar savoke, arba nieko nebuvo arba tik, kaip tarp kitko... Be abejo siaurame rate apie šią ekspediciją žinojo, bet bendrai paėmus – ignoravimas.