Riteriai. Turnyrai (III dalis)

Riteriai. Turnyrai (III dalis)

  Palinkėjimai

Idalis

IIdalis

IVdalis

Epilogas 

Šiurkščiai taip pradėsiu: riterių turnyrai, tai kaip ir šiuolaikinė įskaita ar net  abitūros egzaminas...  per kurias lūžo kaulai, byrėjo dantys ir liejosi kraujas... Tai žaidynės, kurios, savo laiku, leido pademonstruoti ką moka ir ką sugeba kilmingas karys – riteris. Tik tiek, kad dabar kalbėti apie ankstyvųjų ir viduriniųjų viduramžių kario-riterio mokslus, o tuo pačiu - išsilavinimą – tai viena iš nedėkingiausių temų. Tam, kad apie tai kalbėti, visų pirma, reikia numesti nuo savęs tą humanizmo, naujųjų ir pastarųjų amžių užkabintą suvokimą apie raštingumą ir išsilavinimą. Atmesti pilnai ir visiškai. Reikia įsijausti į to meto realijas. Jei manote kitaip, manote, kad tai buvo netašyti stuobriai, tai pagalvokite kokiais nemokšomis jūs pasijustumėte anuo laikmečiu, kai pradėtų su jumis kalbėti apie sakalų medžioklę, žirgus ir heraldiką... Ką ten heraldiką?! Paprasčiausiai apie poeziją...

Ne taip senai, dar tik prieš kokius dvidešimt penkerius metus, kai mokiausi vidurinėje mokykloje (na, visokių licėjų ir gimnazijų paprasčiausiai dar nebuvo), teko girdėti išsireiškimą - „tikras vyras turi turėti rankų specialybę, mokėti plaukti, šaudyti, vairuoti automobilį (motociklą) ir esant reikalaui - duot į „liūlį“ arba labai labai greit bėgti. O visa kita – kiek jau smegenėlės temps...“ Iš esmės, tai iš amžių glūdumos atėjusios tiesos. Praktiškai perfrazuotos riteriškosiosios XVI amžiaus pradžios-vidurio vertybės: mokėti jodinėti, šaudyti (taip-taip, nežiūrint kvailų stereotipų, riteris turėjo mokėti šaudyti iš lanko ir arbaleto, vėliau šautuvo), valdyti ginklą (turima galvoje "tauriuosius" - ne šaunamuosius), medžioti, kautis raitam ir pėsčiam, lošti šachmatais (taip-taip – tai buvo madoje) ir nusimanyti poezijoje... kitaip tariant, norint išgyvent, apsigint, apgint savo šeimą ir nuosavybę, ir pan. - visų pirma tai reikia mokėti spardytis ir kandžiotis... Tad nenuostabu, kad toks dalykas, kaip mokėjimas rašyti, kai kiekvienas baroniūkštis gali įsikabinti į atlapus, buvo ne pirmaeilis dalykas, o, veikiau moteriškas užsiėmimas. 

Taigi. Tarkim jau nusimetėme visus tuos įskiepius ir įkaltas kvailystes, puikiai žinome, kad viduramžiai „tamsiaisiais amžiais“ vadinami ne dėl to, kad žmonės buvo tamsūs ir buki laukiniai, o dėl to, kad XIX a. taip juos pavadino istorikai turėdami galvoje, jog išlikę mažiau informacijos nei jiems norėtųsi (skirtingai nuo romėnų – nemėgo užrašinėti visiems savaime suprantamų dalykų), tad dabar jau galime kalbėti apie būsimo kario ir kario, kuris siekia tapti riteriu – išsilavinimą ir kaip išdavą - turnyrus...

Šaknys siekia dar senuosius galų laikus. Jei kas skaitėte Cezario užrašus apie galų nukariavimą, ko gero atsimins, kad ten užsimenama apie įkaitus, kuriais dalijamasi sudarius kokią nors taikos ar įsipareigojimų sutartį? Tai štai, keičiamasi dažniausiai buvo kilmingaisiais arba autoritetą turinčiais žmonėmis arba dar dažniau – jų vaikais. Nereikėtų šios įkaitų sampratos painioti su dabartinių banditų įkaitais. Tais, „tamsiaisiais amžiais“, vyravo dogma, jog įkaitai turi būti puoselėjami taip, kaip norėtumėte, kad būtų prižiūrimi jūsų vaikai. Visko, be abejo, pasitaikydavo, bet daugumoje, svetimoje aplinkoje bręstantys ir augantys vaikai, mikliai  įsisavindavo „gerąją“ svetimųjų, kurie jau buvo ne itin svetimi patirtį (iškart nenorom prisimeni Vladą Drakulą...). Įdomu tai, kad jei „įkaitas“ gyvendavo kartu su sėkmingu valdovu-vadovu-vadu, tai tarsi į save sugerdavo ir dalelę jo šlovės. Galų gale, ne iki galo, bet pamažėle, susiformavo įdomi situacija – vyravo ir įkaitų sistema, ir laisvųjų žemvaldžių ir baronų noras, kad jų atžalos „mokytųsi“ pas jų siuzerenus. O dar geriau – pas už jų siuzerenus aukštesnius valdovus... Kad karaliaus, o dar geriau - imperatoriaus - šlovės šešėlis kristų ir ant jų giminės. Tai buvo vienas iš realiausių būdų pasislinkti karjeros laipteliu aukštyn. Išlošdavo visos pusės: valdovai gaudavo sau ištikimus tarnus ir bendražygius, būsimus sąjungininkus, lojalius valdovus, o šie išsilavinimą ir atpildą.

Štai čia, labai daug priklausydavo nuo valdovo atsinešimo į įvairius gyvenimo aspektus. Ir nepamirškime, kad kalbame apie būsimuosius ar jau esančius karius, o ne apie suglebusius žmogeliukus, valstiečius, šventikus, teisininkus, pirklius ir miestelėnus ar amatininkus...

Taigi, nenagrinėsim, kaip valdovai tapo valdovais – apie tai užsiminta „Riterių“ I ir II dalyse, na ir nesinori paskęsti sociume, bet valdovai, ypač ankstyvaisiais viduramžiais, tai visų pirma buvo pasižymėję kariai. Aišku, kad iš savųjų reikalavo to paties. Na, o geriausi iš geriausių ir ištikimiausių tapdavo jo artimaisiais pavaldiniais, patikėtiniais, kilmingaisiais... Kaip atrinkti geriausius iš geriausių? Karo metu kaip ir aišku, o taikos? Labai parastai – surengti varžybas. Taigi, turnyrai visai ne XII-XIII a. išradimas, kaip dažnai pateikiama. Jų šaknys siekia dar vakarų Romos laikus ir ankstyvuosius viduramžius, kai „barbarai“ dar teturėjo garbingus ir autoritetingus bei sėkmingus karius vadus, o ne valdovus, kai kiekvienas vyras buvo karys - vyravo gentinė santvarka ir nebuvo aiškių ribų tarp luomų.

Bet apie tai kiek vėliau. Pirmiausia, tai laipteliai, kuriuos turėjo perkopti jaunuolis, jei norėjo tapti gerbiamu kariu ir, galbūt – riteriu.

Dominikonų vienuolis Vincentas de Bove (Vincent de Beauvais, 1190-1264, žinomas enciklopedistas, parašė virš 80 knygų)  jau XIII a. parengė veikalus, kaip turi būti auklėjami kilmingųjų šeimų jaunuoliai. Egzistuoja du veikalai šia tema: „De eruditione filorum nobilum“ (apie 1254-tuosius) ir „De morale principis instutione“. Šiuose veikaluose jau nagrinėjama, ne tik, kaip turi būti auklėjamos kilmingosios atžalos, bet ir kaip surasti gerus mokytojus (aktuali tema nuo seniausių laikų)...

Populiariausia schema buvo tokia: iki panašiai 7 metų buvo auklėjamas namuose, išmokdavo kažkokių tai savaime suprantamų pagrindų (labai priklausė nuo vietos papročių), o vėliau keliaudavo į siuzereno namus arba visur lydėdavo tėvą. Priklausomai nuo vyravusių papročių, laikmečio, poreikio ir t.t. -  tapdavo kaip ir jaunesniuoju tarnu – pažu. Priklausomai nuo kilmės - su teise tapti ginklanešiu (skydnešiu). Įdomu tai, kad neretai būdavo siuzereno sutuoktinės ar artimesnės giminaitės pažu. Tad norom, nenorom, be karybos mokslų jam tekdavo paragauti ir kitokių mokslų – pavyzdžiui rašto, skaitymo, poezijos. Šie mokslai iki XII amžiaus pabaigos dažnai nebuvo laikomi būtinais kariui. Tai buvo daugiau moteriški užsiėmimai. Juolab, kad jų (moterų) auklėjime neretai savo indėlį įnešdavo šventikai, kurie kaip tik jas ir mokė rašto (taip-taip – kilmingos viduramžių moterys, iš esmės – daugumoje atvejų, skirtingai nuo vyrų - buvo raštingos).

Taigi, paaugęs ir sustiprėjęs pažas, dažniausiai apie 12-14 metų, pereidavo tiesioginėn valdovo/šeimininko žinion. Štai tada ir prasidėdavo tikroji „vyriškumo“ mokykla. Privalėjo lydėti šeimininką medžioklėn, karan, į turnyrus, dalyvauti treniruotėse ir šiaip visuose renginiuose ir užsiėmimuose. O patarnaudamas mokydavosi. Iš esmės jaunuolis tada ir  tapdavo ginklanešiu. Tik vienur tai jau buvo kažkokia priskyrimo į ginklanešius ceremonija, o kitur tiesiog – „Tu, toks ir anoks, nuo šiol būsi mano ginklanešiu“ ir atsakymas „Klausau, sere“...

Daugumoje atvejų mokydavosi stebėdami, klausydami ir sekdami pavyzdžiu. Tad jei kilmingasis vyras - riteris ir nemokėjo rašyti, toli gražu jis nebuvo neišsilavininęs pagal ano laikmečio sampratą. Jeigu jis nusimanė medžioklėje (ypač sakalų), sėkmingai vadovaudavo karių grupei, sėkmingai kaudavosi turnyruose, galėjo palaikyti pokalbius apie riterinius romanus, legendas ir dar muziką (tai ir nenuostabu – didesnė dalis šios informacijos būdavo pateikiama balsu) – tai jis buvo išsilavinęs asmuo. Pavyzdžiui, Vilhelmas Užkariautojas – jis nemokėjo skaityti, tačiau jis pagal savo laikmetį buvo išprusęs ir niekam liežuvis nebūtų apsivertęs teigti kitaip (tėvas gana anksti išsivarė į savo piligrimystės žygius, o jį ir jo globėją supo abejotinos ištikimybės baronai, jam teko pergyventi pasikėsinimus ir t.t..., tad ne iki rašybos jam). Dar daugiau – netgi buvo laikomas progresyviu valdovu...

Tačiau tam, kad įvaldyti esmines kario – būsimo riterio įgūdžius, klausytis ir mėgžioti nepakako. Reikėjo treniruotis. Jeigu Vegecijus savo veikale „De re militari“ apie 390-410 metus dėsto, kaip turi būti rengiamas karys, tai praktiškai tuos pačius principus atkartoja ir vėlesni, jau viduramžių autoriai. Ir ten, ir ten - matome paveikslėlius su jaunuolių treniruočių vaizdais. Tačiau treniruočių buvo maža. Reikėjo su kažkuo išmėginti savo jėgas. Lavinti įgūdžius. Kuo daugiau įvairesnių priešininkų – tuo geriau. Ko gero, visose tautose, prieš karinius veiksmus, vykdavo mūšio – karinių veiksmų imitacija. Bendrų veiksmų suderinimas. "Manevrai" kaip dabar dažnai sakoma. Tačiau tik pas germanus tai išsiplėtojo į kur kas didesnę sampratą ar sąvoką. Pavyzdžiui, buvo šventai manoma, kad joks riteris nieko gero nepasieks kare, jei prieš tai savo įgūdžių nenušlifavo turnyre (Chovedenas). Pavyzdžiui, Ričardas I Liūtaširdis iš ties nuoširdžiai manė, kad anglų riteriai ne tokie šaunūs kaip frankų, kadangi frankai pastoviai praktikuojasi turnyruose, o Anglijoje tai pernelyg nepopuliarus užsiėmimas. (bet čia tik jam taip atrodė - išties makaules viens kitam šauniai skaldė). Kitaip tariant, riteris jau prieš karą turėjo būti matęs kaip teka kraujas, ką reiškia būti išmuštam iš balno, kaip byra dantys nuo kumščio smūgio. Išmuštas iš balno jis turėjo gebėti pakilti ir kautis, kautis iki galo... Tik taip ir ne kitaip.

Kaip jau minėta, labai sunku tiksliai nusakyti kada atsirado patys turnyrai. Pats žodis „turnyras“, tai jau XII a. tvarinys – tų laikų naujadaras, o iki tol tai buvo riterių, kitaip tariant - raitelių žaidynės. Kita vertus, pagal klasikinę tradiciją, priimta turnyrus kildinti nuo Žofrėjus de Preilo (Geoffrey de Preuilly – apie 1066 m.), kuris vienas iš pirmųjų pabandė nustatyti turnyrų taisykles ir pats žuvo tame pačiame turnyre, kuriam nustatinėjo tas taisykles... Tačiau jau vien tai, kad Žofrėjus bandė rašyti taisykles visai ne naujai atsiradusioms žaidynėms, rodo jog tuo metu jos jau buvo tiek populiarios, kad pribrendo reikalas jas kažkaip reglamentuoti. Pavyzdžiui metraštininkai (Nitchartas) aprašo Liudviko Bavariečio ir Karolio Plikio draugišką kovą apie 842 metus... Tokių pasakojimų yra ir daugiau... Tai, kad jos buvo ne tik populiarios bet ir kruvinos, liudija popiežiaus Inokentijaus II-ojo išleistas įsakas, kuriuo jis uždraudė turnyrus bent jau per Klermono suvažiavimą – 1130 metais. Popiežius Eugenijus III iš vis bandė uždrausti turnyrus ir aiškino, kad vietoj turnyrų riteriai savo jėgą ir mitrumą rodytų kryžiaus žygyje... O popiežius Inocentas III, jau 1208 m. kiek suminkštėjo - jam reikėjo pinigų, tad pabandė už leidimus organizuoti turnyrus, rinkti pinigus eiliniam kryžiaus žygiui... Tik tiek, kad iš amžių glūdumų atėjusios kariškosios žaidynės jau buvo spėjusios išpopuliarėti ir net jau buvo spėjusios tapti „menu“ – "turnyrų menu“. Tad draudimai buvo apeidinėjami. Būsimiems kariams treniruotis, juk reikėjo! Turnyrai suteikė progą jaunuoliams tapti šlovingais riteriais be jokių tolimų žygių ir dar, be visa ko – praturtėti. Pavyzdžiu gali tarnauti legendinis Viljamas Maršalas (g.?- m-1219 m.) ar Pembroko grafas (Earl of Pembroke), kuris, pasak legendų, per savo gyvenimą nugalėjo virš 500 riterių (BBC dok. filmas)... Žodžiu, nežiūrint net to, kad egzistavo draudimas turnyre/dvikovoje žuvusį riterį laidoti pagal krikščioniškus papročius ir, kai kuriais atvejais, tai buvo taikoma net itin kilmingiems vyrams, visi draudimai buvo labiau ar mažiau sėkmingai ignoruojami. Galų gale, turnyrus humanistai pradėjo sieti su ištvirkavimu, garbėtroškumu ir palaidūniškumu, žodžiu nuodėmingu dalyku.Na taip, riterystė be turnyrų neįsivaizduojama, kaip ir bet koks sportas be varžybų... Tiesiog per „gražias“ knygas, kino filmus ir visokiausias pasakas, atrodo, jog turnyrai tai pramoga, kurią skatino valdovai. Būgtai jie menkiausiai progai pasitaikius organizuodavo sau reginius, o damos tik ir geidė, kad dėl jų jose susikautų riteriai... Na, toks romantizuotas paveiksliukas. O realybėje, šis paveikslas realius pamatus įgavo tik nuo XIII amžiaus antros pusės. Pavyzdžiui, Ričardas I Liūtaširdis, kuris manė, kad frankų turnyrai tai siektinas pavyzdys – pardavinėjo leidimus turnyrams (grafas mokėjo 20 sidabro markių, 10 – baronas, 4- paprastas riteris turintis žemės ir neturintis žemės – 2 markes), bet, vengdamas pernelyg didelio kraujo praliejimo, nustatė tam tikras turnyrų taisykles. Nustatė tik penkias vietas, kur Anglijoje galėjo vykti turnyrai. Negana to, dalyviai turėjo pasirašyti dokumentus, kad nežiūrint kokia bus turnyro baigtis – bus išsaugota taika. O tai kiekvienas turnyras galėjo nejučia virsti į pilietinį karą (kodėl – kiek vėliau). Na, o po jo, vien Anglijoje, laikotarpiu nuo 1200 iki 1348-tųjų, buvo išleista apie 140 įsakų draudžiančių turnyrus. Dalyvavę turnyre riteriai turėjo būti areštuoti, o riterių, išvykusių dalyvauti į užsienio turnyrus - žemės turėjo būti konfiskuojamos... Liudvikas IX apie 1260 metus taip pat pabandė uždrausti turnyrus... Tik frankų karaliaus valdžia buvo kiek dar per silpna... Nors ir po jo - dar keli valdovai bandė...

Tai kokie gi buvo tie turnyrai, kad reikėjo drausti? Ogi - mažieji mūšiai“. Beveik niekuo nesiskyrė nuo karo lauko. Turnyrai vykdavo be taisyklių ir net įtraukiant riterių pulkus... pėstininkus... Buvo naudojami (nors ir ne sveikintini) net tokie dalykai kaip lankai ir arbaletai... Kita vertus, visų tų draudimų pasekoje, sustiprėjus monarchų valdžiai, apie 1290 metus įvyksta lūžis (Eduardo I turnyrų statutas). Atsiranda bukoji, turnyrinė riterių ietis „Lances enrochies“. Atsiranda taisyklės, teisėjai... Anglijoje apie 1295 metus atsiranda turnyrų kodeksas – rašytinis, beje, kuris teigė, jog ietys turi būti bukos, o kalavijai neužaštrinti ir taip pat buki. Reglamentavo ginklanešių, kurie nešė riterių vėliavas skaičių... ir, net – draudė žiūrovams į reginį atsinešti ginklus... net akmenį! Už tai grėsė septinių metų įkalinimas! (Na taip, po viso to, nenorom prisimeni V.Skoto „Aivenhą“ ar „Robiną Hudą“... ).

Taigi, panašiai apie tą laiką pradeda atsirasti ir tik turnyrams skirti ginklai. Pavyzdžiui, Vidzore, 1278 metais buvo organizuotas turnyras, kuriam pas ginklininkus buvo užsakyti odiniai pasidabruoti ir paauksuoti šalmai, odiniai šarvai (įskaitant antpečius, antdilbius ir t.t.),  odiniai antsnukiai-šarvai žirgams, mediniai skydai su savininkų herbais ir... kalavijai iš pergamento ir banginio ūso... Pagal to meto supratimą – tai veikiau draugiškas pasistumdymas... Tačiau šią datą galima laikyti turnyrinių šarvų gimimo data. Ginklų skirtų sumažinti kraujo praliejimą „žaidynių“ metu.  O štai jo „juodoji“ pusė – dvikova – atsiskyrė ir nuėjo savąjį kelią.

Ir kaipgi vykdavo tie turnyrai? Jei nuo XIV a. daugiau ar mažiau jų eiga kaip ir aiški   – labai panaši į romanuose ir kino filmuose rodomus su nedidelėmis interpretacijomis ir neverta pernelyg apie juos kalbėti, tai iki to laikmečio – turnyras iš ties buvo pavojingas vertas dėmesio reginys. Tik jis menkai buvo skirtas publikai. Yra užsimenama, kad turnyrui peraugus į rimtą konfliktą, "plunksnos" lėkdavo ir nuo žiūrovų... Na, ne be reikalo prieš tai paminėjau galus – šie turnyrai, kol neatsirado pačio žodžio „turnyras“, taip ir buvo vadinami – „conflictus Gallicus“. Žiūrovams ten vietos buvo tiek pat, kiek realiam mūšio lauke. Jokių damų, jokių menestreelių ar heroldų su persevanais. Buvo naudojami koviniai ginklai, o riterio „palaikymo komanda“ neretai įsiveldavo į kovą ir turnyras virsdavo į bataliją... Negana to, kad užmušto ar į nelaisvę paimto riterio visi ginklai, įskaitant kovos žirgą atitekdavo nugalėtojui, tai nugalėtojas dar net galėjo prašyti išpirkos... Ir reikalaudavo... Ir tai buvo norma.

Jeigu atmesti į šonus viduramžių ir naujųjų amžių romantines sapaliones ir sekti tik chronologijomis, tai tuo metu nebuvo jokios „stadiono“ su pakylomis: turnyrų organizatorius tik išskirdavo žemės gabalą skirtą turnyrui – tarp kokių nors dviejų miestų, tarp upių... Be kažkokių griežtų ribų. Kaip taisyklė, tai būdavo labai nemenka teritorija, kuri eidavo net per kaimus ir pasėlius, miškus. Jokių aptvarų, jokių tvorų ar arenos su žiūrovais... Jokių ložių... Suprantama, kad aplinkiniai gyventojai nešdavo kudašių kuo toliau, o visi norintys susikauti – pasidalindavo į dvi grupes: pavyzdžiui, frankai prieš pikardus, o Anglijoje šiaurė prieš pietus... Turnyrai buvo skelbiami mažiausiai prieš dvi savaites ir išsiunčiami šaukliai. Vienintelė ar kelios sąlyginai saugos, o gal, teisingiau – poilsio zonos, kur dalyvis galėjo saugiai pailsėti, užkąsti, susitvarkyti ginkluotę, buvo atitveriamos paprasčiausiomis virvėmis. Ankstyvuosiuose aprašymuose nėra jokių užuominų apie jokius teisėjus. Praktiškai nebuvo jokių ginkluotės draudimų, bet pagrindiniai ginklai – ietis ir kalavijas.

Citata iš Kretjeno riterinio romano apie 1100-uosius metus: „Abiejų pusių dalyviai sudrebėjo, o virš lauko nuaidėjo kovos triukšmas. Ietys susidūrė ir lūžo smeigdamos priešus kiaurai skydus ir šarvus. Raiteliai krito iš balnų, o galintys pakilti šlubčiodami kiūtino kas kur toliau nuo kovos lauko. Žirgus liejo prakaitas, o iš jų snukių dribo putos. Kalavijai kilo ir leidosi, o pakirsti priešai drebindami žemę krito žemyn. Kai kurie dalyviai neištvėrė ir pasileido bėgti: kai kurie tikėjosi išvengti kirstynių sumokėdami išpirką, o kai kurie norėdami išvengti gėdos...“. štai toks ankstyvųjų gališkų žaidynių – turnyrų vaizdelis. Ir dar. Nereikia pamiršti, kad viduramžiais, kalbant apie riterius mūšio ar turnyro lauke - po žodžiu „riteris“, gali slėptis net gera šimtinė jo vyrų... iš ginklanešių, tarnų, samdinių, „rekrūtų“ (atrinktų kovai vyrų iš jo leno-valdos)... Praktiškai visa vėliava - kuopa. Tad, kartais, už šimtinės riterių galėjo slypėti vos ne pora tūkstančių aršių žmogiukų, kurių niekas nesivargindavo skaičiuoti. Štai, pavyzdžiui: 1169 metais, kai Boduenas, Genegau grafo sūnus nusprendė prisijungti prie frankų pusės ir stoti prieš flandrijos „komandą“, tai Pilypas Flandrijietis taip įniršo, kad į kovą metė net savo pėstininkus... O po metų, tas pats Boduenas, žinodamas, kad jo kaimynas ant jo neturi akies, atsivedė savo pėstininkus tam, kad per turnyrą galėtų jaustis saugesniu... Taip...

Ir dar įdomus epizodas. Tikrai vertas dėmesio: Henriko III kuzeną, Gijomą 1248 metais vykusio turnyro metu gerai aptalžė ir gėdingai prikūlė priešininko ginklanešiai (pretendentai į riterius – bakalaurai). Tad šis keršydamas visus juos gerai apkūlė ir net kelis užmušė jau kitais metais. Na, bet įniršis nepraėjo ir šis juos dar kartą prikūlė jau po poros metų... Na, o vienas skandalingiausių turnyrų, vienas iš paskutiniųjų tokių „laukinių“ turnyrų, įvyko 1273 metais prie Šalono. Šalono grafas, norėdamas išmesti Eduardą I (jau Anglijos karalių) iš balno, šį sugriebė už sprando. Karalius tai palaikė jo asmenybės įžeidimu ir metė į kovą savo pėstininkus. Abiejų pusių pėstininkai ir palydovai susikovė ne juokais, o visu rimtumu... Šis turnyras dažnai net vadinamas „mažuoju Šalonės mūšiu“... Tad nenuostabu, jog jau ganėtinai pasikeitusioje visuomenėje, kai iš esmės jau buvo susiformavę įvairūs elgesio kodeksai, pasirodė ir turnyrų kodeksai... Ir turnyrai, palygint, labai greitai virsta spektakliais... Atsiranda teisėjai, o masinės kovos pereina į riterių dvikovas. Kaip nebūtų keista, ko gero, tam didžiausią impulsą davė literatūra (riteriniai romanai) ir baladės, kurios jau šimtmetis, kaip šlovino riterių asmenines dvikovas, o ne draudimai ir bažnytiniai smerkimai. Beje, šiame laikmetyje net riterių, ypač tarp aukštą padėtį užimančių ir jų aplinkos vyrų tarpe – nemokančių rašyti (ką kažkodėl labai akcentuoja, kaip išsilavinimo rodiklį) beveik nebebuvo. Tuo metu supratimas, kad riteris turi nusimanyti poezijoje (plačiąją prasme) – jau buvo tvirtai įsitvirtinęs.

Kai kurių autorių nuomone, didžiausią impulsą riterių turnyrinių dvikovų populiarumui, paliekant senuosius amžius už nugaros, davė 1285 metų turnyras vykęs Šovansyje. Tai buvo griežtai kontroliuotas ir reglamentuotas turnyras. Vyko visą savaitę. Pradžioje kovėsi ginklanešiai, po to riteriai. Ir kovėsi ne būriais, o dvikovose pagal rato taisyklę išaiškinant stipriausiąjį.  

Tačiau nežiūrint jau į reginį paverstų žaidynių – turnyrai vis tiek liko vienu iš pavojingiausių užsiėmimų. Kažin ar įmanoma sudaryti baigtinį garsių ir garsesnių žmonių žuvusių turnyruose sąrašą. Tačiau nežiūrint viso to, jie lieka populiarūs, kaip kilmingų asmenų gebėjimų demonstracija. Netgi buvo ir nepatenkintų, kurie teigė, jog tokie turnyrai per „minkšti“ ir neleidžia atsiskleisti pilnumoje visiems jaunuolių/dalyvių gebėjimams. Galų gale, neparodo ir neatskleidžia karvedžio, kuris veda pulkus į mūšį talentų.

Tuo tarpu, nežiūrint visų tų senųjų papročių adeptų sapalionių, jau XIII-XIV amžių sandūroje turnyrai tampa vis prašmatnesni, jiems užsakomi specialūs ginklai, vėliavos, net medžiagos. Idealus riteris turėjo būti dosnus, puošnus, o jo svita neįtikėtinai šauni. Neretai buvo nesidrovima net mokėti dainiams –menestreliams, kad šie apdainuotų jų šaunumą ir kilnumą... Pavyzdžiui, kaip idealas labai ilgai išliko XIII pradžioje vykęs turnyras aprašytas poemoje „Morisas fon Kraonas“, kuriame organizatorius į turnyro lauką atvyksta su ant ratų užkeltu laivu. Organizatorius formaliai pademonstravo kažkokį tai ten surežisuotą susirėmimą, o ale nugalėtam riteriui dovanoja laisvę be jokios išpirkos ir, net(!), padovanojo savo grandijus (žiedmarškinius – hauberką)...

Tais laikais žmonės buvo ne mažiau praktiški, o gal net daugiau, nei dabar. Numetus visas tas romantines grožybes ir karinio pasirengimo lygį (kuo toliau tuo mažiau atitiko kovos lauko realijas), turnyrai leido „reklamuotis“ organizatoriui, dalyviai turėdavo galimybę (ir gana nemenką) praturtėti, susirasti tarnybą, įgyti palankumą, išspręsti įsisenėjusius atvirus ir užslėptus ginčus, duoti liaudžiai „duonos ir žaidynių“...

Ir dar įdomus dalykas. XV amžiuje, su lengva (o gal ir sunkia) Maksimilijono I ranka, tampa populiarūs pėsčiųjų riterių turnyrai... Patys pėsčiųjų turnyrai tai nebuvo jo išradimas, o įdomumas tame, kad jie, pėstieji riteriai buvo apsikaustę praktiškai idealiais turnyriniais šarvais. Šiuos šarvus buvo keblu pramušti, kaip buvo keblu ir nugalėti priešininką kitu būdu. Tad pradėta naudoti kirčių skaičiavimo sistema... Balų sistema... Kuris suduos per kažkiek laiko daugiau tam tikro tipo (mirtinų) kirčių – tas ir laimi...

Taigi, jei turnyrų „tėvyne“ laikoma dabartinė Prancūzija, tai kaip buvo kitose šalyse? Kol Frankų karaliai buvo silpni ir nepajėgė savo riterių ir vasalų suimti į nagą, turnyrai suspėjo taip išbujoti ir užkrėsti kaimynus, kad keletas jų vyko net Bizantijos imperijoje jį stebint imperatoriui. Tačiau toli į rytus jie neišsiplėtojo. Tai labiau vakarų Europos kultūrinė dalis. Centrinę Europą ji  palietė tiek, kiek joje ganėtinai stipriai kojom trepsėjo Šventoji Romos imperija... (nepainiokime su garbės dvikovom)

Taigi, na, o paskutinis riterių (ne artistų ir rekonstruktorių) turnyras įvyko 1559 metais. Data kaip ir aiški. Turnyras organizuotas pažymėti sutarties tarp Prancūzijos, Ispanijos ir Savojos pasirašymą. Motgomerio grafas šio turnyro metu mirtinai sužeidė Henriką II – Prancūzijos karalių. Lūžo ietis ir viena iš atplaišų jam pateko į akį. Jis po kelių dienų ir mirė...

Turnyrų era užsibaigė. Bet riteriai dar liko, visokie garbės kodeksai, kurtuazija, papročiai liko... Jie persikėlė į kitas gyvenimo sferas... Ir net pasiekė mūsų dienas...

__________________

(IVdalis)