(Ne)legendos apie činkvedėja... Cinquedea...

 

Ne taip, kad jau labai dažnai, bet, vis tik, pasitaiko ganėtinai nemažai kalbų apie činkvedėją – ne tai durklą, ne tai puskalavijį... Dėl jo kilmės spėliota ir sapaliota ganėtinai nemažai, bet, su kažkieno lengva ranka paduota dažniausiai sutinkama nuomonė, jog tai senovės Romos legionierių palikimas. Būgtai jo kilmė, tai jų garsusis „pugio“ (lt.: pugijas). Dalis tame tiesos, be abejo yra, bet ši versija ne visai pilna.

Legionierio pugijas

Iš tiesų, tai činkvedėjos kilmės reiktų ieškoti dar senesniuose laikuose: kažkur senovės Graikijoje, Mikėnuose... Yra išlikę nemažai piešinių ar vaizdinių, kaip panašios formos durklai (peiliai) naudojami ritualinėse ceremonijose (konkrečiau – aukojimuose). Tokios ir panašios formos jau buvo tų laikų karių trumpi kalavijai, kurių formą kiek ilgiau naudojo persai. 

XVI a. vidurys

Pompėjoje, gladiatorių kazrmose
rastas - parazonijus - trumpas kalavijas

Senovės Romėnai, kurie mielai pamėgdžiojo graikus, mielai perėmė ir šį durklą. Nieko keisto, kad pirmiausiai jis jau tapo didikų skiriamuoju ženklu parazoniju (lot. parazonium). Didikų parazonijai buvo puošiami, kaip ir dera didikų ginklams, o po to, dėl tiems laikams labai tinkamos masinei gamybai formos, jau atsidūrė legionierių rankose ir dabar žinomas kaip pugijas. Tik tiek, kad pugijai išnyko kartu su legionais, o kažkas panašaus į parazonijus, kad ir silpnai, bet išliko iki pat XV a. Taip, kad viduramžiais, tokia visam pasaulyje paplitusi (ji sutinkama visur, kur buvo naudojama bronza - tai technologiniai ypatumai), bet ne itin patogi forma, pasikeitus metalų apdirbimo technologijom nunyko - nieko keisto.

Kinų durklas

Tad, vis tik, Evarto Okešoto (Ewart Oakeshot, 1906-2002 m.), pripažinto „gelžgalėlių“ eksperto versija yra priimtiniausia: činkvedėja (išvertus – „penki pirštai“) atsirado XV a. viduryje, kai dabartinės Italijos regione išplito mada pamėgdžioti senovės Romą ir šiaip, visą antikinę kultūrą.

Iberietiškas 2-4 amžiaus durklas

Tad, činkvedėja, kopijuojant parazonijus ir pugijus,  jau nuo pat pradžių gamintas, kaip prabangos daiktas didikams ir labai greit tapo   didikų išskirtiniu ženklu ir neatskiriamu jų kostiumo dalimi. Be, abejo, kaip ir bet koks tokio tipo gaminys,  pamėgdžiojamas ir prasčiokų, bet populiariu netapo. Ir dėl vieno labai paprasto dalyko: kaip ir daugelis statusinių daiktų – jis buvo nepatogus ir nepraktiškas. Pradedant balansu, baigiant panaudojimu.

1500 m

Nors ir dabar savo prabanga ir grėsmingumu, gagi net panašumu į kokio ryklio dantį, aitrina vaizduotę. Žodžiu, būtent tai ir paaiškina, kodėl jo populiarumas labai greit (viduramžių masteliu, žinoma) nunyko, o jų egzempliorių, pakankamai daug išliko. Būtent dėl tos pačios priežasties, jis netapo populiarus net to pačio Italijos regiono šiaurėje ar kažkur anapus Alpių.

Tiesa, meistrai bandė pagaminti ir lengvesnių, ir praktiškesnių činkvedėjos varinatų, bet tai išsiliejo į visai kitą lygį: pigesnės činkvedėjos buvo lengvesnės ir, be abejo – trumpesnės, ir pigesnės. Tad, kaip jau visai tikras durklas ir pagal kainą prieinamas durklas,  tapo ir vidutiniokų miestelėnų ar amatininkų „peiliuku-durklu“. Kad ir tas pats Čelini, matomai, lakstė ir badėsi su činkvedėja. Ir štai jau XVI a. - pavadinimas „činkvedėja“ - pavirto į žodžio "durklas" sinonimą. Bet kokio durklo! Na, panašiai, kaip pas mus kažkada buvo prilipęs „brauningas“ visiems pistoletams ar „naganas“ visiems revolveriams... Taigi, štai šis aspektas, jau pagimdė naują legendą: būgtai činkvedaėja – tai žudikų durklas. Samdomų žudikų, ta prasme... Niekalai, aišku. Taip ir regiu, kaip bėdžius žudikas kėsinasi nudobti vargšą pirklį su brangakmeniais nukaustytu durklu arba du miestelėnai vienas kitą bado auksu inkrustuotais durkliukais...

Žodžiu, jeigu liaudyje činkvedėja, kaip durklas - labai neilgai gyvavo, tai pas didikus, jis dar užsibuvo kiek ilgiau. Tačiau, galų gale, XVI a. pabaigoje, jau beveik nesutinkamas. Nors meluoju: XIX a., vėl pasirodė činkvedėjos analogai ir vėl kaip prabangos ar, veikiau juvelyro/ginklakalio meistriškumo pavyzdžiai... XXI a. jie neretai išlenda kaip prizai ar iškilmingi apdovanojimai... Vis tik - kerinti išvaizda, ką ir besakyti...

XIX a. činkvedėja

Ko gero, apie pačią formą nėra ko kalbėti: jos specifika matoma nuotraukose. Na, o pavadinimas, kilęs dėl daugmaž penkių pirštų arba delno taisyklės: prie skersmens, prie rankenos. Tai yra, ant pirmųjų činkvedėjos variantų ašmenų plokštumos buvo galima padėti vidutinišką delną.

 Belieka pridurti, kad jų ilgis, nuo buoželės iki smaigalio vyravo apie 50-60 cm ar kiek daugiau cm (pavyzdžiui, net iki 70 cm.). Ir atitinkamai svoris - apie 1 kg. (kiek daugiau, kiek mažiau). Todėl jie jau ne tai trumpi kalavijai, ne tai - peraugę durklai – puskalavijai, žodžiu (jei galima taip pasakyti, nors toks žodis, kaip ir nevartojamas).

Belieka tik pridurti, kad per kiek daugiau jo egzistavimo šimtmetį, be abejo, atsirado ir kovų su činkvedėja mokyklos. Apie jų rekonstruktorius, jei kam tai įdomu - nesunkiai galima rasti filmukų „jutube"...

Aha... vos nepamiršau: nobiliai činkvedėją (jos trumpesnius variantus) dažnai nešiojo už nugaros. Tik ne kaip kokie fantastiniai elfai ar raganiai, o normaliai – horizontaliai - palei strėnas... Žinant XV kostiumą, tai šio durklo iš už apsiausto nelabai buvo galima įžiūrėti.  Gal būt todėl, paveiksluose šio durklo, nors tai ir buvo prabangos daiktas - beveik nerasite.