Roka Kalašio pilis (Rocca Calascio)

Fortifikacijos senienų mėgėjams...

Na, keliauti šiais laikais tapo problematiška, tai bent į foto pasidairykim.

Tai Roka Kalašio pilis (Rocca Calascio). Akvilos provincija Ambrucijuje.

Ši pilaitė stovi 1460 m. virš jūros lygio. Italijoje aukščiausiai stovinti pilis, o tuo pačiu viena iš aukščiausiai esančių Europos pilių.

Tradiciškai, per daug nesigilinant, priimta manyti, jog jo statyba siekia X-XI a., normanų užkariavimo periode. Tačiau realiai rašytiniuose šaltiniuose minimas tik nuo 1380 m. Kita vertus, archeologai tvirtai teigia, jog jis (pilis) pastatyta ant Romėnų kažkokių tai statinių liekanų. Na, čia jau tegu žaidžia Jūsų fantazija.

Pradžioje tai buvo ne pilis, o sargybos bokštas. Kaip patys matote – jis galėjo kontroliuoti labai plačius Abruco slėnius ir gretimus kalnagūbrius (Campo Imperatore), na, o tie šoniniai bokštai palei perimetrą – tai jau XIV a. statiniai. Pilis pritaikyta panašiai 200 žmonių įgulai. Tiesa – ji niekada nebuvo jokio feodalo ar valdovo rezidencija. Tai labiau kareivinės, jei galima taip išsireikšti.

Beje, ir dar labai įdomi viena detalė. Šalia jos stovėjo kaimelis (ir dabar dar ten lyg kažkas gyvena, nors dauguma jau jį paliko) ir esant pavojui, šie namai gana greitai virsdavo pirmąją pilies gynybine linija – monolitine siena. Visi namai sujungti sienomis, padaryti laipteliai ant stogų. Gynėjai laisvai galėjo judėti viršumi ir nuo šios sienos gintis. Visi gyvenamieji kambariai, tarsi pusrūsiniai. Kartu su Kalašio miestu susidarė toks bendras ginybinis kompleksas.

Tiesa, nors Italijos karų epochoje šiuose slėniuose virė nemažai batalijų, tiesiogiai ši pilis šturmuota nebuvo. Jis sugriuvo per du žemės drebėjimus (didžiausiais, nuniokojęs pilį – 1703 m.), o gyventojai pamažėle išsikėlė žemiau, į mažiau pavojingą slėnį į Kalašio miestą (1200 m. virš jūros lygio). Tačiau galutinai apleista 1957 m. (turima galvoje ir kaimelį)

Reikia matyt paminėti, jog tai ką dabar matome, tai vis tik restauracija. Realiai iki 1986 m. (pirmieji atstatymo darbai) tai ji buvo visai nunykusi.

Na ir dar viena įdomybė – aštuonkampė tvirtovės stiliaus bažnyčia, kiek žemiau pačios pilies:Chiesa di Santa Maria della Pietà. Nėra žinoma tiksli jos pastatymo data . Tačiau populiariausia versija, jog ją pastatė 1596 m. vietiniai gyventojai, po to, kaip atsigynė nuo plėšikų-samdinių būrių. Bet yra ir ne mažiau populiari versija, jog ją pastatė 1451 m. po mūšių, po batalijų tarp Popiežiaus kariaunos ir Pikolominio samdinių (brigadų), kurios buvo itin kruvinos. Taip sakant, tiems įvykiams atminti.

O štai su vandeniu, Kalašio mieste ir pilyje iki XX a. buvo problemų. Teko rinkti ir tirpstantį sniegą, ir lietų, ir rasą (tam tikslui skirtuose šuliniuose). Gelbėjo šalia esantis ežerėlis. Užtat avininkystė ir smulki gyvulininkystė klestėjo (yra net firminis patiekalas – saulėje džiovinta kiauliena).

Na, o šiuose laikuose ją išgarsino tokie kino filmai, kaip "Rožės vardas", "Vanagė" (Ladyhawk), "Amerikonas" (The American) ir dar keletas itališkų, mums mankai žinomų...

Ką čia gali pamatyti turistas? Mano galva, vaizdai žiūrint nuo jos – vertingesni nei pati pilis. Tad „atšuoliavus“ valandėlei, po karštos dienos, gali tik užsidėti varnelę, kad buvai ir pasidaryti "

Na ir legendos – kaip gi be jų? Net nerašyčiau, jei jų nebūtų.

Šioji pilis ir regionas keitė savo valdovus, kaip kojines: Pagliara, Plessis, Colonna, Celano, Caldora, Accrocciamuro, Piccolomini Todeschini, Del Pezzo, Cattaneo, Medici e Borbone, Antonio Todeschini Piccolomini...

Tad ir legendos atitinkamos – slapti lobiai, kuriuos čia kažkur slėpė tai medičiai, tai ferdinandai, tai net pats Imperatorius Karolis V!.. Beje, dėl imperatoriaus, tai nesistebėkite – jo valdymo metais ir vėliau – šie slėniai gyveno savo aukso amžių. Susiformavo senjorijos, diduomenė ir t.t. tik vėliau, jau karas, maras, badas ir žemės drebėjimai vėl šį kraštą nuniokojo. Bet į tokias legendas, manau, net neverta kreipti dėmesio.

Užtat antroji – gerokai įdomesnė. Pasakojama, kad per visą ilgą pilies istoriją, visų tų Italijos karų pasekmėje, šiuose slėniuose ir kalnuose yra slapti tuneliai ir perėjimai nuo pat pilies iki jūros. Galimai šioms legendoms pagrindą darė tai, kad Rokos pilies kampinių bokštų statybos sutampa su Castello Piccolomini, Capestrano, Ortucchio, Balsorano ir Castello aragonese.

Ir dar viena jau įdomesnė, bet irgi kažkur gerai jau girdėta legenda su įvairiomis interpretacijomis. Ir net su Italija nesusijusios. Bet šios detalės įdomios...

Žodžiu, Kalašijo mieste kadaise gyveno toks mitinis karalius Maronė (Marrone). Jo valdymo metais regionas išgarsėjo savo vilna, ir, ypač - sūriais, kurio čionai kartą į metus atvykdavo iš viso Italijos pusiasalio ir, net, iš tolimos Portugalijos. Šis sūris buvo laukiamas skanėstas visų karalių puotose...

...žodžiu...

Taip gyveno sau žmonės prie karaliaus Maronės ir aukso amžiaus susilaukė, et atsirado pavyduolis – kitas toks karalius – karalius Krovnas (Crowns). Ir atėjo jis pajungti Maronės karalystės. Tik Maronė, palaikomas vietinių gyventojų – pasipriešino. Tad Krovnas apgulė Maronės žemes ir blokada tęsėsi net 10 metų! Žodžiu, Maronė, atkirstas nuo viso pasaulio su savo žmonėmis, iš atsargų laikėsi kiek galėjo. Bet, kai jau atėjo bado paskutinioji, karaliui Maronei šovė į galvą mintis – jis įsakė visą likusį avių pieną surinkti, kiek trūko sumaišyti su motinų pienu (taip-taip), kad tik kuo daugiau sūrių išgauti...

Kai sūris jau buvo baigtas, jis vieną naktį liepė imituoti puotą ir nuo kalvų garsiai juokiantis, skambant muzikai, ant Krovino kariaunos drabstytis tais sūriais (sūrių galvomis)...

Žodžiu, Krovno kariai, kurie taip pat kentė badą, nepriteklių ir troškulį, jau pavargę nuo tos užsitęsusios apgulties – susinervino. Jie nusprendė, jog pas Maronę dar pilna atsargų ir į neviltį puolusiam karaliui Krovinui - „špygą parodė“. Atsisakė kariauti ir išsiskirstė namo....

Na, tai tiek...

 

 

 

Šiek tiek apie galvas, kaukoles ir taures... romantiškoji Rozamunda...

 

Čia taip Fortunino Matania įsivaizdavo Alboino ir Rozamundos pirmąjį susitikimą

Nevertinkim šių dienų supračiumi anų dienų valdovų išsišokimus, į kuriuos pasižiūrėjus, visokios „santa barbaros“ kukliai rūko...

O gyveno panašiai tarp 526 ir 573 metų - toks savamanis tironiškas langobardų (taip tie patys, kurie tapo lombardų protėviais) karalius Alboinas (Alboin). Bet apie jo žygius, kaip jis įkūrė Langobardų karalystę Italijoje, bardai tegu dainas dainuoja. Tegu mistikai ieško priežasčių, kodėl jis nesudegino ir nesugriovė Pavijos (iki tol visus miestus, kurie priešinosi – lygino su žeme)... O čia apie "žemiškesnius", gal būt net pikantiškus dalykėlius...

Alboinas 1493 m. piešinys

Ir štai, šis veikėjas, būdamas didžiu peštuku – karo vadu, bet dar ne karaliumi, paima į žmonas tikrą princesę – Chlodozindą (Chlodosinda, 540-567) – frankų karaliaus Chlotariaus I (Chlot-har, 500-561) dukrą ir karūnuojasi langobardų karaliumi. Bet vargšė princesė karaliene pabūna neilgai. Apytiksliai po metų pasimiršta (ar jai padėjo - neaišku).

Alboinas įsiveržia į Paviją

Tačiau karalius našlauja neilgai. Tiksliau – visiškai nenašlauja. Jis nukeliauja pas gepidų (germaniška gotų atšaka) karalių Kunimundą ir pagrobia jo dukrą Rozamundą. Sprendžiant iš vėlesnių įvykių, jokių ten meilės aistrų ar politinių išskaičiavimų nebuvo – va – patiko merga - ir pasičiupo. Tiems laikams, kaip ir visai nieko ypatingo – karalius Kunimundas galėjo paprašyti išpirkos ir ją gavęs sau laimingai, regzdamas visokias intrigas ir politikuodamas, laukti kokių anūkų, bet ne – juk pasipūtę karaliai ne tokie! Kam jam pinigai už nežinia ar dar mylimą dukrelę?! Nepatiko jam karvedys Alboinas ir jis nusprendė pakariauti ir ženteliui parodyti iš kur kojos dygsta (ar dar kai kas). Tik šį kartą – susimovė - nieko jam neišėjo. Teko jam muštis ir prieš langobardus, ir prieš avarus. Pasak kai kurių legendų, jis krito nuo pačio Alboino rankos (567 m.), o gepidų karalystės nebeliko ir patys gepidai išnyko – asimiliavosi, įsiliejo, ištirpo... Ir jei ne kelios legendos ir vėlesni istorikai – kažin ar kas jį prisimintų...

Bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet tėtušio ir žentelio  „meilė“ buvo tokia aštriai abipusė, kad Alboinas iš karaliaus Kunimundo kaukolės įsakė pagaminti taurę ir vienoje iš puotų Veronoje, Kunimundo dukrą, savo žmoną Rozamundą - privertė iš jos gerti vyną. Nors, kai kur teigiama, kad jis iš visų nugalėtų kilmingų gepidų kaukolių padarė taures ir toje puotoje buvo geriama išimtinai tik iš jų... Ar tiesa, ar ne tiesa – nepasakysiu ir niekas nepasakys, nes tikri liudijimai tik dėl Rozamundos.

Žodžiu, Rozamunda bandė priešintis, o ją vis tiek privertė iš tėvo kaukolės gerti, ir jos priešgyniavimų nelabai kas klausė: Alboinas sakydamas „Imk, išgerk kartu su savo tėvu“ (humoristas, blyn), vis tiek privertė iš šios taurės gerti vyną.

Na, o kokia moteris tokią nuoskaudą atleis ir dovanos? O gal ir šiaip, su tokiu savamaniu tironu, kaip Alboinas, gyvenimas nelabai saldus buvo, o gal ir dar kokie tarakonai galvoje lakstė (kaip vėliau pamatysim – labai realu), bet oficialiai, būtent dėl tos scenos ir pažeminimo, Rozamunda užslėpė gilią nuoskaudą. Žodžiu, patarlę  „kerštas - tai patiekalas, kuris turi būti patiekiamas šaltas“ ji jau akivaizdžiai žinojo. Net penkerius metus brandino keršto mintį. Per tą laiką savo pusėn patraukė karaliui artimą didiką Helmichį (Helmichis - manoma, kad šis buvo jos meilužis), o šis, nemanydamas, kad gali vienas pats susidoroti su karaliumi, pabandė savo pusėn palenkti galiūną Peredėjų. Bet šis, koks bukas galiūnas nebūtų, bet pradžioje tokio pasiūlymo atsisakė...

Ir štai čia – pokštas - Rozamunda kažkokiu stebuklingu būdu atsiduria Peredėjaus guolyje ir šis, manydamas, kad tai jo sugulovė - „visiškai atsitiktinai“ nusidėjo prieš Dievą, karalių ir savo siuzereną... Sugriešijo, žodžiu. Karalienė iškart pareiškė ultimatumą ir vargšui galiūnui nieko kito neliko, kaip tik stoti sąmokslininkų pusėn (šantažas, be abejo – ledi Vinter kamputyje kukliai rūko).

Sąmokslininkai savo užmančių į gilią skrynią nedėjo - jau artimiausią naktį karaliaus žmonelė Rozamunda pavagia karaliaus kalaviją (pasak Pauliaus Diakono (Paulus Diaconus, - 720-799, metraštininkas) pririša kalaviją prie lovos) ir į miegamąjį įleidžia žudikus. Trumpiau tariant - karalius kalaviju nepasinaudoja ir nesėkimngai bando priešintis - žūsta. Būgtai karalius neradęs kalavijo savo vietoje (arba negalėdamas jo ištraukti) gynėsi mosikuodamas suoleliu. Tad sąmokslininkams sunkiai sekėsi įveikti „tironą“, bet Sėkmė jiems šypsojosi ir karalių, galų gale - nugalabijo...

Alboino nužudymas. Romantiškas XIX a.Charles Landseer tvarinys

Na, koks jis tironas buvo ar nebuvo, bet Alboinas savųjų langobardų buvo gerbiamas ir jo mirties niekas nesiruošė niekam dovanoti. Tad kilus bruzdėjimui, Rozamundai su savo meilužiu ir nevykėliu ginklanešiu, tenka skubiai sprukti (o gal taip buvo suplanuota?)...

Galvojate, kad ši intrigų istorija baigėsi? O ne!

Langobardų karys - rekonstrukcija

Sąmokslininkai pasiekia Bizantijos valdas Ravenoje ir ten apsistoja. Tuo metu, tai tada tai buvo kita valstybė, kuri priklausė Bizantos imperijai - Bizantijos Ravenos eksarchatas: Exarchatus Ravennatis – iš esmės Bizantijos forpostas sulaikantis agresiją iš vakarų.

Ir štai, toji pati Rozamunda vėl laiko bergždžiai neleidžia ir suvilioja Ravenos eksarchatą Longiną (Lionginą; eksarchatas - Bizantijos imperatoriaus skirtas vietininkas). Išvarė vyrą iš proto tiek, kad šis jai pasipiršo. Be abejo ji buvo patenkinta ir nusprendžia pašalinti jau nebereikalingus ją supančius vyrukus, tai yra - nusprendžia atsikratyti jau nebereikalingo meilužio ir paslapčia jam į taurę įpila nuodų...

Ir vėl paklausiu: manote, jog ši intrigų virtinė baigėsi?

Ogi - Ne...

...tačiau Helmichis labai greitai pajuto negalavimą, suprato, kad jojo meilužė jį nunuodijo, ir jo dienos jau suskaičiuotos. Tad čiupo ją pačią į savo gniaužtus,  partrenkė ir užnuodyto vyno likutį taurėje supylė jai gerklėn...

Na štai. Čia jau galima būtų dėti ir tašką...

 Bet ne... Negalim dėti taško - vien dėl to, kad kažkodėl Rozamunda tapo legenda – tam tikru tokiu dramatišku personažu. Net daina senovinė yra „Donna Lumbarda“, priklausomai nuo regiono – su visokiomis ten interpretacijomis. Tiesa, ji labiau iškreiptai apdainuoja paskutinįjį šios dramos epizodą. Na, prikūrė apie ją pasakų ir legendų, nusėdo ji į folklorą, būgtai meilusžis ją nunuodijo besilaukiančią, nenorėdamas kūdikio ir bla-bla...

Nuo XVI a. ji tampa ir pirmosios tikros šio žodžio prasme – tragedijos - personažu. Ne, ne – tragedija, kaip žanras jau žinomas nuo senovės Graikijos laikų. Čia turima galvoje -  Renesansinės vakarų Europos tragiška pjesė. Iki tol, kaip suprantu, grožinių tikra ir pilnaverte prasme „tragedijų" nebuvo. Na, o švedas, toks poetas Urbanas, XVII a. antroje pusėje - sveikai pamąstė ir sudėjęs „2+2“ - parašė komediją „Rozamunda“...

Na ir po šiai dienai vis dar jos tematika literatūroje nemirštanti... Šios tragedijos siužetai keliauja per daugelį meno šakų: literatūrą, kiną, dailę...

Žodžiu, negerkite pilstuko kaukolinio, tai yra negerkite iš kaukolių, o tai bus negerai - rozamudomis pavirsite...

P.S.S. Jei kas įsivaizduoja taurę iš kaukolės tokią, tai labai klysta - tai "holivudinė" taurė:

o reali - buvo praktiška - tik iš makaulės (kiaušo) - paskutiniai du paveikslėliai (žmonės buvo kur kas praktiškesni, per akiduobes vynu nesitaškė)...