Pav. Ispanijos karinės pajėgos pelkynais apeina San Karlo tvirtovę
Piratai... Kiek daug apie juos parašyta! Romantizuoti jūrų „sėkmės džentelmenai“... Vyrukai, kurie vienu pirstelėjimu išpučia bures, vienu šūviu skandina septynis laivus, vienu abordažinio kirvio smūgiu nuneša devynias galvas!..
Jeigu ką, tai aš apie populiariuosius Karibų jūros anglosaksų korsarus ir kaperius, kurie smaginosi nuo XVII iki XVIII a... Tarsi mašalai ar jūrų skėriai. Protestantiškojoje Europoje kiekvienas šio moskito įkandimas buvo pateikiamas, kaip „galingos armados“ nuleidimas dugnan... O realybėje, na tai kiek gi tų armadų galėjo turėti portugalai ir ispanai?.. Pavyzdžiui, pagal įvairius skaičiavimus, tai tas pats Morganas turėjo tiek prisiplėšti, kad visiems lobiams pervežti į „senutę Angliją“ būtų prireikę neįtikėtinai gigantiškos flotilės, jei ne kokių tokių penkių... Tik nelabai jis į „senutę“ ne kažn ką, kaip paaiškėja ir atvežė. Beje, būtent dėl to ir kilo teorija ir išbujojo legenda, jog Karibų salose ant kiekvieno kampo po Morgano lobį – na, panašiai, kaip pas mus - kiekvienam miškelyje, kaimelyje ar upelyje paskandintas, užkastas ar dar kaip nors paslėptas (ir net užkeiktas) koks nors Napoleono lobis...
Ir... staiga... Karibų piratų era baigiasi. Štilius. Tarsi uždanga nusileidžia, ir - „šaunieji vyrukai“ - išnyksta... Tarsi kažkokia istorinė juodoji skylė. Ir britų oficialieji istorikai šios temos nelabai mėgsta... O žinot kodėl? Todėl, kad, vis tik, Britų imperija kovą dėl įtakos Karibuose ir Amerikose - pralaimėjo... Triuškinančiai.
Taigi - varžybos dėl įtakos Karibuose apytiksliai truko nuo 1655 m., panašiai nuo Ispanijos imperijos nuopuolio pradžios, iki 1783 m. Štai čia tasai burbulas, kuriame ir gimė pačios šauniausios piratų istorijos.
O koją britams pakišo JAV nepriklausomybės karas (1775-1783 m.). Tuo metu Ispanijai ir pasitaikė proga prižnybti savo konkurentą, ir ji 1779 m. paskelbė karą, kuris dabar menkai žinomas - Anglų-Ispanų 1779-1783 m. karas.
Šiam karui pretekstas ganėtinai banalus - 1763 m. Paryžiuje buvo perdalintos kolonijos tarp Prancūzijos-Anglijos-Ispanijos. Anglams atiteko Florida, mainais už pasitraukimą iš Havanos ir Manilų. Tuo tarpu iš Prancūzijos Ispanija, kaip kompensaciją (kažkas panašaus, kaip karinė kontribucija) – gavo Luizianą. Bet... Na, patys suprantate – anglų džentelmenui – skubėti nepridera. Sutarties sąlygos nevykdomos ir tenka skelbti karą.
Taigi, pradžioje tas karas buvo šiaip toks – stumk-trauk. Daugiausiai smulkūs ir lokalūs konfliktai, kol Luizianos gubernatorius, toks Bernardas de Galvesas (Bernardo de Gálvez) nesubūrė kariuomenės iš Ispanijai lojalių juodaodžių(!) ir vietinių kreolų(!) (po Ispanijos vėliava stojo ir Luiziana, ir kubiečiai, ir dar iš visų pakampių). Tiesa – pasirengimas šiam žygiui ganėtinai užtruko dėl Kubos biurokratų ir dėl gamtos stichijų, ir dar visokiausių kitokių organizacinių negandų, bet gubernatoriaus dėka, ekspedicija įvyko ir 1781 m. kovo mėnesį, margaspalvės ispanų karinės pajėgos išsilaipino Santa Rosoje – Pensakolos įlankoje ir, „žaibišku“ smūgiu užgrobė nespėjusias pasipriešinti anglų pabūklų baterijas nespėtuose užbaigti įtvirtinimuose (į jūrą buvo nukreiptos 7 patrankėles). Tai buvo Pensakolos apgulties pradžia (1781-03-08 – 1781-05-09).
Žodžiu, ispanų ir prancūzų (32 ispanų laivai ir 4 prancūzų fregatos) blokavo įlanką nuo anglų laivyno. Išsilaipinę kariai įsitvirtino pietinėje San Karlo tvirtovės pusėje ir priešais Pensakolą - šiaurėj. Tiesa, gubernatoriui reikėjo dėti visas pastangas, kad laivų kapitonai jam paklustų – šie, iš esmės – buvo per žingsnelį nuo sabotažo... vos nekilo maištas - garsioji jūreiviška karinė drausmė šlubavo.
Nevarginsiu detalėmis – anglų laivai nieko negalėjo padėti apgultiesiems, o Santa Rosos saloje išstatyta baterija jiems gerokai trukdė. Anglai visiškai neturėjo reikiamų pajėgų jų šturmui ir pasak anglų kapitonų, bandydami gelbėti padėtį, jie prarado du laivus.
Galų gale, gynėjai buvo priversti pasiduoti – baigėsi provizija – pagalbos nebuvo iš kur laukti. Be visa ko - dėl nežinomų priežasčių susprogo forte buvusios parako atsargos (realiai ne visos) ir... Florida sugrįžo į Ispanijos globą...
Pačios apgulties smulkmenos, be abejo įdomios, bet daugmaž panašios į visokias kitokias (dispozicijos planas pridėtas), o štai skaičiukai – gerokai įdomesni už bet kokį batalijos aprašymą. Ir suprantančiam – iškalbingesni:
- Ispanijos skaičiukai: 32 ispanų laivai ir 4 prancūzų fregatos (galite skaičiuoti, kiek jie galėjo sutalpinti karių ir atsargų), apie 4000 karių apgulties pradžioje ir 3800 vėliau atvykęs pastiprinimas, +725 prancūzų kazadorai (jėgeriai, pagal prasmę, o pažodžiui medžiotojai). Pabaigoje rikiuotėje buvo apie 7000 karių (kovotojų). Anglai turėjo 1500 karių, 1000 jūreivių ir 2000 čiabuvių, iš kurių 8000 čoktavai. Nuostoliai – 95 žuvę ir 202 sužeisti iš ispanų pusės, ir 105-155 žuvę iš anglų, 56 dezertyravo, 1113 kapituliavo ir 300 pabėgo į Džordžiją.
- O dabar anglų skaičiukai: 7400 reguliariosios kariuomenės ir šauktinių (savanorių), 10000 jūreivių(!) (bet laivų tik 21(!) su 1500 prancūzų įgula) ir 750 prancūzų karių, prieš 1300 reguliarios kariuomenės karius ir reindžerius, ir 500 indėnų... Na, žuvusieji, kaip ir būgtai tarsi sutampa, išskyrus, kad nėra skaičiuojami pabėgėliai ir dezertyrai (tarp džentelmenų – dezertyrų nebūna!)...
Žodžiu – kapituliacijos sąlygos apėmė visą Floridą ir ji sugrįžo „namo“ - Ispanijai. Belaisviai buvo nuvežti į Havaną ir pagal belaisvių mainų sutartį vėliau išgabenti į Niujorką.
Na, o užtvirtindamas Ispanijos laimėjimą, tas pats, bet jau apdovanotas gubernatorius, užgrobia „Nueva Providencia“ Bahamuose, kur sunaikino paskutinį britų pasipriešinimo židinį ir pasiruošimą revanšui, o tuo pačiu - ir stipriausią britų bazę Karibuose... Paplanavo sunaikinti ir Jamaikoje esančią dar vieną britų bazę, bet... atėjo netikėta žinia apie karo pabaigą...
Žodžiu, Britanija abiejuose Amerikos kontinentuose patyrė visišką fiasko (taip-taip – su portugalais irgi pešiojosi): jai liko tik kelios salelės ir politinės manipuliacijos per Niūfaundlendą dėl įtakos Kanadai, kuri tuo metus niekam labai nebuvo įdomi...
Taigi – štai taip, kartu baigėsi ir piratavimo Karibuose era – labai greitai „senieji“ šeimininkai galutinai nuo jų išvalė Karibus ir įvedė tvarką. Šį „Status quo“ išlaikė iki XIX a. geros antros pusės iki visokių tenykščių revoliucijos ir nepriklausomybės peklų ir aistrų pradžios...
...Na, o Anglija? Tiksliau - Britų Imperija? O ji - nusišluostė ašaras, išsipūtė nosį - ir visas savo galias nukreipė į rytus – į Indiją, Pietų ir Centrinę Aziją, Australiją, Afriką... Štai, nuo tada - ir prasidėjo Naujoji britų istorija, kai baigėsi iš viduramžių paveldėta politika... Prasidėjo Britų Indija... Ai, na dar Napoleono karai... O po to jau Viktorijos era... „auksiniai“ britų imperijos laikai...
Tiesa, o Florida? Dėl Floridos dar buvo kovota per antrąjį JAV nepriklausomybės karą (1812-1814 m.), kaip jį vadina patys amerikiečiai, kai sąjungininkais jau buvo Ispanija- Britanija, kuriuos britų karinės pajėgos išdavė, nors, vist tik, viskas baigėsi tuo, kad Floridą 1819 m. JAV nupirko iš Ispanijos (kaip ir Naująją Prancūziją, o vėliau ir Aliaską, ir dar ten kažką (verslūs šaunuoliai, vienok) ir 1845 m. ji (Florida) tampa 27-ta JAV valstija...
P.S. Piešinukai – daugiau ar mažiau asociatyvūs, bet į temą – o tie, kurie piešti alia Pensakolos apgulties proga – visiškai nepatiko – dauguma atitrūkusios nuo realybės nesąmonės kažkokios... Tai čia daugmaž atrinkti.
P.S.S. Pagrindinis fortas, kuris ir buvo kovos ašis (širdis) – taip pat asociatyvus – jis XIX a. perstatytas. Koks jis galėjo būti, galima spręsti tik iš nespalvotos graviūros, bet tikrai tai buvo ne betoninis monolitas... Pagal aprašymus, tuomet jis net nebuvo galinga tvirtovė – net neturėjo pabūklų, kurie galėtų pakenkti laivams...
.jpg)
