Titulai... luomai... (~X-XVI a., be bažnytinių, miestelėnų ir pirklių)

Titulai... luomai... (~X-XVI a., be bažnytinių, miestelėnų ir pirklių)

Titulai ir luomai... nesvarbu ar jie oficialūs, ar neoficialūs, bet visuomenėje jie visada žingsniuoja greta ir neatskiriami, tarsi kokie dvyniai... Jie vienas be kito, tas pats, kaip arbata be vandens... Ir kiekvienoje šalyje, priklausomai nuo epochos jie dažnai turi savus pavadinimus, savo prasmę ir sąvoką. Tad, skaitant, tarkim istorinį veikalą ar romaną, kartais labai sunku suvokti įvardinto titulo prasmę. Juolab, kad kartais verčiami tie titulai, kurie pagal prasmę negali būti verčiami arba atvirkščiai - turint pilną atitikmenį išverčiami ir skaitytoją įvelia į nereikalingą painiavą... Pavyzdžiui - teko sutikti, kad "Sultoną" išverčia į "Karalių", nors visame pasaulyje būtent šis titulas neverčiamas. Praktiškai niekada. tokia jau specifika... rytietiškas toks kaloritas... Panašią painiavą teko sutikti su "caras"...

Žodžiu, tikslas buvo tiesiog įvairių šalių titulus ir luomų pavadinimus, kurie apjungti pagal jų prasmę ir kilmę. Tiesiog tam, kad būtų patogiau skaitant istorinį veikalą ar grožinę knygą apie senuosius laikus. Žemiau pateiktoje lentelėje netilpo Italijos titulai (tipiškų-specifinių Itališkų nėra daug), nėra kai kurių specifinių moteriškų titulų, na ir sąmoningai neįtraukti bažnytiniai, uždarų ordinų ar kastų, bei biurgerių/miestelėnų ir pirklių titulai: tai jau būtų visai atskira tema. Kita vertus, visi miestelėnai ir pirkliai būtų eilutės „Pavaldiniai“ potemė.

Ir dar „keli žodžiai“ prie to pačio... bet nebūtino skaitymui - galima iš karto "bėgti" prie lentelės apačion...

Kalbant apie viduramžius, didesnė dauguma kilmingųjų titulų Vakarų Europoje buvo susiję su žemės valda... Netekę žemės valdos, netekdavo ir titulo. Be abejo, buvo ir išimčių. Pavyzdžiui „riteris“, „ginklanešys“, „pažas“ (riteris, ginklanešys ir pažas ne visur buvo titulas – tačiau jam prilygo)... Šie titulai buvo neatsiejami nuo esybės ir dažnai net nepaveldimi. Net katorgoje ar tremtyje „riteris“ buvo „riteriu“. Visi kiti, tik gerokai vėliau, prieš nepilnus 500 metų, pradėjo transformuotis į neatskiriamą asmens „prievardį“. Tad, sakykim, grafas netekęs savo grafystės iki XVI - XVII  a., jau nebebuvo grafas. Koks tai grafas jei neturi žemės, pavaldinių ir neatlieka teisėjo ir jam patikėtos žemės valdovo vaidmens? Joks. Nonsensas... Kaip ir baronas... Netekę valdos, automatiškai netekdavo šių titulų... Čia tik jau po XIX a. gadynių grafas galėjo nešioti priesagą "grafas" ir valdyti tvarto dydžio vištidę... O anuomet, jie buvo glaudžiai susiję būtent su valda ir jos dydžiu ir valdovo deklaruota/patikėta teise. Taip, staiga, grafas galėjo tapti tik baneretu ar paprastu ševalje... Todėl kalbant apie ankstyvuosius laikus, koks hercogas, markizas ar grafas, tai nebuvo vien tik priesaga prie vardo - už šios priesagos slypėjo realus pagrindas.

Titulų ir luomų pavadinimai dažniausiai kilo iš bendrinės tam tikro regiono kalbos, kai kur buvo pasiskolinta iš kaimynų, bet dažnai pradžioje tai buvo tik pareigas ir atsakomybę apibrėžiančios sąvokos, kurios laikui bėgant, kai kur tapo paveldimomis, o kai kur paprasčiausiai transformavosi į mandagumo ar pagarbą reiškiantį kreipinį (pvz.: „Herr“, „Sirr“, „Pan“, „Ponas“) ir t.t... na, o kiti pasikeitę ir gerokai transformavęsi tapo bendrinės kalbos ir leksikos žodžiais su visai kitomis prasmėmis (pavyzdžiui, kavalierius, ponas, kaimynas), dar kiti buvo užmiršti...

Kaip ten bebūtų, nukrypstant nuo temos, pavyzdžiui, kai kada šypsnį kelią bandymas atgaivinti „bajorystę“... Kodėl? Labai paprasta... Jei iki šių dienų būtų išlikusios Vytauto Didžiojo, Jogailos... Aleksandro ir t.t... duotos ir daug kartų pertvirtintos privilegijos Žemaitijai, tai šiai dienai, bet kuris karo prievolininkas, net nekeičiant esamų teisės aktų (turiu galvoje skatinamąsias priemones) būtų bajoras... Ne herbinis, bet bajoras... Pagal anų laikų sampratą - tai pats tikriausias bajoras... žmogus, kuris davė priesaiką, turi įsipareigojimus valstybei ir pačiam valdovui (tuo metu tai beveik tas pats), dažniausiai karinio pobūdžio, ir už tai iš valdovo/valstybės gauna tam tikras privilegijas, lengvatas ir tam tikra prasme - išlaikymą...

-------------

Be jokios abejonės, ši lentelė turi šiokią tokią epochų paklaidą ir joje nėra gana nemažai naudojamų subtitulų, jei galima taip išsireikšti. Kaip, pavyzdžiui, erhercogas – tarpinė grandis tarp kunigaikščio ir markizo... Arba, kai kuriuose šalyse labai skyrėsi herbinis titulas nuo paprastojo... Žodžiu - pildymui erdvės daug, tik vietos mažoka... Beje, jei bus rimtų pastabų ar pasiūlymų – mielai lentelę pakoreguosiu/pataisysiu. Per tokį kiekį, tikrai galėjau kur nors palikti kokią „kliauzą“. Na, ir iš anksto atsiprašau, kad nenaudojau „kvadratės“ abėcėlės, kuri, ypač dabartiniam jaunimui, jau vis mažiau pažįstama. Jei naudočiau kirilicą, kad būt teisingam, tai tektų naudoti ir arabišką raizginį ir lenkiškuosius „šnypštimus“... Tad viską surašiau lotyniškais-lietuviškai rašmenimis ir pagal galimybes taip, kaip turėtų tartis (pagal klausą – gal kur kiek ir suklydau)... Vėl gi, mielai pataisysiu ir papildysiu, jei bus rimtas pasiūlymas.

Bendrinis (nusistovėjęs)

Prancūzų

Ispanų

Vokiečių

Anglų

Škotų

Lenkų

Lietuvių/ Žemaičių*

Mongolų

Rusijos kunigaikštystės

Rusijos

Osmanų

Imperatorius

Imperatorius

Imperatorius

Kaizeris

Bretvaldas, Imperatorius

Imperatorius arba ne visai oficialiai „Jagelonas“ (Jogailas vardas praktiškai tapo titulu)

Valdovas

Čingischanas, Bogdychanas

Gosudar (Valdovas)

Imperator, Car

Chalifas

Karalius/Caras

Rua (roi)

Rėjus (regis)

Kionig (König)

King

Ri

Karalius, Caras, Princepsas

Valdovas, Karalius

Chanas

Kniaz, Car

Kniaz imperatorskoj krovi, svetleijšij kniaz,

Sultonas (paprastai į jokią kitą kalbą neverčiamas), Chedivas (vice sultonas)

Hercogas

Diukas (Duc)/

Donas (don), Grandas, Ordinantas, Grand-markizas

Kurfiurstas (turintis teisę rinkti imperatorių), fiurstas, hercogas

Princas, Eldormenas, Great officer of State

Krounas (Croun), Farčibazas (farcbath), Mormeras (jūrų kunigaikštis)

Magnatas, Ordinatas

Kunigaikštis (nuo žodžio kunigas, kuris neturėjo bažnytinės reikšmės)

Taidži, Chuntaidži, taiši, beeile, noijon, navab, nabob

Gospodar, vojevoda (kartais – „ban“)

kniaz

Kaganas, chanas, atabekas, Paša

Markizas

Markizas

Grand - grafas

Markgrafas

Grandas, Markuesas

Toiseč (toisech) - vadas

Markchrabija (Markhrabia

Seniūnas

Velikij bojarin (su valdos vardu)

Namestnik, posadnik, kniaz-namestnik, general-gubernator

Sardaras

Grafas

Kontas (comte)

Grand - vikontas

Grafas

Erlas (earl)

Čiftenas   (klano galva)

Chrabija (Hrabia)

Seniūnas

Velikij bojarin (su valdos vardu)

Bėjus

Vikontas

Vikontas

Grand- baronas

Burgrafas

Šerifas, balji, lordmeras

Meistras

Voitas, landvoitas

Tijūnas

Volostel

Aga

Baronas

Senjoras

Senjoras

Fraicheris

Lendlordas, manoro lordas, baronas, baronetas

Tanas (tan)

Ponas (pan), (vėliau ir šlėkta)

Bajoras, geras žmogus, dvarininkas, ponas („Ponas“ polonizacijos pasekmė, o „geras žmogus“ nunyko; bajoras perėjo į banereto, pavaldinio, tarno ar paprasčiausiai laisvo žmogaus lygmenį)

Zisang

Votčinyj bojarin

Efendi

Baneretas

Leidas

Idalgo

Veneris, banerheris

Lerdas

Lerdas

Šlėkta

Dvarininkas, geras žmogus arba bajoras, vėliavnešys

Batyrius (batyr)

Služyvyj bojarin, kmet

ajanas

Riteris

Ševalje

Kavalierius (caballero)

Riteris (Ritter arba paprasčiausiai Herr)

Bakalauras, bašeljeras, seras

Banetlerdas (bunnet-laird)

Kavalierius

Rikis

Detio bojarskoe

Dragun, kavalier

Janyčaras, spachi

Ginklanešys

Minestrealis

Eskudero (escudero)

Junkeris, Edleris, Dienstmaneris (dienstmannen)

Valetas, eskvairas, tenas, gezitas

Koklerdas (cock-laird)

Žemesnysis kavalierius, žemutinis kavalierius

Ginklanešys, tarnas

Grid (гридь), dvorianin, pomeščik

Gardemarin

Muslimas (kaip sekiotojas, jei kalba apie religiją, tai jos pasekėjas

Pažas

Pažas

Infansonas (enfansons)

Kai kada „donzelis“ nusistovėjusio nėra

Seržantas, jomenas, damuazo, džentelmenas, džentri

-

Pažas

Tarnas, berniukas, bernas

Otrok

Kamer-paž

Askeri

Pavaldinys** (laisvas žmogus)

Suditto...

Subdito

„Unter“ su visokiom priesagom.

Frigoldas, kerlas

-

Įvairiai...

Kaimynas, ūkininkas, lažininkas

Smerd

Poddanyj

Raija

Baudžiauninkas

Servas (serf)

Servas (siervo)

Leibaigenas (Leibeigene)

Vilanas

-

Pančižnianai (pańszczyźnianym) Kmietai (kmieć)

Baudžiauninkas, Lažininkas, skolininkas

Zakup, Krepostnoj

Krepostnoj

įvairiai

Vergas

Isklavas (esclave)

Esklavas (esclavo)

Knechtas

Sleivas (slave)

Dažniausiai „niewolnik”

Vergas, belaisvis

Cholop (jei vietinis), Čeliadin (jei vergas užsienietis)

Rab

įvairiai

* Pastaba: Senoviniai lietuviški titulai ilgiausiai išliko Žemaitijos kunigaikštystėje – net iki XVI a. pabaigos. Jie net - sutinkami XVII a. Tačiau laikui bėgant, vis tik, polonizacija paėmė viršų, o kai kurie titulai – žmonių luomo pavadinimai prarado savo reikšmę arba ją pakeitė.
** Pastaba: nuo šios vietos - jau prasčiokų luomas. Tai jau ne titulai, o daugiau ar mažiau, populiarūs tą luomo sluoksnį  atitinkantys pavadinimai.

Riterių globėjas Šv. Mauricijus... Tėbų (Egipto) legionas...

Ko gero ne vienam teko matyti šarvais apsirėdžiusį riterį ar karį su ryškiais negridų rasės bruožais? Tai, ko gero, tada jūs matėte Šv. Mauricijų (Saint Maurice arba Moritz, Morris ar Mauritius). Būtent jis dažniausiai vaizduojamas kaip juodaodis su pilnais šarvais ir dažnai su vėliava, ant kurios nupaišytas kryžius. Kanonizuotas IV amžiuje. Riterių ir karių globėjas, vienas iš legendinio Kristaus ieties ir legendinio Mauricijauskalavijo savininkų (saugomi Vienoje)

Tuo pačiu, Šv. Mauricijaus atvaizdas gali būti vienu iš daugelių viduramžiškų stereotipų „laužtuvų“. Tai yra, teko girdėti teiginių, kad viduramžių Europa buvo tiek tamsi, jog net nieko nežinojo apie  juodus žmones – negrus, vieno iš kurių pasirodymas galėjo sukelti kažkokį tai ažiotažą... o negrai į Europą pateko tik geografinių atradimų epochos pradžioje, kai portugalai ėmė supirkinėti „juodmedį“ vakarų Afrikos pakrantėse... Niekalas... Tiesą sakant, jei asmuo buvo krikštytas ir laikėsi krikšto dogmų, neskleidė erezijų ir nebuvo nusikaltėlis – tai visiems buvo nusispjaut į jo rasinę ar tautinę priklausomybę (pavyzdžiui, ne vienas prūsų ar kuršių kunigas/kunigaikštis, tokiu būdu, tapo baronais, Kolumbas vos neužsitraukė Izabelės nemalonę, kad bandė kaip vergus dovanoti krikštytus indėnus, o tarp Ispanijos karaliaus, Šventosios Romos Imperatoriaus Karolio Penktojo išdalintų 190 herbinių didikų titulų, 20 buvo atiduota indėnų sąjungininkų kasikams su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis ir teisėmis - tame tarpe jiems buvo suteikta teisė turėti herbą, nešioti špagą ir jodinėti žirgu)... Na, bent jau teoriškai - bažnyčiai ir valdančiajam luomui buvo visai vis vien... Na, o be purvinų skalbinių - istorija nesikūrė... deja...

Taigi, šiaip Mauricijus gana įdomus personažas. Beje, su „saracėnų“ ar „maurų“ galvomis kai kuriuose herbuose, ypač kurių kilmė – Pirėnai, neturinti nieko bendro.

Pasak legendų, šis šventasis, apie 280 metus, kai dar nebuvo kanonizuotas, buvo Tėbų (Egiptas) legiono vadas (lot. Legio Thebaica). Ypatumas tas, kad šiame legione tarnavo tik krikščionys ir šį legioną sudarė nuo 6000 iki 7000 karių.

Tėbų legioną, Romos imperatorius Maksimianas (Marcus Aurelius ValeriusMaximianus) išsiuntė malšinti galų genties, kuri buvo vadinama bagaudais (lot. Bagaudae, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tuometinėje lotynų kalboje žodis „bagad“ gali reikšti paprasčiausiai purviną minią, veltėdžius, dykaduonius, niekadėjus, pabėgusius vergus, dezertyrus ir t.t.) sukilimo į dabartinę Šveicariją – tada Galiją.

Aišku, kad legionas sukilimą numalšino, o Imperatorius pergalės garbei nutarė surengti šventę – aukojimą Dievams. Savaime suprantama, kad legionas, kuris buvo sudarytas iš krikščionių, atsisakė aukoti romėnų, tai yra stabmeldžių dievams.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio nieko keisto, jog Imperatorius nutarė nubausti nepaklusniuosius ir liepė pritaikyti decimaciją (itin senas šaknis turinti bausmė Romos legionuose už nepaklusnumą, drausmės laužymą, pabėgimą iš mūšio lauko, vėliavos praradimą ir taip toliau, kai būdavo užmušamas kiekvienas dešimtas burtų keliu parinktas legionierius neatsižvelgiant nei į rangą, nei į nuopelnus. Užmušti savo bendražygį turi patys legionieriai – plaktukais ar buožėmis. Įdomu tai, kad XX a. decimaciją pritaikė L.D.Trockis 1918 metais ir pilietinio karo metu ji buvo toliau plačiai taikoma). Po decimacijos legionas ir toliau rodė savo nepaklusnumą ir tada Imperatorius nurodė taikyti decimaciją tol, kol arba legionas paklus, arba visi bus užmušti... Generolas Mauricijus kreipėsi į savo karius, kad šie būtų ištikimi savo priesaikai duotai krikšto metu... Tad neužilgo, legiono nebeliko... Legionieriai, dabar visi bendrai, vadinami Aganumo kankiniais (Agaunum) – pagal vietovę, kurioje jie buvo nukankinti. Tai dabartinis Saint-Mauricijos miestas Šveicarijoje, kur pastatyta Šv. Mauricijaus katedra. Pasak legendos, būtent toje pačioje vietoje, kurioje buvo rasti legionierių palaikai 350 metais…

Viskas būtų puiku ir gražu, netgi tai, kad legionas galėjo būti iš juodaodžių, nes, kad ir ta pati Etiopija – tai viena iš pirmųjų krikščioniškųjų šalių, bet... iškyla šiokių tokių nesutapimų ir klausimėlių, kurie  jau nuo XVI a. įvairiems filosofams, teologams ir istorikams neduoda ramybės ir kuo toliau, tuo labiau imama manyti, kad tai tik gražus literatūrinis personažas.

Štai keletas populiariausių klausimėlių:

 - Maksimianui tuo metu negalėjo paklusti Egipte dislokuotas legionas ir jis jo negalėjo siųsti į Vakarų Romos šiaurinę provinciją;

- Romos legionų sąrašuose tiesioginio Tėbų legiono pavadinimo nėra, o tie kurie buvo dislokuoti Egipte, niekad nebuvo perkeliami į šiaurę;

- Po Maksimiano pirmtako Diokletiano kriuomenės reformos, Romos legionai, komitatai (lot.: Comitatensis), tuo metu paprastai turėjo iki 2000 sąrašinių karių, o neprestižiniai pasienio kariniai daliniai limitanai (lot. Limitanei), kurių skaičius buvo apie 6000 karių, nebuvo permetami į kitus regionus, o karo metu būdavo prijungiami prie kamitatų, na ir Aganumas, tai toli gražu, nebuvo pasienis; Tad veina iš versijų, kad legendos pagrindą gali sudaryti koks nors tame regione buvęs krikščioniškas kaimas-miestas , kuris buvo sunaikintas malšinant sukilimą;

- Romos imperijos karinėje pajėgose decimacija buvo labai retai taikoma ir taikoma tik centurijai (šimtinei) arba kogortai, bet ne visam legionui, o nuo 68 metų, praktiškai apie decimaciją net neliko jokių užuominų. Buvo individuali atsakomybė arba ji buvo pakeista į dešimties bausmę, tai yra, už karinio vieneto nepaklusnumą buvo baudžiami išrinkti dešimt karių, o ne kiekvienas dešimtas... arba kitas bausmes...