Sagtis-pistoletas

 

Tikriausiai ne vieną, kas matė „Nuo sutemų iki aušros“ (From Dusk till Dawn, 1996 m.) prajuokino scena su ant klyno pritaisytu revolveriu?

 

 

Bet idėja visai ne nauja... Apie sporane (škotiško vyriško kostiumo prie diržo segamas krepšys) įtaisytąpaslėptą pistoletą, prototipą Valteriui Skoto „Rob Rojui“ sporanui, kuris teoriškai turėjo pasitarnauti, kadaise buvau rašęs. Buvo variantų ir XIX a., bet paslaptingiausias  ir dar vienas net įdomesnis variantas - tai Luiso Markuso (Louis Marquis – deja, bet informacijos apie patį konstruktorių neturiu) sukonstruota diržo sagtis-pistoletas.

 

Pasak legendos, Luisui Markusui Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m) metu (1915 m.?) patekus į nelaisvę, jam ten gimė idėja apie karininkams skirtą slaptą ginklą, kuris ekstra atvejais galimai padėtų išsikapstyti iš keblios padėties. Taip ir gimė idėja apie ginklą diržo sagtyje... 

 

 Nors sagtis ir buvo didesnė, ir masyvesnė, siūdinti specialaus diržo nebuvo planuota - turėjo būti naudojamas standartiškas karininko diržas

Jau taikos metu, būdamas civiliu inžinieriumi, ketvirtajame dešimtmetyje savo idėją realizavo ir jam pavyko į diržo sagtį įtaisyti keturvamzdį pistoletuką (patentas (1935?) 1938 m.). Daugiau-mažiau jį patobulinęs savo idėją 1942 m. pasiūlė Reichui ir gavo asmeninę audienciją pas reichsfiurerį Himlerį, kuris uždega šviesą pirmajai bandomajai tokių „sagtelių“ partijai skirtai SS - „SS-Waffenakademie Koppelschloßpistole“ – pažodžiui – „ SS ginkluotų pajėgų akademijos sagtis-pistoletas (pistoletsagtė)“

 

Taigi, bandomoji versija buvo išleista 1944 m., bet tuo viskas iš baigėsi – nei šnipai, nei diversantai ar šiaip karininkai – juo nespėjo pasinaudoti. Bent jau tokių duomenų nėra. O partija buvo mažutė – berods tik dvylika vienetų (kai kur teigiam, kad tik penki), tačiau dviejų modifikaciją: dvivamzdis 7,65 mm ir keturvamzdis 5,6 mm (0,22 cal.). Dydis 110 x 55 x 43 mm... ir dar jų pačių buvo bent po kelias versijas. Tai dar nebuvo serijinė štampuotė (į gamybą taip ir nebuvo paleisti), o smulkios variacijos turėtų liudyti, kad jie buvo tobulinami.

 

Žodžiu, truktelėjus fiksatorių, sagtis pasikelia ir iššauna - arba buvo galimybė šaudyti iš kiekvieno vamzdžio atskirai. Idėja buvo tokia, kad juos išduoti spec. agentams, kaip paskutinio argumento (išgyvenimo) – paskutinio šanso - ginklą. 

 

Pačią schemą matote paveikslėliuose – ji iš nūdienos požiūrio ne tokia jau ir sudėtinga. 

 

Na ir pabaigai – kaip minėjau - originalių „SS WAKS“ buvo pagaminta 12-lika prototipų, na, o 1950-60 m. tokių „sagtelių“ kopijų buvo išleista ir daugiau... Tai čia viena iš versijų ir viskas skendi migloje – kai kur teigiama, kad vis tik, jų buvo pagaminta apie 200 vienetų, bet neatradus praktinio pritaikymo, jie buvo sunaikinti... Na, o Luiso Markuso našlė teigė, kad jai žinomi tik penki prototipiniai egzemplioriai...  O pasak "wiki", tai 15-lika, kurie buvo išdalinti Hitlerio asmens sargybai. Žodžiu – tiesa kažkur anapus...

 

P.S. Na, o sprendžiant iš „Nuo sutemų iki aušros“ situacinės versijos, turint tokią sagtį-pistoletą, belieka tik pasirūpinti šventintom sidabrinėm kulkom  😆

 

 ___________

Na ir porelė labai abejotinų, kad buvo leisti 1944-1945 m...

Truputėlis geografijos - Bermudų atradimas be jokios mistikos.

 

Apie visiems, ko gero, gerai žinomus Bermudus...

Ir visiškai ne apie aplink Bermudų trikampį besisukančią mistiką.

 

Kadaise „Dausose mūsų dar palauks“ trečio tomo komentaruose rašiau apie XVI a. ispanų jūreivių maršrutus tarp Europos ir Centrinės Amerikos, bet, ten tebuvo tik trumpučiai komentarai.

Truputėlį įžangos. Kolumbui Europai atradus Ameriką, kelionės labai priklausė nuo vėjų krypties, o tuo pačiu ir sezono. Iš esmės, Kolumbo laikais, pirmyn ir atgal buvo galima keliauti tik du kartus per metus (pirmyn ir atgal). Šis kelias gana ilgai buvo vadinamas „La Carrera de Indias“. Minėtoje knygoje, jau mini tie laikai, kai šis maršrutas gerokai pasikeitė ir ispanų flotilės jau grįždavo šiauriniu keliu.

 

 „La Carrera de Indias“

Truputį, jei pasiseks, pabandysiu paaiškinti: taigi, jei ispanai ir portugalai į Lotynų Ameriką plaukdavo Šiaurės pasatų srovės ir vėjų nešini, tai grįždavo šiauriniu keliu. Jų iš esmės buvo du: iki „Golfo srovės“ atradimo (1513 m. dono Chuano Ponse de Leono (Juan Ponce de León; 1460 —1521) flotilės), pro Kubą, Puerto Riko: ten  vyraudavo kelios rytų, rytų-pietų vėjų zonos, o vėliau juos pasičiupdavo Azorų srovė. Antras kelias atsirado jau po Bermudų atradimo ir trečiasis – po Golfo srovės atradimo. Tuomet ne reta flotilė, ypač, kol buvo taika su Anglija, rinkdavosi keliauti Golfo srove į šiaurę, šiaurės rytus ir kiek aukščiau jau vyraudavo stabilesni rytų vėjai ir vėlgi, jau pusiaukelėje į Europą, pasičiupdavo pietų vėjus ir taikydavo į Azorų srovę...

 

 Juan Ponce de León

Taigis, šių kelionių metu ir buvo atrasti Bermudai. Tiesa, pradžioje, jų atradėjas Juan Bermúdez (Chuanas Bermiudesas) juos buvo pavadinęs „Garza“...

 

Matomai asociatyvus kapitono Chuano portretas

Juan‘ą Bermúdez‘ą (jei leisite, toliau tiesiog kapitonas Chuanas) jau būtų verta paminėti tik dėl to, kad jis net 22 kartus kirto Atlantą – ir tai absoliutus XVI a. pradžios ir net vėlesnių laikų rekordas.

 

 Alonso de Ojeda

Bet apie viską nuo pradžių. Kada kapitonas Chuanas gimė – nėra žinoma, bet žinoma, kad jo gimtinė Huelva – pajūrio miestas su patogia laivybai įlanka jau už Gibraltaro, kiek šiauriau Kadiso (beveik Kadiso įlankos pakrantės viduryje). Tad nenuostabu, jog jo gyvenimas buvo surištas su jūromis ir vandenynais (mirė 1670 m. Kuboje). Pirma kartą į Ameriką jis išplaukė dar su Kolumbu, per antrąją jo ekspediciją (1493–1496). Tuomet jis buvo karavelės „Pinta“ įgulos narys. Antrą kartą į Ameriką skalaujančius vandenis pateko su trečiąja Kolumbo ekspedicija (1498–1500) ir grįžęs, kaip pilnai subrendęs ir navigaciją išmanantis jūreivis, savo lėšomis ėmėsi ieškoti tinkamo laivo, kuris galėtų įveikti Atlantą. Tai buvo karavelė „Garza“ (tar. Kaip „Garsa“ – pažodžiui – Garnys). Su šia karavele jis ėmėsi transatlantinių kelionių ir į abi puses gabendamas krovinius (drabužiai, įrankiai, įnagiai, gyvuliai ir t.t.), žmones ir paštą. Viename iš savo kelionių jis netgi plukdė liūdnai pagarsėjusį Alonso de Ojeda, kuris kelis kartus bandė įsikurti kontinente, bet dėl vietinių pasipriešinimo (nenuostabu – gana brutalus ir trumparegis konkistadoras) visos tos jo ekspedicijos žlugo, o jis pats buvo teisiamas ir galą gavo kaip visiškas bedalius skurdžius (1515 m.). Užtat jo dėka pradėjo kilti Francisko Pisaro „žvaigždė“. Bet ne apie tai. 

Pintos replika

Svarbiausia kapitono Chuano kelionė ir nuopelnas buvo tas, kad jis tuometinei Ispanijai (primenu – Ispanijos valstybės, kaip tokios dar nebuvo Kastiljos ir Leono valdovai dar tik po savo sparnu vienijo visas tas dabartines žemes, nors bendratimi jau didesnę dalį Pirėnų su išimtimi – Portugalija – jau galima vadinti Ispanija) atvėrė naują ir patogesnį – ir nežiūrint atstumo – kai kada greitesnį kelią atgal į Europą. Tai yra – šiaurinį kelią. Žodžiu, 1505 m. (kažkodėl kai kur „wikėse“ rašo, jog 1503 m.), grįždamas iš Amerikos, jis pasuko ne tradiciniu keliu, o nuplaukė link Floridos (galimai dėl vėjų ir dar Golfo srovės, kuri dar kaip tokia nebuvo įvardinta), ten pagavo palankius šiaurinius vėjus, kurių dėka ir atsidūrė salyne, kurie dabar vadinami Bermudais (karavelės garbei juos pavadino „Garsos salynu“) ir iš ten, jau su palanku vėju – link Azorų salyno – praktiškai jau į namus. Pačios Golfo srovės atradimas, ir šiek tiek kitas kelias, kaip minėta, jau oficialiai pripažintas 1518 m. 

 

Na, ir dar įdomi detalė – jis taip niekada ir nebuvo išsilaipinęs nė vienoje iš Bermudo salų... O pats salynas į Bermudus pervadintas jau 1511 m. - paprasčiausiai sudarant žemėlapius taip įrašė keliautojas Peter Martyr d'Anghiera „la Bermuda“ (galimai atradėjo garbei), kuris ten pasistengė įkurti būsimiems keliautojams savotišką provizijos bazę – paleido į salas keliolika kiaulių, kad jos ten daugintųsi ir esant reikalui prie salų sustojus, būtų galima pasipildyti maisto atsargas. Kiek tai buvo iššaukta būtinybės (visai įmanoma), o kiek filantropiškų paskatų – jau istorija nutyli... 

 

Peter Martyr d'Anghiera žemėlapis/jūrlapis

 

Na, štai taip Bermudai atsidūrė keliautojų kryžkelėje, tačiau ispanai taip jų ir nepasigviešė – ganėtinai skurdžiai salynas atrodė. Pirmieji kolonistai atsirado tik 1609 m., kai šalia krantų sudužo kolonistus vežęs anglų lavas. Šie, išsigelbėję, beje Bermudus buvo pavadinę Somerso salomis ir ėmėsi ūkininkavimo. Be jokio politinio ar kitokio  pasipriešinimo – 1648 m. atiteko Anglijai.