Dešimt realių ir garsiausių Rytų Europos ir Azijos kalavijų ir kardų

Dešimt realių ir garsiausių Rytų Europos ir Azijos kalavijų ir kardų.

Pirmiausiai tai kodėl kalavijai ir kardai, o ne tik kalavijai ar tik kardai? Paprasčiausiai kuo toliau į rytus, tuo mažiau kalavijų, tai yra tokių, kaip mes juos suprantame. Kai kur ir lenktas ilgas durklas (dageris) išdidžiai nešioja kalavijo pavadinimą. Na, nebent gal temą reikėtų išskirti į Rytų Europos ir Artimosios Azijos, ir, atskirai, tik Tolimųjų Rytų/Azijos temas. Bet tikrai garsių ir realių rytietiškų  kalavijų nėra tiek daug. Nors folkliorinių – vagonais vežk. Tiesa, prie gerų norų, žinoma, surasti galima. Tačiau į tokį sąrašą tada pakliūtų visoks niekam neįdomus rusiškas, kazokiškas, indiškas ir Malaizijos „šlamštas“, kuris tik egzotikos arba „specializuotos užgalandintos armatūros“ mėgėjams, bet tai jau visai kita tema ;) O čia tik populiarieji... nors jeigu jau taip rimtai, tai su V.Europos kalavijais savo garsumu gali lygintis tik pranašo Mahometo kalavijai ir pora japoniškų... ir viskas... net neįdomu... bet apie viską iš eilės.

Taigi, sąrašiuką bandau pateikti prieš laikrodžio rodyklę...

1. Skanderbego kalavijai.

Skanderbergas – pravardė, tikras menamo savininko vardas Jurgis Kastrijotas, kaip mėgdavo seniau versti vardus arba paprasčiausiai Georgijus Kastrijotas (1405–1468), kuris kovojo prieš turkus ir jo kovos gerokai sulaikė turkų invaziją į Europą. Kalavijai šiuo metu saugomi Vienoje. Jie (kalavijai) buvo žinomi dar Skanderbegui esant gyvam. Pasak legendų stebuklingas Skanderbego kalavijas (tiesa, neaišku kuris) buvo toks sunkus, kad jį galėjo pakelti tik didvyris arba galiūnas (Skanderbegas pagal savo laikmetį buvo labai didelio ir galingo stoto), nes tik trys paprasti žmogeliai galėjo pakelti šį kalaviją. Na, žodžiu, jis skaldė uolas, kirto kalnų viršūnes, bet žmogų, vat, tik nuo galvos iki juosmens :P . Pasak legendų, jų iš viso buvo trys, tad, kuris čia toks – nelabai aišku. Lygtais būtent šitą stebuklingąjį jis padovanojo Turkų sultonui Muchamedui (Muchmedui?) Antrajam. Šiaip tai, jie (kalavijai) legendose keliauja kartu su Skanderbego įspūdingu šalmu (visa trijulė matoma nuotraukoje). Pasak nelabai įtikinančio Dmitro Frengo, kuris buvo Skanderbego bendražygis, pasakojimo, visus tris kalavijus nukaldino specialiai tam iškviestas italų meistras. Tą kalaviją, kuris mums nežinomas, bet galėjo perkirsti plieną, kaip tik ir nusiuntė turkams, o kitus du visada turėjo šalia savęs ir net kartais nešiojosi vienose makštyse – kaip tai įmanoma, nes vienas lenktas, kitas tiesus, gabaritai skirtingi ir t.t. – nežinau, bet gal buvo koks specialus dvigubas dėklas prie balno? Pasak to pačio bendražygio, lenktasis buvo iš damasko plieno. Nors žinoma, kad dar vieną kalaviją  1466 m. Skanderbegui padovanojo popiežius Paulius II. Beje, ir lenktasis ir tiesusi – dvipusio galndinimo, nors minėtas Dmitras pasakojo, kad lenktasis buvo vienašmenis. Tiesusis – tradicinis „europietis“, o lenktasis, tradicinis – „rytietis“ pagamintas XV a. stiliuje, iš damasko plieno. Ant geležties išliko paauksavimai ir sunkiai įskaitomas užrašas arabiškai: „Alacho karys (palaimintas, gynėjas, šalininkas), Iskander bėjus“.  Skanderbeg, tai - Aleksandras kunigaikštis, jei šifruoti giliau, nes tikrasi vardas buvo Georgijus – Jurgis, tai būtų Vyriausiasis arba Pagrindinis žmonių gynėjas. Turint galvoje viduramžių ir ankstyvųjų amžių polinkį į mistiką, perkeltinių prasmių ir išsireiškimų pomėgį, viduramžiškas uvertiūras, formules ir panašius dalykėlius, ir atmetus visokius nuo 18 iki 21 amžiaus susiformavusius stereotipus ir užmirštus terminus, kai net visam krikščioniškam pasauliui iki tol žodis „Alachas“ buvo žodžio „Dievas“ lygiareikšmis sinonimas, vertimo prasmė galėtų būti: „Dievo palaimintas vyriausias (geriausias, didžiausias) žmonių gynėjas“...

Specialistų nuomone, įvertinant užrašus, milžinišką pagal tuos laikus Skanderbego ūgį ir tai, kad karybos mokslus kunigaikštis baigė Turkijoje, būtent lenktasis kalavijas ir buvo tikrasis Skandebergo kalavijas.

2. Etmono Bogdano Chmelnickio kardas. Du mįslingi pretendentai į šį vardą. Ta mįslė ir amžini ginčai juos ir padarė garsiais.

Vienas iš jų Čartoriskių muziejuje (šio muziejo pagrindą savo laiku sudarė 1683 m. iš Turkų atimti trofėjai, dabar jis yra Krokuvos muziejaus filialas). Taigi, kardas, vadinamas Bogdano vardu, minimas jau pačioje kolekcijos susikūrimo pradžioje. Pagal legendą šį kardą etmonas buvo paaukojęs/padovanojęs Sokalo bažnyčiai. Pagal aprašymą, tai palašas juodose, metalu kaustytose makštyse su auksiniu etmono atvaizdu. Tačiau vėliau, jau aprašomas, kaip surūdijęs kardas su auksiniu Bogdano biustu, be jokių makščių. Taigi, nuo vieno iki kito aprašymo, šis kardas patyrė ne vieną negandą ir kam įdomūs šio palašo/kardo likimo vingiai, gali paskaityti internete, nes info yra prieinama, tačiau tai, kad jis priklausė Bogdanui – liudija tik muziejaus katalogai, o jokių kitų įrodymų nėra. Kadangi iki mūsų dienų jis atėjo labai blogame stovyje, tai, dabar negalima nustatyti, nei kas pavaizduotas ant kardo, nei kokia kalba išgraviruoti užrašai ant geležties (ukrainiečių ar lenkų?).

Tačiau mįslė tampa dar įdomesne, nes šio ginklo brolis ar yra kitame, Perislavlio-Chmelnickio muziejuje. Pagal katalogą aprašomas, kaip Chmelnickio kardas, inkrustuotas dramblio kaulu, auksu ir sidabru, ir taip pat turi užrašus lotyniškomis raidėmis išilgai ašmenų: „BOGDAN CHMIELNICKI, SZCZO POD ZBOROWOYEM ZBARAZEM; SLAWY ZAROBYLY; TOY POD BERESTECZKOM NAIIOLOWY UTRATYLY; NEBULO SIE NA LAHOW SWOYH PORYWATY; Y WSKOK ZANEMY UTYKATY; TO NE BULOBY W NASZY SLAWY UTRATY“.

Abu kardai – karavelės tipo, ir kuris iš tiesų priklausė garsiajam etmonui – neaišku.

3. Pranašo Mahometo kalavijas. Tiksliau kalavijai. Devyni kalavijai ir kardai.

Manoma, kad visi išlikę ir saugomi Stambule. Visi jie žinomi, visi su legendomis, kai kurie išlikę ir saugomi, ir t.t., ir pan. Štai jų vardai:

Dhu al-Faqar (Zulfikaras),

Al-'Adb,

Al Battar (Mušeika),

Al-Ma'thur,

Al-Mikhdham,

Al-Rasub,

Al-Qadib,

Halef (Mirtingas, mirtį nešantis),

Medham, Qal'i (Mezam, Kali)

Garsiausias Zulfikaras. Jam pripaišomos stebuklingos ir magiškos galios. Jį pranašas padovanojo savo broliui, o kai šis nekariavo, jis tiesiog kabėdavo ore ir saugodavo sienas, o tik mostelėjus ranka, atsidurdavo jo rankose. Dažnai vaizduojamas dvigubu smaigaliu, tačiau, gali būti, kad tokį efektą davė graviravimas prie smaigalio. Jis jatagano formos, o visi tie dvišaki kalavijai, kurie simbolizuoja Zulfikarą arba išduodami vietoje jos, tėra prasimanymas. Beje, tai susiję vėlgi su legenda, kaip tas dvidantis suauga ir t.t.... Na, žodžiu, tiesa kažkur anapus...

Bet gal čia daugiau nesiplėsiu, o gal net neužilgo aprašysiu juos visus.

4. Smaragdinis kalavijas (?) arba Išpuoštasis smaragdais (Shamshir-e-Zomorrodnegar) Amiro Arsalano kalavijas.

Garsus tuo, kad pagal legendą priklausė karaliui Saliamonui. Tik su juo galima nudaigoti demoną Fulad-zerechą. O jo padarytas žaizdas galima išgydyti tik specialiais paslaptingais vaistais į kūrių sudėtį įeina to pačio demono smegenys.

5. Gaudžianio kalavijas (Goujian).

Kinija. Labai įdomus egzempliorius. Iš ties įdomus. Garsus tuo, kad 1965 m. jį atrado archeologai vienoje iš Kinijos 2000 metų senumo kapaviečių. Fokusas tame, kad jis buvo puikios būklės ir nė kiek nesurūdijęs. Pagal legendą, kai vienas iš archeologų jo aštrumą pabandė pirštu – pasirodė kraujas. Be šio nežemiško atsparumo, šis kalavijas buvo taip talentingai ir meniškai išgraviruotas ir išpuoštas, kad mokslininkams buvo net sunku patikėti jog prieš 2000 metų (radikalesni mokslininkai teigia, kad prieš 2500 m.) buvo galima pasiekti tokios tobulybės. Tolimesnis užrašų iššifravimas parodė, kad jis  priklausė karaliui (rytuose – caras) Jue (Yue). Manoma, kad jis turėtų priklausyti Jue karalystei, apie kurią beveik nieko nežinoma (The Lost History of Yue) ir pagal legendą, tai tas pats kalavijas, apie kurį karalius Gaudžianis, vardindamas savo ginklų kolekciją, kalbėjo jog tai vienintelis vertas dėmesio ginklas jo kolekcijoje. Kalavijas buvo tiek nuostabus, jog buvo manoma, kad jį kartu nukaldino Žemė ir Dangus.

6. Kalavijai Gan Jiang ir Mo Xie (Gan Sian ir Mo Se).

Vėl Kinija. Garsūs tuo, kad nukalti iš meteoritinio metalo kinų kalvio Gan Siano. Jie pavadinti jo ir jo žmonos vardu. Pagal legendą, kai pritrūko karščio metalo įkaitinimui prieš juos užgrūdinant, kalvio žmona šoko į žaizdrą ir savo širdies (meilės savo vyrui) karščiu pakėlė temperatūrą. Aišku pati žuvo...

7. Tchuantchen arba „Dangaus valia“(Thuận Thiên, 順天) — Legendinis Vietnamo imperatoriaus Le Lojaus kalavijas, kuriuo jis iškovojo nepriklausomybę nuo Kinijos.

Pagal legendą šį kalaviją, o tiksliau geležtį iš ežero išžvejojo žvejys Le Tchanas. Jis norėjo jį išmesti atgal, bet nepavyko to padaryti (tris kartus bandė mesti, bet vėl iššžvejodavo), tad pastatė jį į kampą savo pirkioje. Prisijungęs prie sukilėlių greit parodė savo talentus ir kilo karjeros laiptais. Kartą jo namuką (palapinę) aplankė generolas Le Lojus ir šis kalavijas suspindėjo, o jam paėmus jį į rankas, išsimušė užrašas „Dangaus valia“ (Thuận Thiên). Bet trūko rankenos – rankeną, papuoštą brangakmeniais, generolas rado kažkokioje giraitėje ir nuo tada jam pradėjo sektis. Žodžiu - iškovojo nepriklausomybę. Tačiau, po pergalės, plaukiant per ežerą, iš kurio jis buvo išžvejotas, gigantiškas vėžlys pareikalavo gražinti kalaviją drakonų karaliui, o kalavijas nuo imperatoriaus juostos pats pajudėjo pas vėžlį.

8. Kusanaga – „Dangaus kalavijas“ arba „Dangiškasis kalavijas“ (Kusanagi-no-tsurugi, 草薙の剣, Tsumugari no Tachi, 都牟刈の太刀). Tai šventas Japonų kalavijas. Imperatoriškosios valdžios simbolis. Pagal legendą, vėjų dievas Susano jį rado nugalėjęs aštuongalvį slibiną. Tiksliau ne pačiame slibine, o jo uodegoje. Keliavo ir „mėtėsi“ šis kalavijas tarp dievų, kol galų gale nepapuolė pas pirmąjį Japonijos imperatorių. Imperatorių šeima per šimtmečius šį taurųjį ginklą slėpė nuo visų prasčiokų akių, kad jie jo savo žvilgsniu neterštų. Žodžiu, tiek slėpė, kad dabar daug kas mano, jog jo iš vis nebuvo arba jis pamestas, o tai kas dabar yra, tai tik falsifikacija. Kiti mano, kad jis turėjo turėti aštuonis ašmenis. Beje, apie septynių ašmenų, tai šiek tiek toliau – toks iš ties yra ir kartais jį bandoma tapatinti su tikruoju Kusanga.

Kusanga dažnai vaizduojamas su šventu veidrodžiu ir šventu jaspiu.

9. Septyndantis kalavijas  (Nanatsusaya Mitama noTsurugi) – Japonija. Buvo atrastas 1945 m. ir gana blogoje būklėje, bet, kaip ir anksčiau, naudojamas ceremonijose.

Manoma, kad tokio kalavijo idėja į Japoniją atėjo iš Indijos. Kadangi jis laikomas šventu, kaip pas japonus įprasta, viešai nedemonstruojamas, o galima pamatyti tik jo kopiją. Legendų apie jį aišku pilna. Su juo susijusių pergalių nemažiau ir t.t., ir pan.

Beje, nežiūrint jo būklės, pavyko perskaityti ant jo padarytus užrašus. Iš vienos pusės: „11-liktą mėnesį, 4-tais Tiros eros metais, per 16-liktą mėnulį kalavijas buvo nukaldintas iš plieno 100 kartų stipresnio už įprastą. Panaudojęs šį kalaviją, nudaigosi 100 priešų. Vertingiausiajam valdovui. Nukaldino...“. Iš kitos pusės: „Niekada anksčiau nebuvo tokio kalavijo (ginklo, geležties). Pekče karalystės princas, kuris gyvena rugpjūčio garsais, nukalė šį kalaviją karaliui Va vildamasis, kad jis tarnaus daugeliui kartų“.

10. Chondze Masamune (Honjo Masamune). Legendinis ir pats garsiausias legendinio japonijos ginklakalio Masamune darbas (1288 – 1328 m.). Jo kalavijai buvo pačios aukščiausios kokybės. Yra išlikę keletas jo gaminių ir visi laikomi legendiniais. Tačiau problema tame, kad jis nepasirašinėdavo ant savo gaminių ir jų identifikavimas išlieka gana keblokas. Bet grįžtant prie Chondze, tai šis išgarsėjo tuo, kad buvo siogūnų ar siogūnato (jei galima taip pasakyti) šventa relikvija. Buvo perduodamas iš kartos į kartą iki 1945 m.. Po karo, kai japonai privalėjo atiduoti policijai visus savo ginklus, atidavė policijai ir šį meno kūrinį. Šį Chondze klaviją 1946 m. policija perdavė JAV karinių pajėgų seržantui Koldžiui Bimorui ir nuo to momento šis kalavijas dingo kaip į vandenį. Bent jau kol kas jis laikomas dingusiu, gal kur nors ir kada nors išplauks, bet šiai dienai netgi foto nėra. Tai labiausiai ieškoma Japoniška vertybė.

Čia pateikta tik jo giminaičio, kito Masamune nuotrauka.

 

2016-04-28

 

Judita ir Holofernas

Judita ir Holofernas. Visai buvau pamiršęs šią Biblijinę istoriją, kol apie ją nepriminė FB leidinys https://www.facebook.com/MarginaliaMS/photos/a.155252471296813.34478.154536014701792/635943679894354/?type=3&theater

        Pati istorija tai nieko ypatingo:

        Jei apie pačią istoriją, tai iš esmės tas pats "judas", tik kitoj saujoj. Trumpai siužetas būtų toks: asirai, vadovaujami Holoferno, užpuola Judėją ir pakeliui į Jeruzulę apgula Betulijos miestą. Žodžiu, miestas jau po 3-jų (?) mėnesių apgulties ruošiasi pasiduoti, tačiau viena patriotė - ypač graži miestietė Judita, su savo tarnaite/verge prasiskverbia į priešų stovyklą, įgauna pasitikėjimą, suvilioja kariuomenės vadą ir po audringų lėbavimų (šiaip tai bandoma teigti, kad Holofernas prisigėrė tik žiūrėdamas į Juditos grožį :) nu jo... aha... bet tuo pačiu sakoma, kad buvo pasipūtėlis gašlūnas, gobšuolis ir t.t.), kai vadas prisigėręs užmiega, Judita, padedama ištikimos tarnaitės nukerta/nupjauna jo galvą ir pargabena į miestą. O toliau, aišku - "hepyendas": galva pakabinama ant miesto sienų, priešai išsilaksto...

 Sebald Beham, 1547

          Tačiau, kur kas įdomesnis šios istorijos Vakarų Europos viduramžiškas traktavimas. Vakarų Europoje Judita simbolizavo Mergelės (Skaistybės) pergalę prieš velnią (šėtoną) arba nuolankumo/paklusnumo ir skaistumo pergalę prieš gašlumą ir pasipūtimą. Taip sakant, tokia simbolika. Judita (ta pati šaknis ir reikšmė, kaip ir Judo, kurio tiesioginis vertimas būtų "pagarbintas", o reiškia "išdaviką") buvo įtraukta į Mulier sancta sąrašą - tai yra į šventųjų moterų/žmonų sąrašą ir turėjo reikšti ir simbolizuoti Nuolankumą, Teisingumą ir Skaistumą arba Išmintingumą (priklauso nuo konteksto). Tuo tarpu Holofernas - turėjo reikšti pasipūtimą/išdidumą, gašlumą/palaidumą ir tironiją (žydai, aišku, Juditą laikė pasipriešinimo ir didvyriškumo simboliu ir t.t., bet čia ne apie juos). Taigi, visa ši simbolika įkvėpė ir pasauliui davė ne vieną šedevrą ar šiaip įspūdingą meno kūrinį, kuriuo galime grožėtis ir šiandieną (jei netrikdo pagal šiandieninę kai kurių žmonių sampratą žiaurios scenos).

Ir tai tik mažuma...

Conrat_Meit, 1521 m.

1

Andrea Mantegna 1495 m.

 Antiveduto Gramatica 1620-1625

Artemizija Džentileski (Artemisia Gentileschi)

Carlo Saraceni, 1615 m.

Carlo Saraceni, 1615 m.

Cristofano Allori, 1580 m.

Franz  von Stuck

Gustav Klimt

Caravaggio 1598 m

Lucas Cranach, 1530 m.

Peter Paul Rubens

prancūzų miniatura XI a.

Sandro Botticelli

Sandro Botticelli

Sandro Botticelli

Šiuolaikinė rekonstrukcija

Pavaizduota kaip landsknechtų kampffrau

12-lika realių legendinių Centrinės ir Vakarų Europos viduramžių kalavijų

12-lika realių legendinių Europos viduramžių kalavijų (išdėstyta pagal legendinės kilmės chronologiją):

1. Šv. Petro kalavijas. Šv. Relikvija. Kalavijas, kuriuo Šv.Petras nukirto/sužalojo ausį Malkui. Flašiono tipo kalavijas. Nukaltas iš vientisos metalinės plokštės. Saugomas kaip šventa relikvija Poznanės (Lenkijoje) katedroje. Tačiau lyg tais Katedroje tik jo kopija, o originalas vyskupijos archyve.. Manoma, kad jis nėra būtent „TAS“, bet pagal naujausius tyrimus, jis datuojamas I m. a. e. ir yra pats seniausias kalavijas, kuris saugomas Lenkijos muziejuose.

2. Šv. Mauricijaus kalavijas. Pagal legandą tas pats kalavijas, kuriuo buvo nukirsta Šv. Mauricijaus galva. Kandidatus turime net du: vienas saugomas Turine (Italija), o kitas imperatorių saugykloje Vienoje (Austrija) ir buvo naudojamas kaip regalija karūnuojant imperatorius. Kažin ar nors vienas turi ką nors bendro su Šv.Mauricijum, tačiau abudu yra viduramžių ginklakalystės šedevrai.

3. Karolio Didžiojo kalavijas – „Joyeuse“. Sen. prancūzų  reiškiantis „Džiaugsmingas“. Pagal legendą šis klavijas keitė spalvas ir net savo švytėjimu galėjo užtemdyti saulę ir Karoliui tarnavo daugiaus kaip 30 metų. Vėlgi – du pretendentai, vienas (paveiksliukas įdėtas) – saugomas Luvre ir buvo naudojamas karūnuojant Prancūzijos karalius, tačiau pagal ekspertų išvadas tai negali būti „Džiaugsmingasis“, nes pagamintas jau po Didžiojo mirties. O antrasis – saugomas Vienoje ir veikiau yra rytietiškas kardas, nei kalavijas ir pagal ekspertų išvadas visai galėjo priklausyti Karoliui, kuriam jis atiteko kaip trofėjus. Tačiau yra ir kitų nuomonių, kurie teigia, kad tai Atilos kardas.

4. Diurandalis (Durandal) – legendinio paladino Rolando kalavijas, kuris jį metė norėdamas apginti koplyčią. Kalavijas taip ir liko įstrigęs plyšyje. Ten jis įstrigęs išbuvo iki 2011 m. ir išsiųstas į muziejų. Manoma, kad jis visai nebuvo tas legendinis kalavijas, nes Rosenvalio tarpeklis, kur žuvo Rolandas, už kelių šimtų kilometrų nuo Rokamaduro.

5. Kurtana (angl. Curtana; Courtana) arba Gailestingumo kalavijas (Sword of Mercy), arba Eduardo Mielaširdingojo kalavijas. Vienas iš penkių ir pats seniausias (kiti sunaikinti Kronvelio diktatūros metu) Britanijos karalių karūnacijoje naudojamų kalavijų. Tai bukas trumpas kalavijas. Pasak legendos tai legendinio Tristano kalavijas ir jo smaigalį nulaužė angelas, kad neprasilietų neteisingas kraujas. Beje terminas „kurtana“ tai gal daugiau ne tiek šio kalavijo vardas, kiek ceremonijose naudojamų trumpų kalavijų bendrinis pavadinimas.

6. Tisona (isp. Tizona) arba Pirmasis Sido (Rodrigo Díaz de Vivar; Sidas (El Cid Campeador) – jo trumpasis vardas )  kalavijas. Šis kalavijas, kaip trofėjus atiteko Sidui nugalėjus maurų karalių Bukarą. Jo legenda ilga ir visų su juo laimėtų kovų neišvardinsi. Jis saugomas Burgo katedroje netoli Sido kapo (Catedral de Burgos), bet vėlgi atsirado ekspertų, kurie teigia, kad tai klastotė. Vienarankis kalavijas. Gardos forma virtusi klasikiniu suvenyriniu viduramžių kalavijo pavyzdžiu.

7. Kolada (isp. Colada) arba antrasis Sido kalavijas. Rankena ir garda pakeistos – ne autentiškos. Manoma, kad jo vardo kilmė iš „acero colado“, tai yra plieno be priemaišų. Sidui atiteko nugalėjus Barselonos grafą. Nukaltas iš Toledo plieno naudojant nežinomą receptą ir darbo ypatumus ir jo tikslios kopijos nesiima padaryti joks šiuolaikinis meistras. Bandyta paneigti jo priklausomybę Sidui, bet pagal viską jis iš ties jo ir buvo. Saugomas Madrido Karališkajame muziejuje.

8. Kunigaikščio Daumanto arba Timofėjaus kalavijas (to pačio, kuris prisidėjo prie karaliaus Mindaugo nužudymo). Pagal legendos šis kalavijas Daumantą lydėjo visuose mūšiuose ir Pskovą pavertė praktiškai nepriklausoma kunigaikštyste. 1271 m. jis juo tiesiu smūgiu į veidą 1271 m. užmušė Livonijos ordino magistrą. 1272 m. jis pakabintas prieš Pskovo Šv. Trejybės soboro altorių, juo buvo prisaikdinami Pskovo kunigaikščiai, o 1917 m. perduotas į Pskovo muziejų.

9. Šerbecas (lenk. Szczerbiec) – Lenkijos karalių kalavijas. Pirmasis juo karūnuotas karalius buvo Vladislavas Loketikas (1260 – 1333 m.). Pagal legendą jame yra špukė ašmenyse, kuri atsirado, kai Lenkijos karalius Boleslovas I Drąsusis trenkė į Kijevo vartus. Nuo tos špukės ir kilęs jo pavadinimas. Laikomas nacionaline vertybe, tačiau ekspertų nuomone, šis kalavijas buvo nukaltas kur kas vėliau su tuo neaišku kokio Boleslovo, nes realiausiai tai galėjo būti tik Boleslovo Drąsiojo anūkas, kuris taip pat buvo vadinamas Drąsiuoju, kai žygiavo padėti savo žentui, kurį Kijeviečiai išvarė. Nors į šį vaidmenį pretenduoja ir dar vienas Boleslovas – Boleslovas III. Tačiau pagal ekspertų išvadas kalavijas buvo nukaldintas tik XII–XIII a. ir jokiam boleslovui priklausyti negalėjo. 1795 m. iš Krokuvos jį išgabeno Prūsai, ilgai klajojo po pasaulį ir į Lenkiją jis sugrįžo tik 1959 m. Lenkijos emalinis herbas ant kalavijo uždėtas ne atsitiktinai. Jis dengia skylę atsiradusią nuo korozijos.

10. Škoto sero Viljamo Voleso (gelų Uilleam Uallas, angl. sir William Wallace; 1270 - 1305) kalavijas. Garsus tuo, kad pasak legendos, po pergalės prieš anglus ant Stirlingo tilto (1297 m. http://www.istidom.lt/2015/10/keisciausi-viduramziu-musiai.html) , įsakė jo kalavijo rankeną aptraukti anglams dirbusio mokesčių surinkėju ir anglų kariuomenės antrojo vado Hugo de Kresingemo (Hugh de Cressingham) oda. Bet meistrai pasistengė ir aptraukė ne tik rankeną, bet iš jo odos pagamino ir šio kalavijo makštis.

11. Žalgirio (Griunvaldo, Tanenbergo) kalavijai. Tai tie patys du legendiniai kalavijai, kuriuos ordino didysis magistras Ulrikas Jungingenas atsiuntė Lenkijos karaliui Vladislavui II Jogailai ir Lietuvos kunigaikščiui Vytautui ragindamas juos stoti į kovą. Po mūšio jie atsidūrė Krokuvoje. Nuo XV a. pabaigos jiems suteiktas valstybinių karališkųjų regalijų statusas ir tapo abiejų valstybių (tautų) simboliu. Tarp karūnavimo procesų, buvo saugomi kartus su Šerbecu ir Sigizmundo Senojo kalaviju, su kuriuo buvo šventinama į riterius. Abu kalavijai niekuo neišsiskyrė. Tai buvo įprasti tradiciniai koviniai kalavijai ir tik 18 a. jų gardos buvo paauksuotos, o ant geležčių uždėti Lenkijos ir Lietuvos herbai. 1795 m. apiplėšus Abiejų Tautų lobyną, skirtingai nuo kitų regalijų, kurios buvo sunaikintos, matomai dėl savo paprastumo jie išliko ir buvo išvežti. Matomai Prūsai jų reikšmės nežinojo, tad tuom pasinaudojęs Tadeušas Čiackis su imperatoriaus Franco II sutikimu juos išvežė ir perdavė į kunigaikščių Čartoriskių  (Czartoryskich) kolekciją. Bet tai visgi buvo klaida. Per maištą ir sukilimą 1853 m.  jie pakliuvo į žandarų rankas, buvo išvežti į Liubliną, o iš ten į Rusiją. Manoma, kad jie yra išlikę ir dulkėja kur nors kokio nors muziejaus archyve, o tie kurie eksponuojami, tai tik panašūs kalavijai. Beje, kadangi 18-19 a. nebuvo vedami muziejiniai aprašymai, jų identifikuoti matomai nepavyks, nes iš esmės tai tipiniai  to laikmečio koviniai kalavijai.

12. Paslaptingasi Žanos d‘Ark kalavijas (Fjerbua kalavijas). Apie jį garsas pasklido po Orleano apgulties nutraukimo. Pasak legendos ji šį kalaviją rado Fjerbua Šv. Kotrynos bažnyčios (Sainte-Catherine-de-Fierbois) altoriumi (pagal to meto tradicijas - tai visai įtikėtina). Jis buvo pažymėtas devyniais kryžiais. Pačio kalavijo kilmė ir jo galimi buvusieji šeimininkai turi kelias versijas. Greičiausiai tai buvo paprastas špukėtas kovinis ir sunkus viduramžių kalavijas (todėl jį pastoviai Žana laikydavo makštyse). Ir tai galėjo būti ne kryžiai, o prancūzų lelijos. Po Žanos  sudeginimo, pagal tuometines tradicijas, jis galėjo būti nuskandintas ežere ar upėje. Artimiausias jam vaizdas gali būti tik jos herbe.

2016-04-21

Lemties ietis, Liongino ietis, Kristaus ietis, Šventoji ietis... Vienos ietis...

Neblogas pažintinis straipsnis:
http://www.istidom.lt/2016/04/sventoji-ietis-ir-pierre-barthelemy.html


     Bet ši istorija turi priešistorę ir netgi tęsinį iki šių dienų. Truputį apie tai rašė "Respublika" http://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/mokslas/sventoji_ietis_arba_neitiketinos_galybes_raktas/,print.1 . Bet mistinė dalis nepilna. Gal reikės kada išvystyti šią temą?.. Matysim...






    O šiam kartui - tai tik šioks toks papildinys, kuris padarytų pilnesnę Istidomo publikaciją.

       Antijochija pavadinimas nuo sen. graikų, o dabar tas miestas - tai dabartinė Antakija

- nuo turkų Antakya.

_________
Pierre Barthelemy, tai Pjeras Bartelemis, o jei sekti visiška viduramžiška taisykle, tai būtų

- Petras Bartolomėjus

_________________
       Beje įdomu ir tai, kad pagal legendą centurionas (šimtininkas, beje, dėl lotyniškos "c" ilgai buvo nesutariama ar "centurionas" ar "kenturionas", bet nusistovėjo "cennturionas") Gajus Kasijus Lionginas (lot.: Gaius Cassius Longinus. Šv. Lionginas tai čia tas pats; kaip jis tapo šventuoju, tai atskira istorija),

buvo anūkas Liongino iš patricijų Kasų šeimos/klano, kuris kartu su kitais senatoriais nužudė Cezarį. Būktai, Gajus Lionginas ietį gavo iš savo senelio, o tas savo ruožtu iš pačio Cezario už nuopelnus kare su galais/keltais.

_____________ 

Ietis buvo vadinama Likimo arba Lemties Ietimi, Liongino Ietimi, Kristaus Ietimi, Šventąja Ietimi

ir t.t.

_________________

Kryžiuočiai suabejojo Pjeru, nes tuo pat metu buvo žinoma, kad Kristaus ietį turi Konstantinopolio imperatorius.

________________

             Šiuo metu žinomos kelios šios ieties versijos. Patikimo ir nekritikuotino nėra. nors iš esmės tai du konkurentai: Vienoje (Austrija) saugoma relikvija ir Armėnijoje.  Vienos ietigalyje Karlo IV įsakymu buvo padaryta įpjova ir įtvirtinta vinis, su kuria buvo prikaltas Kristus, o Armėnijos relikvijoje išpjautas kryžius.

________________

                                                            Šiame paveikslėlyje iš kairės į dešinę:
1. Vatikane saugomos Kristaus ieties piešinys - manoma, kad klastotė;
2. Vienoje saugomos Kristaus ietis (nors galima sutikti nuomonių, kad WW2 metu rasta ietis, tai tik itin tiksli kopija, o tikroji ietis kažkokių fašistinių fanatikų rankose arba atseit išvežta į Antarktidą... :P :) ir t.t.. Be to, prie šių kalbų prisideda ir lydmetalio nekategoriškas datavimas);
3. Vienoje saugomos relikvijos be aukso folgos piešinys;
4. Krokuvos Kristaus ietis, kuri oficialiai pripažinta kaip Vienos relikvijos kopija;
5. Armėnijoje saugomos Kristaus ietis.

___________________

Armėnijos relikvija

Vienoje saugomos relikvijos.

Ne tik Lemties Ietis yra apimta mistinių gandų, bet ir dešinėje matomas Gyvybės Kryžius - tai kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, įrėminta dalis - bet čia jau kita misterija. Taip pat ilga ir įdomi, bet jau gal kada nors...

Plaukti su šarvais?

 Šarvuotė ir plaukimas. Keistai skamba? Ne vienoje knygoje rašo, kad šturmuodamas kokią pilaitę įkritęs į kanalą ar keldamasis per kokį upelį riteris skęsta kaip kirvis? Taigi, tai dar viena legenda. Jeigu riteris iš vis mokėjo plaukti, tai tikimybė, kad kritęs nuo tiltelio į upelį ar kanalą šarvuotas karys greičiausiai išplauks net jeigu yra sužeistas - labai didelė. Skaičiuokit ir mąstykit patys: šarvuotė sveria tik apie 20 kg. Man pačiam su žieminiais drabužiais, "dublionke", sunkūs batai, megztiniai ir t.t. yra tekę "pasiplaukioti"... Todėl bent jau man tai ne fantastika... Rekonstruktoriams kaskadininkams, manau, tai irgi ne atradimas smile jaustukas Netgi dar daugiau. Persikeliant per vandens kliūtis (upės, kanalai ir t.t.), buvo naudojamos virvės, į kurias įsikibę kariai su visa ekipiruote plaukdavo... Paveikslėlį iš XV a. pridedu. Kitas paveikslėlis, kaip iš laivo iškritę kariai gelbėjasi - vienas jų sužeistas. O kaip su arkliais? Vakarų Europos kovos žirgams, destrieriams, kuriems dažniausiai buvo šarvuota tik galva ir krūtinė, persikėlimas plaukte per upę kartu su raiteliu - ir visai nesudarė problemos.

 Taip, kad perskaitę, ar kine pamatę, kaip riteris ar laivo koks karininkas iškritęs iš kokio kogo, arba "ryžas" vikingas iš drakaro - skęsta kaip kirvis - atlaidžiai nusišypsokit...

O kaip su arkliais? Vakarų Europos kovos žirgams, destrieriams, kuriems dažniausiai buvo šarvuota tik galva ir krūtinė, persikėlimas plaukte per upę kartu su raiteliu - ir visai nesudarė problemos.

Taip, kad perskaitę, ar kine pamatę, kaip riteris ar laivo koks karininkas iškritęs iš kokio kogo, arba "ryžas" vikingas iš drakaro - skęsta kaip kirvis - atlaidžiai nusišypsokit...

 

is drabužiais, "dublionke", sunkūs batai, megztiniai ir t.t. yra tekę "pasiplaukioti"... Todėl bent jau man tai ne fantastika... Rekonstruktoriams kaskadininkams, manau, tai irgi ne atradimas smile jaustukas

Netgi dar daugiau. Persikeliant per vandens kliūtis (upės, kanalai ir t.t.), buvo naudojamos virvės, į kurias įsikibę kariai su visa ekipiruote plaukdavo... Paveikslėlį iš XV a. pridedu. Kitas paveikslėlis, kaip iš laivo iškritę kariai gelbėjasi - vienas jų sužeistas.

O kaip su arkliais? Vakarų Europos kovos žirgams, destrieriams, kuriems dažniausiai buvo šarvuota tik galva ir krūtinė, persikėlimas plaukte per upę kartu su raiteliu - ir visai nesudarė problemos.

Taip, kad perskaitę, ar kine pamatę, kaip riteris ar laivo koks karininkas iškritęs iš kokio kogo, arba "ryžas" vikingas iš drakaro - skęsta kaip kirvis - atlaidžiai nusišypsokit...